Kompozitorius Eduardas Balsys: šimtmetis, sovietmetis ir kiti balsai
Su 2019-ai­siais į Lie­tu­vą at­ėjo kom­po­zi­to­riaus Eduar­do Bal­sio (1919–1984) me­tai. Iš­ki­lios as­me­ny­bės gy­ve­ni­mas, su­pran­ta­ma, ne­ga­lė­jo pra­ei­ti be šir­dį ve­rian­čių aki­mir­kų, nu­ti­ki­mų, su­si­ti­ki­mų. Ir su­ta­pi­mų mis­ti­kos. Ta­čiau kai tuos įvy­kius ant at­min­ties gi­jos ima ver­ti ne­pri­lygs­ta­ma pa­sa­ko­to­ja – kom­po­zi­to­riaus du­kra pia­nis­tė prof. Da­lia Bal­sy­tė, – vaiz­dai at­gy­ja lyg ki­ne.

Tą popietę Muzikos ir teatro akademijoje su D. Balsyte sumanėme pašnekesiu apkeliauti visas jos tėvą menančias vietas. Jau nuo pirmų profesorės žodžių geografinės ribos išsitrynė, užleido vietą intriguojamai istorijai.

Caro telegrafininkas ir namų šeimininkė

E. Balsys gimė Ukrainoje, Nikolajevo mieste netoli Juodosios jūros (dabar – Mykolajivas). Eduardo mama buvo Barbara Renner, kilusi iš Ukrainos vokiečių. Jų koloniją įkūrė carienė Jekaterina II. Barbaros tėvas Johannas Renneris dirbo Rusijos karo ministro Vladimiro Suchomlinovo žemių valdytoju.

Su Kostu Balsiu, būsimo kompozitoriaus tėvu, kilusiu nuo Švėkšnos, juodu susipažino Odesoje per Pirmąjį pasaulinį karą. K. Balsys Ukrainoje mokėsi, vėliau dirbo pašto-telegrafo viršininku. Pora susituokė Nikolajeve 1916 metais, jai gimė trys sūnūs – Leopoldas (1918), Eduardas (1919) ir Adolfas (1921).

Balsiai apie 1940 metus Palangoje: Leopoldas, Kostas, Barbora, Eduardas. / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

1920 metais patriotinių nuostatų neslepiantis K. Balsys nusprendė grįžti į Lietuvą. Kol ieškojo, kur įsitvirtinti Žemaitijoje, žmona su vaikais liko Ukrainoje. Kostas nuolat rašė prašymus Užsienio reikalų ministerijai, kad jam būtų leista parsivežti šeimą. Reikalas užtruko, tačiau susiklostė palankiai.

Barbara į Lietuvą atsivežė ir seserį Kateriną – ši padėsianti auginti vaikus, prižiūrėti ūkį, namus. Sesuo po kurio laiko ištekėjo už lietuvio Benedikto Bagdanavičiaus. Salantuose jiedviem gimė dukros Laima, Aldona ir sūnus Ramutis.

Geno šuolis per kartas

Prof. Dalia Balsytė iki šiol gerai prisimena tą penktadienio vakarą, kai paskambino tėtis ir prašė rytą jį pasitikti autobusų stotyje, – atsivešiąs labai daug užrašų, natų, rankraščių. O rytą sužinojo, kad jo nebėra. / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

Tėvas Kostas keliuose Žemaitijos miesteliuose dirbo pašto viršininku, mama Barbara buvo namų šeimininkė, anot D. Balsytės, – gera, griežta ir teisinga.

Vyriausias Balsių sūnus Leopoldas Berlyne baigė technikos mokslus, buvo laivų statybos inžinierius. Jaunėlis Adolfas mokė matematikos ir fizikos Šiauliuose.

„Tėveliui mirus dažnai svarstydavau, iš kur tokioje šeimoje atsirado vienas muzikantas“, – sakė pašnekovė. Teta Aldona išsiaiškino, kad jų senelis J. Renneris buvo mokytojas, katalikų bažnyčios vargonininkas, mėgo smuikuoti.

