Jonas Tertelis: ir garbėtroška idiotas gali tave praturtinti
Sau­sio 24 ir 31 d. Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks Jo­no Ter­te­lio spek­tak­lio „Tea­tra­las“ prem­je­ra pa­gal to pa­ties pa­va­di­ni­mo Tho­mo Bern­har­do pje­sę. Tris­de­šimt tre­jų me­tų re­ži­sie­rius su­kū­rė be­tar­piš­ką tea­tro po­ty­rį, kur pub­li­ka ste­bi, kaip prieš akis pa­pras­to­je bui­ty­je gims­ta spek­tak­lis. 

Th. Bernhardo kūrinyje aktoriaus šeima atvyksta į Vokietijos provincijos miestelį ir vietinėje smuklėje ruošiasi vaidinti komediją. „Didysis“ Bruskonas piktinasi viskuo, kandžiai terorizuoja ne tik užeigos savininką, bet ir savo šeimos narius. J. Tertelio spektaklyje daug kalbama apie teatrą ir meną, tačiau jis gali būti įdomus ne tik mėgstantiems didžiąją sceną. „Teatralas“ primena, kaip vaidmenis vieni kitiems primetame kasdieniame gyvenime – šeimoje, darbe, ar visuomenėje, tad kūrinys aktualus vadovams ir jų pavaldiniams, paslaugų teikėjams ir jų klientams, pripažintiesiems ir nesėkmingiesiems. Apie naujausią jo darbą kalbame su režisieriumi J. Terteliu.

– Scenoje kartu su aktoriais tiradinius pagrindinio personažo Bruskono monologus paverti įdomiu, įvairiaplaniu teatru. Kaip pavyko rasti tokį sprendimą?

– Th. Bernhardo pjesę man pasiūlė Andrius (JMDT meno vadovas Andrius Jevsejevas – M.J.) ir ji man, tiesą pasakius, nepatiko. O labiausiai nepatiko pabaiga. Tuomet pradėjau ieškoti informacijos apie Th. Bernhardą, skaityti, žiūrėti jo interviu. Ta jo puikybė... Žodžiu, Th. Bernhardas, kaip žmogus, man irgi nepatiko. Bet tada pasidarė įdomu. Kai turi apie ką padiskutuoti su autoriumi, yra konfliktas su medžiaga, tampa įdomu ją išspręsti.

– Kas, statant šį spektaklį, buvo tikrai rimtas iššūkis?

– „Teatralo“ pjesėje nuolat piktinamasi – skaitant literatūros kūrinį lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau, perkeliant tą nesustabdomą pasipiktinimą į teatrą, rizikuojama nukrypti į mums įprastą monotoniją ir slogumą. Scenoje rašytinis tekstas virsta garsu ir aktoriaus veiksmu, tad turint tokį stiprų autorių lengva pasiduoti tekstui, o ne ieškoti veiksmo, kuris turtintų perpintas temas ir formuluotų klausimus. Taigi, kurdami spektaklį ieškojome, kaip Bruskono burbėjimą galima parodyti iš šalies, kad būtų suprantama, jog jis šiek tiek juokingas. Repetuodami stengėmės nepradėti visų auklėti, lietuviškame burbėjime mėginome surasti kitokių spalvų.

Kartais juokaudamas užduodu klausimą „Kas tą Tertelį įleido į teatrą?“. Ir su teatru santykių aiškintis dar nebaigiau, nors jis varo mane iš proto bei kuo toliau, tuo labiau nervina. Vis dėlto tai man yra ypatinga vieta.

– Pagrindinis spektaklio veikėjas Bruskonas scenoje kuria situacijas, kuriose žiūrovai gali lengvai atpažinti vyrų – moterų, tėvų – vaikų, paslaugų teikėjų – klientų, menininkų – meną ignoruojančių žmonių santykius. Kaip tu jį apibūdintum?

– Bruskonas yra „teatro darytojas“. Atvykęs į bet kurią paprastą „smuklę“, jis ten sukuria savo metakosmosą. Buitinė erdvė tampa jo žaidimų aikštele, kurioje po saviironiška teatro kauke slepiasi ir dažnas žmogus.

Vis dėlto dievai ant šios žemės nevaikšto – Bruskonas yra žmogiškas, su savomis stiprybėmis ir silpnybėmis, o kandus žaidimas yra jo raiškos būdas.

Tado Povilonio nuotr.

– Spektaklyje kalbama apie mūsų vieni kitiems priskiriamus vaidmenis kasdieniame gyvenime. Kokius vaidmenis turi omenyje?

