Juozapo Čechavičiaus atradimai ir išdaigos
Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je vei­kia Juo­za­po Če­cha­vi­čiaus (Józef Cze­cho­wicz, 1818–1888) fo­tog­ra­fi­jų par­oda. Ji su­reng­ta mi­nint fo­tog­ra­fo 200 me­tų gi­mi­mo su­kak­tį. 1865 me­tais jis ap­si­gy­ve­no Vil­niu­je ir čia pra­lei­do vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Per tą laiką J. Čechavičius sukūrė kelis šimtus Vilniaus ir sostinės apylinkių nuotraukų. Jis fiksavo urbanistinį peizažą, panoramas, architektūros ir istorijos paminklus, renginius bei įvykius. Anksčiau fotografas studijavo Paryžiuje ir Varšuvoje. Pirmąją fotoateljė jis atidarė Liubline, o prieš atsikeldamas į Vilnių gyveno ir dirbo Kijeve, Černigove (Ukrainoje), Vitebske (Baltarusijoje).

Siekė aukštumų

J. Čechavičius – Vilniaus metraštininkas. Rengiant parodą „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ paaiškėjo, kad jis yra ir seniausių išlikusių Kijevo nuotraukų autorius. Dabar sostinės galerijoje jo kadrai rodomi greta kitų iškilių Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos fotografų darbų. Tarp pastarųjų – Édouardo Balduso, Gustave‘o Le Gray, Karolio Beyerio kūryba.

Parodos kuratoriaus Dainiaus Junevičiaus teigimu, išplėstinė paroda padeda įvertinti kontekstą, kokioje epochoje gyveno ir dirbo J. Čechavičius. „Norėjosi jį parodyti kitaip. „Užsikabinau“ už žodžių, kad J. Čechavičius yra europinio masto estetas. Kad suprastume, kaip jis atrodo Europos kontekste, reikėjo parodyti visą šią apimtį, – parodos sumanymą aiškino D. Junevičius. – Minėti prancūzų fotografai – korifėjai, pasiekę kūrybos aukštumas. Siekdamas savo aukštumų J. Čechavičius išvyko į Paryžių. Be abejonės, jam šios fotografijos buvo žinomos.“

Geriausi ir Varšuvos fotografai: Konradas Brandelis, Maksymilianas Fajansas, Janas Mieczkowskis. Tiesa, Lenkijoje jų darbai nėra dažnai eksponuojami, slepiami archyvuose. O į Lietuvą atvežti Lietuvos dailės muziejaus darbuotojų pastangomis. D. Junevičius juokavo: dabar varšuviečiai turėtų atvykti į Vilnių pasižiūrėti šių darbų.

Atradimų pasitaiko nuolat

Pirmojoje galerijos salėje eksponuojamos pirmų fotografų, dirbusių Vilniuje iki J. Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai dar nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vaizdų.

Rengdamas šią parodą D. Junevičius atrado ir tai, kad J. Čechavičius yra seniausių Kijevo fotografijų autorius. Vitebske sudarytas nuotraukų albumas saugomas Maskvoje. Tame albume – šešiolika seniausių Kijevo nuotraukų. Jame yra ir kadrų iš Vilniaus, apie kuriuos iki šiol nežinota.

Pasirodo, reikšmingų atradimų pasitaiko rengiant kiekvieną parodą. „Jų bus ir dar vienas kitas, – įsitikinęs kuratorius. – O mes turėtume būti dėkingi, kad didžiąja savo gyvenimo stotimi J. Čechavičius pasirinko Vilnių. Kiti miestai jam buvo tik tarpinės stotelės.“

Paaiškėjo ir daugiau aplinkybių apie J. Čechavičiaus „Neries pakrančių albumą“, dėl kurio atsiradimo anksčiau galėjome tik spėlioti. Vieną vasarą Šiaulių berniukų gimnazijos abiturientai sumanė praleisti laive – pakartoti 1857 metų grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspediciją Nerimi. Jos metu K. Tiškevičius aplankė, išmatavo ir aprašė Neries aukštupį – pirmuosius 77 upės kilometrus. 1871 metais (jau po K. Tiškevičiaus mirties) ekspedicijos rezultatai buvo paskelbti knygoje „Neris ir jos krantai“. Ji, matyt, paliko įspūdį gimnazijos moksleiviams ir jų tėvams, išleidusiems paauglius į kelionę. Kadangi mokiniai buvo iš pasiturinčių šeimų, kelionei užfiksuoti pasisamdė geriausią tuo metu dirbusį fotografą. Kartu išplaukė virėjai, tarnai ir būsimo „Neries pakrančių albumo“ autorius.

