Juozas Mikėnas: kūrėjas ir ideologinė prievarta
Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių dai­lės is­to­ri­kės dr. Gra­ži­nos Ma­ri­jos Mar­ti­nai­tie­nės už­ra­šy­ti am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­mai apie vie­ną žy­miau­sių XX am­žiaus skulp­to­rių Juo­zą Mi­kė­ną (1901–1964), il­gai gu­lė­ję stal­čiu­je, šie­met iš­vy­do die­nos švie­są.

Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus iš­leis­ta kny­ga „At­si­mi­ni­mai apie skulp­to­rių Juo­zą Mi­kė­ną“ at­sklei­džia kū­rė­jo as­me­ny­bę, jam ne­pa­lan­kų tuo­me­tį lai­ko­tar­pį, ke­lią nuo gim­to­jo Skar­du­pio, pa­žin­ties su Eu­ro­pos kul­tū­ra Par­yžiu­je iki pa­lik­tų pėd­sa­kų Lie­tu­vos skulp­tū­ros is­to­ri­jo­je.

Kaip sa­kė Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Ro­mual­das Bud­rys, jam trum­pai dės­tęs prof. J. Mi­kė­nas bu­vo ne tik mo­der­nio­sios Lie­tu­vos skulp­tū­ros, pro­fe­sio­na­lio­sios mo­zai­kos, fres­kos pra­di­nin­kas, bet ir pui­kus pe­da­go­gas, pa­li­kęs vi­są ple­ja­dą ga­bių skulp­to­rių. „Jo mo­ki­niai – Juo­zas Kė­dai­nis, Ge­di­mi­nas Jo­ku­bo­nis, Kons­tan­ti­nas Bog­da­nas, Vla­das Vil­džiū­nas, Al­fon­sas Amb­ra­ziū­nas. Rei­kia pa­mi­nė­ti ir Juo­zą Ka­li­naus­ką, ku­ris bai­gė J. Mi­kė­no skulp­tū­rą „Pir­mo­sios kregž­dės“, sto­vin­čią sos­ti­nė­je prie Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos“, – kal­bė­jo R. Bud­rys.

Per kny­gos pri­sta­ty­mą J. Mi­kė­no sū­nė­nas smui­ki­nin­kas, pe­da­go­gas prof. Jur­gis Dva­rio­nas pa­sa­ko­jo, kad jo dė­dė skulp­to­rius skie­pi­jo ap­lin­ki­niams mei­lę sa­vo tau­tai, tra­di­ci­joms, kraš­tui. „Kai G. M. Mar­ti­nai­tie­nė už­ra­ši­nė­jo ma­no pri­si­mi­ni­mus, ma­niau, jog J. Mi­kė­nas la­bai bran­gus tik man. Da­bar pers­kai­tęs kny­gą ma­tau, kad jis daug kam toks bu­vo“, – sa­kė J. Dva­rio­nas. J. Mi­kė­nas bu­vo ve­dęs smui­ki­nin­ko tė­vo, ži­no­mo lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus Ba­lio Dva­rio­no se­se­rį pia­nis­tę Eu­ge­ni­ją Dva­rio­nai­tę (1910–1993).

Sta­sys Vait­kus: „Juo­zas Mi­kė­nas bu­vo lie­tu­vių skulp­tū­ros li­ki­mo to­ta­li­ta­riz­mo epo­cho­je pa­vyz­dys.“

Ne­leng­vi kompromisai

Pa­sak dai­lės is­to­ri­kės G. M. Mar­ti­nai­tie­nės, J. Mi­kė­nas dir­bo pa­čiu su­nkiau­siu Lie­tu­vai oku­pa­ci­jos ir di­de­lės ideo­lo­gi­nės prie­var­tos bei prie­žiū­ros lai­ko­tar­piu, bet iš vi­sų jė­gų, ne­syk skau­džių as­me­ni­nių komp­ro­mi­sų ir kū­ry­bi­nio au­ko­ji­mo­si kai­na gy­nė, glo­bo­jo jau­nus žmo­nes, sie­kė juos su­bur­ti ir iš­sau­go­ti lais­vai kū­ry­bi­nei at­ei­čiai. Kaip tei­gė au­to­rė, ne­daug žmo­nių, pa­ži­no­ju­sių skulp­to­rių, dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių drį­so at­vi­rai pa­sa­ko­ti apie jį, bi­jo­jo pa­kenk­ti sau. Vis dėl­to G. M. Mar­ti­nai­tie­nė pra­ėju­sio am­žiaus aš­tun­tą­jį de­šimt­me­tį ėmė­si už­ra­ši­nė­ti pri­si­mi­ni­mus. Tam ją pa­ska­ti­no dip­lo­mi­nio dar­bo ra­šy­mas, pa­skui – stu­di­jos as­pi­ran­tū­ro­je, di­ser­ta­ci­jai pa­si­rink­ta te­ma apie J. Mi­kė­no kū­ry­bą. Ir nors me­ni­nin­kas su­kū­rė skulp­tū­rų, ku­rios ti­ko so­vie­ti­nei sant­var­kai, kny­gos au­to­rė di­ser­ta­ci­ją apie J. Mi­kė­ną ap­si­gy­nė tik Lie­tu­vai jau at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę (so­viet­me­čiu Mask­vo­je di­ser­ta­ci­ja bu­vo at­mes­ta „dėl for­ma­liz­mo“).

