Kas bendra tarp kinų kalbos ir kietojo šampūno
Vil­niaus uni­ver­si­te­te (VU) si­no­lo­gi­jos stu­di­jas bai­gu­si Vai­va Žvirb­ly­tė sep­ty­ne­rius me­tus pra­lei­do Ki­ni­jo­je. Grįž­da­ma į Lie­tu­vą jau­na mo­te­ris par­si­ve­žė ir ke­lio­nė­je po šią ir kai­my­nes ša­lis su­bran­din­tą vers­lo idė­ją – ga­min­ti kie­tuo­sius šam­pū­nus, ko­kių iki šiol ne­daž­nas lie­tu­vis bu­vo ma­tęs.

Prieš metus Vaivos sukurtas kietųjų šampūnų ir plaukų kondicionierių prekės ženklas „Solidu“ skinasi kelią mūsų šalyje. Ekologija besirūpinantiems žmonėms svarbu, kad šampūnas nepilstomas į plastikinius buteliukus, o sunaudojus produktą nelieka jokių atliekų. Taigi ne tik neteršiama aplinka – toks šampūnas patogus ir keliaujantiesiems, nes be problemų galima pasiimti jį į lėktuvo rankinį bagažą.

Be atliekų

Vaivos gaminamas produktas – koncentruotas šampūnas arba kondicionierius, kuriame nėra vandens, bet jis atlieka visas įprasto šampūno funkcijas. „Mes jį pagaminame kietą, nepakuojame į plastikinį buteliuką ar kitą indelį, kurį tektų išmesti. Turime ir iš plaušenės pagamintų padėkliukų, ant kurių kietuosius šampūnus galima laikyti vonioje sausai po naudojimo. Padėkliukai yra visiškai natūralūs, juos galima kompostuoti, tad žmonės, kurie siekia maksimaliai sumažinti išmetamų šiukšlių, juos labai vertina“, – teigė pašnekovė.

Kadangi kietasis šampūnas iš pažiūros labai panašus į muilo gabaliuką, Vaiva dažnai sulaukia klausimo, kuo jie skiriasi? Pasak jaunos moters, tai visai skirtingi produktai. Ji siūlo pabandyti išplauti galvą rankų darbo muilu ir palyginti, kaip atrodo plaukai po šios procedūros ir išplauti šampūnu. „Gaminame ir muilą, tačiau muilui ir šampūnui naudojamos visiškai skirtingos putojančios medžiagos, kurios turi būtent šampūnui subalansuotą pH. Muilas visada bus šarminis, o šampūnas yra neutralus, pritaikytas galvos odos ir plaukų priežiūrai“, – aiškino V. Žvirblytė.

Išeitis keliautojui

Vaiva pirmą kartą apie kietuosius šampūnus sužinojo ruošdamasi ilgai kelionei po Kiniją, Vietnamą, Tailandą, Kambodžą, o į ją nutarė leistis su draugu Robertu. Jiedu keliavo tik su kuprinėmis, tad reikėjo labai gerai apgalvoti, ką pasiimti. Vaiva internete aptiko keliautojams rekomenduojamą produktą – kietąjį šampūną. „Nesinorėjo tampyti didelio bagažo, tad sprendimas pasirodė labai geras, nes mano plaukai greitai riebaluojasi, juos reikia dažnai plauti. Man gaminys taip patiko, kad ėmiau pirkti tokio šampūno ir draugams. Net po kelionės neatsisakiau, nes ir man, ir išbandžiusioms draugėms šampūnas pasirodė labai geras produktas“, – pasakojo Vaiva.

Grįžusi į Lietuvą pradėjo domėtis, kaip kietieji šampūnai gaminami, pati ėmė daryti rankų darbo muilą. Įsigilinusi į kietojo šampūno technologiją, pabandė ir jį pasidaryti, dovanojo savo gaminį draugams, pažįstamiems. Bičiuliai apie tokį produktą Lietuvoje nebuvo girdėję ir maloniai nustebdavo gavę jį išbandyti. Tad Vaiva, jau metus gaminanti kietuosius šampūnus bei kondicionierius, spėjo įsitikinti, kad šis produktas tampa vis populiaresnis.

Išvyko mokytis kalbos

Į Kiniją Vaiva pagal mainų programą išvyko prieš devynerius metus tobulinti kalbos įgūdžių. Vilniaus universitete mergina studijavo sinologiją – kinų kalbą, kultūrą, religiją ir istoriją. „Išvažiavau pusmečiui į Čengdu miestą. Mano draugas dizaineris vyko drauge, nes kaip tik išėjęs iš darbo Lietuvoje gavo jį Kinijoje. Po pusmečio kinų kalbos studijų taip ir negrįžome, nes aš įsidarbinau Šanchajuje. Ten 2010 metais vyko „Expo“ paroda, joje ir Lietuva pristatė savo paviljoną. Buvau pakviesta prisidėti, nes moku kinų kalbą“, – pasakojo Vaiva.

