Jūratės Levickienės saulėtekio tylos fotografija
Ry­ti­nius pa­si­vaikš­čio­ji­mus Elek­trė­nų ma­rių pa­kran­tė­mis su so­li­daus am­žiaus au­gin­ti­niu – dvy­li­kos me­tų šu­ne­liu Faus­tu Jū­ra­tė Le­vic­kie­nė iš­nau­do­ja tam, kad fo­toa­pa­ra­tu įam­žin­tų sau­lės te­kė­ji­mo pa­lies­tos gam­tos gro­žį. Ne­se­niai sos­ti­nės Sa­vic­ko pa­veiks­lų ga­le­ri­jos ren­gia­mo cik­lo „Pa­sa­ko­ji­mai“ žiū­ro­vai tu­rė­jo pro­gą pa­ma­ty­ti jos nau­jau­sių fo­tog­ra­fi­jos dar­bų par­odą „23 Ty­los“.

Šiuo metu paroda „23 Tylos“ eksponuojama Elektrėnų kultūros centre, vėliau su J. Levickienės darbais turės progą susipažinti Utenos ir Šiaulių fotografijos mėgėjai. „Labai džiaugiuosi, kad Vilniuje paroda buvo puikiai įvertinta. Tai – savaip mano debiutas, nes anksčiau esu rengusi tik gerokai mažesnes parodas nedideliuose miesteliuose. Nesu profesionali fotografė, tik mėgėja“, – prisipažino Jūratė.

Vieno ežero fotografijos

Moteris gyvena prie Elektrėnų mariomis vadinamo didžiulio ežero, tad juokauja, jog visos jos nuotraukos yra vieno nuolat fotografuojamo objekto pasekmė. Pašnekovė prisipažino, kad šis ežeras yra jos aistra ir nuolatinio džiaugsmo šaltinis. „Jau dvylika metų turiu mielą šuniuką Faustą. Su juo kas rytą keliamės labai anksti ir kartu einame pasivaikščioti ežero pakrantėmis. Aplink nė gyvos dvasios. Tik besirąžanti iš nakties miego bundanti gamta. Kylanti saulė, pasiklydęs laukuose rūkas ar vis dar besisupantis ant bangų mėnulis. Jokių minčių galvoje. Tik galimybė būti“, – rytinius pasivaikščiojimus apibūdino fotografė mėgėja.

Jūratės teigimu, daugelis pastebi, kad ankstyvais rytais jos darytos fotografijos turi stiprų energinį efektą – nuotraukose nėra žmonių, tik bundanti gamta ir kylanti saulė. Pasak moters, šį stebuklą galima pamatyti tik labai trumpą laiką – dešimt penkiolika minučių, kol kylanti saulė žaidžia ežero vandeniu, tarsi eksperimentuoja spalvomis. Jeigu pramiegosi šį momentą, viskas bus kitaip.

Tad į kiekvieną rytinį pasivaikščiojimą Jūratė ima fotoaparatą ir šuns pavadėlį, o kol Faustas laigo gamtos prieglobstyje, ji fotografuoja fotografuoja. Per daugelį metų susikaupė didelis įspūdingų vaizdų archyvas. Moters teigimu, labai norisi gyvenimo „pekloje“ žmonėms parodyti aplinkui esantį grožį. Tad savo nuotraukas ji nuolat kelia į savo feisbuko profilį, kad draugai gautų teigiamos energijos jas žiūrėdami. „Ilgainiui bičiuliai pradėjo raginti, esą reikia rengti parodą, gana čia tik mums mėgautis šiais darbais. Prie jų prisidėjo dailininkas ir galerijos savininkas Raimondas Savickas, tad neturėjau kur dėtis ir atrinkau nuotraukas parodai „23 Tylos“, – pirmos rimtos parodos atsiradimą prisiminė J. Levickienė.