J. Mi­kė­no kū­ry­bi­nis ke­lias bu­vo ne­leng­vas, rei­ka­la­vo vi­di­nių komp­ro­mi­sų ir dva­si­nės kan­čios, pra­de­dant nuo 1937 me­tų pa­sau­li­nei par­odai Par­yžiu­je su­kur­to „Rū­pin­to­jė­lio“ ir Di­džiuo­ju pri­zu ap­do­va­no­to ba­rel­je­fo Bal­ti­jos ša­lių pa­vil­jo­nui, 1939 me­tų par­odo­je Niu­jor­ke eks­po­nuo­tos „Lie­tu­vos“, bai­giant drau­ge su mo­ki­niu J. Kė­dai­niu su­kur­ta kom­po­zi­ci­ja „Be­si­mo­kan­tis jau­ni­mas“, sto­vė­ju­sia ant Ža­lio­jo til­to sos­ti­nė­je, ar pa­mink­lu ra­šy­to­jui Pe­trui Cvir­kai Vil­niu­je. Pa­sta­rai­siais me­tais jis kė­lė daug dis­ku­si­jų. J. Mi­kė­nui te­ko su­kur­ti ir par­ti­za­nę Ma­ry­tę Mel­ni­kai­tę, vė­liau at­si­dū­ru­sią Grū­to par­ke, 1946-ai­siais nie­kaip ne­pa­vy­ko iš­si­suk­ti ir nuo Mask­vos rei­ka­la­vi­mo pa­sta­ty­ti me­mo­ria­lą „Per­ga­lė“, skir­tą Ka­ra­liau­čiu­je (jau per­va­din­ta­me į Ka­li­ning­ra­dą) žu­vu­siems ka­riams.

Kny­gos au­to­rė jau­nys­tė­je, kai ren­gė spau­dai in­ter­viu apie skulp­to­rių Ra­po­lą Ja­ki­ma­vi­čių, ke­le­tą kar­tų bu­vo su­si­ti­ku­si su J. Mi­kė­nu. „Pri­si­me­nu ta­da vie­ną jo pa­pa­sa­ko­tą epi­zo­dą apie pa­mink­lo Ka­li­ning­ra­de sta­ty­bą. Iš ti­krų­jų jie, ke­li skulp­to­riai, ten bu­vo kaip areš­tan­tai. Juos mai­ti­no, gir­dė, ne­to­lie­se bu­vo iš­ri­kiuo­ti tan­kai – ko­vi­nei at­mos­fe­rai per­teik­ti, o ša­lia – sar­gy­ba. Nu­ei­ti į mies­tą skulp­to­riai ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių. Apie tai J. Mi­kė­nas man pra­si­ta­rė lyg tarp kit­ko. Dik­to­fo­no ta­da dar ne­tu­rė­jau, ta­čiau ir ne­ži­nau, ar bū­tų pa­sa­ko­jęs į jį“, – pri­si­mi­nė G. M. Mar­ti­nai­tie­nė. Jos kal­bin­ti žmo­nės pa­tei­kė tam ti­krų liu­di­ji­mų, kaip da­bar kai ku­rių ver­tin­to­jų nie­ki­na­mas J. Mi­kė­no kon­for­miz­mas oku­pa­ci­jos me­tais ap­sau­go­jo lie­tu­vių dai­li­nin­kus nuo rep­re­si­jų, at­vež­ti­nių sve­tim­tau­čių skulp­to­rių antp­lū­džio ir grės­min­gos jų pers­va­ros.

