Jonas Galvydis-Bykauskas: prie kariuomenės ištakų
Ki­tą sa­vai­tę su­kaks 74 me­tai, kai mi­rė vie­nas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų, pir­ma­sis Ka­ro mo­kyk­los vir­ši­nin­kas ge­ne­ro­las Jo­nas Gal­vy­dis-By­kaus­kas. Pri­si­min­ki­me ryš­kes­nius šio ka­rio ko­vų ir tai­kaus dar­bo epi­zo­dus.

J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas bu­vo va­di­na­mas po­pu­lia­riau­siu vy­res­nio­sios kar­tos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ku. Jis sto­vė­jo prie mū­sų gink­luo­tų­jų pa­jė­gų iš­ta­kų, jo var­das mi­ni­mas pir­ma­ja­me kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tro įsa­ky­me, pa­si­ra­šy­ta­me 1918 me­tų lap­kri­čio 23-ią­ją, kai mū­sų vals­ty­bei iš­ki­lo mir­ti­na grės­mė iš Ry­tų. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas va­do­va­vo pir­mam su­for­muo­tam ko­vi­niam jun­gi­niui, iš ku­rio pa­skui bu­vo ga­na šiurkš­čiai pa­ša­lin­tas. Vė­liau par­en­gė ne vie­ną ka­ri­nin­kų lai­dą.

Jis bu­vo vie­nin­te­lis Ka­ro mo­kyk­los vir­ši­nin­kas, į šias par­ei­gas pa­skir­tas du kar­tus, ir vie­nin­te­lis, va­do­va­vęs ka­ri­nin­kų kal­vei prie vi­sų tri­jų pre­zi­den­tų – An­ta­no Sme­to­nos, Alek­sand­ro Stul­gins­kio ir Ka­zio Gri­niaus. Vė­liau mė­gi­no įsi­trauk­ti į po­li­ti­ką, ta­po Sei­mo na­riu, ta­čiau šių par­ei­gų at­si­sa­kė, nes vėl rei­kė­jo im­ti į ran­kas gink­lą. O ka­rio ke­liu J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas pa­su­ko tuo­met, kai lie­tu­viai dar tik sva­jo­jo apie bū­si­mą ne­prik­lau­so­my­bę, nors anks­čiau bu­vo pa­si­rin­kęs vi­sai ki­tą, la­bai tai­kią pro­fe­si­ją.

Jo­nas Gal­vy­dis-By­kaus­kas bū­si­miems ka­ri­nin­kams įve­dė ir pri­va­lo­mas šo­kių pa­mo­kas.

Gi­ri­nin­kas ta­po kariu

J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas gi­mė 1864 me­tų gruo­džio 3 die­ną Ute­nos aps­kri­ties Už­pa­lių vals­čiaus De­gė­sių kai­me. Apie jo šei­mą ir anks­ty­vuo­sius gy­ve­ni­mo me­tus ži­nių iš­li­kę ne­daug. Aiš­ku tik vie­na – apie ka­ri­nin­ko kar­je­rą bū­si­ma­sis ge­ne­ro­las iš pra­džių ne­sva­jo­jo. Ki­taip ne­bū­tų pa­si­rin­kęs Sankt Pe­ter­bur­go vi­du­ri­nės gi­ri­nin­kų mo­kyk­los, ku­rią bai­gė 1884-ai­siais. Ta­čiau dar po me­tų Nov­go­ro­de, o pa­skui Se­no­jo­je Ru­sio­je dir­bu­sio gi­ri­nin­ko pa­dė­jė­jo gy­ve­ni­me įvy­ko stai­gi per­mai­na.

Ko­kie mo­ty­vai pa­ska­ti­no J. Gal­vy­dį-By­kaus­ką at­si­sa­ky­ti tai­kaus dar­bo ir rink­tis ka­rio ke­lią, ga­li­me tik spė­lio­ti. Šiaip ar taip, 1885-ai­siais bu­vęs gi­ri­nin­kas sa­vo no­ru įsto­jo į Ru­si­jos ka­riuo­me­nės 86-ąjį pės­ti­nin­kų pul­ką, o po ke­lių sa­vai­čių bu­vo pa­siųs­tas į Pe­ter­bur­go jun­ke­rių mo­kyk­lą. Ją bai­gė la­bai ge­rais pa­žy­miais. Po me­tų Jo­nas, jau tu­rė­da­mas ka­ri­nin­ko ant­pe­čius, bu­vo pa­siųs­tas tar­nau­ti į 87-ąjį pės­ti­nin­kų pul­ką. Jau­nas po­ru­či­kas spar­čiai ki­lo kar­je­ros laip­tais. 1905-ai­siais, vyks­tant Ru­si­jos ir Ja­po­ni­jos ka­rui, jis jau va­do­va­vo kuo­pai, o dar po ket­ve­rių me­tų, bai­gęs ka­ri­nin­kų mo­kyk­lą, ta­po ka­pi­to­nu.

Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras J. Gal­vy­dį-By­kaus­ką užk­lu­po 18-aja­me Si­bi­ro pul­ke, ku­ris ne­del­siant bu­vo per­mes­tas į fron­tą Len­ki­jo­je. Kaip nu­ro­do­ma 1924 me­tų lei­di­ny­je „Trum­pos Stei­gia­mo­jo Sei­mo na­rių fo­tog­ra­fi­jos su at­vaiz­dais“, už nar­są ko­vo­jant su vo­kie­čiais jam bu­vo su­teik­tas pul­ki­nin­ko laips­nis. Dar po me­tų ka­ri­nin­kas pa­skir­tas va­do­vau­ti pul­kui. Ne­ži­nia, kaip to­liau bū­tų su­sik­los­tęs J. Gal­vy­džio-By­kaus­ko li­ki­mas, jei 1916-ai­siais per kau­ty­nes prie Lo­dzės jis ne­bū­tų bu­vęs su­žeis­tas ir pa­te­kęs į vo­kie­čių ne­lais­vę, ku­rio­je iš­bu­vo dve­jus me­tus. Per tą lai­ką ir Eu­ro­po­je, ir Ru­si­jo­je, ir Lie­tu­vo­je daug kas pa­si­kei­tė.

Be abe­jo, ka­ro be­lais­vis ne­ži­no­jo, ir ne­ga­lė­jo ži­no­ti, kad jo gim­to­jo­je Lie­tu­vo­je jau pra­si­dė­jo Ne­prik­lau­so­my­bės apyauš­ris. Ne­ži­no­jo ir to, kad po bol­še­vi­kų per­vers­mo Ru­si­jo­je ki­lo chao­sas ir kad ko­vo­ti Ry­tų fron­te vo­kie­čiams ne­be­li­ko pra­smės. Bū­tent to­kia si­tua­ci­ja at­vė­rė lie­tu­viui ka­ri­nin­kui ke­lią į Tė­vy­nę. Mat 1918-ųjų pra­džio­je vi­siems vo­kie­čių be­lais­viams, ki­lu­siems iš jų oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų, bu­vo su­teik­tos at­os­to­gos.

Tik grį­žęs į gim­tuo­sius Už­pa­lius bu­vęs ca­ro im­pe­ri­jos pul­ki­nin­kas iš­gir­do apie Va­sa­rio 16-osios ak­tą. Spren­di­mas bu­vo žai­biš­kas – ne­del­siant ke­liau­ti į Vil­nių ir sto­ti į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Ta­čiau jo­kios ka­riuo­me­nės dar ne­bu­vo – Vil­niu­je ir vi­so­je Lie­tu­vo­je te­be­šei­mi­nin­ka­vo vo­kie­čiai. J. Gal­vy­džiui-By­kaus­kui te­ko grįž­ti na­mo ir lauk­ti pa­lan­kes­nio lai­ko.

Toks me­tas at­ėjo ru­de­nį, po spa­lio 9-osios, kai vos įkur­tai Ap­sau­gos ko­mi­si­jai bu­vo pa­ves­ta or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. At­vy­kęs į Vil­nių pa­ty­ręs ka­ri­nin­kas tuoj pat įsi­trau­kė į šios ko­mi­si­jos veik­lą ir ėmė­si reng­ti ka­riuo­me­nės pro­jek­tą. Ir nors tam pro­jek­tui ne­pri­ta­rė nė vie­na val­džios įstai­ga, jo ren­gė­jas su­lau­kė is­to­ri­nio Lap­kri­čio 23-io­sios įsa­ky­mo, ku­riuo bu­vo pa­skir­tas į pir­mą­sias par­ei­gas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Šio kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tro Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro pa­si­ra­šy­to do­ku­men­to tre­čia­me punk­te nu­ro­do­ma: „Pul­ki­nin­ką Gal­vy­dį-By­kaus­ką ski­riu va­du pir­mo­jo pul­ko, stei­gia­mo Aly­tu­je. Jam įsa­kau tuo­jau pra­dė­ti par­uo­šia­mą­jį dar­bą ir pa­si­rink­ti sau rei­ka­lin­gą kad­rą.“

Pul­kas trau­kia į Alytų

Ko­dėl pir­ma­sis mū­sų ka­riuo­me­nės pul­kas bu­vo stei­gia­mas Aly­tu­je, o ne sos­ti­nė­je Vil­niu­je? Į šį klau­si­mą ga­li­me ras­ti ke­lis at­sa­ky­mus. Žur­na­lis­to Vid­man­to Jan­kaus­ko kny­go­je „Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos ge­ne­ro­lai“ tei­gia­ma, jog be­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai bū­tent Aly­tu­je su­ti­ko per­leis­ti lie­tu­viams maž­daug tri­jų šim­tų vie­tų ka­rei­vi­nes. Be to, nu­tau­tė­ju­sia­me Vil­niaus kraš­te bu­vo su­nku su­rink­ti rei­kia­mą bū­rį sa­va­no­rių. Ka­ro is­to­ri­kas Gin­tau­tas Su­rgai­lis vie­na­me iš straips­nių apie ka­riuo­me­nės kū­ri­mą pri­du­ria, kad ta­da vo­kie­čiai dar ne­bu­vo iš­si­kraus­tę iš Aly­taus ka­rei­vi­nių, tad pir­muo­sius pul­ko kū­ri­mo or­ga­ni­za­ci­nius dar­bus vis dėl­to te­ko pra­dė­ti Vil­niu­je. Kaip tik tuo me­tu Lie­tu­vą pa­sie­kė ži­nios, jog mū­sų sie­nų link ar­tė­ja bol­še­vi­ki­nės Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­niai.

