Klaudijos filmuose – tėvų ir senelių istorija
Ne­se­niai pa­si­bai­gu­sia­me ki­no fo­ru­me „Sca­no­ra­ma“ ro­dy­ta prem­je­ra – jau­nos re­ži­sie­rės Klau­di­jos Mat­ve­je­vai­tės fil­mas „Kai perp­lauk­si upę“. An­trus me­tus iš ei­lės ji ap­do­va­no­ta už ge­riau­sią lie­tu­viš­ką trum­pa­me­tra­žę juo­stą. Anks­tes­nė – „Pas­ku­ti­nė die­na“ – įver­tin­ta ir „Si­dab­ri­nės ger­vės kiau­ši­niu“.

Kur dabar perisi tas kolegų kinematografų įteiktas sidabrinis kiaušinis už debiutą kine? „Jis perimas idėjų forma – reikia susitelkti ir pasiryžti vieną jų įgyvendinti filme. Minčių – daug, bet pradėjus galvoti apie gamybą kartu iškyla sunkumų: vienam filmui reikia daugiau pinigų, kitam – patirties, trečiam dar ko nors pritrūksta“, – užsiminė K. Matvejevaitė.

„Scanoramos“ premija gerokai papildys būsimo filmo biudžetą. „Apkeliavus festivalius, pelnius apdovanojimų auga pasitikėjimas kūrėju, drauge didesnis ir finansavimas?“ – spėliojo režisierė, šiemet baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Naujausias filmas – jos ir operatorės Odetos Riškutės diplominis darbas. „Pirmųjų kursų metu filmus kurdavome iš savo lėšų, pinigus rinkome „crowdfunding“ (minios finansavimo) būdu, – prisiminė Klaudija. – „Kai perplauksi upę“ filmavome laimėję „Naujojo Baltijos kino“ programą. Nežinau, kaip būtume vertęsi be šio prizo – baigus studijas norisi kurti gerus filmus, išsikovoti savo vietą pasaulyje.“

Elegantiška dama iš kaimo

„Paskutinė diena“ paremta ukrainiečių kilmės lietuvių rašytojo Jaroslavo Melniko apysaka iš rinkinio „Rojalio kambarys“. Sename Vilniaus name gyvena Beloglazovų šeima: sutuoktiniai Kolia, Lena, jų dukra Sonia ir sūnus Igoris. Šeima slapta sužino vieni kitų mirties datas. Šiandien ta diena, kai mirs keturiolikmetis Igoris.

Visgi stebėdami šį filmą žiūrovai gali nusijuokti. „Ironija – pirmas rodiklis, pagal kurį vertinu kūrinį. Jos bandau įdėti ir į savo filmus. Man atrodo, tai geras būdas apgauti žiūrovą – manydamas, kad žiūri linksmą filmą, jis greičiau susigyvena su istorija. Tada nemačiomis pradedu jį vesti rimtesnių temų link“, – paaiškino K. Matvejevaitė.

Kaip ir apysakos autorius, ji – pusiau ukrainietė, o gyvena ir kuria Lietuvoje. Be to, taip sutapo, kad rašant scenarijų Klaudijos šeima slaugė sergančią močiutę. Ji stebėjo šeimos narius, kurie skirtingai elgėsi užklupus negandai.

Nors močiutė gimė ir vėliau visą gyvenimą gyveno mažame miestelyje, buvo elegantiška dama. „Man ji buvo artima idealui. Močiutės mama mirė ją gimdydama, todėl močiutė užaugo su savo seneliais ir vyresne sese. Vėliau tapo vokiečių kalbos mokytoja. Ji buvo beveik aristokratė – skaitė daug knygų, nuolat rūpinosi, kad viskas būtų gražu ir tvarkinga. Senelis – scenos žmogus, sakydavo tostus ir kalbas. O ji – tyli ir kukli, bet savo rankose laikė keturis namų kampus“, – pasakojo Klaudija.

Tėvai dukters akimis

Dar studijų metais K. Matvejevaitė nufilmavo abiejų senelių dokumentinius portretus. Praėjus pusmečiui po močiutės mirties, mirė ir senelis. Anūkė grįžo į tuščius jų namus – nufilmavo trečią dokumentinio ciklo apie senelius dalį.

„Kai perplauksi upę“ – kita istorija, paremta senelių ir tėvų gyvenimu. 1990-ųjų pavasarį į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą atvyko ukrainietis studentas Tarasas. Čia gyveno jo mylimoji Regina. „Tėvų ir personažų vardai skiriasi – jų istorija susipynė su mano prisiminimais iš vaikystės, tapo tolima inspiracija“, – sakė režisierė, rinkusi į tėvus ir senelius panašius aktorius. Filme jaunuolius vaidino Augustė Šimulynaitė ir Aleksandras Železnovas, Reginos tėvus – Ilona Balsytė ir Evaldas Jaras. Tikrovėje Klaudijos tėvai Aleksas Matvejevas ir Ingrida Laimutytė-Matvejevienė kuria dokumentinius filmus bei TV laidą „Kelias į namus“.

„Tėvų ir personažų vardai skiriasi – jų istorija susipynė su mano prisiminimais iš vaikystės, tapo tolima inspiracija.“

Kūrybinė grupė važinėjo po Vilniaus priemiesčius ieškodami namo, panašaus į tą, kuriame gyveno Klaudijos seneliai. Pasibeldė, paprašė gyventojų leisti įsikurti jų kieme ir dirbti namuose. Pasirodo, ten gyvenanti šeima domisi kultūra, namų šeimininkė Dovilė – Keistuolių teatro gerbėja, turi šios trupės vinilinę plokštelę. Jai I. Balsytė paliko autografą.

