Jūratė Čerškutė apie dabarties literatūrą: Lašas to, kas nekinta per amžius
„Gy­ve­na­me pa­ly­gin­ti sau­gio­je, ra­mio­je ap­lin­ko­je, tad ir mū­sų li­te­ra­tū­ra gvil­de­na šilt­na­mio prob­le­mas – au­to­riai gi­li­na­si į sa­vo vi­di­nius iš­gy­ve­ni­mus, spren­džia eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus. Pa­sau­lio prob­le­mos mums to­li­mos, jos tar­si ne mū­sų – mums ne­rū­pi ra­si­nė ne­ly­gy­bė, queer ta­pa­ty­bė, po­li­ti­niai są­moks­lai, sek­siz­mas ir pa­na­šūs da­ly­kai“, – ap­gai­les­ta­vo li­te­ra­tū­ro­lo­gė Jū­ra­tė Čerš­ku­tė, pa­pra­šy­ta įver­tin­ti šian­die­ni­nės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros būk­lę.

Elvina Baužaitė. – Koks pasaulis atsiveria, skaitant šiuolaikinių Lietuvos rašytojų knygas? Koks jo plotis, gylis, kokie horizontai?

Jūratė Čerškutė. – Pasaulis kaip pasaulis. Normalus. Visoks. Norint jį įvertinti, reikėtų apsibrėžti, kaip suprantame šiuolaikinę literatūrą, – kalbame apie pastaruosius kelerius metus ar apie tris dešimtmečius. Šiuolaikine literatūra vieni vadina tekstus, parašytus po Antrojo pasaulinio karo, kiti – po 1968-ųjų, dar kiti apsiriboja pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Šiuolaikinės lietuvių literatūros istoriją būčiau linkusi skaičiuoti nuo 1989 m., nuo Ričardo Gavelio romanų „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Vilniaus pokeris“. Tad jeigu norėtume aprėpti pasaulį, aprašytą lietuvių per šiuos kelis dešimtmečius, pamatytume, kad jis visoks – ir platus, ir aukštas, ir gilus, ir erdvus, ir klaustrofobiškas. Apskritai norint sureaguoti į Jūsų klausimą, tiksliau tariant, į jo metaforas, reikėtų pasitelkti poeziją, o aš, kaip žinote, nesu poetė. (Juokiasi.) Bandant atsakyti išsamiai, preciziškai, reikėtų parašyti šiuolaikinės lietuvių literatūros istoriją.

Galbūt savotiškas gylio ir horizonto punktyras, bent jau vienas iš variantų, galėtų būti šiemet portalo lrytas.lt surengta akcija, skirta Lietuvos valstybės jubiliejui paminėti. Vieną šimtuką sudarė literatūros ekspertai, o kitą išrinko skaitytojai. 100 knygų, parašytų per šimtą metų, taigi patenka ir šiuolaikinė lietuvių literatūra. Nors abu šimtukai sukėlė daugybę diskusijų, bet jie gana iškalbingi, parodantys, kaip smarkiai literatūros cecho profesionalų nuomonė skiriasi nuo paprastų skaitytojų, kurie lemia knygynų topus. Atkreipkite dėmesį, kad pirmajame šimtuko, kurį sudarė skaitytojai, dešimtuke yra vos viena dabarties autoriaus knyga (Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“) – tai daugiau negu iškalbinga, net ir įvertinus visus tokių rinkimų pavojus, suvokiant jų netikslumus. O jei rimtai, nežinau, kokiomis svarstyklėmis galėtume viską deramai pasverti. Galiausiai ar tada, kai pasvertume net ir tai, kas nepasveriama, viską detaliai aprašytume, neatsitiktų taip, kad literatūra prarastų ne tik patrauklumą, bet ir paslaptį?

– Įdomi ir literatūros geografija – kur, kokiuose pasauliuose lietuvių rašytojai apgyvendina savo kūrinių veikėjus? Kiek erdvės išgalvota, o kiek ji atliepia realias šalis, miestus, vietoves?