J. Gal­vy­džiui-By­kaus­kui te­ko ne­leng­vas už­da­vi­nys – or­ga­ni­zuo­ja­mam pul­kui trū­ko ka­ri­nin­kų, jų ieš­ko­ti rei­kė­jo net per spau­dą, o bet ko pri­im­ti į jun­gi­nį taip pat ne­bu­vo ga­li­ma. To­kią pa­dė­tį ge­rai at­spin­di 1918 me­tų gruo­džio 4-osios „Lie­tu­vos ai­de“ pa­skelb­tas pul­ko va­do at­si­šau­ki­mas: „1-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko Va­das kvie­čia įsto­ti pul­kan bu­vu­sius jau­nų ka­rei­vių mo­ky­to­jus, pa­afi­cie­rius ir vir­ši­las (feld­fe­be­lius), bu­vu­sį kad­rą ru­sų ar vo­kie­čių ka­riuo­me­nė­je. Iš­lai­ky­mas ir at­ly­gi­ni­mas pa­ten­kins kiek­vie­ną ka­rei­vį. Kvie­čia­mi sto­ti tik tie, ku­rie my­li Tė­vy­nę, ku­rie trokš­ta iš­va­duo­ti ir pa­leis­ti iš ver­gi­jos, ku­rie karš­tai trokš­ta bū­ti lais­vai ne­prik­lau­so­mos de­mo­kra­tin­gos Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ku­rie, pa­ėmę kar­dą į ran­kas, karš­tai gins su­nkio­je va­lan­do­je nuo prieš­inin­kų, ty­ko­jan­čių api­pul­ti Ją, pa­nai­kin­ti, pa­nie­kin­ti, pa­verg­ti... Bro­liai ka­rei­viai, jūs pa­tys ge­rai iš­ma­no­te, kad mū­sų bū­ry­je ne­tu­ri bū­ti gir­tuok­lio, pa­leis­tu­vio bei ki­to ko­kio iš­tvir­ku­sio gai­va­lo. Kiek­vie­nas, ku­ris no­ri pa­si­tar­nau­ti Lie­tu­vos lais­vei, pa­si­rū­pin­ki­te re­ko­men­da­ci­jo­mis iš ko­kių nors žy­mių Lie­tu­vos vei­kė­jų ar­ba įstai­gų, ne­prie­šin­gų Lie­tu­vos la­bui ir Lai­ki­na­jai val­džiai.“

Į pul­ko va­do kvie­ti­mą at­si­lie­pė ke­lios de­šim­tys jam tin­ka­mų ka­ri­nin­kų, ta­čiau jun­gi­nio for­ma­vi­mas Vil­niu­je už­tru­ko ge­rą mė­ne­sį. Pir­mą gruo­džio sa­vai­tę jį su­da­rė 31 ka­ri­nin­kas, du ka­ro val­di­nin­kai ir 59 ka­rei­viai. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas sku­bė­jo per­kel­ti pul­ką į Aly­tų: Rau­do­no­sios ar­mi­jos tiks­lai pul­ti sos­ti­nę abe­jo­nių ne­kė­lė, o pa­gal­bos iš de­mo­ra­li­zuo­tos vo­kie­čių ka­riuo­me­nės nie­kas ne­be­si­ti­kė­jo. Ta­čiau ati­tin­ka­mo Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos įsa­ky­mo vis ne­bu­vo ir ne­bu­vo.

Va­di­na­si, į Aly­tų teks vyk­ti be įsa­ky­mo. Juo­lab kad gruo­džio 8-ąją J. Gal­vy­dį-By­kaus­ką pa­sie­kė ži­nia: vo­kie­čiai pa­ga­liau per­duo­da ten esan­čias ka­rei­vi­nes. Pul­ko va­das pa­siun­tė į Aly­tų ke­lis ka­ri­nin­kus, ku­rie, su­si­ti­kę su vo­kie­čių įgu­los vir­ši­nin­ku, ga­vo pa­tvir­ti­ni­mą – ka­rei­vi­nės ti­krai per­duo­da­mos. Vie­nas lie­tu­vių de­le­ga­tų grį­žo į Vil­nių reng­ti pe­rė­mi­mo ak­to, ki­ti li­ko sau­go­ti pa­tal­pų. Ap­sau­ga, ži­no­ma, bu­vo silp­no­ka – vi­so la­bo du ka­rei­viai, po­ra iš vo­kie­čių pa­sis­ko­lin­tų mau­ze­rių ir po­ra ki­še­nių šo­vi­nių.

