Jonny Benjamin: „Patyriau daugiau nei paauglystės hormonų audras“
Jon­ny Ben­ja­min, vos su­lau­kęs de­šim­ties me­tų,  su­si­dū­rė su psi­chi­kos svei­ka­tos prob­le­mo­mis: ėmė gir­dė­ti keis­tus gar­sus. Vė­liau, bū­da­mas pa­aug­liu, smu­ko į dep­re­si­ją,  o su­lau­ku­siam 20 me­tų bu­vo diag­no­zuo­tas ši­zoa­fek­ti­nis su­tri­ki­mas, ši­zof­re­ni­jos ir bi­po­li­nio su­tri­ki­mo de­ri­nys. Šian­dien J. Ben­ja­min yra ge­rai ži­no­mas tiek Di­džio­jo­je bri­ta­ni­jo­je, tiek ir už jos ri­bų, kaip psi­chi­kos svei­ka­tos kam­pa­ni­jos ak­ty­vis­tas, au­to­rius ir vlo­ge­ris. 

– Leidykla, kurią esu įsteigęs, rengiasi išleisti jūsų knygą „Nepažįstamasis ant tilto“...

– O, dėkoju...

– Tačiau šio pokalbio išsiprašiau ne vien jai pareklamuoti. Jaučiu, kad su jumis įdomu pasikalbėti...

– Gerai, malonu. Ačiū.

– Esate asmenybė, kurią nelengva apibūdinti.

(Juokiasi)

– Kaip pageidautumėte būti pristatytas kokiam nors nepažįstamajam?

– Darbuojuosi psichikos sveikatos srityje. Vadinuosi psichikos sveikatos propagandistu arba aktyvistu.

Tai plati sritis, apima įvairiausius reikalus... Mokyklos, kalėjimai, universitetai... Išties nelengva trumpai apibūdinti.

– Bet jums puikiai pavyko. „Psichikos sveikatos aktyvistas“ skamba šauniai. Ar Jonny Benjamin – tikri jūsų vardas ir pavardė?

– Taip, taip. Mano visas vardas – Džonatanas. Džonatanas Bendžaminas. Tačiau visi mane kažkodėl vadina Džoniu, ir man tai patinka.

– Kalbant apie psichikos sveikatą, verta paminėti, kad jūs ne tik darbuojatės toje srityje, bet ir pats turite atitinkamo negalavimo diagnozę.

– Taip. Man nustatytas schizoafektinis sutrikimas. Tai šizofrenijos ir bipolinio negalavimo derinys. Diagnozavo tą ligą, kai buvau dvidešimtmetis. Dabar man trisdešimt vieneri.

Anuomet pranešta diagnozė siaubingai sukrėtė. Žinojau, kad man kažkas negerai su galva: vaikščiojau nuolat žiauriai prislėgtas, kartais kliedėdavau, girdėdavau balsus... Taigi, nesijaučiau sveikas, bet vis tiek patyriau šoką, išgirdęs gydytojų išvadą. Ir visa šeima pakraupo dėl tokios žinios. Mat iki tol sugebėjau savo bėdas nuslėpti, nenorėdamas jaudinti namiškių. Ir staiga išaiškėjo tas siaubas...

Atsidūriau ligoninėje, viskas pasikeitė pernakt. Viskas. Pasijutau, lyg gyvenimas žlugęs. Ir tuomet nuėjau ant Vaterlo tilto. Žinote apie tą momentą?

– Taip, esu girdėjęs. Kada tai nutiko?

– Po mėnesio, praleisto ligoninėje. Pasidaviau. Buvau visiškai palūžęs: nepagydoma liga, psichiatrinė... Niekas nežadėjo, kad pasitaisysiu. Nebeturėjau dėl ko gyventi. Pamaniau, bus geriausia, jei manęs nebeliks: pats nebesikankinsiu, o ir artimieji mažiau kentės, nesusidurdami su manimi. Nusprendžiau, bus geriau, jei nebeegzistuosiu.

