Kazys Bradūnas – daugiau nei vienas žmogus
Poe­tas Ka­zys Bra­dū­nas sa­vo tau­tą ma­tė iš­ki­lu­sią ant tri­jų ker­ti­nių po­lių, sim­bo­li­nių fi­gū­rų: Ge­di­mi­nas – iš­min­tin­ga, są­ži­nin­ga val­džia, Do­ne­lai­tis – pa­gar­ba že­mei, dar­bui, kal­bai ir Čiur­lio­nis – kū­ry­ba, pra­tur­ti­nan­ti as­me­ny­bę ir pa­sau­lį. „O ket­vir­tas po­lius, sa­ky­da­vo sa­vo vai­kams, esa­te jūs kiek­vie­nas“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė poe­to du­kra et­no­lo­gė an­tro­po­lo­gė Ele­na Bra­dū­nai­tė-Ag­lins­kie­nė.

Darbuotis jaučiant, kaip prie tavo stalo stovi išėję draugai, didieji kūrėjai, ankstesnės ir būsimos kartos – visa tauta. Tokia buvo poeto, publicisto, leidinių „Aidai“, „Literatūros lankai“, „Draugas“ redaktoriaus ir bendradarbio, poezijos antologijos „Žemė“ sudarytojo K. Bradūno (1917–2009) gyvenimo programa.

Žodžių negana

2017-aisiais, K. Bradūno vardo metais, visoje Lietuvoje įvyko bene šimtas šios asmenybės palikimą permąstančių renginių. Poetas turėtų jaustis laimingas, nes jo programą dabar išmintingai tęsia dukra Elena.

Ji sakė tikinti, jog ir ką tik pasibaigusi konferencija „Vakarykščio pasaulio atgarsiai“, iš esmės klaususi vieno – ar išliksime? – prisidės, kad ateities atsakas būtų teigiamas.

„O jei viskas – tik žodžiai, tada liūdna. Reikės kurti pogrindinį kultūros partizanų būrį kaip „Katalikų bažnyčios kronikos“ laikais“, – nusijuokė K. Bradūno dukra.

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto sumanytą konferenciją papildė prasmingai K. Bradūno metus pabaigiantis įvykis – paroda „Kazio Bradūno meno pasaulis“.

LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje poetas atsiskleidžia ir kaip lietuvių išeivijos pagrindus formavęs žmogus, ir kaip įvairių meno reiškinių vertintojas, kolekcininkas.

Pažintis su menu

Pirmoji ryškesnė K. Bradūno pažintis su menu, pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, galėjo būti 1937 metais, kai po studijų Paryžiuje grįžęs grafikas Viktoras Petravičius parsivežė Tarptautinės meno ir technikos parodos Didįjį prizą.

Dvidešimtmečiam poetui įspūdį padarė mūsų dailininkų gebėjimas lietuviškas temas atskleisti šiuolaikine forma. „Tad dar studentas suvokė, kad lietuviškumą galima susieti su modernumu ir taip nustebinti pasaulį“, – teigė dukra.

V. Petravičiaus iliustracijos papuošė trijų K. Bradūno eilėraščių rinkinių viršelius. O pirmąjį asmeninės kolekcijos kūrinį, Adomo Galdiko peizažą, K. Bradūnas įsigijo jau Amerikoje. Sukaupęs kiek pinigų, su tapytoju susitiko Niujorke. Per vakarienę sulygo, kad iškart sumokės 50 dolerių, o likusią sumą – kas mėnesį siųsdamas po 5 dolerius.

Nėries pėdsakai

Poeto gimtuosiuose Kiršuose, Alvito valsčiuje, Bradūnų ir Bačinskų, Salomėjos Nėries tėvų, žemės buvo visai greta, jas skyrė tik Širvinta. Iki studijų Vytauto Didžiojo universitete Kazys miesto beveik nebuvo matęs, vis triūsė ūkyje.

Pasak E. Bradūnaitės, kaimynų poetų skirtumus net eilėraščių knygų pavadinimai atskleidžia: „Pėdos arimuos“ ir „Pėdos smėlyje“. K. Bradūnas šypsodamas yra sakęs, kad kol jis žemę dirbo, Saliutė basa po Palangos jūros smėlį braidė.

Visi šeimos turtai

Kraštiečiai K. Bradūnas ir Kazimiera Podolskytė (1918–2010) susipažino Vilniaus universitete, per Vinco Mykolaičio-Putino literatūros seminarą. Susituokė 1943 metais.

Elena gimė 1948-aisiais Miunchene. Devynių mėnesių su tėvais atsidūrė JAV, augo Baltimorėje. Ten po metų gimė ir jos brolis Jurgis.

Iš pradžių K. Bradūnas dirbo duobkasiu, akmentašiu. Sakydavo, esą jo profesijos visai nepeiktinos. Ir „Hamleto“ duobkasiai protingai kalba, o Michelangelo akmentašiai – kokius stebuklus darę.

Ameriką daugelis įsivaizduoja kaip rojų žemėje, tačiau įsitvirtinti joje buvo nepaprastai sunku. Tiesa, Bradūnai ir nesiekė materialinės naudos, neįsigijo nei automobilio, nei vilos. Visas jų turtas – žinios, knygos ir vaikai.

