Knygų mugei artėjant: kokių knygų ieškosime paaugliams?
Kny­gos pa­aug­liams – toks keis­tas rei­ka­las. Kaip ir pa­tys pa­aug­liai. La­bai skir­tin­gi, bręs­tan­tys skir­tin­gu tem­pu ir gy­liu, be­si­do­min­tys ab­so­liu­čiai skir­tin­gais da­ly­kais ir ne­nus­pė­ja­mi. Kai ku­rie ra­mūs, ki­ti – kaip ura­ga­nas. Tad la­bai su­dė­tin­ga iš­ves­ti kaž­ko­kią gai­rę, ku­ri bū­tų (ar tu­rė­tų bū­ti) bū­din­ga pa­aug­lių kny­goms.

Visgi, į mano apžvalgos ratą pakliuvusias knygas vienija tai, kad jos skirtos Lietuvos paaugliams. Kai kuriose jaučiamos ar bandomos atspindėti lietuviškos realijos (emigracija, patyčios), tačiau netrūksta ir bendražmogiškų temų, ypatingai aštriomis tampančių paauglystėje – jausmų uraganai, myli/nemyli, vienišumo jausmas namie ir/ar mokykloj, kitos temos kiek netikėtos – keliavimas laiku, vaikas, gyvenantis su depresijoje skendinčia mama, ateities kiborgų visata.. Bet – apie viską iš eilės.

Nadja Sumanen. Rembo (vertė A. Krilavičienė). – Vilnius: Gelmės, 2018. 238 p.

Tai Suomijoje nepaprastai vertinama knyga, pelniusi daugybę apdovanojimų, pagal ją pastatytas ir spektaklis. Autorė – ne tik rašytoja, bet ir psichoterapeutė. Tad galite nuspėti, kad dėmesio centre bus psichologiniai dalykai. O jei konkrečiau – pagrindinio veikėjo Rembo (berniukas mano, kad taip yra pavadintas žinomo filmo herojaus garbei) mama nuo pat savo vaiko gimimo serga labai sunkia depresija. Berniukas iš esmės auga pats, niekieno neprižiūrimas (tėtis paliko mamą dar besilaukiančią), berniukas apleistas, šalinasi kitų „normalių“ vaikų, nes jų tėvai užduoda pernelyg daug klausimų, į kuriuose vaikas neturi atsakymų. Nepaisant to, keturiolikmetis Rembo yra jautrus ir rūpestingas vaikas, tiesa, iš gyvenimo mažai ko besitikintis. Tačiau viena vasara Rembo taps išskirtine – jis pajus, ką reiškia, kai tavimi rūpinamasi ir šaldytuve yra maisto, kaip bunda jausmai ir mezgasi tvirtos draugystės, kaip suaugusieji gali globoti ir mylėti. Net mama, kurią, rodos, gyvenimas jau buvo nurašęs.

Knyga išties labai kinematografiška, aš stebiuosi, kad dar neturime pagal ją pastatyto filmo. Pasakojam Rembo vardu, netrūksta pasvarstymų, filosofavimo, pamąstymų, kartais gal ir naivoko, bet labai gyvai atvaizduoto paaugliško mąstymo bei elgesio. Ir svarbiausia, kad tikiu tuo, ką skaitau, nes pasakojama labai įtaigiai ir tikroviškai. Berniukas pastebi ir mato, kad yra kitoks, kad jo šeima kitokia, ir visgi ji turi teisę egzistuoti, būti ir gyventi. Ir tiesą sakant, knygoje kaip tik svarbiausiu ir laikyčiau –atspindėjimą lūžio momento, kai tave paliečia tamsa ir blogis, ir arba leisies į dugną, arba stversiesi už šviesos, išgyvensi ir stiebsies aukštyn.

Pirmoji meilė, pirmoji draugystė, tikros gyvenimo pamokos. Labai viltinga ir įkvepianti knyga. Patiks visiems, ką „veža“ geras ir įtraukiantis pasakojimas bei subtilų psichologinių prieskonių mišinys.

Ilona Ežerinytė. Skiriama Rivai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2018. 128 p.

Esu skaičiusi kitą autorės knygą – „Sutikti Eidą“, ji man susisieja su šia naujausiąja dėl fantasy žanro. Tiesa, čia viskas kiek kitaip, mat centriniu apysakos įvykiu tampa keliavimas laiku. Pagrindiniu knygos veikėju, matyt, galima laikyti keturiolikmetį Dovą, kuris gyvena gana įprastą paaugliams gyvenimą: mokykla-kompiuteris-televizorius-žaidimai. Bent jau taip atrodo jo tėvams, kurie iš berniuko tikisi daugiau. Tėtis muzikantas netikėtai gauna natas, kurių pagroti niekas nesugeba jau daugiau kaip šimtą metų – tiksliau, tie, kas bandė groti, arba išprotėjo, arba susirgo, susipyko ir pan. Ieškodamas atsakymo, kodėl taip nutiko, tėvas privalės pasiimti ir savo sūnų Dovą – ne šiaip sau į kokią komandiruotę ar muzikos biblioteką, o į kelionę laiku – atgal 100 metų į laiką, kai buvo sukurta ši muzika. Grįžtama į XIX a. pabaigos Lietuvą… Čia ne viskas taip paprasta, mat keliautojų laiku gali būti ir daugiau…