Ši­zof­re­niš­kas laikotarpis

„Tu­riu vil­ties, kad lei­di­nys bus nau­din­gas ir kaip is­to­ri­nis šal­ti­nis, pri­mins žy­mų­jį me­ni­nin­ką, o kar­tu ir tą bai­sų ši­zof­re­niš­ką lai­ko­tar­pį, kai jam te­ko gy­ven­ti ir dirb­ti, – kal­bė­jo kny­gos au­to­rė. – Ge­ru žo­džiu no­riu pa­mi­nė­ti ve­lio­nį dai­lė­ty­ri­nin­ką Ed­var­dą Pra­nckū­ną, ku­ris man per­da­vė ke­lis lai­kraš­čių re­dak­ci­jo­se pa­smerk­tus su­nai­kin­ti at­si­mi­ni­mų apie J. Mi­kė­ną ran­kraš­čius. La­bai įdo­mią pa­gal­bą ren­kant pri­si­mi­ni­mus su­tei­kė prof. Do­na­tas Kat­kus. Jis su sa­vo su­bur­tu sty­gi­nių kvar­te­tu Lje­že (Bel­gi­ja) 1972 me­tais vy­ku­sia­me kon­kur­se lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą ir už gau­tą ho­no­ra­rą, ku­rio ne­spė­jo ati­mti mu­zi­kos funk­cio­nie­riai iš Mask­vos, nu­si­pir­ko ne­di­de­lį dik­to­fo­ną ir vė­liau do­va­no­jo man. Pro­fe­so­riui K. Bog­da­nui esu dė­kin­ga už tai, kad vie­ną gra­žią 1979 me­tų die­ną bū­re­lį J. Mi­kė­ną pa­ži­no­ju­sių žmo­nių iš­tem­pė iš tuo­me­ti­nių par­odų rū­mų ka­vi­nės, nu­si­ve­dė į sa­vo kū­ry­bi­nę dirb­tu­vę, o man lie­pė įjung­ti jau mi­nė­tą dik­to­fo­ną. Jau­ni­mui no­rė­čiau pa­aiš­kin­ti, jog tuo me­tu to­kius įra­šy­mo apa­ra­tė­lius ga­lė­jo tu­rė­ti tik spe­cia­lių­jų tar­ny­bų agen­tai.“

Bro­liš­ki santykiai

Kaip kny­go­je pri­si­me­na skulp­to­riaus bro­lis Jo­nas Mi­kė­nas (1899–1988), Juo­zui su­kū­rus skulp­tū­rą „Per­ga­lė“ nau­jie­ji so­vie­ti­niai vei­kė­jai sten­gė­si jį įtrauk­ti į va­di­na­mą­jį ta­ry­bi­nį kul­tū­ri­nį eli­tą. „Ti­kė­da­mas, kad taip ga­lės pa­dė­ti Lie­tu­vos kul­tū­rai, Juo­zas po tru­pu­tį įsi­lie­jo į tą veik­lą, ta­po vie­na pa­grin­di­nių mū­sų dai­lės fi­gū­rų“, – dės­tė Jo­nas.

Pa­sak bro­lio, Juo­zas, dar prieš­ka­riu da­ly­va­vęs dai­li­nin­kų gru­pės „Ars“ veik­lo­je, pik­ti­nę­sis mies­čio­ni­jos ir kai ku­rių ne­išp­ru­su­sių val­di­nin­kų ban­dy­mais kiš­tis į me­no rei­ka­lus, la­bai grei­tai nu­si­vy­lė. „Kai me­nas ta­po vals­ty­bės ir par­ti­jos mo­no­po­li­zuo­tos pro­pa­gan­dos įran­kiu, kū­ry­bi­nis dar­bas džiaugs­mo ne­tei­kė. Su­pra­to, kad tai jau nė­ra „Ars“ ma­ni­fes­to nu­brėž­ti ke­liai, – pri­si­mi­ni­muo­se ra­šė skulp­to­riaus bro­lis. – Ban­dy­da­mas at­gau­ti dva­sios pu­siaus­vy­rą, ne­gau­sų lais­va­lai­kį steng­da­vo­si pra­leis­ti gam­to­je su meš­ke­re, ten su­si­ras­da­vo daug drau­gų iš pa­pras­tų žmo­nių ap­lin­kos. Į prog­ra­mą taip pat įėjo daž­no­ki pa­si­sė­dė­ji­mai prie ka­vos ir tau­re­lės kon­ja­ko, ku­riuo­se steng­da­vo­si da­ly­vau­ti ir sau­gu­mo tar­ny­bų pa­skir­ti „ko­le­gos“ iš Skulp­tū­ros ir Vi­suo­me­ni­nių moks­lų ka­ted­rų. Ta­čiau bro­lis vis tiek sten­gė­si, pa­si­nau­do­da­mas pa­dė­ti­mi, pa­gel­bė­ti pa­puo­lu­siems į bė­dą. Taip bu­vo ir su skulp­to­riu­mi Ge­di­mi­nu Jo­kū­bo­niu, ku­rį dar stu­di­juo­jan­tį va­do­vy­bė ban­dė pa­ša­lin­ti iš ins­ti­tu­to. Dė­jo pa­stan­gas už­tar­ti ir Juo­zą Ke­liuo­tį, grį­žu­sį Vil­niun iš la­ge­rių ir te­be­per­se­kio­ja­mą sau­gu­mo.“

