Kelionė į Rusiją su Dostojevskio kompasu
Į tė­vy­nę ku­ni­gaikš­tis Le­vas Ni­ko­la­je­vi­čius Myš­ki­nas at­vyks­ta pa­žin­ti sa­vo tau­tie­čių. Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tre gruo­džio 15, 16 d. ir sau­sio 5 d. ro­dy­ta­me Ag­niaus Jan­ke­vi­čiaus spek­tak­ly­je „I­dio­tas“ ši ša­lis – Ru­si­ja, ku­rio­je iš Švei­ca­ri­jos su­grį­žęs Myš­ki­nas pa­ti­ria tiek, kad vėl su­ser­ga. Ką pa­ma­to iš­ei­vis, ban­dan­tis su­sio­rien­tuo­ti sve­čio­je-sa­vo­je ša­ly­je?

Keistas linksmybes, orgijas, korumpuotas sielas, radikalius protestus, aršias diskusijas, cinizmą, beatodairišką kovą dėl asmeninės gerovės. Kiekvienas jo sutiktasis dalyvauja orumo žeminimo varžybose, stengiasi gudriau manipuliuoti kitu ir išradingai jį sugėdinti, kad pasimėgautų savo pranašumu.

Apie beribę aistrą byloja į kraštutinumus linkusio veikėjo išvaizda: raudonos kojinės, spalvoti marškiniai, auksiniai žiedai ir laikrodis, netgi auksinės kortos rankose.

Jankevičiaus spektaklis, palyginti, tarkim, su autoriaus braižo persmelktu Eimunto Nekrošiaus „Idiotu“ ar kameriniu, šiaurietiškai santūriu, psichologinių gelmių siekiančiu Povilo Makausko „Apsėdimu“ pagal „Brolius Karamazovus“, išsiskiria gaivališkumu. Nors punktyriškas ir eklektiškas, užtat energija ir temperamentu artimas ir Fiodoro Dostojevskio kūriniams, ir peleviniškam postmodernizmui, ir retkarčiais net filmo „Daun Haus“ (rež. Romanas Kačanovas, 2001) humorui. Kaip ir Dostojevskis, Jankevičius siekia perprasti savo amžininkus, suvokti, kas dedasi ne tik individo psichikoje, bet ir visuomenėje.

Spektaklyje išryškėja „valdantieji“ ir „opozicija“, t.y. kapitalo ir privilegijų turinti grupė, palaikanti valdančiuosius, – Lebedevas, Ferdyščenka, Jepančinas bei prie jų prisiplakti siekiantis Gania, ir šio ketvertuko politinių pažiūrų oponentai – jaunuoliai Ipolitas ir Burdovskis. Šį visuomeninį chaosą aistromis ir dvasiniais ieškojimais papildo dramatiški Parfionas Rogožinas ir Nastasja Filipovna. Nors romano „Idiotas“ vardais pavadinti spektaklio veikėjai nutolę nuo literatūrinių prototipų, tai netrukdo kurti šiuolaikinės aplinkos ir mentaliteto, kuriuos pažinti stengiasi į Rusiją sugrįžęs kunigaikštis.

Romano perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą leidžia nepaisyti XIX a. antrosios pusės socialinės hierarchijos ir spektaklio personažams suteikti kelių veikėjų bruožų. Tarkim, Ferdyščenka kalba Jepančino žmonos Lizavetos Prokofjevnos, Eugenijaus Pavlovičiaus ir Pticino žodžiais. O romane Lebedevas ir Ferdyščenka priklauso žemesnei socialinei pakopai nei generolas Jepančinas, todėl negali su juo bičiuliautis. Tačiau koliažo principu spektaklyje sukurta komiška, šaržuota Jepančino, Lebedevo ir Ferdyščenkos trijulė atskleidžia šiuolaikinių valdančiųjų – ciniškų „dėdžių“, turinčių pinigų, ryšių ir reikalų, mentalitetą.