Kas mane labiausiai sužavėjo? Muzikinės iliustracijos ir autorės stilius. Taip taip – knygoje yra trijų dainų natos. Mokantys groti, galite patys sugroti, o nemokantys – nusiskenavę prie natų esantį QR kodą, pateksite į puslapį, kuriame galėsite jų paklausyti. Aš negaliu atsiklausyti šių dainų – jos taip tinka knygai, istorijai, paauglystės paslaptingumui… Tai kažkas naujo ir netikėto, kas šiai knygai suteikia ypatingo išskirtinumo. Galvodama apie perskaitytą istoriją, aš mintyse girdžiu „Dainą Rivai“.

Tiesa, apie pavadinimą – kol neperskaičiau knygos, atrodė kiek nesąmoningas. Tačiau perskaičius viskas aišku – tik taip ir ne kitaip. Kaip ir minėjau, knyga pasižymi ir geru stiliumi, vaizdingais aprašymais (kad ir praeito amžiaus Lietuvos), nuolatos juntama įtampa, nes iki galo taip ir neaišku, ar viskas baigsis gerai.

Rebeka Una. Gyvažmogis. – Vilnius: Alma littera, 2018. 414 p.

Yra tokių knygų, kurias perskaitai ir galvoji: „na, ir kam aš tai skaičiau?“ Ne mano tematika, nesuprantamas ir klampus siužetas, nepaskaitoma kalba, daug bandymų paaiškinti ir patikslinti, ką veikėjai norėjo pasakyti… Man labai patinka šios rašytojos knygos mažiems vaikams, tačiau skaitau jau antrą jos knygą paaugliams ir… kažko nepagaunu. Autorė bando kurti naujakalbę apie ateities kartą, kuriai nereikia maisto, kad išgyventų, jų poreikiai patenkinti, visi gyvena su schemomis… tačiau ir čia esama tokių, kurie dar kažką prisimena apie bendravimą, lytėjimą, valgymą, kvėpavimą, meilę…

Idėja išties įdomi, tačiau, mano nuomone, šioje knygoje pateikta pernelyg sudėtingai, painiai, miglotai, aiškinama daug dalykų, apie ką bando kalbėtis herojai, tačiau daug ką turi nujausti ar sugalvoti pats. Galbūt, tiesiog ne mano žanras? O galbūt R. Una turi didesnį talentą rašyti mažesniems vaikams?

Christopher Edge. Kiti Albio Braito pasauliai (vertė D. Gancevskaitė). – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. 204 p.

Visų pirma tai siūlau neišsigąsti temos – kvantinės fizikos. Visų antra – vaikiško šrifto. Jei su knyga pretenduojame į paauglių amžių, tokias detales kaip šriftas, formatas, viršelis, reiktų labai gerai apgalvoti. Nes knyga išties verta dėmesio. Ji taip pat apie keliavimą laiku – tik kiek kitaip. Remiantis kvantine fizika, priklausomai nuo kiekvieno mūsų atlikto veiksmo ar pasirinkimo, susikuria paralelios visatos, kuriose gyvename mes – tokie patys, tačiau kiek kitokie, mat priklausomai nuo to, ką pasirinkome, įvykiai klostosi kiek kitaip. Pavyzdžiui, gali būti, kad paralelinėje visatos tu esi ne berniukas, o mergaitė.

Pagrindinis veikėjas – Albis, neseniai netekęs labai mylimos mamos. Berniukas jos nepaprastai ilgisi, mat nors mama buvo mokslininkė, tačiau labai daug dėmesio skyrė berniuko gebėjimams, bendravimui, įdomiems užsiėmimams. Tėtis taip pat yra mokslininkas, tačiau jis nepaprastai užsiėmęs, daug keliauja po pasaulį, mat yra populiarios mokslo laidos vedėjas. Jausdamasis vienišas, berniukas sugalvoja praktiškai išbandyti kvantinės fizikos teoriją ir patekti į paralelinę visatą, kurioje mama dar būtų gyva. Tačiau tai nėra paprasta, nes net sumanymui pavykus, neaišku, į kurį pasaulį pateksi, kokį save sutiksi ir, svarbiausia, ar ten bus mama.

