Jonas Vileišis: „Mes judinome žemę!“
Vie­nas žy­miau­sių Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos vei­kė­jų, Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras – Jo­nas Vi­lei­šis. 

Ad­vo­ka­tas ir po­li­ti­kas. Pub­li­cis­tas ir ko­vo­to­jas už spau­dos lais­vę. Se­niau­sio lie­tu­viš­ko dien­raš­čio „Lie­tu­vos ži­nios“ (gi­mu­sio iš pir­mo­jo lie­tu­viš­ko dien­raš­čio „Vil­niaus ži­nios“) pir­ma­sis re­dak­to­rius ir lei­dė­jas. Nuo­sek­lus de­mo­kra­tas ir vie­nas žy­miau­sių Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bi­nin­kų. Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rys ir Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras. Pir­mų­jų at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės vy­riau­sy­bių mi­nis­tras. Pir­ma­sis ir il­ga­me­tis Kau­no bur­mis­tras – jam va­do­vau­jant Lie­tu­vos lai­ki­no­ji sos­ti­nė iš ap­leis­to im­pe­ri­jos už­kam­pio ta­po mo­der­niu Eu­ro­pos mies­tu. Kiek­vie­nas iš šių gar­sios ir gar­bin­gos Vi­lei­šių gi­mi­nės at­sto­vo J.Vi­lei­šio gy­ve­ni­mo pus­la­pių rei­ka­lau­ja at­ski­ros is­to­ri­jos. Šian­dien bent pra­bė­go­mis per­vers­ki­me ke­le­tą jų.

Akis­ta­ta su okupantais

1915 me­tų va­sa­ra ad­vo­ka­tui J.Vi­lei­šiui, kaip ir dau­ge­liui jo bi­čiu­lių bei bend­ra­žy­gių vil­nie­čių in­te­li­gen­tų ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ra. Per Lie­tu­vą ri­tan­tis Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro fron­tui prie Vil­niaus ar­tė­jo vo­kie­čių ka­riuo­me­nė. Kal­bos apie žiau­rų oku­pan­tų el­ge­sį su vie­tos gy­ven­to­jais, ne­pa­ke­lia­mas re­pa­ra­ci­jas ir prie­vo­les, bet ko­kio vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo su­var­žy­mus, dau­ge­liui mies­tuo­se gy­ve­nu­sių lie­tu­vių, ypač in­te­li­gen­tų, ne­pa­li­ko ki­to pa­si­rin­ki­mo, kaip tik trauk­tis kuo to­liau nuo fron­to li­ni­jos. 

J.Vi­lei­šiui la­bai ne­si­no­rė­jo pa­lik­ti mies­to, ku­ria­me pra­bė­go pen­kio­li­ka tu­ri­nin­gų me­tų. Čia jo ak­ty­viai da­ly­vau­ta lie­tu­vių kal­bos tei­ses gy­nu­sios drau­gi­jos „12 apaš­ta­lų“ veik­lo­je, čia or­ga­ni­zuo­ta ir įkur­ta Lie­tu­vos de­mo­kra­tų par­ti­ja, čia, pa­nai­ki­nus spau­dos drau­di­mą, bro­lio Pe­tro Vi­lei­šio bu­vo pra­dė­tas leis­ti pir­ma­sis le­ga­lus lie­tu­viš­kas dien­raš­tis „Vil­niaus ži­nios“, ku­riam ban­kru­ta­vus, tais pa­čiais 1909 me­tais jo vie­tą užė­mė „Lie­tu­vos ži­nios“, čia reng­tas Di­dy­sis Vil­niaus Sei­mas, kur­ta Lie­tu­vos vals­tie­čių są­jun­ga ir Lie­tu­vos moks­lo drau­gi­ja...

Da­bar at­ro­dė, kad vi­sas šis il­gas ir at­kak­lus triū­sas nu­eis per­niek. Mies­te be­veik ne­be­li­ko se­nų drau­gų ir bend­ra­žy­gių. Di­de­lė da­lis Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­sie­siems nuo ka­ro šelp­ti cen­tro ko­mi­te­to na­rių drau­ge su jos pir­mi­nin­ku Mar­ty­nu Yču iš­vy­ko Ru­si­ją. Ten pa­si­trau­kė ir be­veik vi­si De­mo­kra­tų par­ti­jos va­do­vai. Bro­lis Pe­tras, dar prieš ka­rą tie­sęs ge­le­žin­ke­lio til­tus Ru­si­jo­je, įstri­go Pie­tų Kau­ka­ze. Ti­ki­my­bė, kad vo­kie­čiai leis oku­puo­ta­me kraš­te veik­ti lie­tu­viš­koms or­ga­ni­za­ci­joms ar par­ti­joms, ly­gi nu­liui. O jei ir leis­tų – ar bus kam veik­ti, jei Vil­niu­je li­ko tik ko­kios dvi de­šim­tys lie­tu­vių in­te­li­gen­tų?