Aktorius Aleksandras Kanajevas plastiška, manieringa, šiek tiek feminizuota kūno raiška kuria „slidų“, vikrų pataikūną Lebedevą. Tamsiai raudoną kostiumą vilkinčio, linksmai nusiteikusio pamaivos nekankina vidiniai prieštaravimai, jis sumanus, gerai orientuojasi vyksme, tačiau dažnai nutyli savo požiūrį. Priešingai nei aktoriaus Arturo Svorobovičiaus Ferdyščenka, žirinovskiška kalbos maniera išrėkiantis, tarkim, kad rusiškas liberalizmas neegzistuoja, nes liberalizmas iš esmės nėra rusiškas, jis atkeliavo iš kitur ir buvo primestas, todėl rusiškas liberalas – visada kitas, svetimas. Kita vertus, nešiodamas katalikišką kryželį jis nemano prieštaraujantis nacionaliniams interesams. Intrigomis besimėgaujantis cinikas Ferdyščenka kiekvienu gestu demonstruoja „sunkiai“ įgytą kapitalą bei galią ir kitiems kartindamas gyvenimą keršija už vargingą vaikystę. Be to, jis dar ir sentimentalus, tarkim, susigraudina išgirdęs širdingą Myškino kalbą. Pilkas jo kostiumas ir juodi akiniai atrodo šiuolaikiškai, palyginti su trijulės vado generolo Jepančino žandenomis, primenančiomis Dostojevskio laikų madą ir pabrėžiančiomis jo amžių. Neatpažįstamai pasikeitęs aktorius Andrius Darela kuria šiurkštų, įžūliai besijuokiantį, netekusį romane aprašytų gerų manierų stačioką, jis tarsi amerikietiško B klasės filmo veikėjas grėsmingai vaikšto su beisbolo lazda „Wild wild east“ bare, kurio iškaba spindi neonu. Prireikus Jepančinas moka likti nepastebimas ir nuslėpti savo ribotumą.

Įsilieti į šią kompaniją siekia Gavrila Ardalionovičius Ivolginas (sutrumpintai Gania), iš romane aprašyto Jepančino sekretoriaus spektaklyje virtęs virėju-tarnu. Per Nastasjos Filipovnos gimtadienio šventę aktoriaus Viačeslavo Lukjanovo Gania tampa eksperimento dalyviu ir patiria žiaurų sugėdinimą bei pažeminimą, beveik nepakeliamą tokiam garbėtroškai ir karjeristui, svajojančiam apie pripažinimą. Gania trokšta ne tik pinigų, bet ir pakilti į aukštesnį sluoksnį: politikos, visuomenės ir pan. – svarbu, ne kur tiksliai „prasimušti“, o kad jį gerbtų ir iš jo nesijuoktų. Turėdamas pinigų jis visiems įrodys, ko yra vertas. Turtas ir socialinis statusas jam reiškia orumą. „Valdančiųjų“ ketvertuko charakteriai spalvingi ir nenuspėjami. Kiekvienas iš jų gudrus ir prieštaringas, o pagaliau pasirodo esąs niekšas, siekiantis įrodyti savo reikšmę ir pasipelnyti.

Ketvertuko antagonistus – jaunuosius radikalus Ipolitą (Maksimas Tuchvatulinas) ir Burdovskį (Telmanas Ragimovas) apibūdina jų dainos žodžiai: „mes reikalaujame, o ne prašome“. Jie vaizduojami kaip subkultūrinis jaunimas: pankas Burdovskis su raudona skiautere tarsi Piotras Pavlenskis prisikala sėklides prie grindinio, o Ipolitas su „#pay for Burdovsky“ marškinėliais surepuoja kunigaikštį juodinančią kalbą. Pasak jaunuolių, Myškinas privalo materialiai atlyginti staiga atsiradusiam jį užauginusio ir Šveicarijoje gydžiusio Pavliščevo „sūnui“ Burdovskiui. Užėjus kalbai, kad advokatas Čebarovas jaunuoliais pasinaudojo, vaizdo projekcijose šalia Kremliaus vaizdų pasirodo ir Aleksejaus Navalno nuotraukos. Jankevičius spektaklyje daro provokuojančias užuominas apie šiuolaikinę Rusijos politiką, tačiau rebuso iki galo neišsprendžia, viena vertus, palikdamas tai žiūrovams, kita vertus, versdamas suabejoti, ar tai ne vien efektingas triukas. Vis dėlto spektaklyje pabrėžiamas visuomenės susiskaldymas, abiejų opozicinių pusių radikalumas, atsisakymas klausytis, o demokratiški nuomonės išsakymai čia virsta netvarka ir chaosu, kurių dalyviais tampa ir žiūrovai. Spektaklyje nepalaikomi nei radikalūs opozicionieriai, nei valdančiųjų mentalitetą perteikiantis ketvertas.