J. Mi­kė­no bro­lis Jo­nas – tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­ri­nin­kas, ka­ro la­kū­nas. Po­ka­riu bai­gė ke­ra­mi­kos stu­di­jas. Vė­liau tą ka­ri­nin­ko „dė­mę“ jam vis pri­min­da­vo tuo­me­tis Dai­lės ins­ti­tu­to dės­ty­to­jas gra­fi­kas Vy­tau­tas Jur­kū­nas. Jo­nas iš jo iš­gir­do, kad ne­bu­vo iš­vež­tas tik dėl bro­lio skulp­to­riaus pa­dė­ties. O Juo­zui V. Jur­kū­nas prie­kaiš­tau­da­vo dėl to, jog ne­vi­siš­kai at­si­duo­da­vo ko­mu­nis­ti­nei sis­te­mai. „Ga­lu­ti­nai su­pra­tau Juo­zo „už­nu­ga­rio“ reikš­mę, nors jis pats man apie tai nie­ka­da ne­pa­sa­ko­da­vo, – ra­šė Jo­nas. – Nors mū­sų cha­rak­te­riai sky­rė­si, san­ty­kiai su Juo­zu bu­vo ti­krai bro­liš­ki. O juk daug so­vie­ti­nės aukš­tuo­me­nės vei­kė­jų no­rė­da­vo kaip ga­li­ma dau­giau pa­si­ro­dy­ti at­si­da­vę par­ti­jos rei­ka­lams, dėl to au­ko­da­mi net „ne­pa­to­gius“ ar­ti­muo­sius bei gi­mi­nes.“

Jo­no sū­nus in­ži­nie­rius ar­chi­tek­tas, ak­va­re­li­nin­kas Al­gi­man­tas Mi­kė­nas (1929–2006) pa­sa­ko­jo, kad jo tė­vo bro­lis krikš­ta­tė­vis la­bai sie­lo­jo­si dėl Tri­jų kry­žių su­sprog­di­ni­mo, aiš­ki­no jų me­ni­nę ver­tę ir idea­liai par­ink­tą pa­sta­ty­mo vie­tą. Pri­si­mi­ni­muo­se Al­gi­man­tas už­si­mi­nė ir apie pa­mink­lo „Per­ga­lė“ Ka­ra­liau­čiu­je kū­ri­mo ap­lin­ky­bes. „Tai bu­vo lyg ir so­vie­ti­nio eta­po jo kū­ry­bos pra­džia, ku­ri ne­be­tu­rė­jo to par­yžie­tiš­ko mi­kė­niš­ko cha­rak­te­rio, bet su­tei­kė ga­li­my­bes pa­tek­ti į so­vie­ti­nio me­no eli­tą. Ne­ži­nau, ar dėl siū­ly­mo Ka­ra­liau­čiaus pa­mink­lą pre­mi­juo­ti, ar dėl ki­tų prie­žas­čių, Juo­zas tu­rė­jo įsto­ti į ko­mu­nis­tų par­ti­ją, dėl ko mes su tė­vu la­bai sie­lo­jo­mės, – ne­slė­pė Al­gi­man­tas. – Bet vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad tai bu­vo ir mū­sų šei­mos iš­li­ki­mo ga­ran­ti­ja, nes dau­ge­lis to­kio laips­nio kaip ma­no tė­vas avia­ci­jos ka­ri­nin­kų bu­vo lik­vi­duo­ti, jų šei­mos iš­trem­tos į Si­bi­rą.“

