Justinas Marcinkevičius apsigynė pats: gyvenimu
„Man bū­tų leng­viau su­da­ry­ti pri­si­mi­ni­mų kny­gą apie me­ni­nin­kus, ku­rių kū­ry­ba prieš­ta­rin­ga. Tar­ki­me, Fran­cois Vil­lo­no, An­ta­no Straz­do, Pa­uliaus Šir­vio. O čia su­si­tin­ka­me su žmo­gu­mi, ku­ris su­pran­ta­mas kaip har­mo­nin­ga as­me­ny­bė. Kū­ry­ba, kal­bos, vie­šas el­ge­sys – var­gu ar tuo lai­ku tu­rė­jo­me di­des­nių au­to­ri­te­tų“, – tei­gė kny­gos „Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius: ko­kį jį pri­si­me­na­me“ su­da­ry­to­jas li­te­ra­tū­ro­lo­gas Va­len­ti­nas Sventickas

Knygą iš kitos memuaristikos išskiria epizodai, įvykiai, liudijimai, situacijos, kurios skaitančiuosius turėtų sujaudinti, kelti įspūdį. „Nepaisant poetą pastaruoju laiku menkinusių publikacijų, knygoje susiformavo asmenybės visuma“, – buvo įsitikinęs prisiminimų rinkinio iniciatorius.

Skaudi kaip žaizda

Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigė svarsčiusi, kodėl tokia neišsemiama yra Just. Marcinkevičiaus tema: skaudi kaip žaizda, dalijanti požiūrius, pažiūras.

„Atsakymas paprastas: Just. Marcinkevičiui buvo lemta pereiti vieną pačių skaudžiausių mūsų istorijos, likimo briaunų. Ėjimas laiko ašmenimis žmogų sužeidžia, paaštrina jutimus jo. O jei kalbame apie poetą, jis turi galimybę tą aštrumą matyti, justi“, – kalbėjo ji.

Knygoje atsimenančių poetą – apie šešiasdešimt. Gana nedaug, žinant, kokios auditorijos jį pažinojo.

„Tačiau susidaro jutimas, kad atsimenančiųjų yra labai daug. Ir jų mintys bendrina Just. Marcinkevičių. Jo asmenį, žmogiškąjį veidą, mąstymą, žvilgsnį ir pasirinkimus.

Susiduriame su nepaprastu kūrėjo atveju. Jo unikalumas atsiskleidžia ir iš to, kad tas pasirinkimo atskirumas tarsi susiliečia su prieš jį buvusių žmonių pasirinkimais“, – sakė V. Daujotytė, pavyzdžiu minėdama Vincą Mykolaitį-Putiną, vieną didžiausių Justino autoritetų.

Pasirinkti dėl tautos, ne tik dėl savęs, rizikuoti pasiliekant Lietuvoje, ką padarė ir V. Mykolaitis-Putinas. Rizikuoti renkantis tam tikras kompromisines laikysenas, kad tik būtų išsaugota lietuvybė.

Diskusijos dalyviai/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Puse lūpų

Pasak literatūrologės, įdomu žvelgti, kaip knygoje fiksuojamas Just. Marcinkevičiaus prisiminimo procesas. Vienaip jį prisimena jaunystės draugai, gimnazijos bendramoksliai.

Poeto artimieji įsiminė nepaprastai vertingas jausenas, jautraus reagavimo akimirkas. O kultūros žmonių svarstymai atsargesni, išsakomi lyg puse lūpų.

Žymę knygoje paliko ir tas laikas, kai prisiminimai apie poetą buvo renkami. Jis pasižymėjo tam tikra įtampa dėl norų pakeisti mąstymą apie Just. Marcinkevičių. „Tad tikėtina, kad tų paliudijimų dar bus užrašyta“, – spėjo V. Daujotytė.

Knygoje atsimenančių poetą – apie šešiasdešimt. Gana nedaug, žinant, kokios auditorijos jį pažinojo.

Aplankė čigonų baronas

Poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė knygoje pasigedo vienintelio dalyko – nė vienas prisiminimais dalijęsis žmogus neatkreipė dėmesio į jos tėvo humoro jausmą – plonytį, subtilų, „deimantinį“.

„Šiandien jį panašumu galėtume lyginti su „stendapu“. Kompanijoje tarsi tik tuo ir užsiimdavo – visus prajuokindavo“, – sakė poeto dukra.

Apskritai Marcinkevičių namuose visada buvo daug žmonių. „Mama juokdamasi sakydavo, kad čia ne namai, o privataus gydytojo klinika. Ateidavo pasikonsultuoti net du kaliniai, pradėję rašyti poeziją. O kartą mus buvo aplankęs net čigonų baronas“, – prisiminė J. Marcinkevičiūtė.

Tautos projektas

Filosofas Arvydas Juozaitis Lietuvą pavadino Just. Marcinkevičiaus „projektu“. Jam matuotas net prezidento postas.

V. Daujotytė nesutiko: Just. Marcinkevičius yra ir savosios tautos projektas. „Tauta kūrėsi savo poetą, diktavo jam tam tikras programas, laikyseną. Taip taikliai yra pasakęs Marcelijus Martinaitis. Tautai reikėjo poeto, kuris kitokiu laiku atliktų naujojo Maironio vaidmenį“, – teigė literatūrologė.

„Šiandien jį panašumu galėtume lyginti su „stendapu“. Kompanijoje tarsi tik tuo ir užsiimdavo – visus prajuokindavo“, – sakė poeto dukra.

Sėkmė gimdo pavydą

Lietuvos nacionalinio transliuotojo vadovas Audrius Siaurusevičius atkreipė dėmesį į priešingus judėjimus, vieni siekia Just. Marcinkevičių užpulti, kiti – apginti.

„Sakyčiau, jo ginti nereikia, nes jis pats apsigynė savo gyvenimu. Just. Marcinkevičius buvo žvaigždė, traukusi žmones. Turėjo tai, ko trūko kitiems – sėkmės. O sėkmė – pavojingas dalykas, ji gimdo pavydą. Poetų buvo ir kur kas geresnių, tačiau daugelis jam pavydėjo to nežmoniško populiarumo“, – sakė A. Siaurusevičius.