Viskas per tą šunį

Tai, kad pradėjo fotografuoti, Jūratė sako esant logiška jos meniškos sielos išraiška. Pašnekovė nuo vaikystės piešia, rašo eilėraščius, groja net keliais instrumentais: pianinu, gitara ir būgnais. Nors šeimoje menininkų nebuvo, ji visada jautusi poreikį kurti. Juokėsi, kad fotografuoti pradėjo tik savo šunelio dėka: „Viskas per tą šunį: iš pradžių vesdama jį pasivaikščioti pasiimdavau mažą primityvų fotoaparatą. Tiesiog šiaip – prasiblaškyti, užfiksuoti gražių vaizdų. Kai pamačiau, kad pavyksta padaryti neblogų nuotraukų, užsimaniau geresnio aparato. Tokį gavau dovanų, tad atsitiko kaip pagal tą sparnuotą frazę: ėmė kilti dvasia į rojų“, – šyptelėjo pašnekovė.

Daug metų fotografuodama pastaruoju metu ji jaučia, jog nuotraukas pavyksta padaryti profesionaliau, tad ne gėda parodyti ir kitiems. Jūratės darbus puikiai įvertino Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, apsilankę Savicko paveikslų galerijoje surengtoje parodoje. Kai kuriuos jų galima palaikyti grafikos darbais – dėl nuotraukose užfiksuotos neįprastos objektų faktūros kartais sunku patikėti, kad tai tik nuotrauka. „Prie ežero rytais būna nuostabūs rūkai. Kai pavyksta gerai nufotografuoti, nuotrauka išeina kaip pastelinis ar akvarelinis paveikslas“, – pasidžiaugė parodos autorė.

Į kiekvieną rytinį pasivaikščiojimą Jūratė ima fotoaparatą ir šuns pavadėlį, o kol Faustas laigo gamtos prieglobstyje, ji fotografuoja fotografuoja.

Pusantro dešimtmečio mokykloje

Šiuo metu J. Levickienė dirba europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biure jo padėjėja, tačiau daug laiko ji atidavė pedagoginiam darbui – penkiolika metų dirbo Elektrėnų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja neformaliajam ugdymui. „Pagal išsilavinimą esu socialinė pedagogė, taip pat baigusi pedagogikos ir psichologijos bei vadybos studijas. Tokia barbė devyndarbė, – šyptelėjo Jūratė. – Geriausias dalykas mokykloje – vaikai. Jie yra tikrasis gėris, tik reikia norėti ir mokėti su jais dirbti. Kai atiduodi jiems širdį, galima nuversti kalnus.“

Prisiminė, kaip dirbdama Elektrėnų gimnazijoje su auklėtiniais pastatė roko operą „Jūratė ir Kąstytis“. Pati dvylika metų lankiusi šokių kolektyvą, Jūratė sukūrė jai choreografiją, o kolega muzikos mokytojas pritaikė kai kurias dainas vaikų balsams. Vaikų entuziazmui vaidinti, dainuoti ir šokti nebuvo galo, o ir žiūrėjusieji šį pastatymą buvo priblokšti, ką gali sukurti vaikai, jeigu randama jiems patrauklios veiklos.

Jūratės dukra Gabrielė iš mamos paveldėjo polinkį į meną – 24 metų mergina puikiai piešia, tačiau studijuoti pasirinko mediciną. Laisvalaikiu ji piešia portretus, lieja akvarles. Nuo sesers neatsilieka ir jaunesnis brolis – dvidešimt vienų metų Jūratės sūnus Šarūnas. „Gabrielei labiau prie širdies akvarelė, o Šarūnas puikiai piešia pieštuku. Nors dabar studijuoja tarptautinį verslą ir logistiką, širdyje jis taip pat menininkas. Dar mokykloje visi jo sąsiuviniai buvo išmarginti piešinių – sėdėdavo per pamokas ir piešdavo. Pamenu, kartą atsiverčiau jo istorijos sąsiuvinį – pirmame puslapyje puikavosi kažkokio žymaus žmogaus portretas, jau net nepamenu kurio. Taip ir regiu tą vaizdą: kol mokytoja aiškino apie tą žmogų, sūnus ėmė ir nusipiešė jį“, – vaikų polinkiu į meną pasidžiaugė J. Levickienė.