Paveldėta atsakomybė

Iš savo tėvų Elena, Jurgis ir sesė Lionė paveldėjo lietuvišką dainą, legendas ir pasakojimus apie garsias asmenybes.

„Juodadarbių, „mėlynkalnierių“ apsuptyje pajutome, ką mums tėvai duoda. Jautėmės turtingi, nors buitinė aplinka buvo gana asketiška“, – teigė E. Bradūnaitė.

Tėvas vaikams mėgęs atskleisti truputį daugiau, remtis moksliniais šaltiniais, nuo lentynos dažnai paimdavo ir lietuviškąją Bostono enciklopediją. Tad ir Bradūnų vaikai jautė pareigą perduoti savo atžaloms tai, ką yra gavę.

K. Bradūnas mokėjo pasakoti apie asmenybes. „Čia ir atsiskleisdavo jo krikščioniška filosofija. Tikrojo Dievo, sakydavo, niekada nepažinsime, reikia jo ieškoti kitame žmoguje“, – perteikė tėvo žodžius dukra.

Tik jaunėlė Lionė vis papriekaištaudavo, kad tėvai jai mažiau tų pasakų sekę. Tačiau ji gimė jau Čikagoje, kai K. Bradūnas buvo pradėjęs patį intensyviausią savo gyvenimo tarpsnį – redagavo „Draugo“ kultūros priedą. Šis darbas truko trisdešimt metų.

Elena juokdamasi save vadina „fosilija iš senosios Lietuvos“. Išlaikė senąjį suvalkiečių šnektos skambesį, kuris gyvenant kalbinėje izoliacijoje JAV nepakito, išsisaugojo. Ne veltui suomiai, norvegai, anot jos, siųsdavo savo kalbininkus į JAV, kad šie tirtų sustingusias it gintaras kalbas.

Neįtikėtina, kaip taisyklingos tarties Elena mokė savo dukrą Vaivą. Su žvake. Liepdavo kartoti lietuviškus žodžius prie pat liepsnelės. Jei pasigirsta anglų kalbai būdinga priebalsių aspiracija, liepsnelė sujuda – vadinasi, ištarė klaidingai.

Hormonų audros prie laužų

Gana komplikuotas reikalas vyriausiems Bradūnams buvo jų vaikų draugystės su amerikiečiais. Jei per šeimos šventes prie stalo atsisėsdavo kitakalbis, jos žodžiais tariant, tėvai tarsi subliūkšdavo.

„Staiga pajusdavo, kad per pokalbį negalės viską laisvai išsakyti“, – paaiškino Elena. Todėl vaikai savo antros pusės ieškojo tarp lietuvių. Ir nejautė jokių vidinių dramų.

Eleną čia pasisekimas aplankęs vėliausiai. „Užsikonservavusį“ Havajuose, kur nėra sezonų kaitos ir nejaučiama laiko tėkmės, ji sutiko 40-metį lietuvį gydytoją Audrių Aglinską. „Lietuvaitės ieškau“, – pasakė tas. – „O aš lietuvio.“ – „Voilà, aš čia!“

E. Bradūnaitės teigimu, išeivijos jaunimo poravimasis dažniausiai vykdavo per pasaulinius lietuvių kongresus.

„Prie laužų sėdi ir susimirksi, kai hormonai būna aukščiausios temperatūros“, – vaizdingai pasakojo Elena. O dabar lietuvaičiai tokio amžiaus paprastai būna išvažiavę studijuoti į užsienio universitetus. Taip per hormonų siautulį ir įsimyli kitataučius.

K. Bradūno brydė

Gyvendamas JAV, iš pradžių Baltimorėje, paskui Čikagoje, K. Bradūnas labai stengėsi išlaikyti lietuvių išeivių kultūrą. Be perstojo darbavosi spaudoje ir kitus tai daryti ragino. Ieškojo naujų talentų – ne tik literatūroje, bet ir dailėje, muzikoje.

Puoselėjant lietuvybę poetas dažnai kaip pavyzdį minėjo žydus. Kaip jie svetimoje aplinkoje moka vienas kitą paremti, rūpinasi savaisiais.

Dukrai pasakojo apie savo vietos Amerikoje nerandančio A. Galdiko susitikimą su auklėtiniu Arbit Blatu. Išklausęs skundą, esą niekaip negali parduoti darbų, jaunasis kolega pasiūlė mokytojui apsirengti išeiginiais drabužiais – ir kad iš palto kišenės būtinai kyšotų žydiškas laikraštis! Eisią pas vienus jo pažįstamus.

Ką Arbit Blatas šiems aiškino, A. Galdikas nė trupučio nesuprato, tačiau buvo priimtas kaip saviškis, ir nuo to karto jo finansiniai reikalai pasitaisė.

„Išeivijoje lietuviai taip ir elgėsi, vienas kitam kaip galėdami padėjo ir išsilaikyti, ir darbus susirasti“, – teigė E. Bradūnaitė.