Merginų kino kvintetas

„Kai perplauksi upę“ pavadinimas kilo iš 1995 metais išleisto „Foje“ albumo. Pernai rudenį, per „Scanoramą“, K. Matvejevaitė vyko į Klaipėdą pristatyti „Paskutinės dienos“. Automobilyje rado porą užsilikusių „kompaktų“, vienas jų – „Foje“.

Grotuve vis sukosi kompaktinis diskas, o režisierė įsiminė pagrindinės dainos žodžius: „Kai perplauksi upę, kitam jos krante / Tu viską pamirši, bet rasi mane.“ „Mintys ėmė dėliotis kaip užsuktos. Paskui daug kartų klausiausi šios dainos – rašydama scenarijų dažnai išsirenku vieną kūrinį. Jį pakeitė kita daina, bet ši liko filmo pavadinime“, – sakė Klaudija.

Scenarijaus bendraautorė – Anelė Kerpauskaitė, prodiuserės – Urtė Emilė Aškelovičiūtė ir Andrėja Čebatavičiūtė, operatorė – O. Riškutė. Merginų kvintetas kartu dirba jau nebe pirmą kartą. „Stodama į LMTA bijojau: o kas, jei tai neįvyks, jei nesutiksiu savo komandos narių? – abejojo Klaudija. – Bendraudamos kalbamės ne vien apie filmus, viena kitą gerai pažįstame, todėl daug ką suprantame be žodžių. Tai – didelis turtas.“

Iki šiol Klaudijos darbotvarkę diktavo akademinis kalendorius. „Turiu blogą bruožą – viską atidėlioju iki paskutinės minutės, – juokėsi režisierė. Ir surimtėjo: – Panašiai ir filmavimo aikštelėje – reikia čia ir dabar priimti sprendimus, nėra kada ramiai visko apmąstyti. Tačiau ši įtampa priverčia vaizduotės mašiną produktyviau dirbti.“

Keliasdešimt litų ir režisierė

K. Matvejevaitė mokėsi grafikos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Atrodo, kad grafika – detalus, kruopštus ornamentų ir raižinių menas. „Iš tiesų jame daug ekspresijos ir laisvės, – neigė Klaudija. – Mane labiausiai žavėjo priešingų spalvų kontrastai, žaidimas jais. Be to, tenka išmokti kantrybės – prie miniatiūrinio raižinio prisėsti mėnesiui.“

Penktoje ar šeštoje klasėje mokykloje vyko konkursas. Klaudijos auklėtoja pasiūlė parengti vaizdo montažą apie lietuvių kalbą. Ji taip ir padarė, laimėjo keliasdešimt litų ir nusprendė tapti režisiere.

Mokykloje svajojo tapti viešbučio arba kelionių vadove, šių svajonių nepamiršo iki šiol. „Vaikystėje su tėvais daug keliavome automobiliu. Daugiausia prisiminimų – iš viešbučių. Kaskart būdavo smalsu, kur tąnakt apsistosime. Viešbutį kokiame nedideliame miestelyje pasiekdavome jau sutemus, todėl jis man atrodydavo paslaptingas. Šis, gidės ir darbas kine – visi trys man siejasi su kelionėmis. Ir kine grupę žmonių reikia nukreipti į drabužinę, grimerinę, pasirūpinti, kad jie laiku ateitų į filmavimo aikštelę ir nepasiklystų“, – palygino dviejų filmų autorė.

„Turiu blogą bruožą – viską atidėlioju iki paskutinės minutės.“

Šiuo metu K. Matvejevaitė renka aktorius filmams. Ir tai – subtilus menas. Ypač jei atlikėjus reikia parinkti kolegos filmui, muzikiniam klipui ar reklamai. „Sunkiausia – atsiminti, kad aktorių ieškai ne sau. Perskaičiusi filmo scenarijų detaliai įsivaizduoju, kaip pati jį kurčiau. Kitas režisierius turi savitą viziją, jam neįsiūlysi savo favoritų“, – įsitikinusi aktorių atrinkėja.

Šventadienis

Kine K. Matvejevaitė papasakojo senelių ir tėvų istoriją. Kalbės apie save? „Tikiuosi, ne. Savęs juk negaliu matyti iš šono, objektyviai vertinti savo poelgių. O stebėdama kitus žmones pamatau daugiau niuansų“, – mąstė ji.

Klaudija kuria televizijos laidą „Šventadienio mintys“. Ją filmuodama sutinka įvairių žmonių, religinė bendruomenė skiriasi nuo menininkų aplinkos. „Labai įdomi, nauja patirtis. Žmonės – kitokie nei tie, su kuriais kasdien bendrauju. Turiu porą idėjų scenarijams, jos atsirado sutikus būtent šios laidos herojų, pasižiūrėjus, kaip gyvena, kuo užsiima, apie ką svajoja“, – ateities projektus planavo režisierė.

Filmuojant „Paskutinę dieną“ buvo toks epizodas: kūrybinė grupė ruošėsi statyti naują sceną, tačiau visi jautėsi pavargę. Klaudija ir Odeta išėjo pasivaikščioti – pravėdinti galvų. Pasikalbėjusios ir patylėjusios grįžo, žiūri: groja muzika, dailininkai nešioja baldus, apšvietėjai reguliuoja šviesas – veiksmas verda!

Koks jausmas filmavimo aikštelėje ją dažniausiai apima? „Užsimirštu turinti telefoną, kad tądien Lietuvoje, pasaulyje ar draugų gyvenime kažkas vyksta. Šioje laiko kapsulėje niekas neprailgsta, kiekviena sekundė greitai prabėga, todėl ją reikia išnaudoti“, – pridūrė K. Matvejevaitė.