J. Vileišis – Peterburgo universiteto studentas (apie 1897m.)

Re­gis, vi­sos šios ap­lin­ky­bės tu­rė­jo pa­ska­tin­ti J.Vi­lei­šį krau­tis la­ga­mi­nus. Ta­čiau kas lau­kia vo­kie­čių pri­spaus­tų lie­tu­vių, jei kraš­te ne­be­liks ga­lin­čių bent kiek juos užs­to­ti vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų, lai­kraš­čių lei­dė­jų, mo­ky­to­jų? Kuo ir kaip baig­sis dvie­jų im­pe­ri­jų su­si­rė­mi­mas, tuo­met nie­kas ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, ta­čiau nuo­jau­ta kuž­dė­jo, kad iš šio gais­ro pe­le­nų Lie­tu­va tu­rės tam ti­krą šan­są pri­si­kel­ti kaip ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė. Tad kas pa­si­nau­dos to­kia ga­li­my­be, jei ne kraš­te pa­si­li­kę in­te­li­gen­tai? 

Lai­ko ap­sisp­ren­di­mui vis ma­žė­jo. Vo­kie­čiams ar­tė­jant prie Vil­niaus, ci­vi­liams da­rė­si vis su­nkiau pa­tek­ti į trau­ki­nius. Bet ku­rią aki­mir­ką du­rys ga­lė­jo už­si­trenk­ti ne­grįž­ta­mai. Pa­si­ta­ręs su bro­liu An­ta­nu Jo­nas pri­ėmė ne­leng­vą spren­di­mą – jis pats pa­si­liks Vil­niu­je, o žmo­na Ona su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais – Pe­triu­ku, Ale­nu­te ir Ka­ziu­ku – vyks į Ukrai­ną pas vie­ną pa­žįs­ta­mą šei­mą. Rug­sė­jo pra­džio­je O.Vi­lei­šie­nė ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je skau­da­ma šir­di­mi at­sis­vei­ki­no su vy­ru ti­kė­da­ma­si, kad po ke­lių mė­ne­sių ka­ras baig­sis ir pa­bė­gė­liai ga­lės su­grįž­ti na­mo. Šei­ma nė ne­nu­jau­čia, kad iš­sis­ky­ri­mo lai­ką teks skai­čiuo­ti ne mė­ne­siais, o me­tais.

Vo­kie­čių nelaisvėje

1915 me­tų rug­sė­jo 18 die­ną, ru­sams be mū­šio pa­si­trau­kus iš Vil­niaus, į mies­to gat­ves įžen­gė vo­kie­čių ka­riuo­me­nė. Pir­ma­sis įspū­dis, ku­rį mies­te­lė­nams pa­da­rė nau­jie­ji oku­pan­tai, bu­vo ne toks jau bai­sus, kaip apie jį kal­bė­ta. Kaip me­mua­rų kny­go­je „Iš ma­no pri­si­mi­ni­mų“ vė­liau pa­sa­kos Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras Pe­tras Kli­mas, „jie ne­dau­žė nei lan­gų, nei plė­šė krau­tu­vių. Lan­gai tad pra­dė­jo at­si­da­ri­nė­ti ir du­rys ver­tis. Krau­tu­vė­se at­si­ra­do nau­jų pir­kė­jų, ku­rie stvars­tė dau­giau­sia sal­dai­nius ir pa­pi­ro­sus. Do­va­nos bu­vo ypa­tin­gai mie­los.“

Iš pra­džių at­ro­dė, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­ja ne­at­neš dras­tiš­kų per­mai­nų. To­liau bu­vo lei­džia­mas dien­raš­tis „Lie­tu­vos ži­nios“, o J.Vi­lei­šis bu­vo pa­skir­tas į vo­kie­čio bur­mis­tro va­do­vau­ja­mą mies­to gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo ko­mi­si­ją. Ki­taip nei ru­sai, vo­kie­čiai ne­drau­dė lie­tu­viš­kų pra­džios mo­kyk­lų, ku­rio­se vi­si da­ly­kai dės­to­mi lie­tu­vių kal­ba. J.Vi­lei­šio pa­stan­go­mis Alan­tos vals­čiu­je jau tą pa­tį ru­de­nį pra­dė­jo veik­ti še­šios to­kios mo­kyk­los. Stei­gė­si jos ir ki­to­se vie­to­vė­se. Rū­pin­tis lie­tu­viš­ko­mis mo­ky­mo įstai­go­mis ėmė­si Vil­niu­je vei­kian­ti Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­ja, ku­rios val­dy­bos na­riu bu­vo ir J.Vi­lei­šis. Be to, ad­vo­ka­tas da­ly­va­vo ir nu­ken­tė­ju­siai­siais ka­re be­si­rū­pi­nan­čio Lie­tu­vių ko­mi­te­to veik­lo­je. Jei Drau­gi­ja ne­tru­ko tap­ti sa­vo­tiš­ku švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos pa­kai­ta­lu, tai į Ko­mi­te­tą lie­tu­viai žiū­rė­jo kaip į vie­nin­te­lę ins­tan­ci­ją, ga­lin­čią bent kiek ap­gin­ti juos nuo oku­pa­ci­nės val­džios sa­vi­va­lės.

