Kaip Cz. Miloszui pavyko antrą kartą įbristi į laiko upę
Šie­met su­kan­ka 85 me­tai, kai pa­si­ro­dė pir­ma bū­si­mo No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to Czes­la­wo Mi­los­zo (1911–2004) kny­ga. 1933 me­tais poe­tas, ga­vęs sti­pen­di­ją, Vil­niu­je iš­lei­do sa­vo pir­mą­jį ei­lių rin­ki­nį „Poe­ma apie su­stin­gu­sį lai­ką“. Dar kar­tą pri­si­min­ki­me žy­mų­jį vil­nie­tį.

Buvo 1997-ųjų rugsėjo pradžia. Į Vilnių suskrido ir suvažiavo dvylikos Europos valstybių prezidentai, premjerai ir tuntai žemesnio rango valdininkų, verslininkų. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Algirdo Mykolo Brazausko ir Aleksandero Kwasniewskio iniciatyva vyko Vilniaus konferencija regioninio saugumo klausimais. Iš tiesų kaip šio renginio stebėtojui buvo smagu matyti bičiuliškai bendraujančius artimus kaimynus – Lietuvos ir Lenkijos vadovus. Bendradarbiavimo, geros kaimynystės, draugiškų santykių plėtojimo siekiai suformavo, pasak anuomet konferencijoje dalyvavusio buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Dietricho Genscherio, „Vilniaus dvasią“. Ji padėjo užtikrinti visos Europos saugumą ir stabilumą tada, kai Lietuva ir artimos kaimynės dar nebuvo nei NATO, nei Europos Sąjungos narės.

Net ir sulaukęs pasaulinio pripažinimo Czeslawas Miloszas nuolat viešai prisimindavo, iš kur yra kilęs.

Sugrįžimas po 52 metų

Į tokio rango renginius kaip garbės svečiai kviečiami ir žymūs kultūros, meno pasaulio atstovai. Vieną jų teko sutikti išeinantį iš prezidentūros Baltosios salės pasibaigus konferencijos įžanginei daliai. Šiame įspūdingame susirinkusiųjų būryje tas žmogus buvo toks vienintelis. Taip, vienintelis Nobelio literatūros premijos laureatas. Nors atvyko iš užsienio, svečiu jo vadinti neišėjo, nes Vilniuje praleido didelę dalį jaunystės: mokėsi Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje, šalia esančiuose senojo universiteto rūmuose 1934 metais gavo teisės magistro diplomą. Vėliau jo gyvenimo kelias per Prancūziją nusidriekė iki JAV. Ten ilgokai gyveno, profesoriavo, o naujaisiais laikais sugrįžo į Lenkiją. Tačiau net sulaukęs pasaulinio pripažinimo Cz. Miloszas niekada nepamiršo ir nuolat viešai prisimindavo, iš kur yra kilęs. Ypač jautriai jis apie tai kalba apysakoje „Isos slėnis“, jau įžengęs į devintąjį savo amžiaus dešimtmetį. Prieš skaitytojo akis lyg gyvi iškyla Vidurio Lietuvos, gimtųjų Šetenių apylinkių vaizdai ir Nevėžio, rašytojo valia tapusio Isos upe, pakrantėse gyvenę žmonės.

Nobelio literatūros premija Cz. Miloszas buvo apdovanotas už „bekompromisį įžvalgumą atskleidžiant žmogui gresiančius pavojus konfliktuojančiame pasaulyje“. Jis laikomas pirmuoju iš Lietuvos kilusiu literatu, gavusiu Nobelio premiją. Būtent savo tėvynę rašytojas paminėjo atsiimdamas apdovanojimą: „Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kuriame amžiams bėgant kartu sugyveno skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį.“ Ypatingą vietą Cz. Miloszo gyvenime ir kūryboje užėmė jo jaunystės miestas Vilnius – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė, kalbų, kultūrų ir religijų sankryža.

Pirmoji kelionė į Paryžių

Cz. Miloszas ypač gerbė ir vertino Vilniaus universitetą, siejo jį su demokratiškumu ir atvirumu. Poetas aktyviai dalyvavo akademinio „Valkatų klubo“ veikloje. Tai buvo studentų sambūris, kurio nariai kiekvieną savaitgalį kur nors keliaudavo, dažniausiai – po Vilniaus apylinkes. Su „Valkatų klubu“ susijęs vienas ypatingas Cz. Miloszo studijų laikų įvykis – 1931 metų kelionė kanojomis į... Paryžių drauge su dviem bendramoksliais. Jie nusigavo iki Prahos, iš ten leidosi Šveicarijos link ir neįveikę Reino slenksčių apsivertė. Kanojos nuskendo, o kartu su jomis – ir visi dokumentai. Studentus išgelbėjo šveicarų policija. Vėliau Cz. Miloszas su draugais, patyrę įvairiausių nuotykių, traukiniu pasiekė Paryžių. Čia poetas pirmą kartą susitiko su savo garsiuoju giminaičiu Oskaru Milašiumi.

