Kai miesto erdvės matuojamos kūnais
Spal­vo­tais spor­ti­niais dra­bu­žiais ap­si­ren­gę žmo­nės, le­kian­tys per mies­to cen­trą ir sa­vo kū­nais lyg ply­to­mis už­pil­dan­tys tuš­čius tar­pus sie­no­se, ar­kas, lan­gų ir du­rų rė­mus, su­stings­tan­tys  su­dė­tin­go­se po­zi­ci­jo­se ir pri­kaus­tan­tys pra­ei­vių žvilgs­nius – taip at­ro­do žy­maus aus­trų cho­reog­ra­fo Wil­li Dor­ne­rio pro­jek­tas „Bo­dies In Ur­ban Spa­ces“.

Jau vienuoliką metų po viso pasaulio miestus keliaujantis kūrinys šių metų sezoną pradės Vilniuje. Atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ šiemet plečia savo veiklos lauką ir balandžio 26 – 29 dienomis į architektūrą kviečia pažvelgti per judesio meno akinius. Apie performansą ir kūnus urbanistinėse erdvėse kalbamės su Willi Dornerio komandos choreografe Esther Steinkogler, kuri jau dešimt metų kūrinį adaptuoja skirtingiems miestams.

– Kaip atsiradote Willi komandoje ir kokia jūsų rolė šiame projekte?

Esther Steinkogler: Aš esu šiuolaikinio šokio šokėja ir tiesiog dalyvavau vieno Willi Dornerio šokio spektaklio atrankoje. Kai prisijungiau prie komandos, projektui „Bodies in Urban Spaces“ buvo dar tik metai, tačiau nuo pat pradžių jis mane labai žavėjo. Willi pasiūlė man tapti šio projekto choreografe keliaujant po pasaulį ir dirbti su kitų miestų šokėjais. Ir štai – aš čia, jau dešimt metų vykstu į įvairiausius pasaulio miestus, man patikėtas koncepto pritaikymas, turiu visišką kūrybinę laisvę, pati sudarinėju performanso maršrutus, parenku vietas. Pats idėjos autorius Willi į pasirodymus vyksta jau gana retai, tad aš tapau tam tikra šio kūrinio ambasadore.

– Kaip gimė „Bodies In Urban Spaces“?

E. S.: Iš esmės viską pradėjo noras išeiti iš sceninės aplinkos. Pradinė idėja buvo pamatuoti urbanistines erdves žmogaus kūnu. Willi labai mėgsta eksperimentuoti suvokimu, mąstyti, kaip žmogus suvokia erdvę. Juk šimtus kartų einame į darbą tomis pačiomis gatvėmis, bet iš tiesų nebekreipiame dėmesio į savo aplinką. Klausėme savęs, kokią įtaką žmogaus mąstymui daro miestų išdėstymas? Mintyse visi turime tam tikrus mus nuolat veikiančius žemėlapius, tačiau apie tai niekada nesusimąstome. Turime tam tikrą duotybę, mums įskiepytą suvokimą, kur turime pasukti, kad pasiektume darbą ar namus, kad aplink tvorą turime apeiti, gatvę kirsti pažymėtoje vietoje ir panašiai. Šiuo kūriniu kvestionuojame viską, kas mums nurodyta taisyklių, kuo gyvename kasdien. Performanso metu žaidžiame su aukščiais – priverčiame žmones savo miestuose pažvelgti daug aukščiau arba žemiau, nei jie įpratę žiūrėti įprastai. Tam tikra prasme mes tampame mažais vaikais, kurie įėję į naują erdvę visada turi apibėgti keletą ratų, paliesti visas sienas ir nustatyti fizinius atstumus, kambario dydį. Mes šiuo atveju fiziškai tyrinėjame erdvių dydį savo kūnais.

– Šis darbas parodo įdomų žmogaus ir jo kūno ryšį su architektūra. Koks jūsų manymų yra tas ryšys?

E. S.: Manau, visų pirma tai yra įtampa – įtampa tarp organiško kūno ir kietos, nejudrios struktūros. Santykis gali būti žaismingas, tačiau dažnai jis tampa ir dideliu iššūkiu. Kai bandome įsisprausti į įvairius tarpus mieste, nesunku pastebėti, kad adaptuotis visada turi būtent žmogaus kūnas. Jei pastato erdvė nėra labai draugiška šokėjo kūnui, atsiranda problemų su ja dirbti. Tai tam tikra aliuzija į suvaržymus, egzistuojančius mūsų kasdienybėje: savo pačių miestuose galime judėti tik nustatyta tvarka, net perėję gatvę ne ten, kur reikia, galime gauti baudą, jei du pastatus skiria kiemas, priklausantis privačiai bendrijai, turime eiti aplinkui ir panašiai.

– Žiūrint pasirodymo įrašus ir nuotraukas gali pasirodyti, kad tai – tarsi smagus, spalvotai apsirengusių žmonių žaidimas. Kokie fiziniai iššūkiai ir užduotys iš tikrųjų laukia performanso atlikėjų?