– Man įdomu, kas vyksta kai sakoma, kad tu esi provincialus, ar kad tu esi menininkas. Kada patys tuo pradedame tikėti, o kada tam priešinamės? Mums įvardina kokiais neva esame, kokiais turime būti, kaip turime elgtis, kaip turime daryti viena ar kita. Dažnai tą rolę, sąmoningai ar ne, pradedame atlikinėti, net nesusimastydami kuo tai mus paverčia. Lygiai taip pat ir mes vaidmenis primetame kitiems, dažnai už tai neprisiimdami jokios atsakomybės.

– Kodėl tau tai atrodo svarbu?

– Manau, tai svarbu ne tik man, bet ir visuomenei, ir valstybės brandai. Juk primesdami kitam žmogui savo elgesio modelius, ne plečiame jo pasaulėžiūrą, o tiesiog prikišinėjame savąją. Dažniausiai tai darome dėl pragmatinių priežasčių arba norėdami patenkinti savo savimeilę. Žmogui, gyvenančiam viename kontekste aš užmetu savo konteksto pjūvį, paskui tu užmeti savąjį, socialiniai tinklai – savąjį. Galiausiai žmogų daugiau ima supti ne jo paties atrasti ar sukurti dalykai, o jam primesti. O tada stebimės, kad tas žmogus savimi nesirūpina, yra pasimetęs, pervargęs, nelabai kuo džiaugiasi, atrodo depresyvus. Galbūt žmogus gerai jautėsi būdamas geru staliumi, bet artimieji nusprendė, kad jam geriau būti dizaineriu (nes neva tai ant bangos, pinigų užsidirbs). Bet gal jam pačiam niekad to nereikėjo. Jeigu įsisavintume, kad kiekvienas žmogus turi ko mokytis vienas iš kito, kad neprimetinėdami kitiems savos pasaulėžiūros kartu susikertančiuose laukuose galime augti, visuomenėje daugėtų stiprių įvairialypių individų. Aš ir pats stengiuosi nepamiršti, kad kitaip mąstantis ar gyvenantis žmogus yra ne eretikas, o vertybė, kuri mane praturtina. Kartais nelengva rasti, kuo garbėtroška idiotas gali tave praturtinti, bet jei neradai, dar nereiškia, kad nepraturtina. Nuteisti ar prisegti etiketę visada lengva, kai nebandai įšokt į kito žmogaus batus ir pažinti jo konteksto. Bet suprasti kitą nereiškia jį pateisinti.

– „Teatralo“ personažai nuolat vieni kitiems primetinėja ir socialinius, ir teatro vaidmenis. Scenoje personažai juos priima, atmeta, permeta kitiems... Ar prieš Th. Bernhardą matei tokią įdomią kasdienio gyvenimo ir teatro paralelę?

Mano tėvas yra gydytojas, o aš – kartais sergu. Ta tėvo / gydytojo ir sūnaus / paciento situacija kartais tampa tikrai turtinga draminiu aspektu.

– Mano tėvas yra gydytojas, o aš – kartais sergu. Ta tėvo / gydytojo ir sūnaus / paciento situacija kartais tampa tikrai turtinga draminiu aspektu. Manau, kiekvienas iš mūsų su tuo susiduria, kai asmeniškai pažįstamas žmogus įgauna dar vieną rolę: kliento, paciento, paslaugos teikėjo, ar tiesiog kolegos. Artimiems žmonėms taikome kitus standartus – arba nuolaidžiaujame, arba dar daugiau reikalaujame nei įprastai. Kai teatre dirbau su broliu, pajaučiau keistų momentų, kur buvo neaišku, ar tai aktorius ginčijasi su režisieriumi, ar vyresnis brolis erzina jaunesnįjį. Esu matęs, kaip aktoriai, kurie realiame gyvenime yra pora, besidėliodami sceną, kurioje du personažai – irgi pora – susipyko. Aktorių pora susipyko, nes scenoje jų personažų porai nepavyko susipykti įtikinamai. Mums patinka žinoti, kaip kitas žmogus elgsis, ir jaučiamės teisūs to iš jo reikalaudami. Bet jei dėl kažkokių priežasčių jis pasielgia mums netikėtai, tada mes maloniai nustembame arba pykstame. Šia prasme malonus siurprizas ir pyktis yra tos pačios prigimties. O kaip manai, kas vyksta kai du žmonės, kurie tuo pačiu metu atlieka po dvi roles, ir dar kažko vienas iš kito tikisi, turi kartu išspręsti vieną užduotį? Jiems – tikras sunkumas gyvenime, o man – smagumas teatre.

Tado Povilonio nuotr.

– Tavo darbe daug ironijos, o vaidmenų žaidimas, kurį matome tavo darbe, yra gana komiškas. Vis dėlto apibrėždamas spektaklio žanrą pavadinai jį drama. Kodėl?