– Tikrai siaubinga...

– Taip. Grynas siaubas.

– Ir tuomet nutiko tai, kas išsamiai ir vaizdingai aprašyta jūsų knygoje. Ar ne taip?

– O taip. Teisybė.

– Kadangi „Nepažįstamasis“ greit pasirodys lietuviškai, čia praleiskime epizodą ant tilto ir pasikalbėkime apie tai, kas vyko paskui.

– Gerai. Žinoma.

– Taigi, jūs vėl gydėtės?

– Gydžiausi.

– Ir gydymas, matyt, padėjo. Jau dešimt metų laikotės nenugrimzdamas.

(Juokiasi)

– O, per tą laiką patyriau nemaža staigių nuopolių. Aukštyn – žemyn. (Galvoja) Pirmuosius penkerius metus apie tai su niekuo nesikalbėjau. Gėdijausi. Nepajėgiau ta tema suregzti net kelių žodžių. Drovėjausi artimųjų, draugų...

– Penkerius metus?

– Taip. Esu kilęs iš žydų šeimos. Pas mus nebuvo priimta kalbėtis apie tokius dalykus. Niekas aplinkui niekada neprasitardavo... Jaučiausi svetimas lyg koks ateivis. Buvo žiauriai sunku. Neturėjau įprasto darbo, nuolat įsitempęs, atsiskyręs, visiškai nepasitikėjau savimi.

Tie penkeri metai buvo žiauriai keisti: jokio tikslo, jokios krypties... Taigi.

– Kaip iš to ištrūkote?

– Pajutau, kad jau gana. Pavargau tylėti, slėpti savo būseną, „užsiknisau“ nuo atsiskyrėliškumo. Ėmiau pasakoti ir filmuoti tai telefonu. Nepajėgiau kalbėtis su kuo nors gyvai. Pernelyg drovėjausi. Taigi vieną dieną tiesiog nusifilmavau telefonu ir internetu įkėliau įrašą į „YouTube“.

– Taip paprastai?

– Taip. Tik ne savo vardu. Susigalvojau slapyvardį. Nenorėjau, kad artimieji žiūrėtų.

– Nors tame įraše jūs aiškiai atpažįstamas?

– Taip, bet nemaniau, kad namiškiai jį aptiks, nes šiaip rinkdamas mano vardą nieko ten nerastum.

– Aišku.

– Tikėjausi, kad kas nors išklausys, supras, atsilieps. Ir tikrai – vos įdėjus įrašą ėmė plūsti žinutės, komentarai. Žmonės man dėkojo, nes jautėsi panašiai: drovėjosi atsiverti. Gavau daugybę žinučių. Tada nusifilmavau dar keletą monologų. Prabilti į kamerą buvo kur kas lengviau nei atvirauti su tikru klausytoju. Prifilmavau šūsnį įrašų, viską kroviau į jutubą. Ir tada juos pamatė namiškiai...

Taaaigi. Pirmiausia panorau viską ištrinti, bet pagalvojau: „O gal ir gerai, kad visa šeima sužinojo, kaip jaučiuosi?“ Juk tarpusavyje niekad apie tai nebuvome net užsiminę. Ir štai, jie žino, kas dedasi mano galvoje. Paslapties nebeliko. Nes ten aš išsipasakojau ne tik apie dvasios kančias, bet ir apie rūpesčius dėl homoseksualumo. Suprantate, toks dalykas žydų aplinkoje...

– Kad ir Londone?

– Londone, taip, bet vis tiek... Tuose įrašuose prisipažinau esąs gėjus. Visa šeima pamatė. Taip pradėjome kalbėtis. Kalbėdamasis pajutau, kad geriau save suvokiu ir priimu. Nuėjau į psichoterapiją. Ten irgi kalbėjausi. Dar užsiėmiau sąmoningumo meditacijomis, jos man nuostabiai pagelbėjo. Pradėjau atgauti sielos ramybę.

Tačiau per pastaruosius šešerius metus buvau atkritęs bent keturis kartus. Turėjau kaskart gultis ligoninėn. Labiausia kenkia įtampa. Žinote, pasijutęs geriau, ėmiau dirbti visą darbo dieną.

– Kur įsidarbinote?

– Labdaros įstaigose, padedančiose psichikos ligoniams.

Nusifilmavau dviem dokumentiniams filmams, Jungtinėje Karalystėje juos daug kas pažiūrėjo. Ėmiau pasakoti apie save žiniasklaidai, pradėjau lankytis mokyklose, universitetuose. Išgarsėjau.

Viskas nuostabu, tačiau buvau apleidęs sveikatą. Jei tik neišsimiegu, patiriu stipresnę įtampą ar padauginu alkoholio, iškart už tai sumoku pakrikusia psichika. O pastaraisiais metais nemažai gyvenau kaip tik šitaip. Todėl mano smegenys kartkartėmis nutrūksta: apsėda manija, paranoja, kliedesiai. Tuomet lieka gultis ligoninėn, man parenka vaistus.

Tai kartojasi, ir kartosis ateityje. Esu susitaikęs su tikrove. Tik dabar jau šiek tiek nutuokiu, kaip veikia mano protas. Pajėgiu jį užjausti. Lankausi pas terapeutą, vedantį užuojautos pratybas. Palengva puoselėju gebėjimą atjausti patį save. Žiauriai įdomu. Ir labai naudinga.

– Kaip atrodo tokios pratybos?

– Mano terapeutas kabinete sustato kelias kėdes ir pasiūlo man pasėdėti skirtingose vietose, įsijaučiant į įvairias būsenas. Pavyzdžiui, viena kėdė skirta piktajam „aš“, ten atsisėdęs kalbu savo pykčio balsu. Paskui persėdu ant gerumo kėdės ir kalbu švelniau, aiškinuosi, kas man sukelia pyktį, nerimą, nepasitikėjimą. Tai tikrai veikia.

– Puiku. Pereikime prie jūsų visuomeninės misijos. Neseniai vienas bičiulis žurnalui „Rigas Laiks“ kalbino Alastairį Campbellą.

– O, tikrai?

– Taip. Pamenate tokį buvusį Jungtinės Karalystės vyriausybės pilkąjį kardinolą?

– Žinoma.

– Tai va. Jis irgi tapo psichikos sveikatos aktyvistu, turi artimą giminaitį, sergantį šizofrenija... Campbellas tame interviu pareiškė, kad psichikos liga neturėtų žmogui užkirsti kelio į politiką. Pavyzdžiui, sergantysis šizofrenija galėtų būti renkamas į parlamentą.

Aha.

– Išgirdęs tokią mintį, pamaniau, kad psichikos ligonių stigmatizacija jūsų šalyje – gūdi praeitis. Ar taip ir yra?

– Taip, reikalai pas mus tikrai sparčiai gerėja, nors dar daug reikėtų pasiekti. Pažangūs pokyčiai prasidėjo prieš porą metų. Labai padėjo princai Viljamas ir Haris. Jaunoji monarchų karta ėmė viešai kalbėti apie psichikos sveikatos bėdas.

– Kas atkreipė sosto įpėdinių dėmesį į šią sritį?

– Abu princai su Viljamo žmona Kate įsteigė labdaros įstaigą. Panašu, kad jiems visiems nuoširdžiai rūpi psichikos ligoniai. Princai Viljamas ir Haris, būdami visai jauni, neteko savo motinos, princesės Dianos. Jie atvirai pasakoja apie patirtą traumą, su ja susijusias dvasios kančias. Princas Haris susidūrė su psichikos sunkumus patiriančiais žmonėmis, tarnaudamas armijoje. Potrauminis sindromas, priklausomybės... Jam labai rūpi, kaip pagelbėti įveikti tokius negalavimus. Princas Viljamas kariuomenėje pilotavo medikų sraigtasparnį, savo akimis regėjo, kaip kariai žudosi, šokdami nuo uolų. Jis labai nusiteikęs siekti savižudybių prevencijos.