Knygoje moksliniai faktai, tyrimai ir informacija derinami su istorijos sekimu. Keliaudamas berniukas ne tik geriau supranta mokslo dėsnius, bet ir ima pažinti save, santykių paraleles ir subtilybes. Svarbiausia, kad jam atsiveria akys, kad ne tik jis, bet ir tėtis ilgisi mamos ir svarbiausia, kad jie turi vienas kitą. Tačiau iš paralelios visatos sugrįžti į savąją gali būti ne taip ir paprasta. Smagus pasakojimas, geras vertimas, o dar ir galimybė panardyti tokioje egzotikoje kaip kvantinė fizika. Juk pati to niekada nesugalvočiau.

Daina Opolskaitė. Užraktas. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 184 p.

Vyresnėms merginoms skirta knyga. Pagrindinė veikėja – aštuoniolikmetė Mina, gyvenanti su tėvu ir močiute. Tėvas nepaprastai rūpinasi, kad Minai nieko netrūktų, močiutė – priešingai: Mina jaučia, kad ši jos nekenčia, vis įterpia pastabas apie tai, kad Mina nenusipelnė tokio gero gyvenimo… Ir visi tie pikti komentarai kažkaip susiję su prieš 17 metų mirusia Minos mama. Tik niekas apie tai Minai nenori pasakoti, o ypač tėvas… Tačiau mažame miestelyje paslapčių neišlaikysi, atsiranda, kas papasakoja Minai apie jos motiną, ir kodėl būtent dabar – kai Mina pagaliau pirmą kartą iš tiesų įsimyli…

Vėlgi – labai įdomus siužetas. Nepasakosiu visko, bet knyga tikrai verta dėmesio. Gal kartais ir atrodo, kad paauglys negalėtų kalbėti ir elgtis taip atsakingai arba taip neatsakingai, tačiau gyvenimas yra visoks ir šioje knygoje jis nepaprastai skaudus, apraizgytas duriančiom ir net sakyčiau žudančiom paslaptim. Bet juk svarbiausia yra santykiai – juose mes atsiskleidžiame, augame, bręstame ir kuriame. Tik atvirumu, nuoširdžiu pasitikėjimu bei atsakomybe besiremiantys santykiai gali būti ta viltimi, už kurios užsikabinus galima išlikti sukrečiančių įvykių sūkury…

Lois Lowry. Mėlyna sruoga (vertė V. Alksnėnas). – Vilnius: Alma littera, 2018. 192 p.

Jei žinote „Siuntėją“, tai skubu pranešti, kad tai tos pačios autorės knyga, mums pristatoma kaip antroji ciklo „Siuntėjas“ istorija. Man „Siuntėjas“ nepaprastai patiko, tai viena geriausių mano skaitytų knygų gyvenime apskritai, todėl užrašas „antroji ciklo knyga“ sugundė – galvojau, kad bus kažkas panašaus, o gal tęsinys, o gal… Tačiau „Siuntėją“ ir „Mėlyną sruogą“ jungia nebent tik tematinis pagrindas: uždaroje, labai griežtai suskirstytoje visuomenėje kitokiems vietos nėra. Taigi, ši knyga absoliučiai kitokia nei „Siuntėjas“, nors, žinoma tiesa, šiokių tokių panašumų tarp knygų herojų galima ir aptikti.

Pagrindinė veikėja – raiša mergaitė Kira – netenka savo mamos ir šioje visuomenėje tampa nepageidaujama, mat dėl savo negalios niekada neištekės ir negalės savimi pasirūpinti. Tačiau Sergėtojų Taryba nusprendžia, kad mergaitė turi ypatingų gebėjimų ir jai suteikiama privilegija išsiuvinėti ypatingą siuvinį. Kira išgelbstima iš laukinės visuomenės ir įkurdinama rūmuose, tačiau čia ji visgi jaučiasi daug labiau įkalinta nei gyvendama skurde. Kokios paslaptys gaubia Sergėtojų Tarybą, kodėl rūmuose apgyvendinti net keli ypatingų gebėjimų turintys vaikai, kodėl niekas niekada nematė žmones ryjančių žvėrių, nors visiems pranešama, kad būtent žvėrys suryja visuomenės atstumtuosius? Paslapčių išaiškinimas gula ant Kiros pečių. Tiesa, be bičiulių pagalbos čia niekaip neišsiversi…

Kiek trikdo labai tamsus, pirmykščio mąstymo, grubaus bendravimo ir nykios tamsos fonas knygoje. Tokia tamsi tamsi Viduramžių pirmykštybė. Visuomenė išties neišprususi, mamos muša vaikus, vieni kitų nekenčia ir skundžia, atrodytų, absoliuti nevilties, nemeilės ir negyvenimo aplinka. Visą šviesą knygai ir suteikia tokia maža, neįgali, lyg ir nieko didelio padaryti negalinti mergaitė. Jai skirta valdyti spalvas, kurti paveikslus, įžvelgti gėrį ir viltį… Ir už savo neprastas pastangas jis bus gyvenimo apdovanota kai kuo ypatingu. O kodėl knyga vadinasi mėlyna sruoga? Todėl kad aprašomoje visuomenėje niekas jau daugybę metų nesugeba išgauti mėlynos spalvos… Galbūt Kirai lemta tai pakeisti?