„Vaikystę praleidome prižiūrimi mamos, tuo metu tėvas buvo atsidėjęs kūrybai, karjerai.“

„Štai kaip tas muzikos genas, peršokęs vieną kartą, pasirinko mano tėvą. Man tai buvo nemenkas atradimas“, – tvirtino pianistė.

Kad vaikai nedykinėtų, mama Barbara (Ukrainoje vadinta Varvara, o Lietuvoje virtusi Barbora) sumanė suburti namų ansambliuką: dvi gitaros ir mandolina. Išliko natos, kurias ji parsisiųsdavo iš Vokietijos.

„Tad Klaipėdoje, be sporto ir žaidimų, vaikai kasdien po valandą turėdavo muzikuoti“, – teigė A. Balsytė. Eduardas skambindavo mandolina.

Eduardas Balsys (stovi pirmas dešinėje) buvo geras futbolininkas. 1938 m. su Klaipėdos komanda tapo Lietuvos čempionu ir Tautinės olimpiados nugalėtoju ir taip 1938 m. birželio 29 d. Kaune žaidė vienintelėse savo tarpvalstybinėse rungtynėse LIETUVA-VENGRIJA (0:3). Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

Edis ir Adelė

Kretingos miestas E. Balsiui buvo labai brangus. Ten jis mokytojavo, ten sutiko savo būsimą žmoną – moksleivę Adelę Jasinskaitę.

„Susipažinome su Edžiu taip, kaip susipažįsta mokinys su savo mokytoju. Iš Klaipėdos į Kretingą atvažiavo jaunas gražus mokytojas. Visoms merginoms labai patiko. Mes gi tada buvome šešiolikos!“ – taip tą metą prisiminė Eduardo žmona A. Balsienė (Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, „Muzikos barai“, 1998 m., nr. 1–2).

Eduardas Balsys. / Valerijaus Koreškovo nuotrauka

Edis simpatijai asistuodavo šokiuose, galiausiai ir namo lydėti pradėjo. Tačiau pikta akis užmatė, įskundė mokyklos direktoriui. Tas pagrasino Eduardą atleisti iš mokytojo pareigų už nederamą elgesį.

„Tada jiedu sutarė susitikinėti kur nors už kampo. Kol tėvas ten nueina, mamą jau lydi kitas gerbėjas. „Nusispjaut, – sakė, – tegul meta iš darbo, bet aš tavęs nepaleisiu“, – tėvo žodžius pakartojo D. Balsytė. Jie susituokė 1946 metais.

Kretingoje E. Balsys subūrė vaikinų ir merginų instrumentinius ansamblius, kūrė jiems dainas. Patriotines, pagal Rimvydo Šilbajorio žodžius. Tas dainas ir toliau dainavo į miškus pasitraukę E. Balsio auklėtiniai.

Kompozitorius mirė plyšus širdies raumeniui. Gyvybė jį apleido per sekundės dalį, niekas nebūtų galėjęs padėti.

Kompozitoriui mirus Kretinga pirmoji paskelbė jį miesto garbės piliečiu, pavadino jo vardu gatvę. Kretingoje ir apylinkėse gyveno daug Balsių šeimos giminių. „Vasarą nuvažiavę į pajūrį kone kas antrą dieną leisdavomės į Kretingą, Karteną ir Klaipėdą, kol visus aplankydavome“, – prisiminė Dalia.

Balsių šeimos lizdas

Muzikologė Ona Narbutienė ir Eduardas Balsys per jubiliejinį kompozitoriaus kūrybos vakarą Menininkų rūmuose. / Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Už Barboros kraičio pinigus vyresnieji Balsiai nusipirko namelį Klaipėdoje, gyveno jame iki 1939 metų. Tada kraštą aneksavo naciai. „Gal pabijojo, kad vokiečių kilmės Balsienės nerepatrijuotų, todėl nusprendė keltis kitur. Namą paskubomis pardavė“, – pasakojo D. Balsytė.