Nastasjos Filipovnos, Parfiono Rogožino ir Myškino charakteriai labiau individualizuoti ir psichologiškai niuansuoti nei kitų spektaklio veikėjų. Atsisakius dalies romano „Idiotas“ siužetinių linijų ir personažų, pavyzdžiui, Jepančino dukterų su Aglaja priešakyje, šių trijų veikėjų ryšys pasikeičia. O Kirilovo žodžiais iš „Demonų“ papildytos Nastasjos ir Myškino mintys užduoda naujų klausimų.

Scena iš spektaklio „Idiotas“. L. Vansevičienės nuotr.

Apie nepakeliamą liūdesį dainuojanti Jevgenijos Gladij Nastasja iš arti rodoma ekrane. Tai leidžia įsižiūrėti į jos veidą. Kaip ir Myškiną sukrėtusiame portrete, ji graži, išdidi ir nelaiminga. Per gimtadienio šventę kurtizanė ne tekinama, kaip romane, bet tampa aukciono prizu. Iš jos lošia, jos geidžia, prisibijo, gerbia, bet nemyli. Nusivylusi žmonėmis Nastasja tampa pagiežinga. Tiesiai per žiūrovų salę į vakarėlį įžengęs Valentino Novopolskio Parfionas Rogožinas patraukia savo ryžtu ir kartu drovumu. Apie beribę aistrą byloja į kraštutinumus linkusio veikėjo išvaizda: raudonos kojinės, spalvoti marškiniai, auksiniai žiedai ir laikrodis, netgi auksinės kortos rankose. Jo ryžtą rodo į šoną pasukta galva, niekinantis, bet dažnai į žemę įremtas žvilgsnis. Rogožinas pasiruošęs viską paaukoti dėl Nastasjos, kuriai jo aistra bjauri taip pat, kaip ir kitų vyrų geismas.

Spektaklyje kiekvienas veikėjas turi savo dainą ir monologą – išpažinties akimirką. Novopolskio Rogožinas atsiveria tyliai ir neskubriai dėstydamas savo jausmus, tarsi vis ruošdamasis atskleisti paslaptį. Mėgstamas jo paveikslas – Hanso Holbeino jaunesniojo „Kristaus kūnas karste“ – kaip motyvas vis pasirodo pailgame, aukštai ant galinės sienos kabančiame ekrane. Tikroviškas, išsekęs, žaizdotas Kristaus kūnas ima mistiškai sklaidytis ir nykti tarsi skausmas arba viltis, nes jo reikšmė iki galo neišgryninta, kaip ir dalies politinių rebusų.

Kita vertus, religijos tema neatsiejama nuo nacionalinės tautos idėjos. „Demonuose“ Šatovas Stavroginui primena jo paties pažiūras, kad tautos gyvybingumą palaiko Dievo – gėrio ir blogio sampratų – ieškojimas. Tautos ima nykti, kai dievai tampa bendri. Šios pažiūros panašios į Myškino. Visuose religiniuose ir politiniuose debatuose išlikdavęs nuošalyje, jis staiga pradeda kritikuoti katalikybę kaip didį blogį, Bažnyčią susiejusį su pasaulietine valstybe, turtais, galia ir pan., bei ginti stačiatikybę kaip vienintelę iš tiesų rusišką religiją. Tai kunigaikštį sukompromituoja, virš jo ekrane ima pulsuoti raudonoji Kremliaus žvaigždė, nors ir iki tol jis anaiptol nevaizduojamas kaip herojus.

Per dostojevskiškus personažus spektaklyje siekiama atskleisti šiuolaikinį mentalitetą, kurio esmė – saviapgaulės mechanizmas, leidžiantis slėpti nuo savęs tikruosius motyvus, prisidengiant kilnesniais.