– Pastaruoju metu lietuvių romanistikoje klesti istorinis romanas, kurio veikėjai gyvena įvairiais laikais – nuo XV iki XX a. O jei kalbėsime apie erdves, tai žaisdami šį žaidimą turime laikytis pamatinės sąlygos, kad literatūroje viskas yra netikra, lygiai tiek pat kiek ir tikra. Rimantas Kmita savo romano „Pietinia kronikas“ skaitytojus įspėja: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas.„ Taigi jo Šiauliai ir Pietinis yra personažai, kaip Žvėrynas Tomo Vaisetos romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, kaip Niujorkas, Tailandas, Malaizija, Honkongas Gabijos Grušaitės romane „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“. Tos erdvės paverčiamos fikcija, darančia poveikį personažams, įkurdintiems joje.

Kita vertus, naujausia lietuvių eseistika – Alfonso Andriuškevičiaus „Sufalsifikuoti dienoraščiai“, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones„, Sigito Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“ – rodo tekstėjimą, t. y esė pasakotojai, veikėjai ir autoriai gyvena tekste ir tekstuose, įsitekstindami. Tad atsakymas į daugiasluoksnį Jūsų klausimą yra labai paprastas – plati ir begalinė (lietuvių) literatūros vietovė, miestas ir šalis yra ne kas kita, o tekstas.

– Ką tai sako, jei lygintume su praėjusio amžiaus vidurio, ypač pabaigos, lietuvių literatūra?

– Sako viską, ką gali sakyti literatūra. Dabartis, jei lygintume su praėjusiu amžiumi, galbūt labiau atskleidžia judėjimo ir pasirinkimo laisvę. Galima rašyti ne tik tai, ką norime, kaip norime, bet ir kur norime, apie ką norime. Juk ar praėjusio amžiaus, tarkime, 7-uoju dešimtmečiu galėjo būti sukurtas provansiškasis romanas „Eiti“, paryžietišku gyvenimo būdu, ritmika alsuojanti „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – knygos, parašytos Valdo Papievio? Didžioji dauguma dabarties rašytojų yra gimę mieste, o ne kaime. Tai irgi keičia daugybę dalykų, kad ir kaip tas atrodytų juokinga. Visa kita būtų tik banalus universalijų kartojimas, nes kiekvienas laiko tarpsnis turi savo literatūrą – temas, formas, raišką, o kiekviename pokytyje visada glūdi bent lašas to, kas nekinta per amžius ir neišvengiamai siejasi su tradicija.

Galima rašyti ne tik tai, ką norime, kaip norime, bet ir kur norime, apie ką norime. Juk ar praėjusio amžiaus, tarkime, 7-uoju dešimtmečiu galėjo būti sukurtas provansiškasis romanas „Eiti“, paryžietišku gyvenimo būdu, ritmika alsuojanti „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – knygos, parašytos Valdo Papievio?

– Kokią Lietuvą matome šiuolaikinių autorių kūryboje?

– Tiesioginis dabarties Lietuvos paveikslas pastaraisiais metais nėra reflektuojamas. Ir tai gerai. Mažėja specifinių lietuviškų aplinkybių ir detalių, o tai liudija literatūros universalumą. Tiek autoriai, tiek jų herojai pagaliau normaliai jaučiasi pasaulyje. Nebereikia priminti, kokia unikali ir skaudi mūsų praeitis, patirtis ir t. t. Nors tai, žinoma, niekur nedingo ir niekada nedings. Apskritai taip tarsi išvengiama pavojingos nacionalizmo, kuris dabar jau vėl kelia galvą, duobės.

Šis klausimas priminė vieną Hélène’os Cixous interviu, kuriame ši prancūzų rašytoja ir filosofė pabrėžia, kad jos motina žydė, net būdama labai jauna, atmesdavusi bet kokias nacionalizmo apraiškas, laikė save europiete. Įdomu, kiek žmonių galėtų tą nuoširdžiai pasakyti dabar? O kiek lietuvių literatūros herojų taip mąsto?

– Užsiminėte apie skaitytojų pomėgius, tad ką Jums, literatūrologei, byloja dabar leidyklų pateikiami ir skaitytojų pasirenkami kūriniai?