K. Balsys persikėlė dirbti į Kretingą. „Barbora pasakiusi: jei norime, kad vaikai ateityje mus dažniau lankytų, turime apsigyventi Palangoje. Nes jie norės prie jūros“, – močiutės žodžius persakė D. Balsytė.

Per pusmetį Palangoje buvo nupirktas sklypas, 1939-ųjų gruodį gautas statybos leidimas. Namą suprojektavo sūnus Leopoldas. Talkininkų padedamiems gana greitai pavyko jį suręsti. Iki šiol stovi Jono Šliūpo gatvėje, yra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą.

„Prarastos vasaros. Kai tik gaunu atostogų, važiuoju į Palangą, mėginu namą išsaugoti, kad nesugriūtų. Nes tai – Balsių šeimos lizdas“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino pašnekovė.

Idėja ateidavo neatsiklaususi

Palangoje Eduardas gyveno su pertrūkiais. Per karą mokytojavo Kretingoje, paskui studijavo Kauno konservatorijoje (1945–1950). 1950 metais mirė tėvas Kostas, mama liko Palangoje viena. Pasibaigus karui abu Eduardo broliai su šeimomis atsidūrė Vakaruose.

„Tėvas taip pat svarstė emigruoti. Nerimavo, ar sovietai jo nerepresuos, nes buvo užsitarnavęs Lietuvos karininko laipsnį“, – sakė kompozitoriaus dukra. Tačiau artimiausios moterys jį sustabdžiusios.

Eduardas Balsys. / Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Palanga tapo E. Balsio kūrinių atsiradimo, užrašymo vieta. Pats kūrybos procesas, anot D. Balsytės, prasidėdavo gerokai anksčiau ir turėjo savų ypatybių.

„Artėjant laikui Palangoje tėvas pamažu tyla ir galiausiai visai liaujasi kalbėjęs. Užtektinai prisikalbėdavo darbe su kolegomis, konservatorijoje su studentais. Pamenu, kartą radau jį prie pravertos indaujos – sustingusį, žvelgiantį nežinia kur. Paklausiau, ar nereikia pagalbos ieškant. „Ššš, dabar nieko nesakyk, aš paskui, – atsakė, – žiūrėsiu, žiūrėsiu ir pamatysiu.“ Negalėjai nuspėti, kada ir kur jį užvaldys muzikinė idėja“, – kalbėjo dukra.

„Nėštumas“ baigdavosi Palangoje

Balsiai labai mėgo baidarių žygius Minijos upe. / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

E. Balsys ilgai mintyse brandindavo kūrinio struktūrą. „Nuo rugsėjo iki birželio trukdavo „nėštumo periodas“, vasarą Palangoje kūrinys „gimdavo“ – jį pabaigdavo ir užrašydavo. Mąstė architektūrinėmis formomis: iš pradžių kurdavo statinį, o tada jį organiškai užpildydavo. Jei ne kompozicijos studijos Kaune, sakė, būtų rinkęsis architektūrą“, – atskleidė dukra.

Taip atsitikdavo su stambiaisiais kūriniais, o dainas E. Balsys rašydavo labai greitai – melodistas iš prigimties.

„Šiaip miegas šeimoje buvo gerbiamas. Bet kartą trečią valandą nakties mus išbudino fortepijono garsai. Kai visi sulėkė į jo kambarį, tėvas atsiprašė: „Nepykit, turiu dabar užrašyti, nes susapnavau gražiausią melodiją“, – prisiminė profesorė.

Po Plechavičiaus egle

Palangoje E. Balsys keldavosi anksti, eidavo pasivaikščioti prie jūros. Grįždavo šeimai dar neprabudus ir sėsdavo prie darbo stalo. Pakirdę vaikai tyliai papusryčiaudavo ir su mama išeidavo į paplūdimį. Visi susirinkdavo tik apie antrą, kai močiutė Barbora būdavo pagaminusi pietų.

Popiet gyvenimas vyko namie ir sodelyje. Jame iki šiol svyruoja generolo Povilo Plechavičiaus sodinta eglė, o senasis šulinys, kitados uždengtas plačiu dangčiu, atstoja stalą.