E. S.: Paprastai kiekviename mieste atrenkame apie dvidešimt žmonių, kurie būtų pakankamai skirtingi, priklausomai nuo miesto architektūros. Pavyzdžiui, ten, kur daug mažų langų, reikia daugiau mažų šokėjų, aukščiui – aukšto ūgio žmonių. Reikia tokių, kurie gali išlaikyti daug svorio arba atvirkščiai – būti lengvai išlaikomi, nes dažnai turime net kelis žmonių „sluoksnius“, sugulusius vienas ant kito. Apskritai, tai itin fizinis, sudėtingas kūrinys, reikalaujantis daug darbo repeticijose. Šokėjai, norėdami sukurti tam tikrą magiją žiūrovams, turi neatskleisti pačio erdvių užpildymo proceso, tad jiems tenka labai greitai bėgti iki savo stotelės ir tada sustingus sudėtingose pozose išbūti tol, kol praeina visi žiūrovai. Tiesą sakant, pastebėjome, kad geriausiai tai ištverti padeda meditacija – daugelis performanso atlikėjų tik pasinėrę į meditaciją sugeba išlaikyti sudėtingiausias pozicijas.

– Galbūt atsimenate patį sudėtingiausią tarpą, kurį teko užpildyti?

E. S.: Labai sunku išsirinkti! Aš pati su kūriniu dirbau jau daugiau nei šešiasdešimt kartų, tad būta visokių momentų. Pavyzdžiui, kai rengėme projektą Monrealyje, Kanadoje, beveik visi atrinkti atlikėjai buvo ištvermingi, bebaimiai cirko ir parkūro artistai. Vienas jų įsispraudė į savo pločio tarpą tarp pastatų ir ėmė lipti aukštyn kol pasiekė kokių penkių metrų aukštį ir liko ten kyboti kurį laiką. Mane tai ir nustebino ir neblogai išgąsdino (juokiasi).

– Pastebėjau, kad kalbėdama šį pasirodymą pavadinate vis skirtingai – skulptūromis, akimirkomis, choreografinėmis instaliacijomis. Kokiam žanrui visgi priskiriate „Bodies in Urban Spaces“?

E. S.: Willi Dorneris jas labiausiai mėgsta vadinti „laikinomis intervencijomis“, kadangi vienoje vietoje atlikėjai užsibūna tik apie 2–5 minutes ir iškarto lekia į kitą stotelę, nepalikdami jokio pėdsako. Dažnai dalyvaujame įvairiuose gatvės teatro, cirko festivaliuose, tad žmonės pavadina tai ir akrobatika, ir vizualiaisiais menais, tačiau mums labiausiai patinka „laikinoji intervencija“. Manau, tai telpa į daugybę įvairių kontekstų – šokio, cirko, performanso. Dažnai mus pakviečia tapti ir meno galerijos atidarymų, architektūros renginių dalimi, tad sunku priskirti save kažkam konkretaus. Tai vienas mūsų kūrybos bruožų, leidusių mums tapti tokiais sėkmingais.

– Kas dar lėmė, kad tapote tokie populiarūs ir tokie laukiami? Juk pasirodėte daugiau nei šimte miestų ir neketinate sustoti.

E. S.: Manau, kad kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau mus visur kviečia (juokiasi). Prisidėjo ir tai, kad pirmus metus turėjome galimybę pasirodyti Paryžiuje, kur gatvės menai labai išsivystę, sulaukia daug dėmesio. Darbas sėkmingas ir todėl, kad jį žiūrėti galima labai įvairiai – norint gali perskaityti daug politinių kontekstų, tačiau gali tai matyti ir kaip tiesiog urbanistinį meną, įtraukiantį tiek vaikus, tiek suaugusius. Pasirodymas domina ir meno mėgėjus ir tuos, kurie juo nesidomi, nes bet kokiu atveju tai vaizdas, kurį norisi nufotografuoti, pasidalinti. Na ir, aišku, prisideda praktiniai aspektai – dirbame su tos šalies menininkais, į kurią vykstame, todėl daugelis šalių tai vertina kaip privalumą, sumažėja finansinės išlaidos, nes neturime scenos, apšvietimo, technikų, šokėjams nereikia skristi iš svetur.

– Šis performansas neišvengiamas, daugelį užklumpantis netikėtai, tiesiog einant gatve. Kokių reakcijų sulaukiate iš žiūrovų?

