Knygnešiai Londone ir Bolonijoje: mažos šalys dideliame turguje
Tarp­tau­ti­nė­je Bo­lo­ni­jos vai­kų kny­gų mu­gė­je šie­met da­ly­va­vo Na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai Ro­ma Ki­šū­nai­tė ir dr. Kęs­tu­tis Ur­ba. „Į šią mu­gę vai­kai ne­įlei­džia­mi, o šu­nys – taip. Dau­ge­lis tai iš­gir­dę at­si­sė­da iš nuo­sta­bos, – pa­sa­ko­jo vai­kų li­te­ra­tū­ros ži­no­vas K. Ur­ba. – Lon­do­no mu­gė­je bu­vau pir­mą ir – at­vi­rai pa­sa­ky­siu – pa­sku­ti­nį kar­tą. Mū­sų Vil­niaus kny­gų mu­gė – ge­riau­sia: čia vyks­ta ir pre­ky­ba, mai­nai, ir kul­tū­ros ren­gi­niai.“

Bolonijos ir Londono parodos skirtos knygų, medijų, vaizdo ir garso produkcijos leidybai, autorių teisių platinimo ir kitiems su šia veikla susijusiems profesionalams iš viso pasaulio. Todėl Bolonijoje susirinko 1278 dalyviai iš daugiau nei šimto šalių, o pavyzdžiui, Vilniaus knygų mugėje dalyvavo 370 svečių iš devynių šalių. Bolonijoje apsilankė 27 600 leidyklų atstovų, autorių ir jų kūrinių pirkėjų, Vilniuje – daugiau nei 67 tūkst. skaitytojų.

Mugė – uždara teritorija

47-ojoje Londono knygų mugėje dvylika rašytojų iš Baltijos šalių dalyvavo specialiųjų svečių teisėmis. 2011-aisiais Lietuva buvo Bolonijos mugės viešnia. „Mūsų stendą iki šiol prisimena. Tų metų delegacija buvo labai sėkminga, – įsitikinęs K. Urba. – Bolonijoje pristatoma tik vaikų literatūra. Ten naudinga pasivaikščioti, pamatyti naujausias tendencijas. Ir visgi dauguma renginių vyksta italų kalba, verčiamas vos vienas kitas. Londono knygų mugėje beveik nebuvo ko vaikščioti. Vaikų centre nuolat vyko renginiai ir seminarai. Kaip mokinukai savo klasėje ir sėdėjome.“

Nedidelės, tokios kaip Lietuva, valstybės ne tik parduoda kūrinius, bet ir pristato literatūrą bei kultūrą. „Prieik prie stendo – prie tavęs tuoj pripuola, pasakoja, ten norisi būti. O leidyklų gigančių stendai – užverta teritorija. Ten vyksta derybos, ir paprastam žmogui užeiti pavartyti naują mėgstamo autoriaus knygą neįmanoma“, – sakė K. Urba.

Susirašinėja eilėmis

Poetas Marius Burokas dalyvavo Londono knygų mugės poezijos programoje. „Šios mugės rengėjams reikia didelių apimčių, po vieną – Lietuva, Latvija ir Estija – esame per mažos valstybės. Todėl visi buvome vienoje vietoje, susiglaudę nugaromis, – kalbėjo jis. – Kristina Sabaliauskaitė, kuri buvo dienos autorė, tądien davė dvidešimt interviu įvairių šalių žurnalistams. Britai miglotai nutuokia apie mūsų istoriją – painiojo šalis ir sostines. Todėl atsakydami į klausimus stengėmės kuo smulkiau paaiškinti mūsų kraštų bruožus ir išskirtinumą. Sunku pasakyti, kokį paveikslą jie susidėliojo iš fragmentiškų detalių.“

Balandį vyko ir Europos poezijos festivalis. Jo metu poetai su kolegomis iš užsienio duetu rengė autorinius skaitymus. M. Burokas rašė su portugalų poete ir dviem britais. Su vienu jų bendradarbiavimą tęsia iki šiol – susirašinėja eilėmis.

Viena knygos „Manėm, kad greit grįšim“ sudarytojų Dalia Cidzikaitė leidinį pristatė už mugės ribų – lietuvių knygyne „Knygnešys“. „Akies krašteliu pamatėme lietuviškąjį Londoną, – sakė D. Cidzikaitė, pati 14 metų praleidusi Čikagoje. – Knyga – 18 pokalbių su Amerikos lietuviais apie jų pasitraukimą į JAV Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuos pokalbius mažai redagavome, tai – sakytinės istorijos žanras.“

Knygos trumpėja

Ruošdamiesi Londono knygų mugei lietuviai į anglų kalbą išvertė ir išleido dvi dešimtis knygų, latviai ir estai – po tris, dar dešimt estiškų knygų laukia leidimo. „Pakliūti į anglakalbę rinką be galo sudėtinga. Didžiojoje Britanijoje verstinės knygos sudaro 4 procentus. Džiūgavome, kai skaičius išaugo iki 5 procentų. Rūpėjo dalyvauti mugėse ir patekti į tą mažą grupę“, – sakė K. Urba.

Alvydo Šlepiko ir Dalios Grinkevičiūtės knygas leidėja Meike Ziervogel atrado perskaičiusi vokiškus leidimus. Dabar jos išleistos ir anglų kalba. „Buvo įdomu klausytis, kaip leidėjai atrado, pristato, pozicionuoja knygas. Sveika išgirsti tokias pastabas – ir mes galime kitaip pažvelgti į savo literatūros kanoną“, – pabrėžė D. Cidzikaitė.

Kita Londono knygų mugėje dalyvavusi leidėja atskleidė, kokių knygų ji nesiima versti ir leisti: „Neleidžiu knygos, jei ji per brangi, jei joje per daug žodžių ir dėl kultūrinių skirtumų.“ M. Ziervogel nesiryžta leisti knygų, kurių apimtis – didesnė nei 200 puslapių.

„Tai man sukėlė visokių minčių, – prisipažino K. Urba. – Leidėjai ir, ko gero, skaitytojai nebenori storų knygų. Kęstučio Kasparavičiaus knygos tapo per ilgos. D. Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – 204 puslapiai. Pažiūrėkite, kaip ją įvertino! Vadinasi, mums, autoriams ir leidėjams, jau dabar reikia apie tai mąstyti.“

„Buvo įdomu, kaip šiame dideliame turguje save reprezentavo Baltijos šalys, kokius autorius, kozirius ir razinas išrinko. Žaviuosi latviais, kurie perspjovė mus visus.“

Latviai mokė pasijuokti iš savęs

Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotoja Inga Mitunevičiūtė Bolonijos mugėje dalyvavo pernai, šiemet svečiavosi Londone. „Buvo įdomu, kaip šiame dideliame turguje save reprezentavo Baltijos šalys, kokius autorius, kozirius ir razinas išrinko. Žaviuosi latviais, kurie perspjovė mus visus. Visi jų pranešėjai kalbėjo parengę tą patį pristatymo šabloną, buvo apsirengę vienodais marškinėliais, prisisegę citatas iš latvių rašytojų kūrinių. Be to, mokėjo pasijuokti iš savęs, esą jie – introvertų tauta. Net tualetuose kabėjo jų reklamos: „Pagaliau esate vieni? Ateikite į latvių stendą pasižiūrėti, kaip kenčia introvertai“, – prisiminė I. Mitunevičiūtė.

„Paradoksas, kad taip mažai verčiame vieni kitų kūrybą. Įdomiausių latvių, estų knygų nei matėme, nei girdėjome“, – užsiminė K. Urba.

D. Cidzikaitės teigimu, Baltijos šalys Londono knygų mugėje dalyvavo pačiu laiku: „Buvo justi ir mūsų brandumas, kad turėjome, ką pasakyti, ir britai buvo atviri, norėjo mus pažinti.“

Lietuviai pamatė daug nišinių leidyklų, kurios leidžia, pavyzdžiui, vien knygas apie gyvūnus arba vien apie rankdarbius. „O literatūros šunims nebuvo?“ – galiausiai pajuokavo M. Burokas.