Tai­gi vie­ną spa­lio sek­ma­die­nį, su­rin­kęs į Vi­lei­šių šei­mai pri­klau­san­tį Girs­te­tiš­kių dva­rą še­šių Alan­tos vals­čiaus mo­kyk­lų mo­ky­to­jus, vil­nie­tis ad­vo­ka­tas kal­bė­jo ne tik apie švie­ti­mo rei­ka­lus, bet ir aps­kri­tai apie pa­dė­tį oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je, o at­sis­vei­kin­da­mas dar pa­da­li­jo jiems pluoš­te­lį ne­le­ga­liai iš­spaus­din­tų at­si­šau­ki­mų. Šis do­ku­men­tas vo­kie­čių ran­ko­se ne­tru­kus ta­po įkal­čiu, vos ne­kai­na­vu­siu bū­si­mam Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rui gy­vy­bės.

Lietuvos Respublikos Antrasis ministrų kabinetas (1918 12 26 - 1919 03 12). Iš kairės: Jonas Šimoliūnas, Jonas Vileišis, Jonas Yčas, Mykolas Velykis, Jonas Šimkus, Mykolas Šleževičius, Juozas Tūbelis, Petras Leonas, Tadas Daugirdas

Po ku­rio lai­ko to­kį at­si­šau­ki­mą vo­kie­čių žan­da­rai, kra­ty­da­mi vie­ną ne­ži­nia dėl ko Uk­mer­gė­je su­čiup­tą mo­ky­to­ją, ap­ti­ko jo tu­rė­ta­me va­do­vė­ly­je. Bi­jo­da­mas, kad ga­li bū­ti čia pat su­šau­dy­tas (o to­kių at­ve­jų pa­si­tai­ky­da­vo), mo­ky­to­jas nu­ro­dė at­si­šau­ki­mą ga­vęs iš Girs­te­tiš­kių dva­ro sa­vi­nin­ko J.Vi­lei­šio. Sku­biai iš­krė­tę dva­rą, bet nie­ko įtar­ti­no ne­ra­dę žan­da­rai su­ži­no­jo, kad dva­ro sa­vi­nin­kas gy­ve­na Vil­niu­je. Su­pras­da­mas, koks pa­vo­jus gre­sia J.Vi­lei­šiui, dva­ro ūk­ve­dys sku­biai nu­siun­tė į Vil­nių žmo­gų, kad pra­neš­tų apie gre­sian­tį su­ėmi­mą. Ta­čiau bu­vo per vė­lu – Vil­niaus žan­dar­me­ri­ja jau bu­vo su­lau­ku­si te­le­fo­ni­nio skam­bu­čio, in­for­muo­jan­čio apie prieš vo­kie­čių val­džią pro­vin­ci­jo­je agi­tuo­jan­tį vil­nie­tį ad­vo­ka­tą. Su­ras­ti ge­rai mies­te ži­no­mą J.Vi­lei­šį žan­da­rams bu­vo juo­kų dar­bas. 1916 me­tų lie­pos 23 die­ną ad­vo­ka­tas bu­vo su­im­tas ir at­si­dū­rė Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mo vie­nu­tė­je.

Bū­da­mas kva­li­fi­kuo­tas tei­si­nin­kas J.Vi­lei­šis pui­kiai su­pra­to, kad iš­gel­bė­ti sa­ve ir bend­ra­min­čius jis ga­li tik at­kak­liai ne­ig­da­mas, jog ty­čia vei­kė prieš vo­kie­čių val­džią. Tai­gi apk­lau­so­se ad­vo­ka­tas at­kak­liai tvir­ti­no at­si­šau­ki­mą ga­vęs iš ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus, ir, ne­ke­tin­da­mas jo pla­tin­ti, įdė­jęs į vie­ną mo­kyk­loms skir­tą va­do­vė­lį. Vė­liau ten li­kęs už­mirš­tas la­pe­lis vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai pa­te­ko pas Uk­mer­gė­je su­lai­ky­tą mo­ky­to­ją. Bu­vo aiš­ku, kad įro­dy­ti kal­ti­ni­mų pa­grįs­tu­mo vo­kie­čiams ne­pa­vyks, ta­čiau pa­leis­ti J.Vi­lei­šį iš Lu­kiš­kių jie ne­sku­bė­jo – oku­pan­tai no­rė­jo, kad ži­no­mas ir au­to­ri­te­tin­gas lie­tu­vių vi­suo­me­nės vei­kė­jas lik­tų izo­liuo­tas kuo il­ges­nį lai­ką.

Ga­liau­siai, po ka­lė­ji­me pra­leis­to pus­me­čio, vo­kie­čiai pra­ne­šė J.Vi­lei­šiui, kad jis iš­tre­mia­mas į Vo­kie­ti­ją pri­ver­čia­mie­siems dar­bams. Jau ki­tą die­ną jis bu­vo įso­din­tas į trau­ki­nį ir ne­tru­kus at­si­dū­rė Ry­tų Prū­si­jo­je, di­džiu­lė­je sto­vyk­lo­je, kur gre­ta ka­ro be­lais­vių bu­vo įka­lin­ta ir ne­ma­žai ci­vi­lių iš vo­kie­čių oku­puo­tų kraš­tų. Ne­ži­nia, kuo bū­tų pa­si­bai­gu­si ši trem­ties is­to­ri­ja, jei ne pui­ki pro­ga ir drą­sus J.Vi­lei­šio spren­di­mas.