Ta­čiau aly­tiš­kiai jau ži­no­jo – mies­te yra Lie­tu­vos ka­riai. Apie tai pra­ne­šė vie­tos kle­bo­nas, par­agi­nęs žmo­nes kuo ga­li par­em­ti mies­te be­si­ku­rian­tį pul­ką. Mies­tie­čiai en­tu­zias­tin­gai at­si­lie­pė į šį kvie­ti­mą – į ka­rei­vi­nes ėmė plūs­te plūs­ti ve­ži­mai mais­to, tad ne­tru­kus san­dė­lis bu­vo pil­nas. Vi­si ne­kan­trau­da­mi lau­kė, ka­da at­vyks dau­giau ka­rių.

Pa­ga­liau gruo­džio 18-osios ry­tą pul­kas iš Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­ju­dė­jo Aly­taus link. Tie­sa, pul­ku jį pa­va­din­ti bu­vo su­nko­ka. Pa­sak šių įvy­kių da­ly­vių pri­si­mi­ni­mų, jun­gi­nį su­da­rė 25 ka­ri­nin­kai, trys ka­ro val­di­nin­kai, gy­dy­to­jas ir 32 ka­riai sa­va­no­riai. Ke­lio­nė bu­vo il­ga – ka­riai pa­sie­kė tiks­lą tik sep­tin­tą va­lan­dą va­ka­ro. Kaip vė­liau pri­si­mins ka­ri­nin­kas Ju­lius Čap­li­kas, sto­ty­je jų nie­kas ne­pa­si­ti­ko, pa­tiems te­ko ieš­ko­ti, kas nu­ga­bens ne­įman­trią man­tą į ka­rei­vi­nes. Ta­čiau tai nuo­tai­kos ne­ap­tem­dė – iš­si­ri­kia­vę į vo­rą ka­riai dai­nuo­da­mi pa­trau­kė į nau­ją­ją dis­lo­ka­ci­jos vie­tą, o vi­sų prieš­aky­je žen­gė pul­ko va­das J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas.

Au­gi­mo su­nku­mai ir sa­vų­jų „maištas“

Ka­rei­vi­nės ne­sve­tin­gai pa­si­ti­ko pul­ką – iš­ei­da­mi vo­kie­čiai ka­žin ko­dėl ne­pa­li­ko lan­gų stik­lų, du­rų, o svar­biau­sia – kros­nių. Tie­sa, anks­čiau at­vy­kę sa­va­no­riai spė­jo įstik­lin­ti ke­lių pa­tal­pų lan­gus, kad ka­riai bent jo­se ga­lė­tų ap­si­gin­ti nuo vė­ly­vo lap­kri­čio gė­los. Ži­no­ma, per po­rą ar­ti­miau­sių die­nų pul­ko va­dui įsa­kius ka­rei­vi­nes pa­vy­ko šiek tiek apt­var­ky­ti. Ir tai ne­bu­vo su­nkiau­sias už­da­vi­nys. Kur kas su­dė­tin­giau se­kė­si for­muo­ti pa­tį pul­ką, nes sti­go sa­va­no­rių. Vy­rai ga­na van­giai ra­šė­si į jį, nors tai ga­li­ma su­pras­ti. Iš­var­gin­ti ir nu­skur­dę ap­lin­ki­nių kai­mų vai­ki­nai bu­vo pra­šo­mi at­ei­da­mi at­si­neš­ti ir sa­vo daik­tus – dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę, ki­tą man­tą, bet vi­su tuo ga­lė­jo ap­si­rū­pin­ti tik re­tas, o pi­ni­gų pul­ko reik­mėms trū­ko.

Tuo­met J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas nu­ta­rė pra­šy­ti ap­lin­ki­nių par­api­jų ku­ni­gų pa­gal­bos ir siųs­ti į kai­mus ka­ri­nin­kus, kad šie as­me­niš­kai agi­tuo­tų vy­rus sto­ti į ka­riuo­me­nę. Gruo­džio pa­bai­go­je pul­ko va­das pa­skel­bė to­kio tu­ri­nio at­si­šau­ki­mą: „Pi­lie­čiai! Kiek­vie­nas iš jū­sų ži­not, koks svar­bus yra da­bar lai­kas mū­sų Tė­vy­nei, ži­not, kad ne­prik­lau­so­my­bė mū­sų Tė­vy­nės dar tik ant po­pie­riaus, ži­not ge­rai sve­ti­mą glo­bą – len­kų, ru­sų ir vo­kie­čių, ži­not ge­rai, kad mū­sų glo­bė­jai rū­pi­nas vi­so­kiais bū­dais mus nu­skriaus­ti ir dar­gi iš­rau­ti iš mū­sų mei­lę bran­gios Lie­tu­vos Tė­vy­nės, nie­ki­no vis­ką, kas bu­vo mū­sų. Tai­gi, tu­ri­me pro­gą pa­si­liuo­suo­ti iš ver­gi­jos pa­nčių. Sto­ki­me į dar­bą vi­si ir kiek ga­li­me pri­si­dė­ki­me dar­bu ir au­ko­mis at­sta­ty­mui Lie­tu­vos Tė­vy­nės. Pir­mas mū­sų už­da­vi­nys, t. y. tvė­ri­mas ka­riuo­me­nės, nes be ka­riuo­me­nės ne­ga­li bū­ti ša­ly­je tvar­kos ir ra­my­bės. Ge­ras ša­lies pi­lie­tis nu­si­ma­no apie rei­ka­lin­gu­mą ka­riuo­me­nės ir pri­va­lo pa­dė­ti ją tver­ti. Ka­riuo­me­nė pa­lai­kys tvar­ką ša­ly­je, ra­my­bę, ka­riuo­me­nė ap­gins Tė­vy­nę nuo prieš­ų. No­rė­da­mi ma­ty­ti ša­lį ne­prik­lau­so­mą ir jos pi­lie­čių sa­vi­val­dą, tu­ri­me tver­ti, ir vi­si ge­riau­sie­ji Lie­tu­vos sū­nus tes­to­ja į ka­riuo­me­nę.“

