Jurgis Šaulys: signataras, rašęs Vasario 16-osios aktą
Va­sa­rio 16-osios ak­tą su­ra­dęs Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis be­veik iš kar­to pra­ne­šė nu­sta­tęs, jog šis is­to­ri­nis do­ku­men­tas su­ra­šy­tas sig­na­ta­ro, o vė­liau – žy­maus dip­lo­ma­to Jur­gio Šau­lio ran­ka. Tad šian­dien pri­si­min­ki­me J. Šau­lio ke­lią į ne­prik­lau­so­my­bę pa­skel­bu­sią Lie­tu­vos Ta­ry­bą.

Vie­na di­džiau­sių šių me­tų, o gal net ir vi­sos at­kur­to­sios ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čių sen­sa­ci­jų – Va­sa­rio 16-osios ak­to ori­gi­na­lo at­ra­di­mas Ber­ly­no ar­chy­ve – iš kar­to su­kė­lė dau­gy­bę nau­jų klau­si­mų bei ver­si­jų.

Jur­giui Šau­liui te­ko itin svar­bi ir la­bai su­nki mi­si­ja: įti­kin­ti Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bę, kad ši pri­pa­žin­tų Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę.

Vie­nas to­kių klau­si­mų – kiek gi bu­vo tų Va­sa­rio 16-osios ak­to (ar­ba, kaip sa­ko­ma ori­gi­na­le – nu­ta­ri­mo) eg­zemp­lio­rių?

Ko­kiais ke­liais ras­ta­sis do­ku­men­tas pa­te­ko į Vo­kie­ti­jos sos­ti­nę? Juk ži­no­ma, kad to­kių ke­lių ga­lė­jo bū­ti bent du. Pir­ma­sis ir, at­ro­dy­tų, la­biau ti­kė­ti­nas – per Kau­ne re­zi­da­vu­sią ka­ri­nę vo­kie­čių oku­pa­ci­nę įstai­gą.

Nes tik per ją ta­da bu­vo įma­no­mi bet ko­kie ofi­cia­lūs kon­tak­tai tarp lie­tu­vių at­sto­vų ir Ber­ly­no.

Ži­no­ma ir tai, kad mi­si­ja įteik­ti Ak­tą Obe­ros­to at­sto­vams bu­vo pa­ti­kė­ta kau­nie­čiui ku­ni­gui sig­na­ta­rui Ka­zi­mie­rui Šau­liui – šis tai ir pa­da­rė jau ki­tą die­ną, kai bu­vo pa­si­ra­šy­tas Ak­tas.

Ši is­to­ri­ja jau ga­na pla­čiai ap­ra­šy­ta, bet vis dėl­to trum­pai pa­mi­nė­ki­me ją dar kar­tą.

K. Šau­lys pri­si­me­na į vo­kie­čių val­džios įstai­gą at­vy­kęs va­sa­rio 17-ąją 10 val. ry­to, o at­sa­ky­mo lau­kęs iki šeš­tos va­ka­ro. Ga­lop pa­si­ro­dęs ad­mi­nis­tra­ci­jos va­do­vas sig­na­ta­rui par­eiš­kė: „Raš­to tu­ri­nys yra mums ne­priim­ti­nas ir aš at­si­sa­kau jį siųs­ti to­liau.“ Vo­kie­tis pri­dū­rė, kad vie­šas Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to pa­skel­bi­mas „bū­tų lai­ko­mas re­vo­liu­ci­niu veiks­niu, prieš­in­gu vo­kie­čių val­džios va­liai“.

„Ši­taip Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas ci­vi­li­nės val­džios še­fo aky­se vir­to re­vo­liu­ci­niu žy­giu, o Ta­ry­bos na­riai – su­ki­lė­liais prieš oku­pa­ci­nę val­džią.

Jurgis Šaulys – gimnazistas. Apie 1892 m.LNM nuotrauka

Teks­to pla­ti­ni­mas bu­vo užd­raus­tas, o iš­spaus­din­tus la­pe­lius bu­vo liep­ta kon­fis­kuo­ti. Tuo me­tu ki­tur įvy­kiai klos­tė­si mū­sų nau­dai. Jau ry­to­jaus die­ną, va­sa­rio 18-ąją, Lie­tu­vos po­li­ti­nės lais­vės ak­tas bu­vo pa­skelb­tas ke­liuo­se Ber­ly­no dien­raš­čiuo­se.

Va­sa­rio 20 die­ną Ka­ta­li­kų cen­tro par­ti­jos pir­mi­nin­kas pers­kai­tė tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­ją vie­ša­me Reichs­ta­go po­sė­dy­je ir pa­lin­kė­jo Lie­tu­vai vi­so ge­ro. Mat Dek­la­ra­ci­jos ak­to ori­gi­na­las, ap­lenk­da­mas Lie­tu­vos val­džios še­fo įstai­gą, jau bu­vo pa­te­kęs į Ber­ly­ną ir pa­teik­tas Reichs­ta­gui, ku­rio dau­gu­ma pri­ta­rė Lie­tu­vos Ta­ry­bos po­li­ti­kai ir ją rė­mė. Tai bu­vo tik pir­mas lai­mė­ji­mas, kol oku­pa­ci­nės val­džios ad­mi­nis­tra­ci­ja bu­vo pri­vers­ta pa­si­trauk­ti ir kraš­to val­džia pe­rė­jo į lie­tu­vių ran­kas“, – skai­to­me K. Šau­lio pri­si­mi­ni­muo­se.

Tai­gi, rem­da­mie­si K. Šau­liu ga­li­me ma­ny­ti, jog jo per­duo­tas do­ku­men­tas Ber­ly­no taip ir ne­pa­sie­kė, o to­les­nis jo li­ki­mas lie­ka mįs­lė. Bet kaip tuo­met jau va­sa­rio 18-ąją mū­sų Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­tą ga­lė­jo pa­skelb­ti ke­li Vo­kie­ti­jos dien­raš­čiai, o dar po dvie­jų die­nų jis bu­vo pers­kai­ty­tas Reichs­ta­go po­sė­dy­je? Va­di­na­si, Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riai tu­rė­jo ir ki­tą, ne­ofi­cia­lų, ta­čiau pa­ti­ki­mes­nį ry­šio su Ber­ly­nu ka­na­lą. Ir dėl šio ka­na­lo lie­ka tik vie­na ver­si­ja – svar­biau­sią vaid­me­nį pa­si­nau­do­jant juo su­vai­di­no ki­tas sig­na­ta­ras – K. Šau­lio bend­ra­pa­var­dis Jur­gis Šau­lys.

Šį fak­tą liu­di­ja prieš po­rą me­tų iš­leis­to­je is­to­ri­ko Jur­gio Pleč­kai­čio mo­nog­ra­fi­jo­je „Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Jur­gis Šau­lys“ ci­tuo­ja­mi pa­ties sig­na­ta­ro pri­si­mi­ni­mai, 1947-ai­siais skelb­ti Ame­ri­kos lie­tu­vių sa­vai­traš­ty­je „Dir­va“. Kny­go­je ra­šo­ma: „Pa­si­ra­šiu­si Va­sa­rio 16-osios ak­tą Lie­tu­vos Ta­ry­ba, pa­sak J. Šau­lio, ėmė­si tri­jų žy­gių: „Lie­tu­vos ai­dui“ bu­vo pa­ves­ta iš­spaus­din­ti Ne­prik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­ją, o jis pats bu­vęs įpa­rei­go­tas par­ašy­ti lai­kraš­ty­je ve­da­mą­jį straips­nį.

Tą pa­tį va­ka­rą dek­la­ra­ci­jos teks­tas bu­vo pa­teik­tas Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vui Vil­niu­je, pa­siun­ti­ny­bės pa­ta­rė­jui Geor­gui von Bo­ni­nui su pra­šy­mu apie dek­la­ra­ci­ją pra­neš­ti Vo­kie­ti­jos Vy­riau­sy­bei ir tą pa­tį va­ka­rą jis „slap­tu ke­liu“ bu­vo iš­siųs­tas Vo­kie­ti­jos Reichs­ta­go na­riui Matt­hia­sui Erz­ber­ge­riui į Ber­ly­ną.“

Jur­gis Šau­lys bu­vo ne vie­nin­te­lis Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras ma­so­nas – be jo, lais­vie­siems mū­ri­nin­kams pri­klau­sė Do­na­tas Ma­li­naus­kas, My­ko­las Bir­žiš­ka, Ste­po­nas Kai­rys ir Jo­nas Vi­lei­šis.

Tai­gi, klau­si­mų, ku­ris mū­sų svar­biau­sio vals­ty­bės do­ku­men­to eg­zemp­lio­rius pa­sie­kė Vo­kie­ti­jos sos­ti­nę ir kaip jis ten pa­te­ko, re­gis, ne­be­lie­ka. Ta­čiau bent jau pir­mą­ją sa­vai­tę, kai tik bu­vo at­ras­tas do­ku­men­tas, bu­vo ki­lę ki­tų spė­lio­ji­mų: ku­rio sig­na­ta­ro ran­ka bu­vo su­ra­šy­ti lie­tu­viš­ki ir vo­kiš­ki Ak­to eg­zemp­lio­riai?

O ver­si­jų, pa­si­ro­do, bū­ta įvai­rių: vie­ni ma­nė, kad Ak­tą ra­šė Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, ki­ti – jog Pe­tras Kli­mas, tre­ti – kad Ste­po­nas Kai­rys. Taš­ką šio­je dis­ku­si­jo­je pa­dė­jo pats Ak­to at­ra­dė­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius L. Ma­žy­lis. Pa­ly­gi­nęs sig­na­ta­rų ra­šy­se­nas, jis nu­sta­tė, kad do­ku­men­tas ra­šy­tas to pa­ties J. Šau­lio ran­ka.

Ren­gė­si kunigystei

Jurgis Šaulys Vilniuje apie 1910 m.LNM nuotrauka

Tai­gi, J. Šau­lys su­si­jęs ma­žiau­siai su dviem mū­sų vals­ty­bės už­gi­mi­mo mo­men­tais. Ta­čiau pa­sa­ky­ti tik tiek – reiš­kia ne­pa­sa­ky­ti be­veik nie­ko, nes šio sig­na­ta­ro veik­la bu­vo ne­pa­ly­gin­ti pla­tes­nė ir reikš­min­ges­nė nei tai, ką is­to­ri­nė­mis 1918-ųjų va­sa­rio die­no­mis jam sky­rė li­ki­mas. Juo la­biau keis­ta, kad šis žmo­gus il­gą lai­ką bu­vo be­veik už­mirš­tas. Ži­no­ma, to gal ir ne­bū­tų nu­ti­kę, jei J. Šau­lys bū­tų pa­no­rė­jęs pri­siš­lie­ti prie žy­miau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kų ple­ja­dos – to­kių kaip, tar­ki­me, jo bu­vęs gim­na­zi­jos bend­ra­moks­lis An­ta­nas Sme­to­na. O to­kią ga­li­my­bę jis tu­rė­jo – juk 1918-ųjų ru­de­nį J. Šau­lys ga­lė­jo tap­ti pir­mo­sios Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės va­do­vu. Ta­čiau to­kios ga­li­my­bės at­si­sa­kė, už­leis­da­mas šią po­zi­ci­ją Au­gus­ti­nui Vol­de­ma­rui. Pa­aiš­kin­ti tai ga­li­ma ne­bent vie­nu da­ly­ku – J. Šau­lys anks­ti su­pra­to sa­vo ti­krą­jį pa­šau­ki­mą – dip­lo­ma­ti­ją, ku­rio­je jis pa­sie­kė ne­pa­ly­gin­ti dau­giau nei dau­ge­lis jau­nes­nės kar­tos Lie­tu­vos pa­siun­ti­nių, ku­riuos ga­li­me va­din­ti jo mo­ki­niais, ko ge­ro, ne­pri­ly­gu­siais sa­vo mo­ky­to­jui.

Tad kas bu­vo J. Šau­lys ir ko­kie ke­liai at­ve­dė jį iš pra­džių į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, o vė­liau – į pir­mo­jo Lie­tu­vos at­sto­vo už­sie­ny­je par­ei­gas? Ma­tyt, pra­dė­ti tu­rė­tu­me nuo Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jos, iš­ug­džiu­sios ne vie­ną žy­mų bū­si­mos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bi­nin­ką ar šiaip iš­ki­lų vei­kė­ją. Tarp to­kių, be jau mi­nė­to A. Sme­to­nos, bū­tų ga­li­ma pa­mi­nė­ti dar bent du Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rus – K. Šau­lį, ir S. Kai­rį. Be to, šio­je gim­na­zi­jo­je mo­kė­si ir bū­si­ma­sis ke­lių Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių mi­nis­tras bei pir­ma­sis Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to rek­to­rius Jo­nas Šim­kus, li­to tė­vu ti­tu­luo­ja­mas Vla­das Jur­gu­tis, Ka­ro mu­zie­jaus įkū­rė­jas Vla­das Na­ge­vi­čius ir dau­ge­lis ki­tų Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių.

Bet prieš tai ti­kriau­siai tu­rė­tu­me pa­mi­nė­ti ir dar anks­tes­nius J. Šau­lio gy­ve­ni­mo me­tus, ir ypač – jo gim­tą­sias vie­tas, Švėkš­nos vals­čiaus Bal­sė­nų kai­mą, bu­vu­sį pa­čia­me ca­ri­nės Ru­si­jos ir Vo­kie­ti­jos „pa­ru­be­žy­je“. Šis fak­tas, be­je, tu­rė­jo ne­men­kos įta­kos ir J. Šau­lio veik­lai, ir tau­ti­niam ap­sisp­ren­di­mui, ir moks­lams, ir tie­siog eu­ro­pie­tiš­kai jo orien­ta­ci­jai. Bet apie tai – kiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me į Pa­lan­gos gim­na­zi­ją, ku­ri, be ki­ta ko, ga­lė­jo nu­lem­ti dar vie­ną, vi­siš­kai ki­to­kį J. Šau­lio gy­ve­ni­mo ke­lią.

J. Šau­lio bend­ra­moks­lis ir bū­si­mas sig­na­ta­ras S. Kai­rys šią mo­kyk­lą po ke­lių de­šimt­me­čių pri­si­mi­nė taip: „Ma­no lai­kais Pa­lan­gos ke­tu­rių kla­sių pro­gim­na­zi­ja bu­vo vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­ma vi­du­ri­nė mo­kyk­la (...). Be­ne svar­biau­sia Pa­lan­gos iš­gar­sė­ji­mo prie­žas­tis bu­vo ta, kad sto­jant Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jon bu­vo da­ro­ma di­de­lių leng­va­tų am­žiaus at­žvil­giu. Ir dėl to pro­gim­na­zi­jon ga­lė­jo dar sto­ti jau­ni­kai­čiai nuo ark­lio ir dal­gio. (...) Man pro­gim­na­zi­jos par­uo­šia­mon kla­sėn įsto­jus, čia jau bu­vo­me pa­ly­gin­ti ne vy­res­ni kaip de­vy­ne­rių de­šim­ties me­tų. O ki­to­se kla­sė­se bū­da­vo ir ge­ro­kai virš dvi­de­šim­ties me­tų.“

Jurgis Šaulys (antroje eilėje iš dešinės) su grupe lietuvių inteligentų iškyloje Vilniaus apylinkėse. 1912 m. LNM nuotrauka

Vis dėl­to S. Kai­rio mi­ni­ma li­be­ra­li pri­ėmi­mo į pro­gim­na­zi­ją tvar­ka ne­bu­vo svar­biau­sias šios mo­kyk­los bruo­žas. O S. Kai­rio pri­si­mi­ni­mą pa­mi­nė­jo­me dėl kiek ki­tos prie­žas­ties. Iš to­li­mo Aukš­tai­ti­jos Kurk­lių kai­mo į Pa­lan­gą tė­vai vai­ki­ną at­siun­tė vien to­dėl, kad mi­nė­ta pro­gim­na­zi­ja ta­da gar­sė­jo kaip ku­ni­gų kal­vė – dau­ge­lis jos moks­lei­vių vė­liau sto­da­vo į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Su­nku su­abe­jo­ti, kad ku­ni­go ke­lias bu­vo nu­ma­ty­tas ir J. Šau­liui. Ypač tu­rint gal­vo­je, jog vai­ki­no moks­lus Pa­lan­go­je fi­nan­siš­kai rė­mė Že­mai­ti­jo­je ku­ni­ga­vęs jo dė­dė Pe­tras Šau­lys-Šau­le­vi­čius.

Grei­čiau­siai bū­tent dė­dė ir pa­ska­ti­no J. Šau­lį 1896 me­tais įsto­ti į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Ki­taip nei dau­ge­lis pa­lan­giš­kių gim­na­zis­tų, vai­ki­nas moks­lus pra­dė­jo ne Kau­ne, o Vil­niu­je, o tai bu­vo ti­krai ne­sėk­min­gas pa­si­rin­ki­mas. Nors pu­sė Vil­niaus se­mi­na­ri­jos klie­ri­kų bu­vo lie­tu­viai ir ten ne­tgi bu­vo įves­tas ne­pri­va­lo­mas lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mas, se­mi­na­ri­jos va­do­vy­bė die­gė jo­je len­kiš­ku­mo dva­sią. Ji ne tik ne­da­rė nuo­lai­dų ne itin ge­rai len­kiš­kai mo­kan­tiems klie­ri­kams, bet ir įvai­riais bū­dais ap­sun­ki­no jų ga­li­my­bę gau­ti ku­ni­go šven­ti­mus. O ką jau kal­bė­ti apie slap­tų lie­tu­viš­kų bū­re­lių na­rius, ku­riems pri­klau­sė ir J. Šau­lys, lie­tu­viš­ku­mo dva­sią at­si­ne­šęs dar iš Pa­lan­gos lai­kų. Bū­tent Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jo­je jis įsi­trau­kė į lie­tu­viš­ką tau­ti­nę veik­lą, bū­tent ten da­ly­va­vo lie­tu­viš­kuo­se moks­lei­vių bū­re­liuo­se, ten pla­ti­no Ame­ri­ko­je lei­džia­mą „Vie­ny­bę lie­tuv­nin­kų“ ir Til­žė­je lei­džia­mą „Že­mai­čių ir Lie­tu­vos apž­val­gą“.

Vasario 16-osios akto signataras diplomatas Jurgis Šaulys. Berlynas, apie 1922 m.LNM nuotrauka

To­kia ak­ty­vi ir dar į ly­de­rys­tę pre­ten­duo­jan­ti „lit­vo­ma­niš­ka“ J. Šau­lio veik­la il­gai ne­ga­lė­jo truk­ti. 1899 me­tų rug­sė­jo 13 die­ną jis bu­vo pa­ša­lin­tas iš se­mi­na­ri­jos. Tie­sa, kaip ra­šo­ma mi­nė­to­je J. Pleč­kai­čio kny­go­je, se­mi­na­ri­jos va­do­vy­bė ofi­cia­liai nu­ro­dė pa­ša­li­nan­ti klie­ri­ką „dėl li­gos“, nors iki tol se­mi­na­ris­tas svei­ka­ta lyg ir ne­sis­kun­dė. Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, nu­ro­dy­da­ma to­kią ne­kal­tą pa­ša­li­ni­mo prie­žas­tį se­mi­na­ri­jos va­do­vy­bė tie­siog ne­no­rė­jo ga­li­mo skan­da­lo.

Ki­ta ver­tus, prie J. Šau­lio pa­ša­li­ni­mo na­gus ga­lė­jo bū­ti pri­ki­šu­si ir ca­ri­nė och­ran­ka. O pa­žy­ma apie ta­ria­mą klie­ri­ko li­gą gal­būt tu­rė­jo už­kirs­ti jam ke­lius tęs­ti ku­ni­gys­tės stu­di­jas bet kur ki­tur. To­kią prie­lai­dą ne­tie­sio­giai pa­tvir­ti­na fak­tas, kad J. Šau­liui ne­bu­vo leis­ta nei pe­rei­ti į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, nei vė­liau, po me­tų, su­grįž­ti į Vil­nių. Šiaip ar taip, J. Šau­lys, kad ir kaip ta­da iš­gy­ve­nęs dėl to­kio se­mi­na­ri­jos va­do­vų ar vie­tos val­džios spren­di­mo, vė­liau tu­rė­jo bū­ti dė­kin­gas li­ki­mui: kas ži­no, ar bū­da­mas ko­kios nors ne­di­de­lės par­api­jos ku­ni­gu jis bū­tų ta­pęs vie­na iš­ki­liau­sių as­me­ny­bių Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ir jos įtvir­ti­ni­mo is­to­ri­jo­je.

Lie­tu­viš­kos veik­los verpetuose

Iš­va­ry­tas iš se­mi­na­ri­jos J. Šau­lys vis dėl­to pa­si­li­ko Vil­niu­je. Ir ne tik pa­si­li­ko, bet ir ak­ty­viai įsi­trau­kė į lie­tu­viš­ką veik­lą. Par­agin­tas ku­ni­go Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to, jis pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti lei­di­niuo­se „Tė­vy­nės sar­gas“ ir „Ži­ny­nas“, nuo­lat ra­šė į Prū­si­jo­je lei­džia­mus „Var­pą“ bei „Ū­ki­nin­ką“, or­ga­ni­za­vo slap­tus lie­tu­vių kal­bos kur­sus, o ga­liau­siai ta­po vie­nu ak­ty­viau­sių Dvy­li­kos Vil­niaus apaš­ta­lų drau­gi­jos na­riu. Čia ti­kriau­siai rei­kė­tų pri­si­min­ti, jog vie­nas iš šios or­ga­ni­za­ci­jos įkū­rė­jų bu­vo An­ta­nas Vi­lei­šis, sie­kęs, kad bent vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čio­je vyk­tų lie­tu­viš­kos pa­mal­dos. Pir­mo­sios Dvy­li­kos Vil­niaus apaš­ta­lų drau­gi­jos per­ga­lės il­gai lauk­ti ne­te­ko. A. Vi­lei­šio ir jo bend­ra­min­čių Vil­niaus vys­ku­pui įteik­tas 300 mies­tie­čių pra­šy­mas įkur­ti Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čios lie­tu­viš­ką par­api­ją, skir­ti lie­tu­vį ku­ni­gą ir leis­ti lai­ky­ti lie­tu­viš­kas pa­mal­das 1901 me­tais bu­vo pa­ten­kin­tas. Nuo to lai­ko ši baž­ny­čia ta­po ryš­kiu lie­tu­vy­bės ži­di­niu ir iš­li­ko juo per vi­sas ne­gan­das bei oku­pa­ci­jas.

Tuo pat me­tu J. Šau­lys žen­gė ir pir­mą­jį žings­nį į po­li­ti­ką, dėl ku­rio, be­je, vė­liau ne itin džiau­gė­si. Per Jo­ną Vi­lei­šį su­si­pa­ži­nęs su var­pi­nin­kais – li­be­ra­lios lie­tu­viš­kos švie­ti­mo or­ga­ni­za­ci­jos na­riais – bū­si­mas sig­na­ta­ras 1902-ai­siais nu­vy­ko į gra­fo Zu­bo­vo Da­bi­ki­nės dva­re su­reng­tą jų su­si­rin­ki­mą. Kaip tik ten dvi­de­šimt su­si­rin­ki­mo da­ly­vių ir nu­ta­rė ne­ap­si­ri­bo­ti vien švie­ti­mo bei spau­dos rei­ka­lais ir im­tis po­li­ti­nės veik­los. Taip J. Šau­lys ta­po vie­nu iš Da­bi­ki­nė­je už­gi­mu­sios Lie­tu­vių de­mo­kra­tų par­ti­jos stei­gė­jų.

Lietuvos Tarybos prezidiumas Berlyne 1918 m. Iš kairės sėdi: pirmininkas Antanas Smetona, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis, stovi sekretorius Jokūbas Šernas ir pirmasis vicepirmininkas Jurgis Šaulys.LNM nuotrauka

Be J. Šau­lio ir J. Vi­lei­šio, par­ti­jos prog­ra­mą kū­rė to­kie ži­no­mi vei­kė­jai kaip bū­si­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Ka­zys Gri­nius, ra­šy­to­jas ir po­li­ti­kos vei­kė­jas (be­je, ir ra­šy­to­jos Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nis krikš­ta­tė­vis) Po­vi­las Vi­šins­kis, in­ži­nie­rius bei drau­džia­mo­sios lie­tu­viš­kos spau­dos pla­tin­to­jas Jo­nas Bort­ke­vi­čius. Rei­kia pri­min­ti, kad jau ta­da ne vi­sų prog­ra­mos ren­gė­jų nuo­mo­nės dėl par­ti­jos sie­kių su­ta­po. Mat ra­di­ka­liau nu­si­tei­kę stei­gė­jai jau nuo pat pra­džių siū­lė kaip ga­lu­ti­nį par­ti­jos tiks­lą nu­ma­ty­ti ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­skel­bi­mą. Ta­čiau nuo­sai­kes­nie­ji, nuo­gąs­tau­da­mi dėl ga­li­mų ne­prog­no­zuo­ja­mų to­kios dek­la­ra­ci­jos pa­sek­mių, jai ka­te­go­riš­kai pa­sip­rie­ši­no. Tai­gi, prog­ra­mo­je li­ko kuk­les­nis sie­kis – Lie­tu­vos au­to­no­mi­ja Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je, ne­per­žen­giant kraš­to et­nog­ra­fi­nių ri­bų.

Be to, prog­ra­mos pro­jek­te bu­vo rei­ka­lau­ja­ma pa­nai­kin­ti lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą, pra­džios mo­kyk­lo­se mo­ky­ti vai­kus lie­tu­viš­kai, leis­ti steig­ti pri­va­čias mo­kyk­las ir net at­kur­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Be­je, prog­ra­mo­je ap­tar­ti ir sa­vi­val­dos rei­ka­lai – vie­tos val­džios funk­ci­jas, de­mo­kra­tų su­pra­ti­mu, tu­rė­jo vyk­dy­ti par­api­jų ko­mi­te­tai, ku­rie, be ki­ta ko, ne tik rink­tų mo­kes­čius, bet ir mo­kė­tų at­ly­gi­ni­mus vie­tos val­di­nin­kams, mo­ky­to­jams ir ku­ni­gams.

Po­žiū­rių ir as­me­ni­nių nuo­sta­tų skir­tu­mai Lie­tu­vių de­mo­kra­tų par­ti­jo­je bė­gant lai­kui vis di­dė­jo. Ki­taip nu­tik­ti ir ne­ga­lė­jo: pa­sak šios par­ti­jos ke­lią ty­ri­nė­ju­sio is­to­ri­ko Ri­man­to Mik­nio, tarp de­mo­kra­tų bū­ta la­bai pla­taus idė­ji­nio spek­tro in­te­li­gen­tų: nuo kon­ser­va­ty­vių­jų, to­kių kaip A. Sme­to­na, Vla­das Put­vins­kis, iki ra­di­ka­liau­sių­jų, prie ku­rių gre­ta bū­si­mo bol­še­vi­ko Vin­co Mic­ke­vi­čiaus-Kap­su­ko ar kai­rių­jų pa­žiū­rų Jo­no Bi­liū­no is­to­ri­kas pri­ski­ria ir J. Šau­lį.

Pirmojo Lietuvos pasiuntinio užsienyje diplomatinis pasas.LNM nuotrauka

Kad ir kaip bū­tų, vie­nu at­ve­ju J. Šau­lys iš tie­sų pa­siel­gė la­bai ra­di­ka­liai. Kai 1904 me­tais pa­nai­ki­nus lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą gru­pė in­te­li­gen­tų, tarp ku­rių bu­vo ir J. Ba­sa­na­vi­čius, nu­siun­tė ca­rui nuo­lan­kią pa­dė­ką „už su­grą­žin­tą lie­tu­viš­ką gro­ma­tą“, J. Šau­lys „Var­pe“ vie­šai iš­va­di­no tau­tos pa­triar­chą iš­ga­ma, re­ne­ga­tu ir ca­ro tar­nu. Pa­ma­žu da­rė­si aiš­ku, kad J. Šau­lio bend­rys­tė su de­mo­kra­tais tirps­ta tar­si ko­vo snie­gas. Ir ti­krai – iš­bu­vęs par­ti­jo­je vos po­rą me­tų, tų pa­čių 1904-ųjų pa­bai­go­je bū­si­mas sig­na­ta­ras iš jos pa­si­trau­kė. Tai­gi, dar vie­na ga­li­ma J. Šau­lio biog­ra­fi­jos al­ter­na­ty­va – po­li­ti­ko kar­je­ra – taip pat pa­te­ko į ak­li­gat­vį. Re­gis, kaž­kie­no ne­ma­to­ma ran­ka at­kak­liai ve­dė J. Šau­lį ten, kur ir tu­rė­jo at­ves­ti, – į dip­lo­ma­to ke­lią.

Ma­so­nų gretose

Ta­čiau iki to lai­ko dar tu­rė­jo nu­te­kė­ti ne­ma­žai van­dens ir įvyk­ti dau­gy­bė įvy­kių. 1903 me­tais J. Šau­lys įsto­jo į Ber­no uni­ver­si­te­tą ir ta­po vie­nu iš ne­dau­ge­lio va­ka­rie­tiš­ko iš­si­la­vi­ni­mo sie­ku­sių lie­tu­vių. Ne­kal­bant jau apie 20 bū­si­mos Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių, iš ku­rių net 16 moks­lus bai­gė im­pe­ri­ne dva­sia pers­melk­to­se Ru­si­jos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Stu­di­jos Ber­ne J. Šau­liui ne­bu­vo leng­vos: re­gis, pir­mų­jų me­tų kur­so jis taip ir ne­bai­gė, nes vė­les­niuo­se do­ku­men­tuo­se nu­ro­do­ma, kad dar kar­tą stu­di­juo­ti jis pra­dė­jo 1904-ai­siais. Ga­li­ma spė­ti, kad J. Šau­lio moks­lams ge­ro­kai truk­dė vi­suo­me­ni­nė ir re­dak­ci­nė veik­la. Tai liu­di­ja ir V. Pleč­kai­čio kny­go­je ci­tuo­ja­mi J. Šau­lio die­no­raš­čio įra­šai: „Žie­mos se­mes­tras kuo aiš­kiau­siai par­odė, jog tik teįs­ten­giau vaikš­čio­ti ant lek­ci­jų, ir tai ne vi­suo­met, o apie moks­lą nė kal­bos ne­ga­lė­jo bū­ti, kuo­met re­dak­ci­jos rei­ka­lai vi­są pri­slė­gę lai­kė... Ne­ga­lė­ji­mas moks­lu už­siim­ti slė­gė, kan­ki­no, ne­rva­vo...“

Ta­čiau, šiaip ar taip, 1912-ųjų sau­sį jis vis dėl­to ap­si­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją iš fi­nan­sų po­li­ti­kos sri­ties ir įgi­jo fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ro laips­nį. Tie­sa, nei fi­nan­sų po­li­ti­kos, nei fi­lo­so­fi­jos J. Šau­liui pra­ktiš­kai ne­la­bai pri­rei­kė, bet gau­tu moks­lo laips­niu jis džiau­gė­si ir di­džia­vo­si – ma­tyt, tas fak­tas kaž­kaip kom­pen­sa­vo jo anks­tes­nius ne­sėk­min­gus moks­lus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je.

Tais pa­čiais me­tais J. Šau­lys grį­žo į Vil­nių ir vėl įsi­trau­kė į tau­ti­nę ir lei­dy­bi­nę veik­lą. Pra­gy­ve­ni­mui už­si­dirb­da­mas Vil­niaus že­mės ban­ke, di­des­nę lai­ko da­lį jis vis dėl­to sky­rė „Lie­tu­vos ži­nių“ re­da­ga­vi­mui. Pa­sku­ti­nį lai­kraš­čio nu­me­rį drau­ge su J. Vi­lei­šiu iš­lei­do 1915 me­tų rug­sė­jo 18 die­ną, kai Lie­tu­vą oku­pa­vę vo­kie­čiai užd­rau­dė vi­są ne jų ad­mi­nis­tra­ci­jos lei­džia­mą spau­dą. Nuo to lai­ko J. Šau­liui ir dau­ge­liui ki­tų lie­tu­vių in­te­li­gen­tų, vė­liau pri­si­dė­ju­sių prie ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mo, te­ko ak­ty­viai da­ly­vau­ti Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti veik­lo­je.

Vis dėl­to dar­bas Vil­niaus že­mės ban­ke bu­vo ne toks jau ne­reikš­min­gas, kaip ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio. Bū­tent ten J. Šau­lys už­mez­gė ry­šius ne tik su Vil­niaus lie­tu­vių, bet ir len­kų, bal­ta­ru­sių bei žy­dų or­ga­ni­za­ci­jo­mis, tarp ku­rių bu­vo ir lais­vų­jų mū­ri­nin­kų – ki­taip ma­so­nų – lo­žės na­rių. Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad J. Šau­lys bu­vo ne vie­nin­te­lis Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras ma­so­nas – be jo, lais­vie­siems mū­ri­nin­kams pri­klau­sė Do­na­tas Ma­li­naus­kas, My­ko­las Bir­žiš­ka, S. Kai­rys ir J. Vi­lei­šis. Vis dėl­to, spren­džiant iš ki­to ma­so­no – My­ko­lo Ro­me­rio – die­no­raš­čio, J. Vi­lei­šis bu­vo vie­nas ak­ty­viau­sių Vil­niaus lais­vų­jų mū­ri­nin­kų lo­žės na­rių. Be to, sos­ti­nės ma­so­nams pri­klau­sė ir ne­ma­žai len­kų vei­kė­jų, tad ry­šiai su jais tu­rė­jo di­de­lę reikš­mę jau ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais. Čia ga­li­ma pa­ci­tuo­ti is­to­ri­ką Vy­tau­tą Be­re­nį, vie­na­me sa­vo dar­be ra­šiu­sį: „Tar­pu­ka­riu Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės per Vil­niaus ir Kau­no ma­so­nus pa­lai­kė ne­ofi­cia­lius san­ty­kius. Ma­so­nai vie­ni ki­tus ge­rai pa­ži­no­jo, svars­tė ga­li­mas dvie­jų vals­ty­bių su­ar­tė­ji­mo prie­žas­tis, sten­gė­si ap­ri­bo­ti na­cio­na­lis­ti­ne ideo­lo­gi­ja pa­grįs­tą is­to­ri­jos ir po­li­ti­kos in­terp­re­ta­ci­ją.“

Jurgio Šaulio vadovaujama Lietuvos misija Varšuvoje 1919 m. balandžio 18 – gegužės 23 d. Iš kairės sėdi: Generalinio štabo karininkas Mykolas Velykis, delegacijos vadovas Jurgis Šaulys; stovi: baltgudžių 1-ojo pėstininkų pulko vadas plk. Konstantinas Jezavitovas, Užsienio reikalų ministerijos atstovas Vladas Daumantas.LNM nuotrauka

Su­pran­ta­ma, kad ma­so­ny­bė J. Šau­liui bu­vo la­bai svar­bi vė­les­nė­se ne­ofi­cia­lio­se ir su­bti­lio­se dip­lo­ma­ti­nė­se mi­si­jo­se. Ki­ta ver­tus, bent jau san­ty­kiuo­se su len­kais ir Len­ki­ja ne ma­žes­nės įta­kos tu­rė­jo ir dar vie­na ap­lin­ky­bė – 1919-ai­siais J. Šau­lys ve­dė sa­vo Švei­ca­ri­jos lai­kų bend­ra­moks­lę Ka­zi­mie­rą Ce­lins­ką. As­me­niš­kai šios ve­dy­bos ir vė­les­nis bend­ras po­ros gy­ve­ni­mas bu­vo la­bai dra­ma­tiš­kas – ga­na grei­tai pa­aiš­kė­jo, kad jau­no­ji dip­lo­ma­to žmo­na ser­ga su­nkia ne­rvų li­ga, ku­rios iš­gy­dy­ti taip ir ne­pa­vy­ko. Tai­gi, šei­mi­nis J. Šau­lio ir K. Ce­lins­kos gy­ve­ni­mas po 14 me­tų nu­trū­ko. Ta­čiau ry­šiai su žmo­nos bro­liu – Len­ki­jos ka­riuo­me­nės ka­pi­to­nu – iš­li­ko il­gam. Ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad bū­tent tar­pi­nin­kau­jant svai­niui 1933-iai­siais įvy­ko ir ne­ofi­cia­lus J. Šau­lio su­si­ti­ki­mas su Len­ki­jos vals­ty­bės vir­ši­nin­ku Jo­ze­fu Pil­suds­kiu.

Pir­ma­sis Lie­tu­vos pasiuntinys

Per grįž­ki­me į 1918-ųjų va­sa­rį, kai ne­prik­lau­so­my­bę pa­skel­bu­siai Lie­tu­vai te­ko su­nkiai ko­vo­ti dėl vie­tos po sau­le. Ir čia J. Šau­liui te­ko itin svar­bi ir la­bai su­nki mi­si­ja: įti­kin­ti Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bę, kad ši pri­pa­žin­tų Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Dėl to J. Šau­lys drau­ge su ki­tais sig­na­ta­rais – A. Sme­to­na, J. Vi­lei­šiu ir Jus­ti­nu Stau­gai­čiu ne kar­tą vy­ko į Ber­ly­ną. De­ry­bos dėl pri­pa­ži­ni­mo są­ly­gų (ku­rių vie­na bu­vo 1917 me­tų gruo­džio 11-ąją Lie­tu­vos dek­la­ruo­ti „am­ži­ni ry­šiai su Vo­kie­ti­ja“) iš es­mės tru­ko iki ru­dens, kol ta­po aiš­ku, jog Vo­kie­ti­ja ne­iš­ven­gia­mai pra­lai­mės ka­rą, ir kol nau­jo­jo kanc­le­rio Ma­xo von Ba­de­no vy­riau­sy­bė pa­pra­šė tai­kos.

Jurgis Šaulys su pirmuoju Šventojo Sosto nuncijumi Lietuvai Riccardo Bartoloni. Apie 1929 m.LNM nuotrauka

Spa­lio 20-ąją M. von Ba­de­nas pri­ėmė Lie­tu­vos Ta­ry­bos de­le­ga­ci­ją, ku­rio­je bu­vo ir J. Šau­lys. Šia­me su­si­ti­ki­me bu­vo iš­dės­ty­tas ofi­cia­lus Ber­ly­no po­žiū­ris į mū­sų kraš­to ne­prik­lau­so­my­bę, ku­ria­me, be ki­ta ko, iš­reiš­kia­mos to­kios nuo­sta­tos: „Vo­kie­čių vals­ty­bė lei­džia pa­čiai lie­tu­vių tau­tai par­eng­ti Kons­ti­tu­ci­ją ir nu­sta­ty­ti san­ty­kius su pa­sie­ny­je esan­čio­mis tau­to­mis. (...) Taip pat ma­no­ma ati­duo­ti pa­čiai Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei įsta­ty­mų lei­džia­mą­ją val­džią. Ta­ry­bos rei­ka­las bus su­da­ry­ti ši­tą Lai­ki­ną­ją Vy­riau­sy­bę, pri­trau­kiant vi­sus gy­ven­to­jų sluoks­nius ir tau­ty­bes.“

Ir nors Vo­kie­ti­ja tuo mo­men­tu bu­vo vie­nin­te­lė Eu­ro­pos vals­ty­bė, pri­pa­ži­nu­si ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, tai bu­vo svar­bi už­gims­tan­čios mū­sų dip­lo­ma­ti­jos per­ga­lė. Pir­mo­ji Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė bu­vo su­da­ry­ta lap­kri­čio 4 die­ną, o vie­nu iš kan­di­da­tų į prem­je­rus ta­po J. Šau­lys. Ta­čiau sig­na­ta­rui at­siė­mus kan­di­da­tū­rą pir­muo­ju ka­bi­ne­to va­do­vu bu­vo pa­skir­tas A. Vol­de­ma­ras.

Tuo me­tu „Lie­tu­vos ai­das“ po ke­lių die­nų, lap­kri­čio 21-ąją, pa­skel­bė to­kio tu­ri­nio pra­ne­ši­mą: „Lie­tu­vių vals­ty­bės pa­siun­ti­niu Vo­kie­ti­jon yra pa­skir­tas d-ras J. Šau­lys, ku­ris šian­dien jau iš­va­žia­vo Ber­ly­nan.“ Taip Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras ta­po pir­muo­ju ofi­cia­liu Lie­tu­vos pa­siun­ti­niu už­sie­nio vals­ty­bė­je. 28 me­tus tru­ku­si jo dip­lo­ma­ti­nė tar­ny­ba rei­ka­lau­tų at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo. Čia ga­li­me tik pa­mi­nė­ti, jog J. Šau­lys at­sto­va­vo Lie­tu­vai Ita­li­jo­je, Va­ti­ka­ne, Aus­tri­jo­je, Veng­ri­jo­je, Len­ki­jo­je. So­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, J. Šau­lys bu­vo ne tik Lie­tu­vos ne­pap­ras­ta­sis ir įga­lio­ta­sis pa­siun­ti­nys Švei­ca­ri­jo­je, bet ir be­veik 4 me­tus ėjo Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jos še­fo par­ei­gas emig­ra­ci­jo­je. De­ja, 1946-ai­siais Švei­ca­ri­jos val­džia Lie­tu­vos pa­siun­ti­ny­bę lik­vi­da­vo. Dar po dve­jų me­tų J. Šau­lys mi­rė Švei­ca­ri­jos Lu­ga­no mies­te, taip ir ne­beiš­vy­dęs Lie­tu­vos, ku­rios ne­prik­lau­so­my­bę jis taip at­kak­liai gy­nė.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras prie Šventojo Sosto Jurgis Šaulys (centre) ir patarėjas Stasys Lozoraitis. Roma, apie 1929 m.LNM nuotrauka

.

Jurgis Šaulys su sužadėtine Kazimiera Celinska. Vilnius, 1912 m.LNM nuotrauka

.

Jurgis Šaulys prie Lietuvos pasiuntinybės Berlyne.Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

....