– Visų pirma J. Miltinio laboratorijos scenoje mes susirenkame ne juokinti ir ne linksminti. Nors pasaulis šiandien yra pakankamai juokingas, jame yra ir daug dramos (jei ne tragedijos). Visų antra, norėčiau, kad į šį spektaklį ketinantis eiti žiūrovas būtų nusiteikęs dramai.

– Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka Albinas Kėleris, taip pat vaidina kiti J. Miltinio dramos teatro aktoriai Vytautas Kupšys, Ieva Savickaitė, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, laisvai samdomas Balys Ivanauskas. Koks yra jų indėlis šiame spektaklyje?

– Konstruojant personažus man visada svarbi kūrėjų, su kuriais dirbu, asmeninė patirtis ir kontekstas. Dirbdamas aktoriams nenoriu primesti, kad Bernhardas galvojo taip, todėl ir mes turime tai parodyti. Arba, kad jis rašė apie Austriją, tad ir spektaklyje viskas turi būti austriška. Ne – aš visa tai keliu į čia, į mūsų aplinką. Ieškau personažų savybių aktorių pasaulėžiūroje ir sprendžiu, ar tos personažų savybės gali sugyventi viename pasaulyje, ieškau kaip jos gali gyventi kartu. Dėl to žiūrėdamas įrašus po aktorių atrankų stipriai laužau galvą ir sprendžiu daug rebusų. O kai išsprendžiu aktorių sudėtį, tada jau žinau, į kurią pusę suksis tas spektaklis, kur link reikia kreipti ir aktorius. Kitaip tariant, kaip sprendžiu kai kurias scenas priklauso ir nuo to, kokius aktorius pasirenku, ir kur su jais nueinu. Man svarbu, kad spektaklyje Bruskonas yra ir Albino Bruskonas. Kaip ir Ievos Sara, Balio Feručis, Tomos Agota Bruskon, Vytauto Smuklininkas. Man tai yra vertybė.

– Gal gali plačiau papasakoti, kaip dirbote vystydami „Teatralo“ personažus?

– „Teatralo“ repeticijų pradžioje su aktoriais repetuodavau atskirai, kad tėvas nežinotų, kokia jo dukra, žmona, ar sūnus. Buvo labai smagu: iš ryto išgirsti, ką tėvas burba apie žmoną, po pietų – ką dukra apie tėvą, vakare – kaip smuklininkas į šuns dienas deda juos visus. Visi prie savo personažo priėjo skirtingai ir savaip, o man buvo svarbu personažų užuomazgas nukreipti į vieną ir tą patį pasaulį. Tuomet tapo įdomu, kaip jie pradeda vienas kitą veikti ir dar labiau vystytis. Ir ne tik dėl to aktorių indėlis šiame spektaklyje yra labai didelis: juk tai, ką kiekvienas svarsto, atskleidžia ar slepia apie savo, ar kito personažą, ir sukuria tą vyksmą smuklėje.

– Esi baigęs televizijos ir kino režisūrą. Sukūręs pirmąjį spektaklį „YESMOONCAN“ užsiminei, kad norėjai išsiaiškinti santykius su teatru. Dabar, kai jau pabaigei šeštąjį savo spektaklį, įdomu kuo ši medija tau yra ypatinga?

Tado Povilonio nuotr.

– Kartais juokaudamas užduodu klausimą „Kas tą Tertelį įleido į teatrą?“. Ir su teatru santykių aiškintis dar nebaigiau, nors jis varo mane iš proto bei kuo toliau, tuo labiau nervina. Vis dėlto tai man yra ypatinga vieta. Scenoje turiu galimybę rasti pasaulį, kuriame aš kuriu savo taisykles, savaip žaidžiu teatrą, savaip augu. Man vis labiau patinka kūrybinis darbas su aktoriais – tai, ką kartais pavyksta su jais pasiekti, dar labiau užburia. Kartais mėgstu nusliūkinti į tuščią sceną ir ten šiek tiek pabūti vienas, užsimiršti. Repeticijų metu scena yra vieta, kur galiu lengviau kvėpuoti nei kasdieniniame gyvenime. Ten kartais užmirštu stresą ir tiesiog dirbu – ten, toje scenoje, bandau analizuoti, kas šioje tikrovėje dedasi su manim, su visuomene, valstybe ir pasauliu kai nerepetuoju, o mokausi gyventi. Nelaikau scenos tribūna, o labiau langu į kitą, kažkuo mums atpažįstamą realybę. Nesiekiu žmonėms aiškinti kas yra tiesa, kaip kas turi galvoti, ar kaip pasaulyje turėtų būti – scenoje svarstau, užduodu klausimus ir dalinuosi savo įžvalgomis.

O apie kiną pasakysiu tiek.... Myliu kiną ir labai stipriai jo ilgiuosi.

Jono Tertelio spektaklio „Teatralas“ premjeros vyks 2019 m. sausio 24, 31 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje.