Ką pasakoja Lietuvos bažnyčių varpai
Pro­jek­to „Glo­ria Lie­tu­vai“, skir­to Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės 100-me­čiui pa­mi­nė­ti, su­ma­ny­to­jas, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius Da­lius Aba­ris jau dau­giau nei pus­me­tį va­ži­nė­ja po ša­lį ir fil­muo­ja bei įra­ši­nė­ja Lie­tu­vos baž­ny­čių var­pus ir jų skam­be­sį. Ši me­džia­ga „su­guls“ į įspū­din­gą ir tech­niš­kai su­dė­tin­gą kon­cer­tą, ku­ris Va­sa­rio 16-ąją vyks Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre. Pro­jek­to idė­jos au­to­rius pri­si­pa­žįs­ta, jog lai­pio­da­mas į baž­ny­čių var­pi­nes at­si­kra­tė aukš­čio bai­mės ir pa­ty­rė šiur­pu­liu­ką ke­lian­čių emo­ci­jų.

„Gloria Lietuvai“ – ne vieno žmogaus projektas, kartu su Daliumi prie jo dirba kompozitorius Kipras Mašanauskas, Edita Mildažytė, režisierius Romas Lileikis, projekto konsultantai istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas. Kurdami jį pastangas suvienijo ir kompozitoriai Raminta Šerkšnytė, Anatolijus Šenderovas, Mindaugas Urbaitis, Vaclovas Augustinas, Linas Rimša. Tai kūrinys simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir elektroniniams instrumentams, jo centrinė ašis – šimto varpų palyda.

„Kai pradėjau gilintis ir bendrauti su varpininkais, restauratoriais, pamačiau, kad jie varpus tiesiog sužmogina.“

Emocijos esant šalia varpo

„Filmuodami varpus norime „užkabinti“ ir metų sezoniškumą. Pradėję pavasarį jau turime nufilmavę pavasariškų, vasariškų ir rudeniškų vaizdų iš įvairių varpinių, trūksta žiemiško peizažo. Tad dabar tinkamas laikas jį užfiksuoti. Filmuodami norime parodyti ne tik varpus, bet ir aplinką, kad žmogus renginio metu žiūrėdamas vaizdus suvoktų, kur yra tas varpas, – sakė pašnekovas. – Mūsų konsultantams istorikams buvo iškeltos dvi užduotys: kad varpai turėtų istorinę reikšmę – seniausi, geriausiai skambantys, gaminti lietuvių meistrų ar atvežti mecenatų, užkasti per neramumus, išvežti į Rusiją ir sugrįžę, peršauti ar perlieti. Taip pat įtraukėme naujausius varpus – Lietuvos nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą, 1919 m. nuliedintą Amerikos lietuvių šalies Nepriklausomybei įprasminti. Vienas seniausių varpų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse bei Baltarusijoje – tai Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinės varpas. Jis gali būti nulietas XIII a. II pusėje – XIV a. I pusėje, spėjama, Rytinėse Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos žemėse.“

D. Abaris patikino, kad aukštoje varpinėje esant šalia varpo patiriama visai kitokių emocijų nei klausant jo skambesio apačioje ant žemės. Tik pradėjusi filmavimo darbus, kūrybinė grupė nelabai įsivaizdavo, kaip varpai ima skambėti: vieni jų užprogramuoti ir patys skamba nustatytu metu, kitais skambinama mechaniškai, rankiniu būdu. „Pamenu, kaip vienoje varpinėje susistatėme filmavimo aparatūrą, pasiruošėme „kadrą“ ir laukėme, kol galėsime filmuoti. Staiga varpas ėmė siūbuoti, ir tas laukimo momentas, kol dar nėra jokio garso, kol varpo šerdis dar nepalietė sienelės, yra absoliučiai mistinis. Per kūną ima bėgti šiurpuliukai, supranti, kad vyksta kažkoks magiškas veiksmas, ir tik paskui pasigirsta kurtinantis dūžis“, – prisiminė Dalius. Jo teigimu, varpo skambesys esant šalia jo ir klausant varpų nuo žemės smarkiai skiriasi: esant arti varpo prireikia ausų kamštukų, nes garsas tiesiog kurtinantis.

Liūdesys šalia skilusio varpo

Vienoje bažnyčių filmavimo komanda įamžino skilusį varpą. Pasak D. Abario, tai buvo netikėtas ir liūdnas potyris. Pats bažnyčios kunigas svarstė, kad gal neverta įrašinėti jo garso, bet K. Mašanauskas, kuriantis kompoziciją „Gloria Lietuvai“, patikino, kad būtinai savo kūrinyje panaudos šį liūdną skilusio varpo skambesį. „Toks varpas – kaip sužeistas žmogus, – sakė Dalius. – Kai pradėjau gilintis ir bendrauti su varpininkais, restauratoriais, pamačiau, kad jie varpus tiesiog sužmogina. Restauratoriai save vadina varpų gydytojais – pasak jų, varpai ne restauruojami, o gydomi, visai kaip žmonės. Jie krikštijami, turi savo vardus, savo krikšto tėvus, unikalų balsą. Kai pagalvoji, tai tikrai panašu į žmogaus gyvenimą: jie gimsta, gyvena, gali būti ištremti, sušaudyti, kartais būna užkasami – paralelės vertos pamąstymų.“

Keliaudama per Lietuvą filmavimo komanda kartą atvyko į vieną miestelį tuo metu, kai bažnyčios varpai skambino išlydėdami mirusį žmogų. Pasak Daliaus, jauni, šiuolaikiški komandos operatoriai, kuriems, dažniausiai įdomesni techniniai dalykai nei dvasiniai, staiga sustingo ir sukluso. Tai buvo išskirtinis varpų skambesys, kuris tiesiogiai beldėsi į sielą. Vėliau D. Abaris sakė kalbinęs moterį, kuri tą kartą skambino varpais lydėdama mirusįjį į paskutinę kelionę. „Pats augau Dusetose, esu buvęs bažnyčioje klapčiuku, yra ir man tekę skambinti varpais, tačiau tokio varpų garso iki tol nebuvau girdėjęs. Ta moteris man pasakė, kad skambindama ji tiesiog galvoja apie žmogų, kuriam skirtas šis varpų skambesys“, – pasakojo pašnekovas.

Drono gelbėjimo operacija

Per koncertą, D. Abario teigimu, vaizdo projekcijos bus rodomos penkiuose ekranuose, rengėjai naudos 3D technologiją, techniškai renginys bus labai modernus. Moderni filmavimo technika naudojama ir ruošiant vaizdo medžiagą. Pasak pašnekovo, filmavimo komandos laukė nemažai iššūkių. „Atvažiuoji į naują vietą, įvertini situaciją, stačiomis girgždančiomis kopėčiomis ar ganėtinai nestabiliais laiptais bandai pasiekti varpus. Paskui reikia susinešti keliasdešimt kilogramų filmavimo įrangos. Atsikračiau aukščio baimės, kuri anksčiau mane kamavo“, – šypsodamasis prisipažino D. Abaris. Ne kartą komandai prireikė aukštalipių pagalbos. Operatoriai, prisitvirtinę apsauginiais lynais, dažnai filmuodavo vaizdus tiesiog išlindę iš varpinių į išorę.

Buvo filmuojama ir naudojant dronus. Jie taip pat pakliūdavo į ekstremalias situacijas: krisdavo, įstrigdavo medžiuose. Vieną tokią drono gelbėjimo operaciją Dalius prisiminė iš Visagino. Tekant saulei filmavimo komanda sumanė užfiksuoti gražių vaizdų aplink atvirą Visagino bažnyčios varpinę, iš kurios puikiai matyti viduje esantis varpas, tad paleido droną su kamera. „Operatorius užsižiūrėjo į nuostabius vaizdus ir nepastebėjo, kad skraidyklė pavojingai priartėjo prie čia pat augančių aukštų pušų. Aišku, dronas pakibo pačioje šių pušų viršūnėje, daugiau nei dvidešimties metrų aukštyje“, – juokėsi prisiminęs nuotykį D. Abaris. Tąkart gelbėti skraidyklės atvyko gaisrininkai su ilgomis kopėčiomis.

Suburtos tradicinės religijos

Projekto feisbuko paskyroje sulaukiama įdomių varpų istorijų, nuotraukų, argumentuotų kvietimų, kodėl būtina nepraleisti vienos ar kitos varpinės. „Iš tiesų labai džiaugiamės, kad Lietuvos žmonės taip vertina ir didžiuojasi savo miestelio varpais. Mums tai akivaizdus įrodymas, kad projekto idėja pasiteisino, kad varpai išties vienija tautą“, – sakė D. Abaris. Išgirdę apie projekto idėją varpinių šeimininkai mielai atveria jų duris. Varpais skambina ne tik bažnyčių zakristijonai ar kunigai, bet ir vietiniai žmonės: Palangoje – palangiškis kultūrininkas Nerijus Stasiulis, vilkėdamas žemaičių bajoro drabužiais; Klaipėdoje – jūrų skautas. Sutikti žmonės mielai dalijasi savo žiniomis apie vietinius varpus, skambėjusius ir jų seneliams, proseneliams, pasakojimai apie juos daugeliui girdėti jau ankstyvoje vaikystėje.

Įdomus kūrybinės grupės „susitikimas“ buvo su vienu seniausių Lietuvoje Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpinės varpu, nulietu XIII amžiaus II pusėje – XIV amžiaus I pusėje. Dabar varpas saugomas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose (Rokiškio r.). Projekte „Gloria Lietuvai“ skamba ir stačiatikių bei sentikių cerkvėse esantys varpai, evangelikų reformatų bažnyčių varpai. Visą nufilmuotą ir įrašytą medžiagą projekto sumanytojas ketina atiduoti vienam Lietuvos archyvų, kur ji galėtų būti laisvai prieinama. D. Abaris puoselėja viziją, kad ateityje būtų galima sudaryti savotišką visų Lietuvos bažnyčių varpų katalogą, kur kartu sudėti bažnyčių vaizdai ir jų varpų garsai.