Per 1997-ųjų rugsėjo konferenciją šio straipsnio autoriui pavyko užfiksuoti Vilniuje viešintį Nobelio premijos laureatą Czeslawą Miloszą. / Povilo Sigito Krivicko nuotrauka

Vos po kelerių metų (1934–1935) Cz. Miloszas, jau kaip Nacionalinio kultūros fondo stipendininkas, gavo galimybę mokytis Paryžiuje. Grįžęs 1935–1936 metais dirbo Vilniaus lenkų radijo stotyje, veikusioje Žvėryne (Vytauto g. 17/2). Radijo laidose kėlė tautinių grupių (tarp jų ir lietuvių) problemas. Už tai tuomečio Vilniaus vaivados Ludwiko Bocianskio nurodymu buvo atleistas kaip politiškai nepatikimas ir pernelyg liberalus. 1936–1938 metais dirbo Varšuvos radiofone. Lenkijos sostinėje praleido Antrąjį pasaulinį karą, dalyvavo lenkų antinacinio pogrindžio veikloje. Po karo buvo Lenkijos kultūros atašė JAV ir Prancūzijoje. 1951 metais nutraukė ryšius su komunistiniu režimu ir, paprašęs politinio prieglobsčio, liko Vakaruose. Gyveno Prancūzijoje, nuo 1960-ųjų persikėlė į JAV. Dėstė slavų literatūrą Berklio universitete. Žlugus komunistiniam režimui Rytų ir Vidurio Europos šalyse grįžo į Lenkiją. Paskutinius gyvenimo metus praleido Krokuvoje.

Paskutinis LDK pilietis

...Prie išėjusio iš salės rašytojo guviai prisiartino kažkurios radijo programos korespondentė su diktofonu ir suskubo paklausti jo nuomonės apie konferenciją, o man pavyko padaryti vos porą kadrų. Tada dar nežinojau, kad po trejų metų vėl teks iš gana arti pamatyti paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį, kaip jis mėgo save vadinti.

LDK tradiciją Cz. Miloszas pirmiausia jautė kaip labai asmenišką, dar vaikystėje įgytą patirtį. Jis gimė sename dvarelyje Šeteniuose, Nevėžio pakrantėje. Rašytojo protėviai tose apylinkėse gyveno nuo XVI amžiaus, čia nuo senų laikų tarp žmonių susiformavo tam tikri santykiai, kaip paprasto, kasdienio gyvenimo sankloda. Cz. Miloszas siejo LDK ne tik su šio regiono, bet ir su senosios Europos tradicijomis. Jis visada aiškiai pabrėždavo LDK daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą. Tuo, jo manymu, Vidurio Europa galėtų skirtis ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Rusijos, kurioje dominuoja dogmatiškesnės kultūrinės bei tautinės formos. Cz. Miloszas apgailestavo, kad Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos padariniai galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė jos ženklus.

Pirmoji poeto knyga, išleista Vilniuje 1933 metais. / Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Trys Nobelio laureatai Vilniuje

2000-ieji. Pirmą kartą į Lietuvą vienu metu atkeliavo net trys Nobelio premijos laureatai – Wislawa Szymborska ir Cz. Miloszas iš Lenkijos, Guenteris Grassas iš Vokietijos. Juos lydėjo profesorius Tomas Venclova. Vos pavyko patekti į Rusų dramos teatro balkoną ir iš didoko atstumo išvysti sceną. Joje, pastatytoje 1913 metais, kunkuliavo ne tik įdomūs teatro, bet ir istoriniai įvykiai. 1917 metais šiame pastate buvo surengta konferencija, raginusi atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Teatro scenoje savo šlovę išgyveno Juliuszas Osterwa (1885–1947) ir jo „Redutos“ teatras, Borisas Dauguvietis (1885–1949), Antanas Škėma (1911–1961). Čia paskutines savo gyvenimo partijas dainavo Kipras Petrauskas (1885–1968). Poetę W. Szymborską teko sutikti Leipcigo knygų mugėje 1996-ųjų pavasarį, o G. Grassą buvo smalsu pamatyti pirmą kartą ir prisiminti jo garsųjį „Skardinį varpelį“ bei vėlyvą triukšmą dėl to, kad karo metais tarnavo vermachte. Tačiau ypač įdomu buvo klausytis, kaip Cz. Miloszas su didele pagarba pakartoja savo mintį apie lietuvius iš knygos „Tėvynės ieškojimas“: „Neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos.“

Be abejo, rašytojas skaudžiausiu pralaimėjimu laikė LDK žlugimą, kai per tris XVIII amžiaus padalijimus ją išdraskė trys „juodieji ereliai“ – Rusija, Prūsija ir Austrija. O atgimė Lietuva per savo filologiją – kalbą ir raštą – bei jos skleidėjus: Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, uoliuosius jų talkininkus.