Eduardas Balsys Gruzijoje 1959 metais. / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

Pavakarę prasidėdavo giminių ir kolegų vizitai. „Man tas laikas, žinokit, gerklėje stovi – padenk, atnešk, nunešk, išplauk. Tėvai tuo metu užimdavo svečius. O jų ateidavo tikrai daug. Tas atsiminimas apie nuolatinį stalo dengimą ir puodelių plovimą dar ir dabar kelia šiurpą“, – juokėsi D. Balsytė.

Kita vertus, Daliai buvo nepaprastai įdomu pasiklausyti žymių žmonių pokalbių. Pas Balsius Palangoje lankėsi jos krikštatėvis kompozitorius Julius Juzeliūnas su žmona Danute, dirigentai Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Hermanas Perelšteinas, vargonininkas Leopoldas Digrys, smuikininkas Raimondas Katilius.

Paprastai vasarą į Palangą nevažiuodavę vienintelį kartą užsuko smuikininkas Aleksandras Livontas su žmona pianiste Olga Šteinberg. Mat tuo metu E. Balsys, jų konsultuojamas, rašė „Dramatines freskas“.

Neišskiriami

Itin intensyvus E. Balsio gyvenimo tarpsnis – metai Kauno konservatorijoje. Į stojamuosius atsivežė savo kūrinukų. Pasak dukros, dar gana naivių, jaunatviškų. Tačiau profesūra iškart atkreipė dėmesį į melodisto talentą.

Į konservatoriją buvo priimtas kaip kandidatas. „Jei išlaikys pirmą sesiją – paliks. Na, tada jis ir varė... – pasakojo D. Balsytė. – Nuo birželio iki žiemos dirbo po 12 valandų per dieną. Nujautė turįs kompozitoriaus gyslelę.“

E. Balsiui baigus konservatoriją jauna šeima išvažiavo į aspirantūrą Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Ten susibūrė šauni lietuvių kuopelė: Juzeliūnai, tenoras Valentinas Adamkevičius su žmona Julija (vėliau – TV režisiere, vaidinusia „Petraičių šeimoje“) ir abu Balsiai.

Grįžę į Vilnių 1953 metais kurį laiką glaudėsi pas Juzeliūnus. Paskui Kaštonų gatvėje gavo krosnimi šildomą dviejų kambarių butuką. Nuo tada įsitvirtino sostinėje.

E. Balsys dėstė kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadovavo Kompozitorių sąjungai. Kur nors komandiruojamas iš asmeninių lėšų pirkdavo kelionę ir žmonai – buvo neišskiriami.

Kostas ir Barbora Balsiai su atžalomis: (iš kairės) Eduardas, Leopoldas ir Adolfas (1925 metai, Skuodas). / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

E. Balsys, nors ir nepartinis, vienas iš nedaugelio ėjo vadovaujamas pareigas. Raginamas stoti į Komunistų partiją atsakydavo: „Mūsų šeimoje nebuvo tradicijos eiti į politiką. Jei norite, kad dirbčiau savo darbą, darysiu tai atsakingai ir sąžiningai. Jei turiu eiti į politiką, tada man šios pareigos nereikalingos.“

Visi Balsio vaikai

1954-aisiais Balsiai susilaukė dukters Dalios, po kelionės į Kaukazą 1960 metais gimė sūnus Audrius. „Jis su tėvais parvažiavo iš Kaukazo“, – juokėsi sesuo.

Kartu su Audriumi tais metais „gimė“ dar vienas E. Balsio vaikas – baletas „Eglė žalčių karalienė“. „Mama jautėsi įskaudinta, jai tada labai trūko vyro dėmesio. Baletas buvo inscenizuojamas Operos teatre. Tėvas tiesiog paskendo tuose reikaluose“, – prisiminė D. Balsytė.

Apskritai su vaikais E. Balsys bendravo nedaug. Mama dėl to ne kartą jam priekaištavo.

„Tėvas atsakė, kad nežino, kaip su mažais vaikais kalbėtis: „Aš susidraugausiu su jais, kai užaugs.“ Ir tikrai, kai paaugome, jis stengėsi su mumis daugiau bendrauti. O vaikystę praleidome prižiūrimi mamos. Tuo metu tėvas buvo atsidėjęs kūrybai, karjerai“, – teigė Dalia.

Kai dukra E. Balsio monografijos autorei Onai Narbutienei atidavė tėvo rašytus laiškus, šeimos bičiuliai ją smerkė, priekaištavo. Tačiau Dalia tikino norėjusi ne tik atskleisti asmenybės išorę, bet ir parodyti jautrų, atidų, šiltą, empatišką žmogų.

Lenktynės su laiku

Smuikininkas A. Livontas mirė 1974 metais, pagriežęs E. Balsio Antrąjį smuiko koncertą ir vos nužengęs nuo scenos. „Smuiką dar spėjo įdėti į futliarą, o smičius taip ir liko rankoje“, – „Muzikos barams“ yra pasakojusi įvykio liudininkė A. Balsienė.

A. Livonto atminimui kompozitorius užsibrėžė parašyti dar vieną koncertą. „Tas pažadas jį labai slėgė, darbas niekaip nenorėjo judėti. Tėtis net išgyveno kelerių metų kūrybinę prastovą. Mat tais metais mirė jo brolis Adolfas. Būdamas 53-ejų pasilenkė grįžęs namo atsirišti batų ir čia pat sukniubo“, – sakė D. Balsytė.

Adelė Balsienė Palangos paplūdimyje (apie 1948 metus). / Dalios Balsytės asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau po kurio laiko parašė vienintelę savo operą „Kelionė į Tilžę“. Ūpas pakilo, galva prašviesėjo, atsirado naujų idėjų ir E. Balsys vėl ėmėsi Trečiojo koncerto. Pasiryžo suspėti iki dešimtųjų A. Livonto mirties metinių – 1984-ųjų lapkričio.

Vasarą E. Balsys patyrė nedidelį silpnumo priepuolį. Dieną kitą pagulėjo lovoje ir vėl stojosi ant kojų. Tačiau darbavosi jau kiek lėčiau, tad vasarą baigti pažadėto kūrinio nepavyko.

Premjeros laikas nenumaldomai artėjo, todėl vienas išvažiavo į Kompozitorių kūrybos namus Druskininkuose. „ Iš ten kasdien skambindavo ir žvaliu, džiugiu balsu pranešdavo, kaip gerai jam sekasi. Buvo apimtas visiškos euforijos“, – dalijosi prisiminimais D. Balsytė.

Paskutinis tėvo ir dukters pokalbis

Tą penktadienio vakarą E. Balsys vėl skambino dukrai, prašė, kad rytą jį pasitiktų autobusų stotyje, – atsivešiąs labai daug užrašų, natų, rankraščių. „Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Rytą sužinojome, kad jo nebėra“, – pasakojo Dalia. Anot jos, kaimynai sunerimo pamatę, jog E. Balsio kambaryje vis dar užtrauktos užuolaidos. Buvo lapkričio 3 diena.

Kompozitorius mirė plyšus širdies raumeniui. Gyvybė jį apleido per sekundės dalį, niekas nebūtų galėjęs padėti. Žmona Adelė, nė per žingsnį nesitraukdavusi nuo vyro, patyrė baisų sukrėtimą. Susirgo, penkerius metus kovojo su vėžiu.

„Mama labai išgyveno iki pat mirties – „kodėl manęs tenai nebuvo?!!“ – sakė dukra. Tačiau į Druskininkus E. Balsys tam ir leidosi vienas, kad galėtų nieko netrukdomas dirbti.

„Mirčių ratą uždarysiu aš“

Druskininkuose Trečiąjį koncertą rašančiam kompozitoriui talkino R. Katilius. A. Livonto auklėtinis turėjo atlikti kūrinio premjerą.

