Kaip išmokstama mėgautis gyvenimu
Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­si­ro­džiu­si Jur­gos Vi­lės kny­ga „Si­bi­ro hai­ku“, pa­sa­ko­jan­ti vie­nos šei­mos trem­ties is­to­ri­ją, su­lau­kė pa­lan­kaus skai­ty­to­jų, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų ver­ti­ni­mo, o ap­do­va­no­ji­mai pa­si­py­lė kaip iš gau­sy­bės ra­go. „Tai la­bai džiu­gi­na“, – sa­kė šios kny­gos dai­li­nin­kė klai­pė­die­tė Li­na Ita­ga­ki. Ir pri­si­pa­ži­no – šiuo me­tu yra iš­si­taš­kiu­si tarp ga­ly­bės dar­bų.

Tai pirmas jos gautas pasiūlymas iliustruoti knygą. Sulaukusi jo iš karto sutiko – ir tema atrodė įdomi, ir J. Vilės stilius. „Už tai, kad galėsiu piešti komiksą, bet nebūtinai klasikinį – visiškai laisvai, kaip norėsis, – už šią suteiktą laisvę esu dėkinga „Aukso žuvų“ leidėjai Sigitai Pūkienei. Ir Jurgai, už pasitikėjimą, nes knygą iš pradžių ji įsivaizdavusi visai kitaip. Perskaičiusi scenarijų supratau, kad laukia didžiulis darbas“, – kalbėjo L. Itagaki.

„Pavargusi sėdėti prie kompiuterio galvoju, kad norėčiau kokio nors fizinio darbo, tarkim, dažyti sienas – juk tai beveik tapyba.“

Tačiau ėmėsi taktikos negalvoti apie kalną, kurį reikės perkopti, o judėti mažais žingsneliais į priekį, – po skyrių. Sunkiausia buvo įsivaizduoti, kaip ten Sibire viskas atrodė. Nuotraukų iš tremties nėra labai daug, ne visada pavykdavo rasti reikiamų vaizdų – tada pafantazuodavo arba fone nieko nevaizduodavo.

Tokiose situacijose gelbėjo J. Vilės įžangoje parašyti žodžiai, kad „daug kas čia tikra, kai kas išgalvota“. „Kur galėjau, stengiausi atkurti, kaip kas buvo. Pavyzdžiui, laiškus rašiau pati, bet paskui sulankstydavau į trikampiukus, kaip tremtiniai darydavo, nes vokų nebuvo, tada juos palamdydavau, pasendindavau, kad atrodytų kaip tikri. Internete susirasdavau krūvą nuotraukų, kurios turėjo bent po vieną reikiamą elementą, iš kiekvienos ką nors panaudodama sukurdavau vaizdą“, – aiškino L. Itagaki.

Tik pradėjusi piešti Lina suprato, kad visą tekstą teks rašyti ranka, nes ši knyga nėra nei komiksas, kur viskas telpa langeliuose, nei iliustruota knyga – stilius maišytas.

Kad vaizdai ir tekstas gražiai sugultų puslapyje, o kur reikia – tekstas apsivytų vaizdą, iliustruotoja turėjo rašyti ranka. Tekstas šioje knygoje, pasak L. Itagaki, veikia kaip svarbi iliustracijos dalis, tad pakeitus jį kompiuteriniu būtų prarastas visas grožis.

„Dabar kurį laiką negalėčiau imtis vėl piešti tokios didelės knygos, reikia pertraukos“, – svarstė pašnekovė.

Ieškojimų pradžia

Jurga Vilė ir Lina Itagaki (dešinėje) per knygos pristatymo vakarą Vilniaus "Perone".Feel photo nuotrauka

L. Itagaki gimė ir augo Kaune, kaip pati sakė, lankė niekuo neišsiskiriančią mokyklą Šilainiuose. Pernelyg neteikė reikšmės ir profesijos pasirinkimui. Ieškojimų būta, tačiau iliustruotoja tai labiau linkusi vadinti tekėjimu pasroviui.