Po po­ros sto­vyk­lo­je pra­leis­tų mė­ne­sių ad­vo­ka­tas drau­ge su vie­na ci­vi­lių gru­pe bu­vo pa­skir­tas dar­bams vo­kie­čių oku­puo­to­je Bel­gi­jo­je. Pa­ke­liui J.Vi­lei­šis nu­spren­dė pa­mė­gin­ti pa­bėg­ti. Trem­ti­nius vo­kie­čiai sau­go­jo ne itin bud­riai. Trau­ki­niui su­sto­jus Ber­ly­no sto­ty­je jiems ne­tgi bu­vo lei­džia­ma iš­lip­ti iš va­go­nų ir pa­si­vaikš­čio­ti po pe­ro­ną. To­kį at­sai­nų vo­kie­čių po­žiū­rį ne­sun­ku pa­aiš­kin­ti – kur dė­tų­si pa­čia­me Vo­kie­ti­jos vi­du­ry­je pa­bė­gęs ir jo­kių do­ku­men­tų ne­tu­rin­tis, kal­bos ne­mo­kan­tis be­lais­vis. Ta­čiau pus­me­tį stu­di­ja­vęs Ber­ly­no uni­ver­si­te­te, J.Vi­lei­šis ge­rai pa­ži­no­jo mies­tą, pui­kiai kal­bė­jo vo­kiš­kai ir tu­rė­jo čia ne­ma­žai bi­čiu­lių. Tai­gi iš­leis­tas pa­si­vaikš­čio­ti be­lais­vis ra­miai nu­žings­nia­vo pe­ro­nu, įšo­ko į pra­va­žiuo­jan­tį tram­va­jų ir ne­tru­kus jau spau­dė vie­no Ber­ly­no uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus bu­to du­rų skam­bu­tį.

Jonas Vileišis (stovi pirmas iš kairės) su broliais (iš kairės) Petru, Antanu ir Anupru Vileišiais. 1904 m.

Ber­ly­ne ad­vo­ka­tas su­ži­no­jo tai, ko ne­ga­lė­jo ži­no­ti nei bū­da­mas Lu­kiš­kė­se, nei ka­lė­da­mas be­lais­vių sto­vyk­lo­je: vo­kie­čių pa­dė­tis ka­ro fron­tuo­se blo­ges­nė, nei bu­vo ga­li­ma ma­ny­ti, tad grei­tos per­ga­lės čia nie­kas ne­be­si­ti­ki. Pro­fe­so­riaus ir ki­tų bi­čiu­lių pa­ti­kin­tas, kad vo­kie­čių val­džia da­bar daug su­kal­ba­mes­nė nei ka­ro pra­džio­je, J.Vi­lei­šis nu­ta­rė pa­mė­gin­ti le­ga­li­zuo­tis ir grįž­ti į Vil­nių. Ir ti­krai – ne­tru­kus jis ga­vo do­ku­men­tą, liu­di­jan­tį, kad yra pa­leis­tas iš dar­bo sto­vyk­los ir ga­li grįž­ti na­mo. 1917 me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį iš Ber­ly­no ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­ju­dė­jęs ke­lei­vi­nis trau­ki­nys iš­ve­žė bu­vu­sį po­li­ti­nį ka­li­nį į Vil­nių.

Iki šiol nė­ra ti­krų ži­nių, kaip ir ko­dėl J.Vi­lei­šiui pa­vy­ko taip ne­sun­kiai iš­trūk­ti iš vo­kie­čių ne­lais­vės. A.Ku­čys sa­vo kny­go­je pa­tei­kia dvi šio įvy­kio ver­si­jas. Vie­na jų – kad be­lais­vį už­ta­rė vo­kie­čių pri­ncas, ku­ris ne­va bu­vo trum­pai ap­sis­to­jęs Vil­niu­je, oku­pa­ci­nės val­džios pa­im­tuo­se Vi­lei­šių na­muo­se. Šiuo­se na­muo­se ke­li kam­ba­riai bu­vo pa­lik­ti P.Vi­lei­šio du­krai Ele­nai. Ki­to J.Vi­lei­šio bro­lio – An­ta­no – žmo­na Emi­li­ja, su­ži­no­ju­si apie aukš­to sve­čio vieš­na­gę, nu­ta­ru­si iš­nau­do­ti pro­gą ir pa­mė­gin­ti iš­lais­vin­ti svai­nį. Abi mo­te­rys su­si­ti­ku­sios su pri­ncu ir pa­pra­šiu­sios už­tar­ti Vo­kie­ti­jo­je ka­li­na­mą J.Vi­lei­šį, o po ke­lių die­nų šis jau grį­žęs į Vil­nių.

An­tro­ji ver­si­ja, ku­rią Vis­kon­si­no uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui Al­ber­tui Sen­nui pa­pa­sa­ko­jo My­ko­las Bir­žiš­ka, skam­ba daug pro­ziš­kiau, bet yra la­biau įti­ki­ma. J.Vi­lei­šis, drau­ge su kai ku­riais ki­tais Vo­kie­ti­jo­je ka­lin­tais lie­tu­viais, bu­vo įtrauk­tas į Vil­niu­je ren­gia­mos Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vių są­ra­šus. Pri­si­min­ki­me, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­nė val­džia lei­do su­šauk­ti to­kią kon­fe­ren­ci­ją, ti­kė­da­ma­si, kad jo­je su­da­ry­ta Lie­tu­vos ta­ry­ba pa­si­sa­kys už są­jun­gą su Vo­kie­ti­ja. Tai­gi kon­fe­ren­ci­jos de­le­ga­tu iš­rink­tą įta­kin­gą lie­tu­vį te­ko pa­leis­ti.