E. Balsys jau kiek anksčiau buvo prasitaręs, kad galbūt kūrinį dedikuosiąs R. Katiliui. „Tada namie prasidėjo šnekos: rašai A. Livontui, o dedikuoji R. Katiliui – netinka, – prisiminė D. Balsytė. – Galiausiai atsitiko taip, kad partitūroje tėvas nepaliko jokio dedikacinio įrašo.“

Trečiajam koncertui trūko kelių paskutinių antrosios dalies taktų. Juos įrašė R. Katilius, žinojęs kompozitoriaus sumanymą.

D. Balsytė paskutinius šešerius R. Katiliaus gyvenimo metus buvo jo scenos partnerė. „Raimondo galvoje sukosi idée fixe: „Mirsiu scenoje grodamas E. Balsio Trečiąjį koncertą. Uždarysiu mirčių ratą. Tai mano svajonė. A. Livontas mirė pagriežęs E. Balsio Antrąjį, E. Balsys mirė rašydamas Trečiąjį, – Raimondo įsikalbėtą mintį bėrė D. Balsytė. – Mes jį protinome, gėdijome dėl tokių kalbų. Tačiau apsisukęs Raimondas vėl tą patį kartojo.“

2000-aisiais buvo numatytas koncertas Vokietijoje. Be kūrinių su pianistu Leonidu Dorfmanu, R. Katilius turėjo griežti ir E. Balsio Trečiąjį koncertą. Tačiau prieš pat pasirodymą pakeitė programą, atsisakė E. Balsio kūrinio.

„Smuikininko savijauta buvo itin prasta, nusprendė išsikviesti taksi, nors viešbutį ir salę skyrė vos keli kvartalai. Atvažiavęs pasakė Leonidui šiandien E. Balsio negriosiąs. Kai griežė Maurice'ą Ravelį ir sukniubo scenoje, pagal programą tuo metu turėjo skambėti E. Balsio Trečiasis koncertas. Kažkokia nuojauta pasąmonėje ir mėginimas išvengti lemties...“ – apibendrino D. Balsytė.

Broliai

Abu Eduardo broliai apsigyveno Kanadoje. Su jaunesniuoju Adolfu saitai nutrūko gana anksti. O su vyresniuoju Leopoldu kartą per metus, paprastai Naujųjų metų išvakarėse, pasikeisdavę trumpais sveikinimais.

„Tik nepalaikykite manęs mistike dėl to, ką papasakosiu, – pradėjo D. Balsytė.– Tėvo mirties dieną mudu su Audriumi namie stengėmės atsiliepti į gausius telefono skambučius, kad visiems patvirtintume žinią apie netektį. Tada miesto skambutis būdavo vienoks, užmiestinis – kitoks. Staiga skamba užmiestinis ir šįkart mudu su broliu susižvalgę kartu kažkodėl ištariame: „Kanada“. Ūžesys, traškesys, balsas iš toli sako: „Edį pakvieskit.“ Tada pirmą kartą pačiai teko ištarti: „Mirė.“ Girdžiu: „Oiii...“ Ir pokalbis nutrūko. Po kelių minučių paskambino vėl. Tikrai, tai buvo tėčio brolis Leopoldas iš Toronto. Papasakojo, kad visą dieną neradęs sau vietos, apskambinęs visus artimuosius Kanadoje. Būtent tą nelemtą dieną pirmąkart per ištisus emigracijos metus nusprendė susisiekti su tėčiu...“

Leopoldas 1989-aisiais rengėsi atskristi į Lietuvą. Jau buvo pasirūpinęs lauktuvių, susikrovęs lagaminus. Vis dėlto prieš kelionę pirmiau nusprendė aplankyti savo ir brolio vaikus. Atvažiavęs pas Adolfo dukrą Nemirą Leopoldas krito negyvas.

Anot kompozitoriaus dukters pianistės D. Balsytės, jos tėvas gyvenimą suvokė kaip didžiulę atsakingą estafetę. Būtinybę tapti žmogiškumo pavyzdžiu, jį skleisti artimiesiems, mokiniams. „Man regis, kai mirtis tėtį pasikvietė, tą estafetę jis buvo perdavęs“, – teigė D. Balsytė.