Nuo Nevėžio iki atminties laiptų

Per originalų lenkišką žodį ir per vertimus į kitas kalbas (pirmiausia – lietuvių) Cz. Miloszas tebėra gyvas mums ir ateities kartoms. Jo jaunatviška kūryba (eilėraščiai) pirmą kartą paskelbta studentų laikraštyje. 1933 metais poetas, gavęs stipendiją, Vilniuje išleido savo pirmąjį eilių rinkinį „Poema apie sustingusį laiką“. Knyga apdovanota literatūrine Filomatų premija. Bene žinomiausias Cz. Miloszo kūrinys – 1953 metais Prancūzijoje pasirodęs „Pavergtas protas“. Tai viena įtakingiausių stalinizmo studijų. Ji iki šiol kritikų vertinama dėl įtaigios autoritarizmo, galios patrauklumo inteligentijai analizės.

Tauraus kraštiečio atminimas gražiai saugomas vietose, susijusiose su jo vardu. Knygai „Isos slėnis“ skirtas kuklus monumentas-stendas pastatytas Šetenių parke netoli Kėdainių. 2012 metais dienraščio „Lietuvos žinios“ iniciatyva sostinėje atidengti Vilniuje gyvenusio Cz. Miloszo laiptai, kuriuose iškaltos jo kūrybos citatos, primenančios poeto siekį puoselėti dviejų Vilniuje gyvenusių tautų – lietuvių ir lenkų – vienybę. Laiptus Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje Cz. Miloszo vardu nuspręsta pavadinti dar 2011-aisiais, minint Nobelio premijos laureato šimtąsias gimimo metines, tačiau jie baigti tvarkyti vėliau.

Iš tiesų, kaip pabrėžia Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“, Cz. Miloszas yra ne vien praeities, bet ir XXI amžiaus rašytojas, nes jo nagrinėtos problemos niekur nedingo. Klausimai apie ekologiją, apie darnų žmogaus santykį su erdve, kurioje gyvena, aktualūs ir dabar. Erdvė, anot poeto, formuoja tapatybę ir sąmoningumą. Šiuolaikiniam žmogui tai ypač svarbu. Aktualios yra ir tikėjimo bei visuomenės moralės problemos. Cz. Miloszas buvo vienas paskutinių didžiųjų Europos rašytojų, kėlusių tuos klausimus labai rimtai.

Ypatingą vietą rašytojo gyvenime ir kūryboje užėmė jo jaunystės miestas Vilnius − kalbų, kultūrų ir religijų sankryža.

Laimės dovana

Cz. Miloszas atidžiai domėjosi Lietuvoje prasidėjusiu Sąjūdžiu, sveikino atkūrus nepriklausomybę. Vos gavęs žinią apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, jis paskatino trijų poetų – Josifo Brodskio, T. Venclovos ir savo – viešą pareiškimą pasaulio bendruomenei „Poetai už Lietuvą“. Dienraštyje „The New York Times“ 1991 metų sausio 15 dieną išspausdintame pareiškime sakoma: „Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys trims kalboms: lietuvių, rusų ir lenkų. Kreipiamės į pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – prašydami protesto balsu pasmerkti nežmonišką sovietų išpuolį, įvykdytą prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai mums karčiai primena pačius sunkiausius sovietų valstybės nusikaltimus.“ Manoma, jog kaip tik tada Cz. Miloszas išvertė į lenkų kalbą Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Laiptai Vilniuje, Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje, pavadinti Czeslawo Miloszo vardu. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Sugrįžti į Lietuvą jam buvo labai svarbu ir kaip kūrėjui – ypač grįžti į Šetenius, į gimtąsias vietas prie Nevėžio. Cz. Miloszas išgyveno tai kaip kelionę į savo įkvėpimo ir sapnų karalystę – į erdvę, iš kurios kilo jo poezija. Todėl stengėsi kalbėti apie grįžimą santūriai, be patetikos, nes tai buvo labai nuoširdus asmeninis patyrimas, virtęs naujais poezijos kūriniais. Iš jo atsirado eilėraščių ciklas „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“. Jame kalbama apie žengimą atgal į laiko upę, į kurią mirtingajam vis dėlto leidžiama įbristi ir antrą kartą. Tai poetas suvokė kaip laimės dovaną. Girdėjusieji prisimena, kad Cz. Miloszo pirmi ištarti žodžiai, išlipus 1992 metais iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, buvo: „Esu laimingas.“

Mes taip pat laimingi prisimindami didįjį kraštietį. Paėję keletą šimtų metrų nuo Cz. Miloszo laiptų, galime sugrįžti į senojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kiemą. Čia ant sienos priešais berželį pritvirtinta atminimo lenta, kurioje lenkiškai, lietuviškai ir lotyniškai iškalti poeto žodžiai: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti.“