– Jau seniai supratau, kad tai, kas įdomu man asmeniškai, visai neįdomu daugumai skaitytojų, kurių nuomonė lemia knygynų ir bibliotekų topus. Žmonėms visais laikais buvo, yra ir bus įdomūs kitų gyvenimai, tad nepralenkiamai klesti biografinis žanras. Populiarios įvairiausių patarimų ir savipagalbos knygos, kuriose tiesiog banaliai pergromuluojama ir supaprastintai perteikiama, apie ką kalba svarbiausi literatūros klasikos kūriniai. (Tai liudija, kad skaityti ir išties perskaityti yra du skirtingi dalykai. Daugelis mieliau renkasi kažkieno jau perskaitytą ir sukramtytą tekstą.) Dabartiniai knygynų topai man atrodo labai nuobodūs. Biografijos, savipagalba, detektyvai (o ir tie ne patys geriausi), meilės ir erotikos romanėliai, praryjami greitai, nekramtant... Bet galbūt tai padeda pailsėti protui? Ir minimaliai patenkina žinių poreikį?

Žmonės mėgsta paprastas istorijas, papasakotas nuo A iki Z, be jokių dėstymo vingių, šuolių ir chaoso, nes tam perprasti reikia daugiau literatūrinių žinių, o dabar skaitytojai dažniausiai tiesiog nebemoka perskaityti, todėl menkiausias nuokrypis nuo linijinio pasakojimo sukelia galvos skausmą, iškart klausiama, o kam to reikia? Iš dalies gal todėl tokios populiarios (tiesa, pasaulyje kur kas labiau negu pas mus) Elenos Ferrantes ar Karlo Ove’s Knausgaardo knygos, tiesiog aiškiai ir nuosekliai pasakojančios gyvenimiškas istorijas. Dar vienas įdomus aspektas, į kurį irgi esu atkreipusi dėmesį, kad žmonės, pagaliau prisijaukinę skaitymą, renkasi periferinių autorių knygas, beveik nefunkcionuojančias literatūros lauke, – nejaugi skaityti gerą žinomo rašytojo knygą yra baugu?

Manau, lietuvių skaitymo įpročiai niekuo nesiskiria nuo neseniai Londono knygų mugėje pristatytų naujausių leidybos tendencijų (1) – grožinėje literatūroje karaliauja detektyvai (lietuviai jų vis dar neparašo!), istoriniai romanai (lietuviškoji prozos banga), romantinė literatūra. Negrožinės literatūros fronte pirmauja savipagalba, kulinarija ir dietų knygos.

Taigi gurmaniški dalykai keliasi į kulinarines knygas, nes ten jie aiškiai suprantami – tiek gramų jautienos, tiek gramų pievagrybių ir tiek minučių kepti. O štai literatūriniai gourmet dalykėliai – tokie kaip keliasluoksnis, trūkinėjantis pasakojimas ar „nepatikimas“ pasakotojas, keičiantis perspektyvas, – tampa nišiniu literatūros profesionalų ir keleto jiems prijaučiančių asmenų užsiėmimu.

– Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ išrinktas 2017-ųjų Metų knyga. Ką rodo toks įvertinimas? Autentiška kalba byloti apie būtąjį, tačiau labai tikrą gyvenimą yra stiprėjanti šiandieninės literatūros tendencija ar novacija, išskirtinumas?

– Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl abiejų šiemet išrinktų Metų knygos laureatų – Agnės Žagrakalytės poezijos rinkinio „Štai“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Tai rodo, kad žmonės vis dėlto skaito geras knygas ir supranta, kas yra gera literatūra! Jėėė! Nežinau, ar „pietinia“ tarmė, t. y. šiaulietiška šnekta ir anuometis jaunimo slengas, jau yra tendencija, nes kol kas kalbame tik apie dvi knygas – išėjo ir Stasio Eidrigevičiaus poema „Giedanti gaidžio galva“, parašyta gimtąja panevėžiškių tarme. O apie pasaulinį „Pietinia kronikų“ kontekstą ne kartą yra kalbėjęs ir pats Kmita, antai vokiečiai plėtoja aiškų apibrėžimą turintį popromaną – tai pasakojimas apie jaunų žmonių gyvenimą apytiksliai tuo metu, kai griuvo Berlyno siena. Panaši analogija – jaunimo gyvenimas Nepriklausomybės pradžioje – būdinga ir Kmitos romanui.