„Asimiliacija daro savo: trečioje kartoje jau užgęsta kalba ir vieninteliu etninės kultūros ženklu lieka tautiniai valgiai.“

Vis dėlto devintojo dešimtmečio pabaigoje K. Bradūnas pripažino, kad lietuvybės turinys Amerikoje ėmė seklėti, trauktis. Asimiliacija darė savo. Anot Elenos, trečioje kartoje jau užgęsta kalba ir vieninteliu etninės kultūros ženklu lieka tautiniai valgiai.

„Kultūra yra tai, ką šeima kalba susirinkusi prie stalo, – pabrėžė ji. – Todėl užuot kalbėjus apie niekus, „pletikinus“, ką kuri kaimynė nuveikė, tėvelis vis siūlė prisiminti ir aptarti dėmesio vertas asmenybes, įvykius.“

Ką rinktis

K. Bradūnas gyvai domėjosi literatūra, istorija, daile. Jaunas būdamas net svarstė, ką studijuoti – literatūrą ar meno istoriją. Amerikoje Bradūnai su vaikais apvažiavo daugelį meno centrų, lankėsi rašytojų gimtosiose vietose.

Jau turėdama darbą ir truputėlį pinigų Elena tris vasaras su tėvu keliavo po Europą. Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje su juo perėjusi ir bažnyčias, ir muziejus, ir visą meno istoriją. „Tėvelis labai gerai žinojo, kuris autorius ką ir kur yra padaręs“, – pasakojo ji. O Florencijos senamiestyje vis kartojo dukrai: „Čia kaip Vilniuje, žinok, čia kaip Vilnius.“

Atgautoje Lietuvos sostinėje jam teko mokytis iki 1943-iųjų, ketverius metus, kai iš Kauno buvo perkeltas Teologijos-filosofijos fakultetas. Miestas padarė didžiulį įspūdį, sustiprintą legendų ir istorinės praeities. Tad ir gyvenimo pabaigoje nekilo jokių dvejonių, kur grįžti.

Šalia buvo ir visi artimiausi bičiuliai iš „Šatrijos“ literatų būrelio: Vytautas Mačernis, Paulius Jurkus, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius.

Jei ir jautęs graužatį dėl paliktos tėvynės, sovietų nukankintų draugų, K. Bradūnas ją malšino savaip.

„Klausiau, tėte, iš kur tu turi tiek energijos? Atsakė: „Dirbu už savo žuvusius draugus.“ Jautė pareigą padaryti daugiau, nei gali vienas žmogus. Tie draugai, ko gero, visą laiką jam už nugaros stovėjo. Vis svarstydavo, ką jam patartų B. Krivickas ar M. Indriliūnas. Kalbėjosi su jais visą gyvenimą“, – teigė poeto dukra.

Pats viską buvo praradęs, nepralobo. „Tėvelis net piniginės neturėjo, mamytė įdėdavo kiek reikia autobusu nuvažiuoti. Galą su galu nelengva buvo sudurti“, – pridėjo Elena.

Anot jos, nei Henrikas Radauskas, nei Alfonsas Nyka-Niliūnas nelinko į visuomeniškus darbus, laikėsi atskirai, buvo vienišiai.

„Tėtis kartais išsitardavo, kad gal dėl to jie ir geresnius eilėraščius parašė. Jei būčiau vien tuo alsavęs, ko gero, ir man būtų geriau pavykę“, – prisiminė tėvo žodžius pašnekovė.

Elena Bradūnaitė: "Ameriką daugelis įsivaizduoja kaip rojų žemėje, tačiau įsitvirtinti joje buvo nepaprastai sunku. Visas tėvų turtas buvo žinios, knygos ir vaikai."/ Romo Jurgaičio nuotrauka

Begalinė tėviškės trauka

Į tėvynę Bradūnai pirmą kartą grįžo 1992 metais. Tada poetui buvo skirta Nacionalinė premija. Kelionės pirmyn atgal, „daiktų dėliojimas“ truko dar trejus metus, iki 1995-ųjų.

Nors Elenos tėvai Vilniuje buvo nepaprastai laimingi, dešimt metų gyveno turiningą kultūrinį gyvenimą, vis dėlto matė, kaip sovietmetis įbaugino tautiečius, nužmogino – „sulaužė Lietuvos nugarkaulį“. Kazys tada dukrai sakė pasigendąs išsamesnio to suluošinimo atskleidimo literatūroje.

Prieš mirtį K. Bradūnas jautęs begalinę tėviškės trauką. Vis atsibusdavo naktį ir šaukdavo Eleną, kad ši bilietus pirktų, būtinai reikės į Alvitą važiuoti.

Kitą naktį girdinti: „Teta, teta, ateikit, aš jums papasakosiu, kaip rasa ant žolės žiba.“ Dukra tik ilgainiui supratusi, kad tėvas kalba su savo akla aukle Ona Šulinskiene.

„Vaikystėje vaikščiodamas su ja jautęs pareigą paaiškinti, ko ji nemato. Matyt, čia ir bus jo pirmasis prisilietimas prie poezijos“, – spėjo E. Bradūnaitė-Aglinskienė.