Kaip to meto vilniečiai

Fotografinės išdaigos sugulė paskutinėje galerijos salėje. Čia, padidintuose nuotraukų fragmentuose, matyti įvairios žmonių figūros – J. Čechavičiaus epochos įvykių liudininkai, su kuriais jis vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, kalbėjosi ir stebėjo Vilniaus gyvenimą. „Greičiausiai, tos figūros tuose kadruose atsidūrė neatsitiktinai“, – užsiminė D. Junevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad parodoje visos nuotraukos eksponuojamos taip, kaip į jas turėjo būti žvelgiama XIX amžiaus antros pusės pradžioje. Pavyzdžiui, pirmasis Vilniaus fotografas Abdonas Korzonas kūrė stereoskopines nuotraukas. Su specialiais akiniais ekrane galima pamatyti šešias išlikusias A. Korzono erdvines fotografijas.

Dainius rado ir originalią Vilhelmo Zacharčiko nuotrauką. Ji išsiskyrė iš kitų fotografo reprodukcijų. Kurį laiką V. Zacharčikas dirbo Vilniaus astronomijos observatorijoje, bet geriau nei dangų jam sekėsi fotografuoti miestą. „Sprendžiant pagal tą vienintelę išlikusią nuotrauką, jis buvo stipresnis fotografas nei dauguma jo amžininkų, – kalbėjo D. Junevičius. – O J. Čechavičius kūrė panoramines nuotraukas, kurias jungė iš dviejų ar trijų kadrų. Įspūdingiausios – sujungtos iš penkių nuotraukų. Toks vaizdas matomas lanku – 120–140 laipsnių kampu. Jei plokštumoje užfiksuotą upę matome puslankiu, tai lenktame ekrane ji, atrodo, teka tiesiai. Tuomet matome tai, ką anuomet matė vilniečiai.“

Lyg dar vienas kursas

Parodos architektas Saulius Valius ne pirmąkart dirbo su D. Junevičiumi. „Kaskart darbas su juo – kaip dar vienas universiteto kursas. Uždažau savo žinių dėmes, patiriu ką nors nauja. Nebuvo paprasta rengti šią parodą – fotografijas reikėjo saugoti nuo ryškios šviesos, tamsa žiūrovui dažnai yra nesuprantama. Teko ieškoti alternatyvių žiūrovų dėmesio pritraukimo būdų“, – pasakojo jis.

„Juozapas Čechavičius kūrė panoramines nuotraukas, kurias jungė iš dviejų ar trijų kadrų. Matome tai, ką anuomet matė vilniečiai.“

Kaip atrinktos dabar rodomos fotografijos? Kai kurias labiausiai vertino pats fotomenininkas ir jo amžininkai. Vertingiausias J. Čechavičius siuntė į parodas, Prancūzijos fotografijos draugiją, kurios nariu buvo, ar Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją, kad būtų įtvirtintos jų autoriaus teisės.

„Juozapas Čechavičius ir jo epocha“ neišdildomą įspūdį paliko fotografui ir fotografijos istorikui Stanislovui Žvirgždui. „Tokio lygio fotografijos parodos Lietuvoje dar nebuvo. Dainius visada mus stebina kokiais nors atradimais. Per naktį perskaičiau visus parodos katalogo tekstus“, – kolegą gyrė fotografijos paskaitas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiantis S. Žvirgždas.

Jis prisiminė 2015 metais Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikusią parodą „Juozapo Čechavičiaus Vilnius“. „Ten buvo vienas J. Čechavičius, čia gi jis – tarp visų savo amžininkų, Vilnių fotografavusių anksčiau ir vėliau, – palygino fotografas. – Savaip J. Čechavičių vertina prancūzai. Ir mūsų fotografai nėra prastesni už išgirtuosius. Pasižiūrėjus parodą matyti visa mūsų fotografijos jėga.“

Liko neįmintų mįslių

J. Čechavičiaus biografijoje dar liko neįmintų mįslių, kurios domina fotografijos tyrėjus ir žinovus. Viena jų – kodėl 1853 metais (tais pačiais, kai Liubline atidarė fotoateljė) fotografas susidomėjo šia meno sritimi? Kita – kas formavo jo požiūrį į fotografiją? D. Junevičius įsitikinęs: išspręstos šios mįslės padėtų geriau suprasti J. Čechavičiaus kūrybą. Ir būtų galima parašyti dar vieną storą monografiją.

Paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki kovo 3 dienos.