Vytautas Key. Dovis prieš Dovį. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. 158 p.

Istorijos pagrindas – į šulinį įkritęs aštuoniolikmetis Dovis negali prisišaukti pagalbos ir yra priverstas murkdytis purve bei viltis, kad kažkokio atsitiktinumo dėka galbūt kam nors pavyks jį atrasti. Būdamas beviltiškoje situacijoje, Dovis mums (o gal labiau sau?) pasakoja savo šeimos istoriją: tarpusavio santykius, barnius, keistybes ir įdomybes. Gal Doviui reikia apsvarstyti, ką jis darė ne taip, kad čia atsidūrė arba kodėl jam suteikta būtent tokia „galimybė“ pabūti vienam?

Kita vertus, kiek glumina pasakojimo pobūdis – vietomis neapleidžia jausmas, kad aštuoniolikmetis tokių dalykų negalėtų žinoti arba apie tai pasakotų kažkaip kitaip. Šiuolaikinės kartos patirtis formavosi nepriklausomoje Lietuvoje, o skaitau ir jaučiu, kad veikėją lydi sovietmečio gyvenimo fonas ir patirtis. Kažkur internete radau interviu, kur knygos autorius prisipažįsta, kad iš dalies pasakoja apie save, mat pats vaikystėje buvo įkritęs į šulinį. Todėl vietomis dirbtinai atrodo įterpiami jaunimo keiksmažodžiai ir slengas, net turinys byloja ką kitą.

Bet šiaip tai, įdomiai susiskaitė. Tai vienos šeimos, vienos giminės istorija, kurioje daug atpažįstamo, lietuviško, šeimyniško konteksto. Ir… netikėta pabaiga.

Alina Jonaitienė. Smiltė. – Vilnius: Gelmės, 2018. 110 p.

Šios istorijos pagrindu, matyt, reikėtų laikyti emigraciją. Nes jei nebūtų tokio plataus jos mąsto, galbūt nebūtų nutikusi ir tokia istorija. Tiesa, pagrindinės veikėjos Smiltės mama yra žuvusi, o tėtis kalėjime, tad ji priversta gyventi mažame miestelyje su seneliais. Naujokę mažo miestelio mokyklos vaikų bendruomenė pasitinka išbandymais ir patyčiomis. Uždarai ir jautriai Smiltei teks ieškoti būdų, kaip pakovoti už savo orumą ir teisę būti. Knygos autorė – Joniškyje gyvenanti lietuvių kalbos mokytoja, todėl tikiu, kad istorija įkvėpta jos pastebėjimų realybėje. Daug jautrių įžvalgų apie tėvų „paliktus“ pakentėti vaikus – juk viskas dėl geresnio gyvenimo. O gyvenimas vyksta čia ir dabar ir vaikams pernelyg sunku vieniems su tuo susitvarkyti…

Gal vietomis kiek neįtikimai atrodo, jog tokias patyčias rengia jau vienuolikmečiai, bet iš esmės pasakojimas labai jautrus ir subtilus. Jame daug vidinių Smiltės pamąstymų apie tai, kas vyksta, kodėl ir būtent jai. Kodėl seneliai elgiasi taip ir negali kitaip, kodėl jai tenka mokytis tokių skaudžių gyvenimo pamokų? Akivaizdu, kad Smiltė stipriai skiriasi nuo kitų vaikų, ji turi tokios vidinės jėgos, kuri gali įveikti ir didžiausią pažeminimą.

J. K. Rowling. Linkiu tau geros kloties (vertė E. Kmitaitė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 80 p.

Gali nuskambėti keistai, bet ši knyga – tai viso labo keliolikos minučių „Hario Poterio“ rašytojos kalba, pasakyta 2015 metų Harvardo universiteto diplomantams.

Šioje kalboje autorė užsimena apie du svarbiausius dalykus pasaulyje – nesėkmes ir vaizduotę. Kaip tai gali mokyti it auginti? Knyga suskaitoma vienu kąsniu, šmaikšti, linksma ir visgi paliekanti neišdildomą įspūdį, kurio centre – autorės palinkėjimas būti savimi, atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą ir tikėti savo kūrybiškumu. Galvoju, kad mūsų mokyklų bendruomenės, paleisdamos į gyvenimą dvyliktokus, taip pat galėtų įvesti tokią tradiciją – sakyti įkvepiančią drąsaus žmogaus kalbą, o ne metų metus dainuoti tas pačias dainas ir atsisveikinimo eilėraščius…

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė