Kokia buvo Algirdo Brazausko sėkmės ir populiarumo paslaptis?
Rug­sė­jo 22 d. pir­ma­jam Ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Lie­tu­vos pre­zi­den­tui Al­gir­dui My­ko­lui Bra­zaus­kui bū­tų su­ėję aš­tuo­nias­de­šimt pen­ke­ri me­tai. Šian­dien ve­lio­nio vals­ty­bės va­do­vo var­das vi­suo­me­nė­je ke­lia nuo­mo­nių po­lia­ri­za­ci­ją: ne­ma­ža da­lis žmo­nių liaup­si­na A. Bra­zaus­ką vien dėl to, jog jis ta­po pir­muo­ju pre­zi­den­tu. Ki­ta da­lis pre­zi­den­tą pei­kia dėl ko­mu­nis­ti­nės pra­ei­ties. 

LŽ nusprendė atmesti išankstines nuostatas ir apie prezidentą pasikalbėti su istorikais – sovietinės nomenklatūros tyrimais užsiimančiu dr. Viliumi Ivanausku bei dr. Sauliumi Grybkausku, kuris kartu su kolega Mindaugu Tamošaičiu ruošia pirmą Algirdui Mykolui Brazauskui skirtą mokslinę monografiją.

Abu istorikai sutinka, kad turbūt svarbiausias Algirdo Mykolo Brazausko pasiekimas buvo dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1989 m. įgyvendintas Lietuvos komunistų partijos (LKP) atskyrimas nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP).

Jeigu V. Landsbergiui klijuojama kolūkių griovėjo etiketė, A. Brazauską būtų galima įvardinti stabiliu pragmatiku.

„Tai buvo pirmasis toks precedento neturintis atvejis visoje Sąjungoje. Reikia turėti omenyje, kad A. Brazauskas atlaikė milžinišką spaudimą, kelis kartus važiavo į Maskvą, dalyvavo net 1989 metų gruodį vykusiame TSKP centrinio komiteto plenume, kuriame susirinko beveik visos partinės organizacijos, sąjunginė vadovybė ir Michailas Gorbačiovas – visi jie spaudė atsisakyti šito sprendimo, tačiau A. Brazauskas sugebėjo atsilaikyti. Būtent tai lėmė, kad jis susilaukė nemenko palaikymo visuomenėje“, – pasakoja Saulius Grybkauskas.

Pagal 1989 m. apklausas, A.Brazauskas buvo pats populiariausias politikas, populiarumu lenkęs net Vytautą Landsbergį ar Kazimirą Danutę Prunskienę. Vis dėlto revoliucingai nusiteikusi visuomenė norėjo pokyčių.

Vilius Ivanauskas teigia, kad jei prezidento rinkimai būtų vykę 1990 m., A. Brazausko prezidentu niekas nebūtų išrinkęs, tačiau per tris metus padėtis pasikeitė. Per šį laikotarpį visuomenėje kilo šioks toks nusivylimas Sąjūdžiu, ekonominio ir socialinio pobūdžio nepasitenkinimas esama situacija valstybėje. Žmonėms tuo metu norėjosi stabilumo, o būtent su tuo ir asocijavosi A. Brazauskas.

„Užimdamas Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas kažkokių esminių klaidų jis nepadarė, jo valdymo metai nekėlė neigiamų asociacijų, jis buvo populiarus politikas ir šia prasme tokia alternatyva atrodė tuo metu rimčiausia. Lietuva toli gražu ne vienintelė šalis, kur buvę komunistai sugrįžo į valdžią“, – pasakoja istorikas.

Priklausymo komunistų partijai nederėtų vertinti vienareikšmiškai per šiandienos prizmę. Anot Sauliaus Grybkausko, stojimas į komunistų partiją buvo neišvengiamas, norint kilti karjeros laiptais.

„Verta turėti omenyje, kad pats žodis „karjera“ anuomet nebuvo toleruojamas“, – teigia istorikas. Moralinės dilemos, ar stoti į partiją A. Brazauskas paprasčiausiai nesprendė – tai dažnai buvo priimama kaip savaime suprantamas dalykas.

„Jokios asmeninės dramos jis neišgyveno, nes jis neaugo rezistentų apsuptyje, jo aplinkoje žmonės nuo sistemos nenukentėjo, jis nematė į partizaninį judėjimą įsitraukusių žmonių, tad, kaip ir pas daugelį, šiuo atveju viskas susiklostė labai natūraliai. Tam tikru metu ateidavo tapsmo komjaunuoliu laikas, po to – partiniu, tai taip ir eidavo, kito kelio kaip ir nebūdavo“, – svarsto S. Grybkauskas.

Pasak jo, Algirdas Mykolas nuo jaunystės pasižymėjo dviem savybėmis – lyderyste ir nuolankumu taisyklėms.

„Visi, net ir mano kalbinti funkcionieriai, pripažindavo, kad nuoseklus taisyklių laikymasis buvo jo išskirtinis bruožas. Esant nustatytoms taisyklėms jis visada stengdavosi žaisti garbingai ir jų nesulaužydamas laimėti. Tai galima laikyti ir teigiama savybe, ir neigiama, kartais jam pakišdavusia koją. Jis nesugebėdavo tų taisyklių peržengti ir sulaužyti, kad galėtų kurti savas, – spėja istorikas. – Manau, kad tokio charakterio susiklostymui įtakos galėjo turėti meilė sportui. Jaunystėje jis buvo sportuojantis ir tas entuziazmas laikui bėgant niekur nedingo. O juk abi minėtos savybės sporte yra būtinos.“

Būdamas ką tik Nepriklausomybę atstačiusios valstybės prezidentu, A. Brazauskas nebuvo varomąja Lietuvos savikūros jėga, tačiau drauge procesų ir nestabdė.

„Pagal savo prigimtį, A. Brazauskas buvo technokratas, o technokratai geba prisiderinti. Jie linkę į visokius ūkinius sprendimus. Prezidentas nebuvo lemiamas veiksnys visame procese, tačiau jo jokiais būdais negalima vadinti stabdžiu, – teigia V. Ivanauskas. – Jis prisitaikė ir prie vykdytos privatizacijos, kuri, atrodytų, tikrai nėra susijusi su komunistų partijos vertybėmis. Tam tikra prasme galima sakyti, kad A. Brazauskas prisiderino prie tokios, galima sakyti, Vytauto Landsbergio diktuojamos politikos. Visiškai priešingai, nei V. Landsbergis, A. Brazauskas nebuvo revoliucionierius. Jeigu V. Landsbergiui klijuojama kolūkių griovėjo etiketė, A. Brazauską būtų galima įvardinti stabiliu pragmatiku“.