Knygų mugė: du lietuvių literatūros dešimtmečiai
Prieš du de­šimt­me­čius Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros pa­dan­gė­je vi­su ryš­ku­mu spin­dė­jo to­kie var­dai kaip Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius, Jur­ga Iva­naus­kai­tė, Ri­čar­das Ga­ve­lis, Si­gi­tas Ge­da ar Jur­gis Kun­či­nas. Ir nors per tą lai­ką te­ko at­sis­vei­kin­ti su vie­nais ryš­kiau­sių kū­rė­jų, jų kū­ry­ba iki šiol ak­tua­li, skai­to­ma ir tur­būt il­gai to­kia iš­liks. Ki­ta ver­tus, su­bren­do nau­ja ra­šy­to­jų kar­ta, o pro­fe­sio­na­lų po­zi­ci­jas stip­ri­no tuo me­tu kū­ry­bos ke­liu dar tik pra­dė­ję ei­ti au­to­riai.

Leidėjų teigimu, būtent per šį laikotarpį knygų leidyba šalyje patyrė ryškų kokybinį lūžį. Pastaraisiais metais skaitytojai gali rinktis iš neregėtos iki šiol autorių, žanrų, stilių ir literatūros krypčių įvairovės. Taip pat jie gali puikiai jausti pasaulio literatūros pulsą, skaityti ir atrasti tuos autorius, kuriuos čia ir dabar aptaria visas pasaulis.

Lietuvoje šiuo metu kaip niekad daug žmonių, rašančių knygas, bet nedaug rašytojų. Sakyčiau, net per mažai jų.

Dvidešimtmetį vasario mėnesį minėsianti Vilniaus knygų mugė buvo ir tebėra ta vieta, kurioje išryškėja literatūrinės tendencijos, formuojamos literatūrinės mados, o skaitytojai supažindinami su aktualiomis ir įdomiomis literatūros naujienomis. Ne išimtis ir jubiliejinė mugė, vasario 21–24 dienomis kviesianti pažvelgti, kaip per tą laiką keitėsi literatūros laukas, ryškiausi vardai ir skaitymo mados.

Asmenybių vakuumas, nauji vardai

Geriausiai įvertinti, kaip literatūros laukas pasikeitė per du dešimtmečius, padeda tuomet buvusios itin populiarios rašytojų pavardės bei knygynų lentynose karaliavę verstiniai kūriniai. Tiesa, tuomet tik vienas kitas jų galėjo vadintis tikromis pasaulio literatūros naujienomis.

„Pirmiausia, į galvą ateina faktas, jog tada išgyvenome tikrą lietuviškos prozos aukso amžių. Juk tuo laikotarpiu, maždaug 2000-aisiais, dar energingai rašė J. Ivanauskaitė, R. Gavelis, J. Kunčinas, G. Beresnevičius. Tai buvo rašytojai, kas keletą metų parašantys stiprų romaną, kurio vertė ir šiandien nė kiek nesumenkusi. Gaila, kad šių žmonių jau nebėra, tačiau turime suprasti, kad gamtoje nebūna tuštumos, ir šiandien jau pamažu galime kalbėti apie naują prozininkų kartą“, – sako Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas Saulius Repečka pritaria tvirtindamas, kad XX ir XXI amžiaus sandūra lietuvių literatūroje buvo išskirtinių asmenybių laikas.

„Tas laikas buvo labai turtingas, tiesiog gausus rašytojų, kurie ir labai ryškios asmenybės, rodžiusios kryptį, formavusios ne tik literatūros, bet ir bendrą intelektinį lauką. Tiesa, jie buvo kiek ankstesnio laikotarpio, ir reikia suprasti bei susitaikyti su tuo, kad tokio kalibro autoriams subręsti reikia laiko. Galbūt todėl vis dar nelabai turime kas užpildytų jų vietą, atsiveria tam tikras vakuumas, tačiau esu linkęs manyti, kad tai laikina. Tiesiog turime būti kantrūs ir pastebėti, kad jau yra naujų ryškių vardų bei savo profesinį kelią puikiai tęsiančių rašytojų“, – įsitikinęs S. Repečka.

Pasak L. Varanavičienės, jei kartų pasikeitimas visiškai ir neužpildė atsivėrusio vakuumo, tai tikrai padovanojo naujų ryškių vardų, kurie šiandien jau atrodo neatsiejami nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros.

„Rašytojai, suspindėję per pastaruosius 15–20 metų ir be kurių dabar neįsivaizduojame lietuvių literatūros, ko gero, būtų Rimantas Kmita, Valdas Papievis, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas. Tai autoriai, kuriuos skaitytojai labai myli, noriai skaito. Taip pat nereikia pamiršti ir tų, kurie per visą šį laiką sugebėjo išlikti kūrybiški ir vertinami skaitytojų. Tai ir Juozas Erlickas, Antanas A. Jonynas, Herkus Kunčius, Violeta Palčinskaitė“, – ryškiausius pastarųjų dešimtmečių Lietuvos rašytojus vardija L. Varanavičienė.

Alino Ožič (LŽ) nuotrauka

Kitas rašytojų ir knygos statusas

Dar vienas ryškus pastarųjų dešimtmečių literatūros lauko pokytis, leidėjų teigimu, pasikeitęs tiek pačios knygos, tiek ir rašytojo statusas.