Įžymybėms pradėjus viešai svarstyti psichikos negalias, stigma iškart sumenko. Tačiau reikia dar daug nuveikti, ypač vyriausybei. Jos nariai vis žada gerinti psichikos negalavimų gydymą, mažinti ligonių atskirtį, bet nuveikta dar per mažai. Kai žmogus susilaužo ranką, darbovietėje visi supranta ir jį pavaduoja, o su psichikos ligoniais būna kitaip.

– Sudėtingiau.

– Taip. Ir ši stigma dar ryški.

– Kiekvienas psichikos ligonis kitoks.

– Smegenys – baisiai sudėtingas organas, menkai ištirtas. Atrodo, mokslininkai stengiasi, bet mes vis dar per mažai nutuokiame apie protą. Man regis, vėžio tyrimai pasistūmėję kur kas toliau. Vėžiui lengviau rasti pinigų, bent jau Jungtinėje Karalystėje.

– Vėžys – garsesnė tema. Ir ko gero, skamba patraukliau už šizofreniją.

– Taigi.

– Įžengęs į literatūros laukus, jūs ne tik aprašėte savo patirtį negrožinėje knygoje, bet taipogi kuriate eilėraščius.

– Taip, išties.

– Kūrybos pasaulyje psichikos ypatumai suvokiami kitaip. Žmonės linksta romantizuoti keistuolius, kartais net nusirisdami į absurdą, kai neskiria originalios išmonės nuo klinikinės psichozės ir ieško meninės vertės sunkioje negalioje ar kliede. Tokį požiūrį galbūt paskatino „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir panašūs kūriniai. Ką manote apie tai?

– Įdomu, kad kaip tik per šitą filmą patyriau pirmąjį gyvenime sąlytį su dvasios negalia. Pažiūrėjau jį dar moksleivis ir kraupiai persigandau. Buvau turbūt šešiolikmetis, sunki paauglystė, o filme pamatęs tą siaubingą ligoninę, pagalvojau, kad ir pats atsidursiu panašioje įstaigoje. Net suakmenėjau iš siaubo. Ir šiandien bijočiau jį žiūrėti.

Mano poezija gelbsti išleidžiant iš galvos dalykus, kurių šiaip negaliu papasakoti. Tie eilėraščiai itin niūrūs, kupini smurto ir siaubo. Nieko gražaus juose nėra. Rašiau jausdamasis baisiai prislėgtas. Pats neapkenčiu tų eilių, nemėgstu jų skaityti. Išleidau tik tam, kad kiti suvoktų, kaip jaučiausi...

– Ir kaip? Suvokė?

– Ten prirašyta apie mirtį, žalojimąsi. Nieko šviesaus.

– Nesulaukėte pagyrų ir premijų už tai, kad poeziją kuria būtent psichikos ligonis?

– Ne. Skaitytojai lieka lyg maišu trenkti. Vertinga tik tai, kad jie praplečia akiratį apie pakrikusį protą. Todėl įdėjau kai kuriuos eilėraščius į savo knygą.

Dar rašydavau dienoraštį...

– Gal ir teberašote?

– Ne, jau nebe. Rašiau jį nuo vaikystės, gal dešimties metų, iki sulaukiau maždaug dvidešimties. Mano knygoje yra jo ištraukų. Jos taip pat niūrios, užtat liudija, kokioje tikrovėje gyvenau. Tikiuosi, kad skaitytojams, ypač jaunimui, bus įdomu. Jie supras, kad patyriau daugiau nei paauglystės hormonų audras.

– Ar knygą iš esmės parašėte pats? Turėjote bendraautorę...