Bro­liš­kai pa­siel­gė ir Jo­nas – par­ėmė Juo­zo stu­di­jas. 1926 me­tais jau­na­sis ta­py­to­jas, Kau­no me­no mo­kyk­los stu­den­tas, ga­vo Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos sti­pen­di­ją ir iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Par­yžių. Ta­čiau sti­pen­di­ją mo­kė­jo tik me­tus. Ją nu­trau­kus Juo­zui te­ko grįž­ti į Lie­tu­vą. Ka­ro avia­ci­jo­je tar­na­vęs bro­lis Jo­nas gy­ve­no kuk­liai, bu­vo su­si­tau­pęs pi­ni­gų, tad par­ėmė bro­lio stu­di­jas. Juo­zas vėl iš­vy­ko į Par­yžių ir ten pra­lei­do dar ket­ve­rius me­tus. Į Lie­tu­vą jau grį­žo kaip su­si­for­ma­vęs skulp­to­rius.

Su J. Mi­kė­nu Par­yžiu­je stu­di­ja­vęs dai­li­nin­kas Liud­vi­kas Stro­lis (1905–1996) pri­si­mi­ni­muo­se pa­tei­kė prie­žas­tis, dėl ku­rių Juo­zas at­si­sa­kė ta­py­bos ir ta­po skulp­to­riu­mi: „Nuo pat bu­vi­mo Par­yžiu­je pra­džios pra­dė­jo­me gal­vo­ti, ko Lie­tu­vai la­biau­siai rei­kia. Ta­py­to­jų yra daug, rei­kia kon­ku­ruo­ti, Lie­tu­va ma­žy­tė, ką jo­je veik­si, ką dirb­si ir iš ko gy­ven­si? To­kios min­tys kil­da­vo mums vi­siems, ir tai bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, dėl ko Mi­kė­nas pra­dė­jo stu­di­juo­ti fres­ką ir mo­zai­ką, ku­rių ne­bu­vo Lie­tu­vo­je (...) Tai vie­na prie­žas­tis. Yra ir ki­ta, apie ku­rią ma­žai, o gal ir nie­kas ne­ži­no – Mi­kė­nas ir Ušins­kas bu­vo dal­to­ni­kai. Gal tai la­biau­siai ir nu­krei­pė Mi­kė­ną į skulp­tū­rą? Apie tai ne­sa­me kal­bė­ję, bet jis, ma­tyt, pats su­pra­to, kad to­li ei­ti šia link­me ne­ga­lės.“ Ta­čiau J. Mi­kė­nas, kaip tei­gė L. Stro­lis, mo­kė­jo pa­si­rink­ti nie­kam ne­sup­ran­ta­mus spal­vų de­ri­nius, tu­rė­jo la­bai stip­rų for­mos ir spal­vi­nio niuan­so po­jū­tį.

"Pirmąsias kregždes" Juozas Mikėnas sukūrė likus pusmečiui iki mirties. Jos Vilniuje puikiai prigijo.Romo Jurgaičio nuotrauka

„Aš esu atskirai“

L. Stro­lis pri­si­mi­ni­muo­se mi­ni, kad An­ta­no Sme­to­nos lai­kais J. Mi­kė­nas sa­vo po­li­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis ne­bu­vo nei de­ši­ny­sis, nei kai­ry­sis, nors vie­ni jį trau­kė į de­ši­nę, ki­ti – į kai­rę, ta­čiau skulp­to­rius sa­ky­da­vo: „Aš esu at­ski­rai.“

Su ra­šy­to­ju P. Cvir­ka (1909–1947) jis ar­ti­mai drau­ga­vo dar prieš­ka­riu, pa­skui – Par­yžiu­je. Grį­žęs iš Pra­ncū­zi­jos ir dirb­da­mas Kau­ne J. Mi­kė­nas be­veik kiek­vie­ną sek­ma­die­nį pra­leis­da­vo Fre­do­je, kur gy­ve­no jo bro­lio šei­ma. Čia su­si­tik­da­vo ir su P. Cvir­ka bei An­ta­nu Venc­lo­va (1906–1971). Fre­do­je gy­ve­no jų žmo­nų Ma­ri­jos ir Eli­zos Rač­kaus­kai­čių tė­vai. Ra­šy­to­jų uoš­vis Mer­ke­lis Rač­kaus­kas – li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas, ver­tė­jas, kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos pro­fe­so­rius – bu­vo Kau­ne ži­no­mas žmo­gus.