„Praeityje liko laikas, kai kiekviena nauja knyga buvo pats tikriausias deficitas, užsienio autorių kūrinius skolinomės vienai nakčiai, o knygos pasirodymas savaime būdavo tikras kultūrinis reiškinys. Dabar naujos knygos pasirodymas labai retai yra išskirtinis įvykis. Tiesiog knyga konkuruoja su daugybe kitų turiningų laisvalaikio formų. Ir labai optimistiškai nuteikia tai, kad toje konkurencinėje kovoje išsilaiko. Tai patvirtina faktas, jog kuriamos naujos leidyklos, o žmonės knygas perka, jomis domisi, skaito, vis dažniau skolinasi ir iš bibliotekų. Tiesa, kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, daugėja literatūros, kurią rašo ne literatūros lauko žmonės. Ir tai visiškai normalus, mano galva, netgi sveikintinas procesas“, – sako leidyklos „Tyto alba“ vadovė.

S. Repečkos teigimu, skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus ypač gerai leidžia ne tik pajausti įvykusį pokytį, bet ir pamatyti, kad leidyba Lietuvoje jau visiškai priartėjo prie pasaulinių tendencijų.

„Tiesą pasakius, per dvidešimt metų pats literatūros suvokimas gana stipriai pasikeitė, ji nebėra tokia vienalytė, nes į šį lauką ateina vardai iš kitų gyvenimo sričių, didėja žanrų ir stilių įvairovė. Dabar knygas rašo ir leidžia daugybė skirtingų bei daugiau ar mažiau žinomų ir visuomenėje žmonių. Tokių autorių kaip Beata Nicholson, Beata Tiškevič, Nijolė Narmontaitė knygos skaitytojams įdomios, perkamos, tikrai populiarios. Ir šis pokytis – net ne lietuvių, o pasaulinė tendencija, kuria džiaugiuosi, nes manau, kad tokia įvairovė visiems tik į gera“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas.

L. Varanavičienė mano, kad įvykusi žanrų sintezė, ribų tarp autoriaus ir rašytojo sąvokų išsitrynimas bei pasikeitusios rinkos sąlygos akivaizdžiai atskleidė, kokios leidybinės nišos buvo laisvos, o kurios – priešingai, taip ir liko neužpildytos.

„Lietuvoje šiuo metu kaip niekad daug žmonių, rašančių knygas, bet nedaug rašytojų. Sakyčiau, net per mažai jų. Ir aišku, niekada nebus taip, kad štai imsime ir sušuksime, – viskas, gana, rašytojų turime pakankamai ir daugiau nebereikia. To neįvyks. Tačiau, mano galva, šiuo metu vis dar išgyvename romano ir prozos krizę. Su kiekviena Vilniaus knygų muge atsiranda naujų vardų, mugė apskritai veikia kaip katalizatorius ir augina visus rinkos dalyvius – rašytojus, leidėjus ir skaitytojus, tačiau vis dar trūksta rimtos lietuvių autorių prozos“, – teigia L. Varanavičienė.

Literatūros pasaulio ritmu

Kalbėdami apie verstinę literatūrą abu pašnekovai tvirtina, kad gyvename unikaliu metu, kai populiariausios ir laukiamiausios knygos prekybos vietose pasirodo beveik tuo pat metu, kaip ir visame pasaulyje.

„Šiuos dvidešimt metų traktuočiau kaip tikrą leidybos proveržį Lietuvoje. Matyt, tiek laiko reikėjo, kad pasiektume tą lygį, kuriame esame dabar. Kokybiškos verstinės literatūros kiekis ir įvairovė – stulbina, o leidėjų operatyvumas toks, koks prieš du dešimtmečius buvo neįsivaizduojamas. Įsigyjamos dar neparašytų knygų leidybos teisės, vertėjai verčia tiesiai iš rankraščių. Žodžiu, žengiame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Kadaise ir Johno Irvingo romanai lietuvių kalba atrodė didžiulė naujiena, nors iš tiesų jie buvo parašyti dar devintajame XX amžiaus dešimtmetyje“, – sako L. Varanavičienė.

Abu pašnekovai pažymi, kad pasaulinės literatūros mados veikia ir lietuvių skaitytojus, tačiau tendencijų svarbai reikšmės pernelyg neteikia. Esą kur kas svarbiau, kad žmonės apskritai vis daugiau skaito ir ieško kokybiškos literatūros.

„Mados literatūros pasaulyje egzistuoja, mes jas stebime, tačiau taip pat žinome, kad jos ir baigsis. Tarkime, pastaruoju metu perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja mokslo populiarinimo knygos, vadinamoji ne grožinė literatūra. Tai šio laikotarpio ženklas, tam tikra tendencija, tačiau jos populiarumas kažkuriuo metu baigsis, kaip kad išblėso ypač didelis susidomėjimas erotine literatūra ar detektyvais ir trileriais. Ko gero, svarbiau tai, kad žmonės „atsivalgė“ verstinės popliteratūros ir vis dažniau ieško kokybės, vertina gerus kūrinius ir vertimus. Tai tendencija, kuri iš tiesų teikia vilties, kad skaitymas ilgainiui taps ne tik laisvalaikio leidimo forma, bet ir gyvenimo būdu“, – sako S. Repečka.