Už ne­prik­lau­so­my­bę be kompromisų

Kad ir kaip bū­tų, 1917 me­tų rug­sė­jo 18–23 die­no­mis vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je J.Vi­lei­šis bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, įga­lio­tą at­kur­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ta­čiau pen­kis mė­ne­sius tru­kęs ke­lias į Va­sa­rio 16-osios ak­tą ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas. Di­de­lė da­lis Ta­ry­bos na­rių bu­vo lin­ku­si ei­ti į komp­ro­mi­są su oku­pa­ci­ne vo­kie­čių val­džia ir įtvir­tin­ti šia­me do­ku­men­te „am­ži­ną, tvir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės są­jun­gą su Vo­kie­ti­jos vals­ty­be“. Kaip jau esa­me ra­šę, to­kia for­mu­luo­tė, at­si­dū­ru­si 1917 me­tų gruo­džio 11 die­ną pa­skelb­ta­me ak­te, vos ne­pra­žu­dė ne tik pa­čios Lie­tu­vos Ta­ry­bos, bet ir ne­prik­lau­so­my­bės.

J.Vi­lei­šis bu­vo vie­nas iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių, nuo­sek­liai ir be komp­ro­mi­sų ko­vo­jan­čių prieš bet ko­kį nuo­lai­džia­vi­mą vo­kie­čių anek­sio­nis­tų už­ma­čioms. Vo­kie­čiams iš lie­tu­vių te­rei­kė­jo vie­no – par­eiš­ki­mo, kad Lie­tu­va at­sis­ki­ria nuo Ru­si­jos im­pe­ri­jos ir pri­si­jun­gia prie Vo­kie­ti­jos. Toks lie­tu­vių va­lios par­eiš­ki­mas tu­rė­jo tap­ti kor­ta gruo­džio 17 die­ną Lie­tu­vos Bras­to­je pra­si­dė­ju­sio­se tai­kos da­ry­bo­se su Ru­si­ja. J.Vi­lei­šis pa­si­sa­kė ir bal­sa­vo tik už tą re­zo­liu­ci­jos pro­jek­to da­lį, ku­rio­je kal­ba­ma apie vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Vis dėl­to, Ta­ry­bos dau­gu­mai pri­ta­rus, į Kau­ne su­reng­tą su­si­ti­ki­mą bu­vo nu­vež­tas re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tas, ku­ria­me kal­ba­ma ir apie am­ži­nus ry­šius su Vo­kie­ti­ja.

Ta­čiau oku­pan­tų ne­ten­ki­no ir to­kia for­mu­luo­tė – su­grį­žę į Vil­nių, Ta­ry­bos na­riai par­si­ve­žė oku­pa­ci­nės val­džios par­eng­tą do­ku­men­tą, ku­ria­me apie jo­kią ne­prik­lau­so­my­bę aps­kri­tai ne­už­si­me­na­ma. Ma­ža to, vo­kie­čiai rei­ka­la­vo, kad šis do­ku­men­tas Ta­ry­bo­je bū­tų pri­im­tas ne­del­siant ir vien­bal­siai. Štai kaip nak­tį į gruo­džio 11-ąją vė­liau pri­si­mins pats J. Vi­lei­šis: „Iš­šauk­tas iš ūkio te­leg­ra­ma aš teat­vy­kau į po­sė­dį tik va­ka­re, kai vi­si Ta­ry­bos na­riai bu­vo aps­vars­tę šį pa­siū­ly­mą ir su juo su­ti­kę. Mi­nė­ta­sis po­sė­dis pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vo ma­no pri­va­čia­me bu­te, Jur­gio pr. 24, ka­me iki tol bu­vo da­ro­mi Lie­tu­vos Ta­ry­bos po­sė­džiai. Man te­ko ga­na griež­tai pa­si­sa­ky­ti prieš tą pa­siū­ly­mą ir dėl to su­kel­ti ki­tų na­rių gra­si­ni­mą, kad bū­siu iš­mes­tas iš Lie­tu­vos Ta­ry­bos, jei ne­pa­si­duo­siu ir ne­pa­si­ra­šy­siu. At­si­sa­kius man pa­si­ra­šy­ti prie ma­nęs vei­kiai pri­si­dė­jo (...) St.Na­ru­ta­vi­čius, pa­skui pra­dė­jo prieš­in­tis ir inž. S.Kai­rys, A.Stul­gins­kis. Vie­ny­bė iš­ny­ko. To­dėl vo­kie­čių oku­pa­ci­nei val­džiai ne­beį­tei­kė­me jau vi­sų na­rių pa­si­ra­šy­to ak­to, o tik pra­ne­ši­mą, kad tas ak­tas Lie­tu­vos Ta­ry­bos bu­vo pri­im­tas.“