Gra­fi­kas Me­čis­lo­vas Bu­la­ka (1907–1994) su J. Mi­kė­nu su­si­pa­ži­no, kai šis grį­žo iš Par­yžiaus. Apie skulp­to­riaus drau­gys­tę su P. Cvir­ka jis pa­sa­ko­jo: „Cvir­ka bu­vo la­bai gy­vas, jud­rus, links­mas, lie­žu­vin­gas, to­dėl su daug kuo grei­tai su­sid­rau­gau­da­vo. Tuo me­tu vi­suo­me­nė bu­vo la­bai di­fe­ren­ci­juo­ta ir rei­kė­jo pri­si­lai­kyt sa­vo spar­no, nes vi­si vie­ni ki­tus pul­da­vo. Krik­de­mai pul­da­vo vi­sus (...) Ku­rie tik ne­ida­vo į baž­ny­čią, va­di­no bol­še­vi­kais. Vi­suo­me­nė su­sis­kirs­tė – vie­ni į de­ši­nę, ki­ti į kai­rę. Tie kai­rie­ji ir gru­pa­vo­si, ir bend­ra­vo tar­pu­sa­vy­je. Mi­kė­ną su Cvir­ka tai dau­giau žur­na­lis­tai vie­ną prie ki­to pri­ri­šo (...) Tik da­bar Cvir­ka no­ri­mas pa­da­ryt vė­lia­va, di­de­liu au­to­ri­te­tu, pas ku­rį vi­si laks­ty­da­vo. Prieš­in­gai, tai jis prie vi­sų šlie­da­vo­si.“

Dar tar­pu­ka­riu J. Mi­kė­nui po­za­vęs A. Venc­lo­va ste­bė­jo­si: „Kaip ga­lė­jo su­sid­rau­gau­ti to­kie skir­tin­gi jau­nuo­liai – Cvir­ka ir aš­tuo­ne­riais me­tais už jį vy­res­nis Mi­kė­nas. Gal kaip tik dėl to, kad Pe­tras be ga­lo eks­pan­sy­vus, jud­rus, ne­nus­tygs­tan­tis vie­to­je, o Juo­zas – ra­mus, su­si­val­dan­tis, vie­no­das, vi­sa­da kal­ba rim­tai, lyg svars­to kiek­vie­ną sa­vo žo­dį.“

L. Stro­lio žo­džiais, pir­mai­siais so­vie­ti­niais me­tais dai­li­nin­kų in­te­re­sai bu­vo dau­giau­sia pro­fe­si­niai, o po­li­ti­niai įsi­ti­ki­ni­mai kaž­ko­kie ne­aiš­kūs. Ta­čiau J. Mi­kė­ną se­niai pa­ži­no­jęs P. Cvir­ka ėmė pri­sta­ti­nė­ti jį nau­ja­jai val­džiai.

Ge­di­mi­nas Jo­kū­bo­nis: „Juo­zas Mi­kė­nas pa­si­da­rė kaip vi­so mū­sų me­no sky­das.“

Gel­bė­jo ne vieną

L. Stro­lis kny­go­je pri­si­me­na, kaip J. Mi­kė­nas iš­gel­bė­jo J. Kė­dai­nį, po ka­ro areš­tuo­tą už tai, kad bu­vo pa­bė­gęs iš Rau­do­no­sios ar­mi­jos 16-osios lie­tu­viš­ko­sios di­vi­zi­jos ir per vo­kie­čių oku­pa­ci­ją slaps­tė­si tė­viš­kė­je.

„J. Mi­kė­nas, ka­dan­gi jau bu­vo įtrauk­tas į Ka­li­ning­ra­do pa­mink­lo ruo­ši­mo dar­bus, tu­rė­jo ry­šį su ka­riš­kiais, ku­riems par­eiš­kė, kad jam bū­ti­nai rei­kia Kė­dai­nio kaip ge­ro skulp­to­riaus ir pa­gal­bi­nin­ko. Kė­dai­nis bu­vo pa­leis­tas ir iš ti­krų­jų pa­dė­jo Mi­kė­nui at­lik­ti dar­bą iš pa­tva­rios me­džia­gos“, – aiš­ki­no L. Stro­lis. Pa­sak jo, įsa­ky­mas su­kur­ti tą pa­mink­lą at­ėjo iš Mask­vos – bu­vo liep­ta įtrauk­ti vi­sus žy­mes­nius skulp­to­rius. „Kom­par­ti­jos CK nu­ro­dė Mi­kė­no ir Pun­dziaus pa­var­des, bet jiems lei­do pa­siim­ti pa­gal­bi­nin­kų. Tai Pun­dzius ir Mi­kė­nas pa­siė­mė R. Ja­ki­ma­vi­čių, Pe­trą Vai­va­dą, J. Kė­dai­nį, iš stu­den­tų, ro­dos, kad Bro­nių Pe­traus­ką, – var­di­jo L. Stro­lis. – Ka­li­ning­ra­de jie iš­bu­vo dau­giau kaip mė­ne­sį.“