Pirmiausia studijavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) anglų kalbą ir literatūrą. „Domėjausi indėnais, norėjau išvykti pas juos į Ameriką, todėl svarsčiau rinktis archeologiją. Bet per atvirų durų dienas išgirdau, kad merginų ten nereikia, tai esą vyriška profesija, todėl nusprendžiau rinktis ką nors kita“, – prisiminė apsisprendimų metą Lina.

Japinija, pirmoji užsienio šalis, kurią Lina aplankė ir kur jautėsi patogiai, suteikė jai daug naujų patirčių – baigtos studijos, gimęs sūnus.Asmeninio archyvo nuotrauka

Tada japonologijos specialybės nebuvo, bet VDU studentai galėjo mokytis japonų kalbą kaip pasirinktiną dalyką. Linai kaip lengviausia specialybė pasirodė anglų kalba, ten ir įstojo. Po dvejų metų dalyvavo studijų mainų programoje ir išvyko į Tokiją. Japonijoje baigė tarptautinę ekonomiką ir verslo administravimą.

Grįžusi penkerius metus dirbo vienoje antrinėje japonų bendrovės įmonėje, vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA), čia įgijo grafikos bakalauro diplomą. „Gal iš šalies toks vingiuotas kelias panašus į ieškojimus ir universalumą, bet iš tiesų, kai kelias, kuriuo planavau eiti, pasirodydavo esąs uždarytas, pasukdavau kitur. Kai nusibosdavo eiti vienu keliu – eidavau kitu“, – aiškino L. Itagaki.

Į Japoniją – studijuoti

Japonijoje pagyventa šešerius metus.Asmeninio archyvo nuotrauka

Paprašyta palyginti studijas Tokijuje ir Lietuvoje, L. Itagaki sakė, kad skirtumas akivaizdus. VDU reikėjo konspektuoti dėstytojų paskaitas žodis į žodį, viską iškalti atmintinai. O Tarptautiniame krikščioniškajame universitete (ICU) Tokijuje, kuriame studijavo, buvo amerikietiško stiliaus studijos liberal arts (laisvieji menai).

„Metų pradžioje gaudavome knygutę su visų tais metais universitete dėstomų dalykų sąrašu ir pagal jį galėjome laisvai patys susidaryti planą, ką kurį semestrą mokysimės. Vienintelis ribojimas – per ketverius studijų metus surinkti tam tikrą vienos studijų programos kreditų skaičių. Taigi, mokiausi visko“, – pridūrė Lina.

Kartu su sūnumi.Asmeninio archyvo nuotrauka

Kadangi buvo daug įdomių paskaitų, į kai kurias jų vaikščiojo papildomai, kaip laisva klausytoja. Išbandė viską – kalbas, informatiką, ekonomiką, japonų filosofiją ir meno istoriją... Pašnekovė sakė, kad to, ką VDU teko kalti atmintinai, – nebeatsimena, o tai, ką darė ICU, – atmintyje gyva iki šiol.

Japonijoje pagyventa šešerius metus. Tekančios Saulės šalis stebino viskuo. Anot pašnekovės, ten visiškai kitoks pasaulis, kiekviename žingsnyje viskas kitaip.

Pirmoji užsienio šalis, kurią aplankė ir kur patogiai jautėsi, suteikė Linai daug naujų patirčių – baigtos studijos, gimęs sūnus.

Iliustruotojos Linos Itagaki darbo stalas.Asmeninio archyvo nuotrauka

O pastaruosius ketverius metus ji apsistojusi Klaipėdoje, – laikinai. Čia dėsto japonų kalbą, mat baiminasi, jog gali ją primiršti. Kol gyveno Vilniuje – tokių problemų nebuvo. Penkerius metus dirbo antrinėje Japonijos vaizdo žaidimų bendrovėje „KOEI Baltija“ – japonų kalbą vartojo kasdien. Tačiau po ketverių metų studijų VDA pajuto, kad nekalbėdama japoniškai kasdien pradeda smarkiai primiršti.