„Gal nė vie­nas Lie­tu­vos Ta­ry­bos žy­gis ne­su­kė­lė mū­sų vi­suo­me­nė­je tiek bai­mės ir tiek ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, kaip gruo­džio 11 die­nos“, – vė­liau at­si­mi­ni­muo­se apie šį nu­ta­ri­mą at­si­lieps P.Kli­mas. J.Vi­lei­šis bu­vo vie­nin­te­lis Ta­ry­bos na­rys, gruo­džio 11-osios po­sė­dy­je bal­sa­vęs prieš šią re­zo­liu­ci­ją. Nuo pat jos pri­ėmi­mo bū­si­mas sig­na­ta­ras da­rys vis­ką, kad gruo­džio 11-osios nu­ta­ri­mas bū­tų pa­nai­kin­tas.

1918 me­tų sau­sio 7 ir 8 die­no­mis vy­ku­sia­me Lie­tu­vos Ta­ry­bos po­sė­dy­je J.Vi­lei­šis, drau­ge su Ste­po­nu Kai­riu, pa­siū­lė skelb­ti ne­prik­lau­so­my­bę re­mian­tis 1917 me­tų gruo­džio 8 die­ną pri­im­tu nu­ta­ri­mu, pa­pil­džius jį nuo­sta­ta, kad Lie­tu­vos ry­šius su ki­to­mis ša­li­mis nu­sta­tys Stei­gia­ma­sis Sei­mas. Ta­čiau po­sė­džiui pir­mi­nin­kau­jan­tis An­ta­nas Sme­to­na apie tai ne­no­rė­jo nė gir­dė­ti. „Mes ne­pri­va­lo­me mai­ny­ti gruo­džio 11 die­nos nu­ta­ri­mų“, – par­eiš­kė bu­si­mas pir­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas. Vis dėl­to dvy­li­kai Ta­ry­bos na­rių bal­sa­vus už, nu­ta­ri­mas su J.Vi­lei­šio pa­siū­ly­ta for­mu­luo­te bu­vo pri­im­tas.

Ta­čiau ais­tros ir to­liau ne­ri­mo. Nau­jos dis­ku­si­jos įsip­lies­kė sau­sio 26 die­ną, Lie­tu­vos Ta­ry­bai svars­tant, kaip apie pa­skelb­tą ne­prik­lau­so­my­bę ofi­cia­liai pra­neš­ti ir Ru­si­jai, ir Vo­kie­ti­jai. A.Sme­to­na ir Jur­gis Šau­lys pa­siū­lė pri­im­ti dvi re­zo­liu­ci­jas. Ru­si­jai skir­ta­me pra­ne­ši­me siū­ly­ta par­eikš­ti, kad „nuo šios die­nos Lie­tu­va yra iš­ėju­si iš Ru­si­jos vals­ty­bės sąs­ta­to ir lai­ko sa­ve ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be“. Ta­čiau pra­ne­ši­me Ber­ly­nui Lie­tu­vos Ta­ry­ba, „sto­ja už tvir­tą ir nuo­la­ti­nį tvir­tą są­jun­gos ry­šį su vo­kie­čių vals­ty­be“.

J.Vi­lei­šis su pa­sta­rą­ja for­mu­luo­te ka­te­go­riš­kai ne­su­ti­ko ir drau­ge su S.Kai­riu, M.Bir­žiš­ka, Sta­nis­lo­vu Na­ru­ta­vi­čiu­mi ir Alek­sand­ru Stul­gins­kiu bal­sa­vo prieš. Dar trims Ta­ry­bos na­riams su­si­lai­kius, do­ku­men­tai bu­vo pri­im­ti 12 bal­sų dau­gu­ma. Tuo­met J.Vi­lei­šis ir trys prieš re­zo­liu­ci­ją bal­sa­vę jo bend­ra­min­čiai pa­si­trau­kė iš Ta­ry­bos. Sau­sio 28 die­ną Lie­tu­vos Ta­ry­bai įteik­ta­me par­eiš­ki­me J.Vi­lei­šis sa­vo pa­si­trau­ki­mo mo­ty­vus aiš­ki­no tuo, kad sau­sio 26-osios nu­ta­ri­mas „pra­si­len­kia su Lie­tu­vos Ta­ry­bos kom­pe­ten­ci­ja ir sa­vo tu­ri­niu griež­tai įžei­džia mū­sų tau­tos va­lią ir jos su­ve­re­ni­te­tą“.

Pa­si­trau­ki­mas iš Ta­ry­bos bu­vo ri­zi­kin­gas žings­nis, ta­čiau ri­zi­ka pa­si­tei­si­no.