Be­je, šis at­si­šau­ki­mas pa­skelb­tas tuo me­tu, kai Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­niai jau bu­vo įsi­ver­žę į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ir ar­tė­jo prie mū­sų sos­ti­nės. Tad gruo­džio 29-ąją sto­ti į ka­riuo­me­nę vi­sus kraš­to gy­ven­to­jus jau ra­gi­no ir Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė. Ma­tyt, šios dvi ap­lin­ky­bės lė­mė, kad pa­čio­je me­tų pa­bai­go­je J. Gal­vy­džio-By­kaus­ko va­do­vau­ja­mas pul­kas Aly­tu­je ėmė gau­sė­ti. 1919 me­tų sau­sio 5-ąją, kai bol­še­vi­kai užė­mė Vil­nių, jį jau su­da­rė dau­giau kaip 300 ka­rių.

Tuo­met J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas, pa­skir­tas vi­sų Vil­niaus sri­ty­je vei­kian­čių ka­ri­nių da­li­nių va­du, nė ne­nu­ma­nė, kad jis, užuot ko­vo­jęs su bol­še­vi­kais, tu­rės su­si­rem­ti su sa­vo pul­ko ka­ri­nin­kais ir kad tą ko­vą pra­lai­mės. Vis­kas nu­ti­ko taip. Tą pa­čią sau­sio 5-ąją pul­ko va­das nu­ro­dė 1-ojo ba­ta­lio­no va­dui Ka­ziui La­di­gai su vie­na kuo­pa vyk­ti į Lent­va­rį, iš ku­rio ne­se­niai pa­si­trau­kė vo­kie­čiai, o bol­še­vi­kai dar ne­pa­si­ro­dė. Di­džiau­siai va­do nuo­sta­bai ir pa­si­pik­ti­ni­mui, ka­ri­nin­kas at­si­sa­kė vyk­dy­ti įsa­ky­mą: esą kuo­pa pra­stai gink­luo­ta ir ne­ap­rū­pin­ta mais­tu, o Lent­va­ry­je jai ga­li tek­ti su­si­dur­ti ir su bol­še­vi­kais, ir su šia­me ra­jo­ne vei­kian­čiais len­kų le­gio­nie­riais.

Įtū­žęs pul­ko va­das tuoj pat įsa­kė sa­vo ad­ju­tan­tui su­im­ti K. La­di­gą, ta­čiau nei jis, nei ki­ti ka­ri­nin­kai šiam įsa­ky­mui ne­pak­lu­so. Tai bu­vo pa­bai­ga: va­das vi­siš­kai pra­ra­do au­to­ri­te­tą, tad va­do­vau­ti pul­kui ėmė­si K. La­di­ga. Re­gis, už to­kį „su­ki­li­mą“ jau­nų­jų ka­ri­nin­kų tu­rė­jo lauk­ti ka­ro lau­ko teis­mas, bet vis­kas bai­gė­si ki­taip. Po ke­lių die­nų su­šauk­tas pul­ko ka­ri­nin­kų su­si­rin­ki­mas su­ra­šė krei­pi­mą­si į Ap­sau­gos šta­bą, ku­ria­me, be ki­ta ko, sa­ko­ma: „Tar­pe ka­ri­nin­kų (...) nu­sis­ta­čiu­si nuo­mo­nė, kad da­bar­ti­nis lie­tu­vių pės­ti­nin­kų 1 pul­ko va­das ne­su­ge­ba or­ga­ni­zuo­ti da­bar­ti­nia­me lai­ke pul­ko ir abel­nai šiam mo­men­tui ne­tin­ka, nes ne­ga­li pa­im­ti ini­cia­ty­vos į sa­vo ran­kas ir ki­tiem kliu­do. To­dėl krei­pia­mės su pra­šy­mu į Vir­ši­nin­ką šta­bo, kad tai pa­aiš­kin­tu­mėt Ap­sau­gos Mi­nis­te­riui ir bū­tų pa­skir­tas jo vie­to­je tin­ka­mas ka­ri­nin­kas 1 pės­ti­nin­kų pul­ko va­du. Ka­ri­nin­kai 1-mo pul­ko da­ro tai var­dan mei­lės sa­vo Tė­vy­nės.“

Pra­lai­mė­ta ko­va ir nau­jos pareigos

Se­na­sis pul­ki­nin­kas ne­ke­ti­no pa­si­duo­ti. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas kraš­to ap­sau­gos mi­nis­trui My­ko­lui Ve­ly­kiui nu­siun­tė ra­por­tą, ku­ria­me in­for­ma­vo apie ki­lu­sį maiš­tą, o kaip svar­biau­sią jo or­ga­ni­za­to­rių įvar­di­jo K. La­di­gą, ir pa­pra­šė šį bei dar dau­giau kaip dvi de­šim­tis ka­ri­nin­kų ati­duo­ti ka­ro teis­mui. Ta­čiau nie­kas maiš­ti­nin­kų ne­si­ren­gė teis­ti. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas tik su­lau­kė šta­bo ka­ri­nin­ko Pra­no Tva­ro­no, ku­riam mi­nis­tras nu­ro­dė iš­tir­ti pa­dė­tį pul­ke.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad ins­pek­to­riaus at­as­kai­to­je ne­bu­vo nė žo­džio apie pul­ko va­do ne­kom­pe­ten­ci­ją, ini­cia­ty­vos ar or­ga­ni­za­ci­nių ge­bė­ji­mų sto­ką ir ki­tus da­ly­kus, ku­riais jį kal­ti­no krei­pi­mą­si į Ap­sau­gos šta­bą pa­si­ra­šę ka­ri­nin­kai. Už­tat P. Tva­ro­nas nu­ro­dė daug ki­tų trū­ku­mų, dau­giau­sia – ūki­nių, bet šie bu­vo per men­ki, kad dėl to rei­kė­tų keis­ti pul­ko va­do­vy­bę. Vis dėl­to mi­nis­tras nu­spren­dė sa­vaip. Sau­sio 9-ąją į pul­ką at­skrie­jo to­kio tu­ri­nio te­leg­ra­ma: „Va­dui 1 lie­tu­vių pėst. pul­ko tuo­jau pat at­vyk­ti į Kau­ną dėl tar­nys­tės pa­si­ta­ri­mų. Lai­ke tams­tos ne­bu­vi­mo val­dy­mą pul­ke per­duo­ti ka­pi­to­nui La­di­gai. Ap­sau­gos mi­nis­tras Ve­ly­kis.“

To­kia te­leg­ra­ma J. Gal­vy­džiui-By­kaus­kui ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro. Jau vien fak­tas, jog ei­ti pul­ko va­do par­ei­gas ofi­cia­liai pa­ves­ta ne kam ki­tam, o „maiš­ti­nin­kų“ įkvė­pė­jui K. La­di­gai, ro­dė, kad jo­kio ka­ro teis­mo ne­bus ir kad mū­šį su jau­nes­niais bend­ra­žy­giais pul­ki­nin­kas pra­lai­mė­jo. Ir ti­krai – ne­tru­kus J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas ne­te­ko pul­ko va­do par­ei­gų. Tie­sa, Aly­tu­je ne­li­ko ir K. La­di­gos – jis bu­vo per­kel­tas į 2-ąjį pul­ką. Jau vien iš to ga­li­ma spręs­ti, kad mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė pa­au­ko­jo pul­ki­nin­ką ne dėl jo dar­bo trū­ku­mo, o pa­pras­čiau­siai ne­no­rė­da­ma pa­lik­ti pul­ke konf­lik­to ži­di­nio. Tai vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se pri­pa­žins ir pats J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas: „Ma­no va­do­va­vi­mas pul­kui bu­vo ne­il­gas dėl blo­gos svei­ka­tos, kaip pa­ma­ti­nės prie­žas­ties, ir nuo­mo­nių skir­tu­mo su kai ku­riais ka­ri­nin­kais dėl la­bai svar­bių rei­ka­lų...“

55 me­tų pul­ki­nin­kas la­bai skaus­min­gai iš­gy­ve­no at­lei­di­mą iš par­ei­gų ir vis bau­dė­si įves­ti tvar­ką bei at­si­ly­gin­ti sa­vo skriau­dė­jams. Ta­čiau nė­ra to blo­go, kas ne­išei­tų į ge­ra. Bū­tent dėl šio konf­lik­to J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas la­bai grei­tai at­si­dū­rė ten, kur ga­lė­jo ge­riau­siai pa­nau­do­ti sa­vo, kaip ka­rio ir žmo­gaus, pa­tir­tį bei jaus­tis daug lai­min­ges­nis nei tar­nau­da­mas pul­ko va­du. 1919 me­tų sau­sio 25-ąją jis bu­vo pa­skir­tas pir­muo­ju ką tik įsteig­tos Ka­ro mo­kyk­los vir­ši­nin­ku.

Be­je, nau­jie­ną apie tai J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas tuo­met ver­ti­no ne­vie­na­reikš­miš­kai. 1929-ai­siais žur­na­le „Ka­rys“ jis pa­sa­ko­jo: „Ši­ta ži­nia bu­vo kar­tu ir links­ma, ir liūd­na. Links­ma to­dėl, kad man pir­mam te­ko gar­bė reng­ti Lie­tu­vos ka­ri­nin­kus; liūd­na to­dėl, kad gry­nai kau­ty­nių ka­ri­nin­kui, ku­ris nuo jau­nų die­nų sva­jo­jo apie kau­ty­nes už Tė­vy­nę, at­ėjus lai­kui sva­jo­nes rea­li­zuo­ti te­ko nuo jų at­si­sa­ky­ti ir im­tis pa­si­ren­gi­mo dar­bo, tai­kaus dar­bo.“

Jo­nas Gal­vy­dis-By­kaus­kas nu­ta­rė pra­šy­ti ap­lin­ki­nių par­api­jų ku­ni­gų pa­gal­bos ir siųs­ti į kai­mus ka­ri­nin­kus, kad šie as­me­niš­kai agi­tuo­tų vy­rus sto­ti į ka­riuo­me­nę.

Vis dėl­to pul­ki­nin­kas, jau ta­pęs ge­ne­ro­lu lei­te­nan­tu, dar tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­ka­riau­ti. Ta­čiau tai nu­ti­ko kiek vė­liau. O tuo me­tu J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas rin­ko per­so­na­lą, ren­gė mo­ky­mo prog­ra­mas, for­mu­la­vo „pa­ma­ti­nius Ka­ro mo­kyk­los dės­nius“. Mi­nė­ta­me žur­na­le jis pri­si­mi­nė sau ir mo­kyk­los dės­ty­to­jams iš­kė­lęs tiks­lą – „pa­reng­ti nau­jo ti­po Lie­tu­vos ka­ri­nin­ką pe­ri­mant šį tą iš ki­tų, o svar­biau­sia – ver­tin­gos pa­tir­ties se­mian­tis iš se­no­vės ir vis­ką tai­kant pa­gal si­tua­ci­ją“.

Pir­ma­sis Ka­ro mo­kyk­los vir­ši­nin­kas sie­kė, kad ka­ri­nin­kai bū­tų ren­gia­mi ir kaip spe­cia­lis­tai, ir kaip pi­lie­čiai, at­sa­kin­gi už sa­vo vals­ty­bės at­ei­tį. To­dėl čia la­bai daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma ne vien ka­ri­niam ren­gi­mui, bet ir dva­si­niam bei mo­ra­li­niam bū­si­mų ka­ri­nin­kų ug­dy­mui. Kaip ra­šo ka­ro is­to­ri­kas Gin­tau­tas Jakš­tys, vi­si ka­riū­nai ka­ta­li­kai kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ei­da­vo iš­si­ri­kia­vę į Įgu­los baž­ny­čią, mo­kyk­lo­je švęs­da­vo vi­sas re­li­gi­nes šven­tes, o ne ka­ta­li­kai tu­rė­jo ga­li­my­bę lan­ky­tis sa­vo bend­ruo­me­nių mal­dos na­muo­se. Be to, J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas bū­si­miems ka­ri­nin­kams įve­dė pri­va­lo­mas šo­kių pa­mo­kas. Ma­tyt, abu šiuos da­ly­kus ge­ne­ro­las lai­kė la­bai svar­biais, ki­taip vi­suo­me­nė­je ne­bū­tų pa­pli­tu­si jo aukš­tai­tiš­kai kar­to­ja­ma fra­zė: „Žma­gus be ti­kė­ji­ma, ka­ra maks­la ir ne­ma­kąs šak­ti – tai kiau­la, o ne žma­gus.“

Juo­dos lem­ties išvengė

Per pir­mą­ją sa­vo ka­den­ci­ją, tru­ku­sią iki 1919 me­tų gruo­džio 31-osios, J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas spė­jo par­eng­ti dvi ka­ri­nin­kų lai­das. Ta­da se­nam ka­riui at­ėjo lai­kas vėl grįž­ti į ri­kuo­tę. Vė­liau J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas pri­si­mins la­bai ap­si­džiau­gęs pa­siū­ly­to­mis di­vi­zi­jos va­do par­ei­go­mis. 1920 me­tų sau­sio 1-ąją jis, jau ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas, pa­skir­tas va­do­vau­ti Lat­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je dis­lo­kuo­tai 3-ia­jai di­vi­zi­jai, ku­riai pri­klau­sė vi­si Daug­pi­lio fron­te esan­tys da­li­niai. Tie­sa, ak­ty­vių ko­vų su len­kais šia­me fron­te tuo­met ne­bu­vo, to­dėl J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti Ka­ro mo­kyk­lo­je įgy­ta pa­tir­ti­mi ir lais­ves­nes va­lan­das skir­ti ka­riams reng­ti bei mo­ky­ti.

Tais pa­čiais me­tais J. Gal­vy­džio-By­kaus­ko gy­ve­ni­me bū­ta ir ne­ti­kė­to po­sū­kio – ka­ri­nin­kas ta­po po­li­ti­ku. Ba­lan­džio 15-ąją, jau lai­ki­nai ei­da­mas vy­riau­sio­jo ka­riuo­me­nės va­do par­ei­gas, gim­to­jo­je Ute­nos rin­ki­mų apy­gar­do­je jis, kaip Krikš­čio­nių de­mo­kra­tų blo­ko są­ra­šo kan­di­da­tas, bu­vo iš­rink­tas į Stei­gia­mą­jį Sei­mą. Tik štai po­sė­džiau­ti te­ko ne­il­gai – spa­lio mė­ne­sį, su­si­komp­li­ka­vus ko­vų su len­kais pa­dė­čiai, J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas ne­dve­jo­da­mas pa­li­ko Sei­mą ir ėmė­si va­do­vau­ti An­tra­jai pės­ti­nin­kų di­vi­zi­jai. Ka­rio troš­ki­mas su gink­lu ran­ko­je sto­ti gin­ti Tė­vy­nės iš­si­pil­dė.