Nors planavo Šanchajuje pagyventi ir padirbėti tik pusmetį, kol vyko paroda, pora liko šiame mieste ilgiems metams. Vaiva nuotoliniu būdu baigė studijas VU ir kurį laiką Šanchajuje mokė kinus anglų kalbos, ėmėsi kitų darbų. Plečiantis Lietuvos ir Kinijos verslo ryšiams, kinų kalbą mokančio atstovo prireikė verslo reikalų čia turinčioms Lietuvos įmonėms. Vaiva ėmėsi vertėjos darbo, vėliau tapo nuolatine lietuvių įmonių atstove Kinijoje.

Ir dabar Vaiva kaskart vertėjauja, kai į mūsų šalį atvyksta atstovai iš Kinijos įmonių. Prisipažino iki šiol tobulai šios kalbos nemokanti, bet puikiai galinti susikalbėti.

Šanchajus – Vaivos miestas

Vaiva prisipažino, kad per septynerius metus labai pamėgo Šanchajų, kuriame gyvena 25 mln. žmonių. „Tai – mano miestas, gal net labiau nei Vilnius. Čia yra visko – ir labai nuostabių dalykų, ir nuviliančių, kaip ir bet kur. Tačiau Šanchajus man labai artimas. Gyvenau Kinijoje nuo dvidešimties, ji tapo man namais, viskas ten pažįstama. Dažnai Lietuvoje pasigendu to, kas buvo Kinijoje“, – tikino pašnekovė. Pasak Vaivos, ji nėra radikalių sprendimų šalininkė, tad kai kas nors klausia, ar planuoja visam laikui likti Lietuvoje, atsako nežinanti. Kol kas jaučiasi laiminga Vilniuje, plečia savo veiklą ir tolimos ateities neplanuoja.

Kai su draugu priėmė sprendimą grįžti į Lietuvą, viena paskatų buvo suvokimas, kad gyvena labai užterštoje aplinkoje. Vaivos teigimu, kai esi dvidešimtmetis, ekologiniai dalykai nelabai rūpi, jautiesi nemirtingas ir apie nuolat supančią taršą tiesiog negalvoji. Bėgant laikui susimąstai, kokiu oru kvėpuoji, kokį vandenį geri, kokią įtaką tai daro tavo sveikatai. Ilgainiui svetur nuovargį ėmė kelti nuolatinis triukšmas, purvas. Pašnekovė tikino, kad dabar nuvykus į Kiniją trumpam šie dalykai atrodo egzotiški ir romantiški, tačiau gyvenant nuolat jie ima erzinti.

Grįžusi į Lietuvą pradėjo domėtis kietojo šampūno technologija, pabandė jį pasidaryti, paskui savo gaminį dovanojo draugams, pažįstamiems.

Prieš grįždami pakeliavo

Susirengę namo į Lietuvą Vaiva su draugu nutarė keletą mėnesių pakeliauti po Kiniją, pamatyti vietas, kur turistai nedažnai atsiduria. Išpardavę ir išdaliję savo užgyventus daiktus pirmiausia leidosi į Kinijos vakarus. „Kinija yra tokia milžiniška šalis, o mes žinome tik Kinų sieną, Pekiną, Šanchajų, kitus didžiuosius miestus. Tačiau ten yra tokių vietų, kur beveik niekas neužklysta. Tibetas buvo fantastiškas potyris, nes galėjome susikalbėti su vietiniais ir pamatėme tokių dalykų, kurių paprastas turistas niekada nepamatys. Vietiniai žmonės aprodė šventyklas, kurias šimtmečiais žino tik jie patys, pašalinių žmonių jose nėra buvę“, – įspūdžius prisiminė Vaiva.

Po mėnesio kelionių lietuviai iš Pietų Kinijos traukiniu važiavo į Vietnamą, vėliau aplankė Kombodžą, kurį laiką viešėjo Tailande ir po trijų mėnesių grįžo namo. Pašnekovė juokėsi, kad tiek laiko pagyvenęs Kinijoje jos draugas Robertas kinų kalbos taip ir neišmoko, įsidėmėjo tik keletą kasdienių frazių. „Kai namuose yra vertėja, nėra stimulo mokytis. Be to, visą laiką manėme, kad ilgai Kinijoje neužtruksime, tad draugas neskubėjo mokytis. Net nepastebėjome, kad praėjo septyneri metai, ir mes susirengėme grįžti į Lietuvą“, – šypsojosi V. Žvirblytė.