Vie­na ver­tus, ši kri­zė par­odė vo­kie­čiams, kad įgy­ven­din­ti jų anek­sio­nis­ti­nius pla­nus ne­bus taip pa­pras­ta, kaip ga­lė­jo at­ro­dy­ti. Ki­ta ver­tus, ši si­tua­ci­ja pri­ver­tė ki­tus Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rius ieš­ko­ti komp­ro­mi­so. Va­sa­rio 15 die­ną, iš­si­rei­ka­la­vę, kad iš Ta­ry­bos pre­zi­diu­mo bent lai­ki­nai pa­si­trauks vo­kie­čiams nuo­lai­džiau­jan­tis A.Sme­to­na ir kad Ne­prik­lau­so­my­bės Pa­skel­bi­mo Ak­te ne­be­liks nė užuo­mi­nos apie są­jun­gą su Vo­kie­ti­ją, J.Vi­lei­šis su ke­tu­riais bend­ra­min­čiais ofi­cia­liai par­eiš­kė grįž­tą į Ta­ry­bą. Va­sa­rio 16-osios po­pie­tę Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riai pri­ėmė to­kį Ne­prik­lau­so­my­bės Pa­skel­bi­mo Ak­tą, už ku­rį J.Vi­lei­šis ko­vo­jo nuo pat gruo­džio 11 die­nos.

Da­bar J.Vi­lei­šio lau­kė nau­ji dar­bai, ku­riant ir tvir­ti­nant Ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­ma­tus. My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus su­da­ry­ta­me An­tra­ja­me mi­nis­trų ka­bi­ne­te jis ėjo vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tro par­ei­gas, o to pa­ties prem­je­ro va­do­vau­ja­mo­je Ket­vir­to­jo­je Vy­riau­sy­bė­je jam bu­vo pa­ti­kė­tas fi­nan­sų mi­nis­tro port­fe­lis.

Ne­pri­lygs­ta­mas Kau­no burmistras

At­sis­ta­ty­di­nus Vy­riau­sy­bei, J.Vi­lei­šis iš­vy­ko į JAV. Kaip pir­ma­sis Lie­tu­vos at­sto­vas šio­je vals­ty­bė­je, J.Vi­lei­šis ke­lia­vo po ša­lį, rink­da­mas Ame­ri­kos lie­tu­vių par­amą Lie­tu­vai. Tai bu­vo su­nkus ir ne­dė­kin­gas dar­bas – par­amos pra­šy­to­jų tuo­met bu­vo daug, o ne itin pa­si­tu­rin­tys se­no­sios kar­tos emig­ran­tai ne­daug kuo ga­lė­jo fi­nan­siš­kai pri­si­dė­ti prie sa­vo tė­vy­nės su­kles­tė­ji­mo.

Su­kū­ręs pir­mą­ją ne­ofi­cia­lią Lie­tu­vos at­sto­vy­bę JAV, J.Vi­lei­šis ne­su­lau­kė Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mo de jure. Tai įvyks tik 1922 me­tų lie­pos 28 die­ną, pra­ėjus me­tams nuo to lai­ko, kai bu­vęs pa­siun­ti­nys ap­si­gy­vens Kau­ne.

Su Kau­nu su­si­jęs be­ne ryš­kiau­sias ir il­giau­siai tru­kęs J.Vi­lei­šio gy­ve­ni­mo ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je tarps­nis. 1921-ųjų spa­lio 21 die­ną mies­to ta­ry­ba iš­rin­ko jį Kau­no bur­mis­tru. Lai­ki­na­jai sos­ti­nei J.Vi­lei­šis ati­da­vė de­šimt sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų. Vi­si bur­mis­tro per šį de­šimt­me­tį nu­veik­ti dar­bai rei­ka­lau­tų at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo, tad mes tie­siog pa­ly­gin­ki­me dvie­jų am­ži­nin­kų įspū­džius.

Štai kaip 2-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­gos Kau­ną pri­si­mi­ni­muo­se ap­ra­šė Vals­ty­bės Ta­ry­bos tar­nau­to­ja Bi­ru­tė Gri­gai­ty­tė-No­vic­kie­nė: „Kau­no pir­ma­sis įspū­dis bu­vo bai­sus: me­di­niai tro­tua­rai, ma­ži na­me­liai, mur­zi­nas. Pa­sta­tai ko­ją ant len­tos – to­ji pa­ky­la ir van­duo teš­kia tau į vei­dą. Iš­ėjus va­ka­re į gat­vę – tam­su, krau­tu­vės apš­vies­tos ke­ro­si­no lem­po­mis ar net žva­kė­mis. Elek­tra nuo­lat už­ges­ta. Po Vil­niaus at­ro­dė, kad pa­te­kai į gi­liau­sią pro­vin­ci­jos ir net ne lie­tu­viš­kos už­kam­pį.“

O ži­no­mas tar­pu­ka­rio vi­suo­me­nės vei­kė­jas eko­no­mis­tas Juo­zas Au­dė­nas kal­ba jau apie vi­sai ki­to­kią Lai­ki­ną­ją sos­ti­nę: „Vi­lei­šis bur­mis­tra­vo 10 me­tų. Per tą lai­ką Kau­nas ne­pap­ras­tai pa­ge­rė­jo ir pa­gro­žė­jo. Pa­grin­di­nė­mis gat­vė­mis iš­ve­dė van­den­tie­kį ir ka­na­li­za­ci­ją. (...) 1927 me­tais Kau­ne, jau iš­as­fal­tuo­to­mis gat­vė­mis, at­si­ra­do au­to­bu­sų su­si­sie­ki­mas, ir pa­ma­žu ark­lių jė­ga trau­kia­mas per vi­są mies­tą tram­va­jus iš­ny­ko. Į Ža­lią­jį ir Alek­so­to til­tus jau bu­vo įreng­ti elek­tri­niai kel­tu­vai. Dy­go mo­kyk­los, na­mai ir vi­sos sa­ni­ta­ri­nės prie­mo­nės. (...) Jei 1931 me­tais ne­bū­tų pa­keis­tas sa­vi­val­dy­bės įsta­ty­mas, ma­nau, kad Vi­lei­šis bū­tų dar 10 me­tų bur­mis­tra­vęs.“