Skulp­to­rius G. Jo­kū­bo­nis (1927–2006) tei­gė, jog lie­tu­vių skulp­to­riams, su­kū­ru­siems Ka­li­ning­ra­de vals­ty­bi­ne pre­mi­ja įver­tin­tą pa­mink­lą, at­si­vė­rė ga­li­my­bė iš­lik­ti: „Mi­kė­nas pa­si­da­rė kaip vi­so mū­sų me­no sky­das. Gal­būt dėl to, kad ne­ga­lė­da­vo jo įveik­ti, taip daž­nai plė­šy­da­vo­si V. Jur­kū­nas ir į jį pa­na­šūs.“

K. Bog­da­no (1926–2011) žo­džiais, dėl šio pa­mink­lo įver­ti­ni­mo J. Mi­kė­nas Lie­tu­vos val­džios aky­se ta­po be­veik ne­lie­čia­ma fi­gū­ra. „Bu­vo šnabž­da­ma­si, kad jis fi­nan­siš­kai re­mia esan­čius Si­bi­re, kad ne vie­ną iš­lai­ko, kad pa­de­da le­ga­li­zuo­tis ir įsi­kur­ti grį­žu­siems iš trem­ties ir la­ge­rių“, – sa­kė K. Bog­da­nas.

J. Mi­kė­nas yra pa­dė­jęs ir sa­vo pus­se­se­rės Onos Mi­kė­nai­tės iš trem­ties grį­žu­siam sū­nui Vai­du­čiui Kas­pe­ra­vi­čiui (g. 1933). Kny­gos au­to­rei jis pa­sa­ko­jo, kaip 1940 me­tais jų šei­mą ve­žant į Si­bi­rą J. Mi­kė­nas su P. Cvir­ka ieš­ko­jo gi­mi­nai­čių po eše­lo­nus Nau­jo­jo­je Vil­nio­je, bet ne­ra­do.

1959 me­tais Vai­du­tis grį­žo į Lie­tu­vą, at­ėjo į J. Mi­kė­no na­mus ir pa­da­vė ma­mos raš­te­lį: „Pa­dėk ma­no vai­kui.“ Pers­kai­tęs jį skulp­to­rius par­odė so­fu­tę val­go­ma­ja­me, pa­ža­dė­jo įre­gis­truo­ti. „Pa­gal do­ku­men­tus ne­tu­rė­jau tei­sės gy­ven­ti Vil­niu­je. Bet Mi­kė­nas ma­ne ap­gy­ven­di­no. Aš tu­rė­jau lo­vą, ra­di­jo im­tu­vą. Jo du­kros ta­da dar bu­vo ma­žu­tės, pra­bėg­da­vo pir­myn, at­gal, o čia sė­di toks lau­ki­nis...“ – pri­si­mi­nė V. Kas­pe­ra­vi­čius. Vė­liau pus­se­se­rės sū­nus vi­sur ve­žio­da­vo J. Mi­kė­ną jo „Po­be­da“, ku­rią nu­si­pir­ko 1959 me­tais pa­sta­tęs P. Cvir­kai pa­mink­lą.