– Taip, papasakojau visą turinį, o ji surašė. Kartu skaitėme tuos dienoraščius, atrinkome, ką spausdinti.

Knygos pabaigoje yra ir mane ant tilto sustabdžiusio Neilo indėlis. Jis aprašė savo prisiminimus.

– Kaip judu sutariate dabar?

– Mūsų santykiai ypatingi. Bendraujame jau... penkerius metus. Iš pradžių nebuvo lengva. Puolėme keliauti, pasakodami visiems savo istoriją, ir man pasidarė per sunku. Atkritau. Kaskart viską prisiminti ir iš naujo dėstyti tapo nepakeliama. Neištvėrę įtampos, apsipykome tarpusavyje.

– Nieko nuostabaus.

– Iš pradžių lakstėme visur, kur tik pakviesdavo. Perdegėme abu.

– Neturėjote vadybininko?

– Ne, iš pradžių nieko neturėjom. Viską tvarkėmės patys. Nemokėjom atsisakyti. Pakalbėję mokyklos susirinkime, lėkdavome į kokį nors „Barclays“ banką susitikti su šimtais jo tarnautojų. Gyvenome traukiniuose, malėmės po visą šalį. Tik po pusantrų metų atsirado žmonių, kurie padėjo koordinuoti ir vadybinti mūsų veiklą.

Dabar šiek tiek pasidalijome sritimis: man labiau patinka jaunimas, moksleiviai, studentai, Neilui – įmonės ir organizacijos. Vis tiek dirbame drauge, tik kitaip paskirstome dėmesį.

– Jūs vartojate grotažymę „Netikėtas gerumo mostas“?

– Ne, mūsų tema – „Vilties kelionė“. „Netikėtas gerumas“ – asmeninis Neilo projektas, kilęs iš to, kaip jis pasielgė ant tilto. Man tai – kur kas daugiau. Daug daugiau.

– Koks jūsų santykis su religija?

– Dabar ar...?

– Papasakokite.

– Gerai. Bręsdamas jaučiau stiprią religijos įtaką. Lankiau ne tik žydų mokyklą, bet ir sekmadienines pamokas. Tikėjimo dalykai mane ypač paveikė. Dešimties metų ėmiau girdėti balsą, buvau tikras, kad tai angelas kalbasi su manim. Daug melsdavausi. Paskui pasidarė sunku. Šešiolikmečiui parūpo seksas, kaupėsi vidinė prieštara.

Vėliau, kai man nustatė ligą, atsisakiau religingumo, mečiau tikėjęs. Pykau, kaltinau Dievą. Apskritai daug ir smarkiai pykau. Dar vėliau, kai išsikalbėjau ir susivokiau, grįžau prie tikėjimo. Dabar mielai bendrauju su žydų mokyklomis, sinagogomis, nes turiu kuo pasidalinti, jaučiu prasmę. Per susitikimus prieina jaunuoliai sakydami: „Kankinuosi dėl depresijos.“ Arba: „Sergu šizofrenija, bet niekam neprisipažįstu.“ Tai siaubinga. Žinau, kaip jie jaučiasi, nes pamenu palengvėjimą, kai pats atsikračiau paslapties.

– Jūsų asmeninę istoriją keitė atsitiktinumai, ar ji buvo nulemta?

– Faktas, kad tada ant tilto Neilas ėjo pro šalį, sustojo, užkalbino... Daug kas sako, kad jį pasiuntęs Dievas. Manau, tai buvo nulemta. Kaip ir tai, kad dabar mes kartu tęsiame gerus darbus. Vis labiau tuo tikiu, jaučiuosi dėkingas. Nebepykstu dėl savo ligos. Džiaugiuosi galėdamas dirbti, džiaugiuosi gyvendamas, džiaugiuosi atvykęs į Vilnių. Tai nuostabu.

– Tai tikrai nuostabu. Ačiū, kad susitikote po kelionės ir ilgos darbo dienos.

Pranešimą parašė Ignas S.