Lik sveikas, Sibire.Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokantis universitetuose iš viso praleista dešimt metų. „Turiu tik du bakalauro laipsnius, bet studijavau ne dėl popieriaus lapo. Man studijuoti visur labai patiko. Tai patys produktyviausi gyvenimo metai, – tikino pašnekovė. – Toks geras jausmas, kai tereikia ateiti, atsisėsti – ir į rankas tarsi paduodamos žinios. Tik imk ir krauk į galvą.“

Ar tai jau TAI?

Trisdešimt aštuonerių L. Itagaki dar nėra užtikrinta, ar jau pavyko atrasti savo pašaukimą. „Savęs klausiu – ar tai jau TAI? Ir visada atrodo, kad norisi vėl ko nors. Pavargusi sėdėti prie kompiuterio svarstau, kad norėčiau kokio nors fizinio darbo, tarkim, dažyti sienas – juk tai beveik tapyba“, – linksmai kalbėjo dailininkė.

Dar būdama studentė Lina vieną vasarą Olandijoje dirbo paštininke – dviračiu išvežiodavo laiškus. „Labai patiko! Visą laiką judi, darbas gryname ore, pabendrauji su žmonėmis... O darbas prie kompiuterio labai nejudrus ir riboja bendravimą. Paskutinius porą mėnesių, kai reikėjo pabaigti knygą „Sibiro haiku“, išeidavau iš namų tik valgyti nusipirkti, paskui ir vėl atgal „į urvą“, – tuometinę savo jauseną apibūdino ji.

Geru oru Lina pabėga iš Klaipėdos į Smiltynės paplūdimius, kur jokio miesto ūžesio, tik jūros ošimas. Ten puiki vieta apmąstyti idėjas, daryti eskizus.Asmeninio archyvo nuotrauka

Grafinė novelė „Sibiro haiku“ rašytojai J. Vilei ir iliustruotojai L. Itagaki atnešė žinomumą ir pripažinimą. Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) apdovanojo abi autores Prano Mašioto premija – už geriausią metų vaikų ir paauglių knygą „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“).

Kultūros ministerijos organizuojamame „Knygos meno“ konkurse „Sibiro haiku“ dailininkei L. Itagaki paskirta pagrindinė Metų premija už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje. „Sibiro haiku“ bendraautorės laimėjo Dr. Aloyzo Petriko literatūrinės premijos konkursą, kurį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga.

Linai Itagaki labai patinka keliauti. Kad tik laiko toms kelionėms būtų…Asmeninio archyvo nuotrauka

Galima sakyti, kad tai pirmoji Linos iliustruota ir nemažu tiražu išleista knyga. Kiek anksčiau VDA spaustuvė buvo išleidusi 20 egzempliorių tiražu dar trečiakursės nupieštą paveikslėlių knygutę „A Picture Book for Tomorrow“.

Tik keli leidinukai nukeliavo į bibliotekas, dalį jų tebeturi pati dailininkė. „Dar studijuodama supratau, kad linkstu prie iliustracijos. Baigusi studijas vis galvojau, kad norėčiau iliustruoti knygą... Praėjus porai metų pagaliau sulaukiau pasiūlymo, ir ne bet kokio, o ypatingo – taip atsirado „Sibiro haiku“, – prisiminė dailininkė.

Deja, gyvenimas priverčia atidėlioti tai, kam norėtųsi skirti daugiausia laiko. Nes visų pirma reikia išgyventi. Taigi nenorom tenka pirmenybę teikti kitiems užsiėmimams.

„Dirbu daug skirtingų darbų, dienos būna visiškai išsitaškiusios, truputį vieno, truputį kito. O kūryba – toks dalykas, kad negali staiga prišokti: „O, turiu laisvą valandą, tai pakursiu.“ Ypač iš pat pradžių, kai dar visiškai neaišku, kaip kas bus, reikia bent kokios savaitės nuo visko atsiriboti ir negalvoti apie nieką kitą“, – aiškino Lina.