Visų pirma svarbu pasakyti, kad žmonėms labai didelis skirtumas yra tarp repeticijų ir pasirodymo – repeticijų metu nedėvime spalvotų drabužių, atrodome gana kasdieniškai. Jų metu sulaukiame daug daugiau neigiamų reakcijų nei per pasirodymus, kai aišku, kad čia vyksta kažkas suplanuoto, yra žiūrovai, kostiumai. Emocijų skalė labai plati – nuo nuostabos, aikčiojimo ir juoko iki visiško abejingumo. Kai auditorija pajuda tolyn, o keletas šokėjų vis dar sulindę į, pavyzdžiui, durų rėmą, didžioji dalis praeivių jų net nepastebi. Tai labai įdomus fenomenas, eiti gatve žiūrint į telefoną ir nepastebėti, kad šalia tavęs yra langas su aštuoniais nejudančiais žmonėmis, stovinčiais aukštyn kojomis.

Kai kurie žmonės sunerimsta, nes pagalvoja, kad kažką ištiko nelaimė – žmogus įstrigo ir negali pajudėti, tad mums dažnai iškviečia greitąją pagalbą arba gaisrinę. Net ir šiandien Vilniuje, repetuojant mums iškvietė greitąją, nes pamanė, kad bekvailiodami paaugliai užstrigo tarp sienos ir kelio ženklo. Dažnai sulaukiame ir policijos, nes žmonės mano, kad laužiamės į jų kaimynų butą lipdami per sienas. Keisčiausias dalykas man asmeniškai yra tai, kad kažkodėl nejudantis žmogus viešoje vietoje daug kam tampa provokacija. Jei žmogus gatvėje šoka, turbūt mažai kas taip sureaguoja, tačiau jei tai nejudantis kūnas neįprastoje pozicijoje – reikia jį iš ten kuo greičiau išvyti. Aišku, jei tai pasirodymas, kai šalia mūsų stovi šimtas žmonių ir mus fotografuoja – viskas gerai, bet repeticijų procesas – daug sudėtingesnis.

– Su šiuo projektu dirbate jau daug metų. Turbūt miestus matote jau visai kitomis akimis? O gal pavyksta nuo to atsiriboti?

E. S.: Tiesa. Kadangi keliauju daugiausiai šio darbo reikalais, labai sunku „išjungti“ tą papildomą matymą, einant gatve akys ieško tarpų gatvėse, žmogaus proporcijas atitinkančių durų ir panašiai. Atsiriboti retai kada pavyksta.

– Keletą metų Vilniuje buvo labai populiarus graffity užrašas „Vilnius full of space“. Ar galioja ši frazė jums, dirbant su šiuo projektu? Kaip sekasi šiame mieste rasti vietų užpildymui žmonių kūnais?

E. S.: Taip, iš tiesų architektūriškai Vilnius labai įdomus miestas. Kai dirbome Tulūzoje, Prancūzijoje, padaryti performansą miesto centre buvo tikras iššūkis, nes visi pastatai ten pastatyti tuo pačiu laikotarpiu, tad turi vienodas proporcijas, labai panašius fasadus. Vilniuje viskas sekasi puikiai, nes turite labai daug įvairovės – nedideliu atstumu gali rasti gotikos, art deco stiliaus, 1900-ųjų architektūros pastatus.

– Komandoje turite 20 lietuvių šokėjų ir atlikėjų iš kitų sferų, kaip sekasi dirbti su nauja komanda?

E. S.: Dirbome dar tik vieną dieną, bet kol kas viskas einasi gerai. Džiaugiamės dideliu susidomėjimu, kurį pastebėjome jau per atranką, kurią vykdėme su Lietuvos šokio informacijos centru. Komandoje turime neblogą mišinį įvairaus tipo žmonių, tad per pirmąsias dienas bandome vieni kitus geriau suprasti – kam labiau patinka lipti į aukštį, kam sekasi išlaikyti kitus ir panašiai. Labai įdomu, ką kartu sukursime.

– Pagalvoję apie judesio menus gatvėse, dažniausiai įsivaizduojame hip hop šokių kultūrą, parkūrą, tačiau jūsų darbas visiškai kitoks. Ar jaučiate trūkumą naujų judesio meno formų, persikeliančių į gatves iš scenos?

E. S.: Per tiek metų keliavimo po įvairius gatvės meno festivalius supratau, kad gatvės menų visgi daugėja ir aš labai tai vertinu. Kalbant apie šokį – bent jau šiuolaikinis šokis dažnai tampa pernelyg intelektualiu ar pretenzingu, tad gatvė yra puiki vieta testuoti, kiek įvairios meno formos yra realiai įdomios tavo žiūrovui. Tai gąsdinanti, tačiau labai vertinga patirtis – kiek žmonių tu iš tiesų esi įdomus, kai jų nevaržo tamsi teatro salė, iš kurios kiek nepatogu išeiti nesibaigus spektakliui, kai nėra šviesų ir viso dėmesio tik tau vienam. Tiek šokis, tiek bet koks kitas gatvės menas parodo, kaip svarbu yra tas sudominantis, dėmesį prikaustantis akcentas. Aš esu didžiulė gatvės menų fanė, tikinti, kad menas turi egzistuoti ne tik teatruose ir salėse, bet ir arčiau žmonių.