Su J. Mi­kė­nu dar Par­yžiu­je bend­ra­vęs li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, žur­na­lis­tas, ver­tė­jas Va­lys Draz­daus­kas (1906–1981) ne­slė­pė, kad 1956 me­tais, kai grį­žo iš la­ge­rio, dau­ge­lis, net ar­ti­mi bu­vę žmo­nės jo ven­gė. „O Mi­kė­nas užė­jo pas ma­ne, pa­si­kal­bė­jom, ir man tas jo ges­tas pa­da­rė la­bai di­de­lį įspū­dį. Ke­lis kar­tus bu­vau jo stu­di­joj An­ta­kal­ny, ma­čiau, kaip dir­ba. Po ka­ro jis iš­gy­ve­no di­de­lę vi­di­nę tra­ge­di­ją. Bu­vo vi­sai ki­toks žmo­gus, ne toks, kad ga­lė­tų leng­vai su­tikt su vis­kuo, ką jam lie­pė da­ry­ti. Daug ne­si­pa­sa­ko­da­vo. Bet kai žmo­gų la­bai ge­rai pa­žįs­ti, ga­li ma­tyt, kad jam kaž­kas ne taip (...) Ži­no­jau, kad ge­ria. Par­yžiu­je ne­gė­rė vi­siš­kai, na, kiek ten to vy­no, ir tai ne vi­sa­da... Mes ka­vą ger­da­vom, ir vis­kas“, – pa­sa­ko­jo V. Draz­daus­kas.

Anot jo, so­vie­ti­niais me­tais P. Cvir­ka įtrau­kė skulp­to­rių į val­džios žmo­nių ap­lin­ką. „Mi­kė­nas prie politikierių ne­si­dė­jo. Jis bend­ra­vo su dai­li­nin­kais, la­biau­siai –su ra­šy­to­jais. Ne­la­bai gau­dė­si po­li­ti­koj, sve­ti­mas da­ly­kas jam bu­vo“, – tvir­ti­no V. Draz­daus­kas.

Ne­te­kęs laisvės

Pri­si­min­da­mas J. Mi­kė­ną skulp­to­rius Sta­sys Vait­kus (1907–1989) svars­tė, kaip jis tu­rė­jo jaus­tis, iš vi­siš­kos lais­vės pa­te­kęs į vi­siš­ką ne­lais­vę: „Dai­li­nin­kas jau­tė­si lais­vas, ką no­rė­jo, tą da­rė. Duos ilius­truot ko­kią kny­gą, jis pa­da­rys, gaus pi­ni­gų – sės ir nu­va­žiuos į Par­yžių. Ką no­ri, tą da­ro. O da­bar ne­ga­li­ma (...) Kai da­rė Pe­tro Cvir­kos pa­mink­lą, vy­ko ko­mi­si­ja po ko­mi­si­jos, vie­na sa­ko taip, ki­ta – ki­taip (...) Ar­ba pa­im­kit pa­mink­lą Ma­ry­tei Mel­ni­kai­tei. Ta as­me­ny­bė ta­da bu­vo la­bai to­kia ne­aiš­ki, bet rei­kė­jo pa­to­so, rei­kė­jo he­ro­jės, tai ją ir da­rė. Ne­pras­ta ta skulp­tū­ra, bet tai ne Mi­kė­nas, ten gal tik treč­da­lis jo.“

Pa­sak S. Vait­kaus, J. Mi­kė­nas įni­ko į svai­ga­lus po ka­ro. „Ta­da žmo­nės Lie­tu­vo­je ne­žmo­niš­kai ėmė gert, aš ma­ty­da­vau tuos da­ly­kus, – sa­kė jis. – Ir Bro­nius Pun­dzius bai­sus daik­tas kaip gė­rė. Vi­siš­kai blai­vaus jo nie­kad ne­ma­čiau, am­ži­nai bū­da­vo gir­tas. Bet Juo­zas nie­ka­da ne­atei­da­vo į ins­ti­tu­tą pas stu­den­tus iš­gė­ręs. Iš­ger­da­vo po vis­kam, bet ir­gi ne kas­dien. Juo­zas Mi­kė­nas bu­vo ne vien, o gal net ne tiek nau­jų­jų lai­kų lie­tu­vių skulp­tū­ros sim­bo­lis, kiek jos li­ki­mo to­ta­li­ta­riz­mo epo­cho­je pa­vyz­dys.“

Kny­go­je nė­ra J. Mi­kė­no du­krų pri­si­mi­ni­mų. Pa­pra­šius bent šiek tiek pa­pa­sa­ko­ti apie tė­vą „Lie­tu­vos ži­nioms“, mu­zi­ko­lo­gė Ri­ma Mi­kė­nai­tė-Ba­la­kaus­kie­nė pa­brė­žė: „Per daug anks­ti ne­te­kau tė­vo. Pri­si­mi­ni­mai apie jį man per­ne­lyg bran­gūs, kad ga­lė­čiau juos kam nors ati­duo­ti.“