Senamadiškais drabužiais, tarpusavyje nederančiais megztiniu ir rusvomis kelnėmis, vilkinčio Valentino Krulikovskio Myškino judesiai sukaustyti, o balsas tylus. Iš pradžių jis pasirodo su nuosava kėdute kaip nepavojingas stebėtojas, galintis pakalbėti ir pasėdėti. Jo neveiklumas, deja, nepaverčia jo neutraliu. Taip Myškinas šone prasėdi mergaitės prievartavimą. „Kodėl tu nieko nedarai? Svarbu, ne ką sakai, o ką darai“, – klausia panašaus kaip mergaitė (Jelena Orlova) likimo Nastasja Filipovna ir išdėsto kunigaikščiui savo, o tiksliau – Kirilovo iš „Demonų“, požiūrį, kad gyvenimas yra skausmas ir baimė, kuriems pasipriešinti galima tik atėmus sau gyvybę ir taip pareiškus asmeninę valią. Tada išnyks Dievas ir pats žmogus taps už viską atsakingas. Myškinas atsako, kad visi yra geri, tik ne visi tai žino, ir mergaitės prievartautojai nežino, kad yra geri ir laimingi. Kadangi šie žodžiai „Demonuose“ priklauso tam pačiam Kirilovui, galima manyti, kad kunigaikštis kalba su savimi. Tai patvirtina ir mizanscenos, kuriose Nastasja stovi aukščiau už Myškiną arba jie kalba nežiūrėdami vienas į kitą, nors realusis ir minčių pasauliai ne visada aiškiai atskiriami. Kritikė Aušra Kaminskaitė Nastasją tiksliai įvardijo kaip kunigaikščio sąžinę. Žiedinėje spektaklio kompozicijoje finalas sutampa su spektaklio pradžia, kurioje Myškinas malda stengiasi nugalėti baimę susidurti su tautiečiais ir savo sąžine. „Sklaidantis“ Dievui, patvirtinančiam, kad visa suplanuota iš aukščiau, žmogus pats tampa atsakingas.

Per dostojevskiškus personažus spektaklyje siekiama atskleisti šiuolaikinį mentalitetą, kurio esmė – saviapgaulės mechanizmas, leidžiantis slėpti nuo savęs tikruosius motyvus, prisidengiant kilnesniais. Tobuli pasiteisinimo mechanizmai veikia taip, kad žmogus praranda sąžinę, nemato savo prieštaravimų ir tampa beveik nepakaltinamas. Spektaklyje kiekvienas veikėjas turi savo pažiūras, savo idee fixe ir savo temperamentą, pasireiškiantį kraštutinumais, pusiausvyros stoka ir stipriomis aistromis. Šie psichologiškai sudėtingi, nenuspėjami, neprognozuojami tipažai veikia tarp valdančiųjų, opozicijoje ir kiekviename iš mūsų arba kitų, kuriems, kaip dainuoja veikėjai, „šiame pasaulyje ne vieta“.

Brechtiškame spektaklyje situacijos ir personažai parodomi taip, kad kritiškas žiūrovo protas galėtų juos analizuoti. Nors veikėjai daug pasakoja, dažnai jau apie buvusius įvykius, Rusų dramos teatro aktoriai nepraranda temperamento ir emocijų, o tuo „Idiotas“ išsiskiria dažnai anemiškame šių laikų teatre, kuriame subtilūs ir estetizuoti veikėjų jausmai kartais nebeturi jokios išraiškos. Retkarčiais spektaklyje pristinga režisūrinio reikšmių aiškumo, tačiau personažų ir aktorių temperamentas, susijungęs su rusiškomis Jankevičiaus parinktomis dainomis, agresyviais garsiniais ir raudonos šviesos šūviais, besisukančiu Lauros Luišaitytės juodu scenografijos stačiakampiu ir protestų su užrašu „Rossija“ vaizdo projekcijomis (Rimas Sakalauskas), kuria koncertą, debatus bei beprotišką šėlsmą, kartais nutraukiamą tyliais ir rimtais monologais. O pro visa tai prasismelkia mentaliteto tikrovė, kurią atskleidžia smulkios detalės, pavyzdžiui, frazė: „Gerai, kad mes akinius jam nupirkome“, skambanti tik ištarta rusiškai.