Kormoranai ir leopardai Lokarne
Iš Lo­kar­no ki­no fes­ti­va­lio grį­žu­si re­ži­sie­rė Ru­gi­lė Barz­džiu­kai­tė ap­si­su­ko ir vėl iš­vy­ko į Švei­ca­ri­ją. An­trą­kart – at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo, ku­ris lie­tu­vei skir­tas už fil­mą „Rūgš­tus miš­kas“. Re­ži­sie­rė ap­do­va­no­ta Pir­mo­jo il­ga­me­tra­žio fil­mo ka­te­go­ri­jo­je. Lo­kar­ne įvy­ko šios do­ku­men­ti­nės juo­stos prem­je­ra.

R. Barzdžiukaitė „Rūgštų mišką“ filmavo Kuršių nerijoje, garnių ir kormoranų kolonijoje šalia Juodkrantės. Čia yra viena didžiausių kormoranų kolonijų Europoje, dėl šių paukščių nyksta šioje vietoje buvusi sengirė. O dokumentiniame filme žvilgsnis nukreiptas į turistus, užsukusius į miško apžvalgos aikštelę. Kiekvienas jų pateikia savitą gamtos reiškinio vertinimą.

Paukščio žvilgsniu

Šia tema R. Barzdžiukaitė susidomėjo prieš penkerius metus kurdama diplominį darbą. Tada tai buvo trumpas filmas apie gamtos trikampį: žmones, kormoranus ir medžius Juodkrantės kormoranų kolonijoje.

„Mane įkvėpė vaizdinys – tūkstantinė besiblaškančių paukščių minia ir fejerverkai. Kasmet jie paleidžiami siekiant reguliuoti kormoranų populiaciją – paukščiai nubaidomi nuo lizdų, dalis jų iki sutemstant nespėja grįžti, atšąla jų padėti kiaušiniai ir neišsiperi jaunikliai, – kalbėjo iš Šveicarijos parvykusi R. Barzdžiukaitė. – Ši tema plačiai eskaluojama žiniasklaidoje, į ją atkreipiau dėmesį kalbėdamasi su tėčiu. Tada pradėjau ieškoti būdo, kaip papasakoti istoriją.“

Filmą R. Barzdžiukaitė su bendrakūrėju, prodiuseriu Dovydu Korba filmavo tris pavasarius. „Filmuoti galėjome pakankamai trumpą metų laiką, tačiau pertraukos buvo naudingos filmui. Peržiūrėję vaizdo medžiagą kitais metais grįždavome žinodami, ko dar gali reikėti“, – tęsė režisierė.

Ne visiems Juodkrantės kormoranų kolonijos lankytojams kildavo klausimas, ką joje veikia kino kūrėjai. „Turistus stebėjome iš aukštai, tarsi paukščio žvilgsniu. Žmonių veidų neatpažįstame, jie – pakankamai toli. Todėl iš anksto lankytojų neįspėdavome, kad filmuojame. Taip pat nemaskavome kamerų. Jei kam nors dėl jų kildavo klausimų, pasikalbėdavome apie kuriamą filmą“, – pasakojo Rugilė.

Sėlino leopardas

„Rūgštus miškas“ buvo įtrauktas į šių metų Lokarno kino festivalio „Fuori Concorso“ programą. Tai yra pirmasis ilgametražis lietuviškas dokumentinis filmas, dalyvavęs šiame festivalyje. Kaip sakė žiuri narė Funa Maduka, apdovanojimas R. Barzdžiukaitei įteiktas „Už tai, kad atvėrė mums nepažintą gamtą, ir parodė, koks, priklausomai nuo mūsų suvokimo, gražus ar bjaurus gali būti pasaulis“.

Festivalio programos sudarytojai lietuviams patarė nevadinti filmo vien dokumentiniu, mat jame susipina dokumentikos, trilerio ir komedijos žanrai. „Ieškojome kitokios, nekonvencinės formos. O Lokarno festivalis išsiskiria tuo, kad festivalio programos sudarytojai dažnai atrenka būtent tokius filmus, kurių žanro taip paprastai neapibrėši“, – sakė „Rūgštaus miško“ autorė.

Prieš kiekvieną šio filmo peržiūrą į kino ekranus „įsėlindavo“ leopardas – Lokarno kino festivalio simbolis. „Didžiuosiuose kino festivaliuose dažnai pasirenkami gyvūnų simboliai. Leopardai, liūtai ir meškos tampa tam tikrais totemais, – pastebėjo Rugilė ir užsiminė: – Mūsų filme gyvūnai irgi yra protagonistai. Tik tiek, kad rūšių hierarchija čia apverčiama aukštyn kojomis.“

Šveicarijoje – 10 dienų Lietuvoje

Šveicarijoje paminėtas ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Galerijoje „il Rivellino“ vyko šimtmečiui skirti renginiai „Dešimt dienų Lietuvoje“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai nusivežė knygų apie mūsų istoriją, kalbą, literatūrą, meną, kultūrinius ir istorinius Lietuvos ryšius su Šveicarija.

Be „Rūgštaus miško“ festivalyje parodytas Lauryno Bareišos filmas „Kaukazas“. Rugilė ir Dovydas taip pat dalyvavo jo peržiūroje. Kadangi Kuršių nerija susidomėjo žiūrovai, atsakė į jų klausimus apie šį kraštą. Režisierė išgirdo klausimų ir apie teatrą bei performanso meną. Rugilė su kompozitore Lina Lapelyte ir rašytoja Vaiva Grainyte išrinktos atstovauti Lietuvai kitąmet vyksiančioje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.

Menininkių trio pastatė šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, po to – operą „Saulė ir jūra“. Ši buvo rodoma Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios grindys tuo metu užpiltos smėliu. Kovą per „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją autorėms įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras už naujų scenos meno formų paieškas.

Apdovanojimas Rugilei Barzdžiukaitei įteiktas už tai, kad atvėrė nepažintą gamtą.

Išsiuntė į Šanchajų

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje R. Barzdžiukaitė mokėsi operatorės profesijos, sukūrė trumpametražių dokumentinių filmų, nufilmavo kitų režisierių juostų. Ten pat baigė teatro režisūros studijas, tada išvyko studijuoti kino dokumentikos į Londono universiteto Goldsmito koledžą. Ten įgijo magistro laipsnį.

„Po diplominio darbo teatre supratau, kad kinas man artimesnis. Čia gali likti vienas su savo darbu, jį gryninti, esi kiek mažiau priklausomas nuo kolektyvo. Po šio atradimo išvykau filmuoti į Pietų Afrikos Respubliką. Mane pasiekė V. Grainytės kvietimas prisijungti prie jos ir L. Lapelytės vykdomo projekto, kuris vėliau išaugo į operą „Geros dienos!“ Sutikau, nes mūsų požiūriai su Vaiva ir Lina – giminingi“, – prisiminė Rugilė.

Lokarno kino festivalyje įvertinto filmo autoriai pakviesti į šešių mėnesių trukmės menininkų rezidenciją Šanchajuje. Kinijoje Rugilė viešės ne pirmą sykį. Pastarąjį kartą ten vyko kurti „Geros dienos!“ „Kilo žiežirba kurti trumpą filmą. Gal šįkart turėsiu galimybę toliau pakurstyti tą sumanymą? Ne taip dažnai tos žiežirbos įsižiebia. Kaip kažkas yra pasakęs: „Reikia aktyviai laukti“, – kalbėjo R. Barzdžiukaitė.