– Kaip manote, ar „Pietinia kronikas“ galėtų būti įdomios užsienio skaitytojams? Apskritai ar šis romanas (iš)verstinas?

– Na, Rimas Užgiris „Pietinia kronikų“ ištrauką jau išvertė į Niujorko šnektą – vertimas paskelbtas žurnale Vilnius review (2). Galima paskaityti ir įvertinti, ar tai išverčiama. Lietuvių literatūros vertimas į užsienio kalbas yra ilgas ir sudėtingas procesas, geriausiai apie tai galėtų papasakoti Lietuvos kultūros instituto darbuotojos, prižiūrinčios visas vertimų ir jų leidybos programas.

O ar tai būtų įdomu pasauliui? Šitas klausimas ir man kyla, kai galvoju apie lietuvių literatūros sklaidą užsienyje. Gyvenimas rodo, kad mano suvokimas ir įsitikinimai, kas galėtų būti įdomu svetur, ne visada pasitvirtina. Tad nebebursiu iš oro, kas ir kaip galėtų būti. Kai turėsime knygą ant stalo, tada bus galima kalbėti. O kol kas labai nekantru, kaip po Londono knygų mugės, kurios programoje Market Focus šiemet dalyvavo trys Baltijos šalys, seksis lietuvių literatūrai – tiek poezijai, tiek prozai. Pritarčiau Kristinai Sabaliauskaitei, kad tikrai turime ką pasakyti pasauliui. Tačiau nežinia, ar pasaulis tuo susidomės, ar norės išgirsti. Ar jis dar apskritai nusiteikęs klausytis? Pasak britų dizainerės Viviene’os Westwood, šiais laikais žmonės nebegirdi vienas kito, viskas nusmukę iki vartojimo lygmens, kultūra nėra išimtis. Tad išeitis viena – aukštinkime kultūrą, nes tik ji vis dar skatina žmones mąstyti. O galvojant apie šį šviesųjį kultūros aspektą, nereikėtų pamiršti, kad tai, kas skaitoma Lietuvoje, nebus lygiai taip pat skaitoma ir svetur. Juk daugybė pasaulio bestselerių pas mus dulka nupigintų knygų lentynose.

Dar nesame atrasti nei kultūriškai, nei intelektualiai. Bet štai po šių metų Londono knygų mugės įtakinguose leidiniuose pasirodė ne viena literatūrinė (!) antraštė su lietuvių rašytojų pavardėmis.

– Kaip Lietuvą vaizduoja artimesnio ar tolimesnio užsienio autoriai?

– Jei kas ir vaizduoja lietuvius, tai epizodiškai, atskleidžia įsimintinus, bet vargu ar teigiamus bruožus. Pirmiausia, kas ateina į galvą iš dabartinių laikų, tai praėjusio dešimtmečio skandalas, tiksliau tariant, mus apėmęs pyktis ir nusivylimas, kaip „negražiai“ Vilnių ir Lietuvą pavaizdavo vienas garsiausių Amerikos rašytojų Jonathanas Franzenas savo romane „Pataisos“, apdovanotame National Book Award. „Pataisose“ lietuviai pristatomi kaip laukinių tauta, neturinti net elektros, valganti arklieną ir už kelis dolerius pardavinėjanti merginas. Norvegų detektyvų karalius Jo Nesbø naujausiame serijos apie Harį Hūlę romane „Troškulys“ nurodė, kad vienas iš veikėjų Halsteinas Smitas „baigė Mykolo Romerio universitetą Vilniuje„. Netflix rodo islandų serialą „Sumedžiotas“ (Trapped), kuriame sodriai tiek lietuviškai, tiek rusiškai keikiasi prekeivis žmonėmis Jonas Malakauskas, vaidinamas scenografo Vytauto Narbuto.