Atrodo, kad šiemet toks metas tikrai nepasitaikys, ir kaip sakė iliustruotoja, teks kurti išsitaškiusiai tarp kitų šimtų darbų. „Padeda atsitraukimas nuo kompiuterio. Tada bent jau trumpam galiu susikaupti ir pagalvoti apie kūrybą. Bepiešiant gimsta mintys“, – apie įkvėpimą kalbėjo dailininkė.

Japoniški nuotykiai.Asmeninio archyvo nuotrauka

Laisvai samdomos darbuotojos statusas leidžia ilsėtis arba dirbti kada nori. „Geru oru pabėgu iš Klaipėdos į Smiltynės paplūdimius, kur jokio miesto ūžesio, tik jūros ošimas. Ten puiki vieta apmąstyti idėjas, daryti eskizus“, – sakė L. Itagaki ir pridūrė, jog jai labai patinka keliauti. Kad tik laiko toms kelionėms būtų…

Negali galvoti vien apie save

Kol kas nemažą dienos dalį tenka paaukoti buičiai. Todėl geriausias laikas kūrybai dailininkei yra vakarai, kai lieka viena. „Apskritai, tamsa ir tyla padeda susikaupti – per kelias valandas nuveikiu tikrai daug. Jei galėčiau, dirbčiau naktimis. Tik va, blogai, kad į mokyklą reikia anksti keltis“, – juokėsi jauna mama.

Ir knygas L. Itagaki skaito miego sąskaita. Lentynoje – ne tik romanai, bet ir komiksai, vaikų literatūra. Tarp patinkančių išskyrė Jurgos Ivanauskaitės, Haruki Murakami kūrybą. Patiko Makso Frajaus knygų serija – dėl aprašomų keistų pasaulių ir nuotykių, Jolitos Skablauskaitės „Kitas kraujas“.

Grafinė novelė „Sibiro haiku“ rašytojai Jurgai Vilei ir iliustruotojai Linai Itagaki atnešė žinomumą ir pripažinimą.

Įsiminė Marinos Abramovič biografinė knyga „Walk Through Walls“ – įkvepianti ir labai pamokoma. „Knygos kartais sužavi ne pasakojamomis istorijomis, o pačia kalba, kaip, tarkim, babos lentynoje netyčiomis rasta Aleksandro Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (lietuviškas vertimas nuostabus, bet, įsivaizduoju, originalo kalba būtų dar nuostabiau) arba Venedikto Jerofejevo „Maskva-Petuškai“ (alkoholio nevartoju, bet knyga parašyta genialiai)“, – vardijo Lina.

Pastaruoju metu skaitytos knygos (neskaitant iš Bolonijos vaikų knygų mugės parsivežtų nuostabių paveikslėlių knygų ir komiksų) – Jevgenijaus Zemiatino „Mes“, Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“, manga (japoniškas komiksas) apie Čijunę Sugiharą, Lenkijos žydų pabėgėlių istorija.

Kad vaizdai ir tekstas gražiai sugultų puslapyje, o kur reikia – tekstas apsivytų vaizdą, iliustruotoja turėjo rašyti ranka.

Beje, L. Itagaki užsiminė besiruošianti piešti naują komiksą vokiečių projektui, kuriame pasakos, kaip žydai bėgo iš Lenkijos. „Kaune iš Č. Sugiharos gavę „gyvenimo vizas“, su kuriomis Sibirą pervažiavę traukiniu, keltu persikėlė į Japoniją, o iš ten nukeliavo į Naująją Zelandiją ir toliau“, – trumpai siužetą atskleidė iliustruotoja.

Gyvenimo išmintis, kurią išskaitė knygose ir ne tik, – paprasta ir amžina: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų; mokykis iš istorijos ir nekartok praėjusių kartų klaidų; netarnauk sistemai; nepasikliauk tik protu – vadovaukis ir intuicija, o kai reikia – širdimi; pasistenk palikti pasaulį bent jau ne blogesnį, nei gavai gimdamas; mylėk gamtą ir pirmiausia galvok apie ją, o ne apie savo patogumą; augink valią ir nuolat mesk sau iššūkius. Ir mėgaukis gyvenimu!