1921-ųjų va­sa­rį, pa­si­bai­gus ka­ro veiks­mams, J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas vėl su­grį­žo į Sei­mą, o tų pa­čių me­tų gruo­dį an­trą kar­tą bu­vo pa­skir­tas Ka­ro mo­kyk­los vir­ši­nin­ku. Pa­sak ka­ro is­to­ri­ko G. Su­rgai­lio, su­grį­žęs ge­ne­ro­las pra­dė­jo nau­ją šios įstai­gos eta­pą, iš es­mės ją re­for­ma­vo ir pert­var­kė į ti­krą tai­kos me­to ka­ri­nin­kų me­ką. Be­je, tur­būt ne­daug kas ži­no, kad toks mū­sų au­siai įpras­tas žo­dis „ka­riū­nas“ at­si­ra­do bū­tent J. Gal­vy­džio-By­kaus­ko ini­cia­ty­va. Mo­kyk­los vir­ši­nin­kui ne­pa­ti­ko, kad jos mo­ki­niai va­di­na­mi jun­ke­riais, tad įsa­kė sa­vo pa­val­di­niui ka­pi­to­nui Vac­lo­vui Bir­žiš­kai per sa­vai­tę ras­ti nau­ją, lie­tu­viš­ką ter­mi­ną. Įsa­ky­mas bu­vo įvyk­dy­tas pa­si­ta­rus su kal­bi­nin­kais. Tei­gia­ma, jog žo­dį su­gal­vo­jo gar­su­sis Ka­zi­mie­ras Bū­ga.

Ka­ro mo­kyk­lai J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas va­do­va­vo iki 1926-ųjų va­sa­ros, kai bu­vo iš­leis­tas į at­sar­gą. Pa­sak vie­nų šal­ti­nių – pa­ties pra­šy­mu, pa­blo­gė­jus svei­ka­tai, ki­tų – kai­rių­jų Vy­riau­sy­bei ma­ži­nant ka­ri­nės va­do­vy­bės eta­tus. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad abi ver­si­jos vie­na ki­tai ne­la­bai prieš­ta­rau­ja.

Ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me at­sar­gos ge­ne­ro­las da­ly­va­vo vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je: dir­bo Lie­tu­vos ūki­nin­kų koo­pe­ra­ty­vų są­jun­go­je, Ka­ta­li­kų vei­ki­mo cen­tre, bu­vo ak­ty­vus Krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jos na­rys. To vi­siš­kai pa­ka­ko, kad Lie­tu­vą oku­pa­vus so­vie­tams jis pa­tek­tų į NKVD aki­ra­tį. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas bu­vo su­im­tas be­veik iš­kart, lie­pos 4-ąją. Ap­kal­tin­tas ke­liais an­ti­ko­mu­nis­ti­niais par­eiš­ki­mais ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos spau­do­je. Ta­čiau net ir če­kis­ti­niam „tei­sin­gu­mui“ to­kių įkal­čių ne­pa­ka­ko, tad J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas bu­vo pa­leis­tas, bet ra­my­bė­je ne­pa­lik­tas.

An­trą kar­tą ka­ri­nin­kas su­im­tas 1941 me­tų bir­že­lio 12-ąją. Šį sy­kį pa­dė­tis bu­vo rim­tes­nė – ge­ne­ro­las ap­kal­tin­tas pri­klau­sy­mu or­ga­ni­za­ci­jai „Lie­tu­vos gy­ni­mo gvar­di­ja“, pla­na­vu­siai Lie­tu­vo­je nu­vers­ti so­vie­tų val­džią, ir areš­tuo­tas iki teis­mo. Nė­ra abe­jo­nių, kad po ke­lių die­nų J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas tu­rė­jo at­si­dur­ti ku­ria­me nors Ru­si­jos ka­lė­ji­me, ta­čiau li­ki­mas jam bu­vo pa­lan­kus – ki­tą die­ną po NKGV ko­mi­sa­ro nu­ta­ri­mo pra­si­dė­jo SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­ras. Ge­ne­ro­lą so­vie­tai, ma­tyt, už­mir­šo, o po ke­lių die­nų jį iš­va­da­vo į Kau­ną at­ėję vo­kie­čiai.

Ga­li­ma sa­ky­ti, J. Gal­vy­džiui-By­kaus­kui pa­si­se­kė dar vie­ną kar­tą. 1943 me­tų lie­pos 16-ąją, ei­da­mas aš­tuo­nias­de­šim­tuo­sius, jis pa­li­ko šį pa­sau­lį, ne­su­lau­kęs rau­do­nų­jų oku­pan­tų su­grį­ži­mo. Se­nas ka­rys iš­ven­gė mir­ties Si­bi­ro la­ge­ry­je ar pri­vers­ti­nio pa­si­trau­ki­mo iš Lie­tu­vos, už ku­rią troš­ko kau­tis iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos.