Jurga Knyvienė: kai sveika neturėti meno vadovo
„A­tė­jau ne tu­rė­da­ma kaž­ko­kią la­bai aiš­kią vi­zi­ją, tie­siog bu­vau pa­kvies­ta sto­ti už šio tea­tro vai­ro dėl to, kad čia bū­ta prob­le­mų. Pir­mo­ji ma­no už­duo­tis ir bu­vo iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra, kad „buk­suo­ja­ma“ re­per­tua­ri­ne pra­sme, ko­dėl tea­tras taip izo­lia­vo­si,“ – sa­ko tea­tro­lo­gė, me­no­ty­ri­nin­kė Jur­ga Kny­vie­nė, jau tre­čius me­tus va­do­vau­jan­ti Kau­no mies­to ka­me­ri­niam tea­trui. Prieš tai Kau­no dra­mos tea­tre va­dy­bi­nin­ke dir­bu­si mo­te­ris ne­sle­pia, kad per šiuos me­tus iš­šū­kių ti­krai ne­trū­ko, vis­gi tu­rint aiš­kią vi­zi­ją ir to­bu­lė­ji­mo kryp­tį daug kas tam­pa įma­no­ma.

Radijo laidoje „Avanscena“ J. Knyvienė teatrologei Kristinai Apanavičiūtei papasakojo apie svarbiausius įgyvendintus pokyčius bei ateities planus.

Vadybinė vizija

„Peržiūrėjus visą repertuarą ir išsiaiškinus, kokie mechanizmai čia veikia, paaiškėjo, kad teatras buvo atsidūręs savotiškoje idėjų krizėje,“ – apie savo darbo pradžią pasakoja J. Knyvienė. – „Kauno kamerinis teatras buvo istoriškai žinomas kaip vienas pažangesnių, įdomesnių, netradiciniais būdais dirbančių teatrų, bet prieš man ateinant jis jau buvo lyg ir tapęs tradiciniu: dramos spektakliai nelabai skyrėsi nuo kitur esančios pasiūlos, visuose juose vaidino ta pati trupė, ir tai reikėjo keisti.“ Visgi, anot direktorės, reikėjo priimti ir vieną iš lemiamų sprendimų: „ Susiformavo vadybinė vizija nebeturėti meno vadovo, juolab kad ir kituose teatruose pastebėjau tendenciją vengti šios pareigybės dėl skirtingų priežasčių, o kartu ir dėl to, kaip tradiciškai suvokiama ši funkcija – ji jau nebeatitinka šiuolaikinių socialinių santykių sampratos ir yra labiau diktatūriška, kai kuriais atvejais net pažeidžianti šiuolaikines autorinių teisių normas. Todėl, bent jau kuriam laikui, nusprendžiau, kad šiam teatrui būtų sveika neturėti šios pareigybės.“ J. Knyvienė neslepia, kad dėl to buvo kilę ir konfliktų, ir nesusipratimų, nesusikalbėjimo, tačiau ji mananti, kad gerai dirbanti meno taryba bent jau kurį laiką gali atlikti meno vadovo funkcijas. „Žinoma, tuomet kyla kitos problemos – jeigu tokios tarybos darbas yra neapmokamas, sudėtingiau yra ir su pačių funkcijų atlikimu, ir su atsakomybe. Tačiau reikia kviestis žmones, kurie yra atsakingi bei nori prisidėti prie šio teatro veiklos, ir mums pavyko suformuoti gana aktyviai veikiančią meno tarybą,“ – optimistiškai į situaciją žvelgia direktorė.

Orientacija į jaunesnį žiūrovą

Per Jurgos Knyvienės vadovavimo Kauno miesto kameriniam teatrui laikotarpį įvyko ir daugiau pokyčių. „Panaikinus senąją biudžetinę įstaigą ir įsteigus viešąją, pasikeitė finansavimo sąlygos ir dėl to per šiuos pusantrų metų, kiek veikiame kaip VšĮ, išgyvenimas buvo vienas svarbiausių dalykų,“ – pastebi ji. – „Maža to, išėjus daliai senosios trupės, likome be didžiosios dalies senojo repertuaro ir turėjome formuoti naują. Meno taryba šiuo klausimu atliko didžiulį darbą, nes kartu su režisieriais buvo aptariamos spektaklių koncepcijos, diskutuojama dėl labai konkrečių dalykų – priimama ne vien idėja ar pjesė, o ir tai, ką režisierius yra sumanęs dėl spektaklio komunikacijos su žiūrovais formavimo. Visa tai labai pasiteisino ir dabar jau turime pakankamą repertuarą tolimesniam gyvavimui, tad nuo šio sezono jau dirbame nebe išgyvenimo kryptimi, o repertuarinio kryptingumo.“

Pasak dabartinės teatro direktorės, bene labiausiai trūksta orientacijos į jaunesnį žiūrovą. „Buvo ir pajuokavimų, kad tampame jaunimo teatru. Tai iš dalies yra tiesa, tačiau neapsiribojame vien jaunąja publika. Visgi daug dirbame su vaikais, nes nesiauginti publikos būtų labai neperspektyvu,“ – teigia J. Knyvienė.

Tiesa, vienas galbūt netikėčiausių dalykų žiūrovams buvo baro „Kamerinis“ veikla. „Šią kavinę norėjome atgaivinti kaip veikiančią ir pasibaigus spektakliams. Žinoma, buvo ir rinkodarinių lūkesčių – auditorijos praplėtimas,“ – pasakoja vadybinio požiūrio nestokojanti teatro direktorė. – „Dabar į šį barą galbūt jau ateina ir tokių žmonių, kurie anksčiau teatru suvis nesidomėjo, o dabar jį atranda. Žinoma, nutinka ir atvirkščiai – dalis teatro publikos, anksčiau niekada nevaikščiojusi po naktinius barus, po mūsų spektaklių apsilankę čia, sužino, kas yra kokteiliai. Tad veiksmas abipusis.“

Žiūrovų „kibinimo“ klausimas

Reformos Kauno miesto kameriniame teatre tiesiogiai palietė ir aktorius – liko tik dalis buvusios trupės narių. „Naujų nepriėmėm dėl pasikeitusių finansavimo sąlygų,“ – paaiškina teatro direktorė. – „Tačiau per pastarąjį sezoną kviestinių aktorių skaičius išaugo iki trisdešimt penkių. Taip yra dėl repertuaro ir režisierių įvairovės. O su režisieriais būna įvairiai – kai kuriuos kviečiam, kiti ateina patys. Ieškome tokių, kurie turi ką pasiūlyti mūsų teatrui. Kol beveik neturėjome repertuaro ir reikėjo jį suformuoti, režisierių atranka vyko labiau pagal tai, ar potencialus kandidatas žino, ką nori padaryti, kokią komunikacijos su žiūrovais kokybę sukurti. Dabar jau labiau lenkiame link to, kad tai būtų bent kiek interaktyvu, o pastarąjį dalyką mes suvokiame labai plačiai – tai nėra būtinai tik technologijų naudojimas ar žiūrovų „kibinimas“. Interaktyvumas mums svarbus dėl to, kad tai ir yra šio teatro specifika, atliepianti jo kameriškumą, žiūrovo artumą.“

J. Knyvienė pastebi, kad didžiosiose scenose, valstybiniuose dramos teatruose ši situacija kitokia, natūralesnė, nes scena nuo žiūrovų atskirta, ten pastarųjų įtraukimas į vyksmą sudėtingesnis fiziškai. „O pas mus publika yra visai šalia aktoriaus ir tada nereagavimas į tai, kąji veikia, yra keistas. Aišku, tai priklauso ir nuo spektaklio struktūros. Pavyzdžiui, Gintaro Varno „Pagalvinis“ – būtų ne mažiau keista, jei jo metu kuris nors aktorius „kibintų“ žiūrovą, nes tai visai kita tema, kitokia komunikacija. Bet yra tokių temų, spektaklių, kurie turi reaguoti į šiandien teatre apsilankiusį žmogų,“ – pastatymų niuansus aiškina teatrologė. – „Kitas dalykas – mes taip pat galvojame apie dabartinę jaunąją auditoriją, kuri rytoj į teatrą ateis kaip suaugę žiūrovai. Jų žiūrėjimas, dalyvavimas teatro gyvenime jau dabar kitoks: jeigu jiems nėra ką čia „paveikti“, tai ko čia eiti? Tokio mąstymo pastaruoju metu daugėja. Paaugliams juk iki šiol beveik nėra ką žiūrėti. Po lėlių teatro darželyje ir pradinėse klasėse, vėliau Kaune jie tiesiog neturi kur nueiti ir atpranta nuo teatro. Taip, dramos teatre yra vienas kitas spektaklis, bet tokio teatro, kuris juos įtrauktų, taptų tokiu, į kurį jie veržtųsi ir patys norėtų jį kurti – tokio beveik nėra.“

Pasak Jurgos Knyvienės, teatro organizuojamas festivalis „Išeities taškas“, skirtas jaunimui, kaip tik ir buvo sumanytas kaip priemonė išsiaiškinti, kas aktualu jaunam žiūrovui, tad festivalyje orientuojamasi ne į naujų formų paieškas, o į tematiką ir aktualijas.

Ateities planai

„Planuodami kitų metų veiklą, galvojame tiek apie valstybės šimtmetį, tiek apie tai, ką jau turime repertuare, ko mums dar trūksta, kokios krypties dar neužgriebėm, ko reikėtų,“ – ateities planus vardina Kauno miesto kamerinio teatro direktorė. – „O prie viso to dar yra mūsų steigėjos, Kauno miesto savivaldybės sprendimas mus vėl paversti biudžetine įstaiga. Tai įvyko ne dėl kokių nors politinių dalykų, bet dėl finansavimo sudėtingumo. Iš dalies džiaugiamės tokiu savivaldybės sprendimu, nes pagal viešosios įstaigos finansavimo sąlygas pusę metų turėdavome išgyventi vien iš bilietų pardavimų o tai teatre neįmanoma. Bet, aišku, biudžetinės įstaigos biurokratiniai reikalavimai labai apsunkina darbą vadybine prasme.“

Visgi Jurgai Knyvienei tikrai netrūksta ryžto ir ambicingo tikslų siekimo. „Teatre visuomet yra rutina,“ – sako ji ir prisipažįsta turinti savus rytinius ritualus, išbudinančius ir paruošiančius naujai dienai ir iššūkiams. – „Rytinis ritualas – tik atėjus į teatrą pasidaryti kavos ar arbatos, apeiti, apžiūrėti kas, kur ir kaip, ir tik tada sėsti prie kompiuterio. Arba kartais atvirkščiai – jeigu jau būnu spėjusi atsibusti, pirmiausia, net nenusirengus palto ir neatsisėdus į kėdę, įsijungti kompiuterį ir greitai „pereiti“ elektroninį paštą ir tik tada eiti darytis arbatos ar kavos.“

Visą teatrologės Kristinos Apanavičiūtės pokalbį su Kauno miesto kamerinio teatro direktore Jurga Knyviene galite išgirsti ČIA