Kazys Saja. Žiauriai laimingas
Cheb­ra sa­ko, kad esu ge­ras. Ta pra­sme, krū­tas ir ne­blo­gai pa­si­kaus­tęs. Ka­ro­če, ma­nęs taip leng­vai ne­iš­dur­si. Ne­si­gir­da­mas pri­si­pa­žin­siu – bi­čai lai­ko tie­siog ne­rea­liu. Iki nu­kri­ti­mo ga­liu pils­ty­ti iš tuš­čio į kiau­rą ar­ba kol nu­sė­da mo­bi­lia­kas.

Feisbuke kažkoks durnius rašo, kad savo skiedalų esu pripildęs visą baseiną ir pats jame mirkdamas tą vandenį pilstau į bambalius, kaip kokį „Vytautą“, smarkiai gazuotą ir mineralizuotą. Liaudis geria ir sako okei.

Šiandien pats jo atsigėręs, patyriau kaifą! Pasijutau žiauriai laimingas ir nusprendžiau visus išdurti. Sukūriau telikui serialą. Pavadinimas „Vau!“

...Kažkokia kamutožna tusovkė, paskui parkas, aš medžioju kurapkas, varnas ir mergas. Bet šiek tiek nuo visų atsiskyręs, bliamba, sutinku didelį vilką. Prisirijęs, o gal prisirūkęs žolės, bet matau, kad dar suvirškintų kebabą. Arba gerą dozę iš taboro... Aš visko turiu, tik šoviniai baigėsi. Ir kaip dabar prieš tokį žvėrį atstovėti?

Kai tik jis išsižiojęs griebė mane, jau nepamenu, už galvos ar už kišenės, spėjau jam į nasrus sukišti savo dešinę. Kita ranka nutvėręs už gaurų aš, tipo, nukritau, bet ant šono drėbėsi ir vilkas. Karoče, ranką sumurdžiau dar giliau. Paskui dar ir dar, kol pajutau, kad aš, ble, tam vilkui jau galiu nutverti už uodegos. Nusprendžiau jos, ta prasme, uodegos, nepaleisti. Pakankamai tvirtai sugniaužiau ir bandžiau ištraukti ją vilkui per gerklę. Jeigu kas būtų matęs šitą mano numerį, tikriausiai būtų sakęs „vau!..“

Bet staiga man dašuto, kad čia jau ne vilkas, o raguotas ožys, kuriam laikau už barzdos. Paskui daėjo – čia ne barzda, o šlipsas. O jis, durnius, man sako:

– Nori, nuvesiu tave pas jaunas gražias ožkas.

Parodžiau jam didįjį pirštą. Nesu ožys ir nenoriu būti.

– O ko nori? – mekena tas išverstaskūris. – Ko labiau pageidauji – valdžios ar pinigų?

– Atsiknisk, – sakau. – Aš tau ne koks sumautas lopas.

– O gal nori emigruoti? Turiu stogą – pažįstamų vilkų, ožių, gaidžių... Visokių magnatų ir psichopatų.

– Kas čia per briedas, – atšoviau. – Duok man savo ragą.

– Nee, – subliovė ožys, – nebūk blatnas!

Pajuto, padla, kad man pačiam ragas, nes ranka jau apsilpo. Ir su galva, matyt, panašiai. Tuoj nutrūks plionkė. Ožys pasispardė, išrovė šlipsą ir čiut nepamovė manęs kaip lūzerio, net abidna.

Man, žinokit, viskas dzin, bet vis dar čia tusinuosi. Esu žiauriai laimingas, kad kanopų neatmečiau.

Soriukas, kažkas skambina. Ot, nafik, sumautas mobiliakas vėl išsikrovė.