Taigi lietuviai dažniau pristatomi iš blogosios pusės, siejami su kriminalais, vis nuskambančiais laikraščių antraštėse. Dar nesame atrasti nei kultūriškai, nei intelektualiai. Bet štai po šių metų Londono knygų mugės įtakinguose leidiniuose pasirodė ne viena literatūrinė (!) antraštė su lietuvių rašytojų pavardėmis. Tai didžiulis laimėjimas, nustelbiantis minėtas šešėlines sąsajas su nusikaltėliais ir kuriantis naujas, palankias, tikiuosi, ilgalaikes asociacijas.

– Koks, Jūsų akimis, bendrasis šiuolaikinės literatūros pasaulis? Kokie autoriai geriausiai įprasmina dabartį, kokie kūriniai bylos apie mus ateičiai?

– Šiuolaikinė pasaulio, o ir lietuvių literatūra gyva ir įdomi, joje visko daug. Galvojant apie ateitį, sunku nuspėti, kas bus, čia tas pats kaip rašyti šakėmis ant vandens. Jokio tolko. Pas mus tendencijos kitokios negu pasaulyje. Ir čia, žinoma, galėtume tuoj pat apsiverkti, kad jos nykios. Apskritai verkti ir piktintis yra lengviausias kelias. Štai net britai ką tik pareiškė, kad šiuo metu neturi gerų romanistų, tad ką jau kalbėti mums. Bet yra ir alternatyva – visada verta stengtis įžvelgti tai, ką turime gero, net jei „tendenciją“ diegia vos vienas tekstas. Toks kelias gerokai sunkesnis, nes reikalauja daugiau triūso. Bet išvada paprasta – gyvename palyginti saugioje, ramioje aplinkoje, tad ir mūsų literatūra gvildena šiltnamio problemas – autoriai gilinasi į savo vidinius išgyvenimus, sprendžia egzistencinius klausimus. Pasaulio problemos mums tolimos, jos tarsi ne mūsų – mums nerūpi rasinė nelygybė, queer tapatybė, politiniai sąmokslai, seksizmas ir pan. Bjauriai sakant, esame pasinėrę į save ir nesidomime kitais, o neretai nesirūpiname net ir savo tekstų kokybe. Galėčiau ilgai samprotauti apie naują madą – įvairiausius rašymo kursus, kuriuos daugelis lanko visai ne todėl, kad išmokusieji geriau rašyti, sklandžiau mąsto. Visi nori būti rašytojai, nes jiems atrodo, kad jų gyvenimas kupinas stebuklų, kuriuos verta išguldyti knygose. Utriruoju ir ironizuoju, bet gali būti, kad šita bombikė greitai sprogs, ir tai jau nebebus fengšui.

Man, amžininkei, sunku nuspėti, ką atsirinks ateitis. Bet labai norėčiau, kad žmonės skaitytų gerą literatūrą, o tokios esama ir mūsų dienomis.

– Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį. Ko palinkėtumėte Lietuvai ir jos rašytojams?

– Lietuvai – dar šimtą ir šimtus! O rašytojams – gerų, kūrybiškų praeities refleksijų, plačių, šiuolaikiškų, nevienadienių ateities projekcijų ir žanrinės drąsos, tiksliau – įvaldyti kuo daugiau žanrų! Gal per kitą šimtą metų kas nors parašys ir detektyvų, ir siaubo istorijų, šnipų romanų, politinių trilerių, ak, tęsčiau ir tęsčiau. (Juokiasi.)

1 Audrius Ožalas. Londono knygų mugėje pristatytos naujausios knygų tendencijos: kas ir ką daugiausia skaito? 15min.lt. 2018. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/londono-knygu-mugeje-pristatytos-naujausios-knygu-leidybos-tendencijos-kas-ir-ka-daugiausia-skaito-286–954962?c=kultura (žiūrėta 2018–04–17).

2 Rimantas Kmita. Southside Chronicle. Vilnius Review. 2018. Prieiga per internetą: http://vilniusreview.com/fiction/285-rimantas-kmita
(žiūrėta 2018–04–17).