1931-ai­siais tau­ti­nin­kai iš es­mės pa­nai­ki­no J.Vi­lei­šio pro­pa­guo­ja­mą de­mo­kra­ti­nę sa­vi­val­dą. Kau­nui nau­ja­ja­me įsta­ty­me bu­vo skir­tas at­ski­ras straips­nis, nu­ma­tan­tis, kad 24 mies­to ta­ry­bos na­rius ski­ria Vy­riau­sy­bė, ir tik 12 jų ren­ka mies­to gy­ven­to­jai. Tai­gi, ne­pai­sant se­nos, dar var­pi­nin­kų lai­kus sie­kian­čios as­me­ni­nės bi­čiu­lys­tės su A.Sme­to­na, J.Vi­lei­šis, kaip kai­rio­sios pa­krai­pos po­li­ti­kas, ne­tu­rė­jo jo­kių ga­li­my­bių tap­ti mies­to gal­va. Ki­ta ver­tus, A.Sme­to­na ne­no­rė­jo nu­stum­ti į ša­lį vie­no po­pu­lia­riau­sių Kau­no žmo­nių.

Kauno vandentiekio statyba. Iškilmingai sujungiami iš Kleboniškio vandenvietės ir miesto centro atvesti vamzdžiai. Trečias iš dešinės (su lazdele) – Kauno burmistras J. Vileišis.

„Įs­tok į Tau­ti­nin­kų są­jun­gą, ir bū­si per­rink­tas“, – siū­lė ka­den­ci­ją bai­gian­čiam bur­mis­trui pre­zi­den­tas. Ta­čiau at­si­sa­ky­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų mai­nais už pos­tą ir pri­siš­lie­ti prie per­vers­mo ke­liu į val­džią at­ėju­sių tau­ti­nin­kų de­mo­kra­tas J.Vi­lei­šis ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė. Tie­sa, lik­da­mas tau­ti­nin­kų opo­nen­tu, J.Vi­lei­šis 1933 me­tais pri­ėmė pa­siū­ly­mą tap­ti Vals­ty­bės ta­ry­bos – prie pre­zi­den­to vei­kian­čio pa­ta­ria­mo­jo or­ga­no, įsta­ty­mams reng­ti bei tvar­ky­ti, na­riu. Jo tei­si­nės ži­nios ir pa­tir­tis la­bai pra­ver­tė ren­giant nau­ją­jį Ci­vi­li­nį ko­dek­są.

1940 me­tais so­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, J.Vi­lei­šis su šei­ma tik per plau­ką iš­ven­gė rep­re­si­jų. Kaip vie­na­me in­ter­viu pa­sa­ko­jo jo duk­tė Bi­ru­tė Vi­lei­šy­tė-Bag­do­nie­nė, J.Vi­lei­šio ir jo šei­mos na­rių pa­var­dės bu­vo NKVD par­eng­ta­me tre­mia­mų­jų į Si­bi­rą są­ra­še. Trė­mi­mas bu­vo nu­ma­ty­tas 1941-ųjų bir­že­lio 29 die­ną, tad jam su­truk­dė ka­ras. Ta­čiau per pir­mą­jį bir­že­lio 14-osios trė­mi­mą gy­vu­li­nia­me va­go­ne at­si­dū­rė J.Vi­lei­šio se­sers Bi­ru­tės šei­ma.

Skau­dūs iš­gy­ve­ni­mai ga­lu­ti­nai pa­kir­to J.Vi­lei­šio svei­ka­tą. 1942 me­tų lie­pos 1 die­ną jis mi­rė, taip ir ne­at­si­ga­vęs po in­sul­to. Bir­že­lio 10-ąją sig­na­ta­ras bu­vo pa­lai­do­tas vy­riau­sio­jo bro­lio Pe­tro pa­sta­ty­ta­me Vi­lei­šių šei­mos pa­nteo­ne Vil­niaus Ra­sų ka­pi­nė­se. Taip bai­gė­si vie­no iš­ki­liau­sių to me­to lie­tu­vių ke­lias, ku­rį pats J.Vi­lei­šis api­bū­di­no to­kiais žo­džiais:

„Aš pa­tsai ir ma­no am­žiaus žmo­nės ga­li­me jaus­tis be ga­lo lai­min­gais, kad mums te­ko pra­gy­ven­ti tie il­gi pa­si­kei­ti­mo eta­pai, po ku­rių iš už­marš­ties, pa­verg­tos ir nie­ki­na­mos tau­tos iš­au­go­me sau žmo­nė­mis su drą­sia pre­ten­zi­ja reikš­tis šia­me pa­sau­ly­je ir tar­ti ly­giai su ki­tais sa­vo žo­dį, kaip lais­vi su lais­vai­siais. Ir mes ju­di­no­me že­mę!“