Jelena Lebedeva: balerina, pastačiusi sceną ant ežero
Iš tarp­tau­ti­nio ba­le­to fes­ti­va­lio „Dan­ce Open“ grį­žu­si ba­le­to ar­tis­tė Je­le­na Le­be­de­va par­si­ve­žė įspū­džių ir idė­jų. Ba­lan­dį jau 17 kar­tą vy­kęs fes­ti­va­lis tra­di­ciš­kai su­trau­kė kū­rė­jų iš vi­so pa­sau­lio. „Kai pa­ma­tai, ko­kius aukš­tus tiks­lus ir už­da­vi­nius iš­si­ke­lia įvai­rios tru­pės, ne­be­lie­ka nie­ko ne­įma­no­mo – ieš­kai, kaip įgy­ven­din­ti ir pa­čiai ne­ti­kė­čiau­sias idė­jas“, – sa­kė ba­le­ri­na ir ne­tra­di­ci­nių tea­tro pa­si­ro­dy­mų or­ga­ni­za­to­rė.

J. Lebedeva gimė Barnaule, Rusijoje. Jos močiutė – lietuvė, 1939 metais ištremta į Sibirą. Baigusi Ufos Rudolfo Nurejevo choreografijos koledžą artistė šoko Baškirijos valstybiniame operos ir baleto teatre. Vėliau – Sankt Peterburgo Boriso Eifmano baleto teatre ir Čiuvašijos valstybiniame operos ir baleto teatre.

„Atšokai spektaklį – euforija, įkvėpimas! Kitą dieną ateini į darbą ir vėl – repeticijos, nuovargis, traumos.“

2000-aisiais Lebedevų šeima atvyko į Lietuvą. Jelena pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Čia ji šoka kordebalete, atlieka korifėjų partijas. Be to, su kolege Olga Konošenko sukūrė kostiumų kolekciją „Nupiešk sau gyvenimą“ ir yra viena LNOBT projekto „Kūrybinis impulsas“ organizatorių.

Pasaka – laiko mašina

„Dance Open“ festivalis – reikšmingas baleto meno renginys, kadaise prasidėjęs kaip meistriškumo kursų programa. Šiuo metu – tai vienas didžiausių baleto profesionalų sambūrių. Sankt Peterburge vyko premjeros, susitikimai su kūrėjais, publikai pristatyti jaunieji talentai ir įteikti apdovanojimai geriausiems artistams. Šie metai skirti baleto klasiko Mariaus Petipa 200-osioms gimimo metinėms paminėti.

Šių metų festivalio tema buvo pasakos. „Paverskite pasaką baletu ir ja bus žavimasi iš kartos į kartą visuose žemynuose“, – skelbė festivalio rengėjai ir kūrėjams siūlė naujai interpretuoti pasakas – papasakoti iš įvairių herojų perspektyvų ar pritaikyti šiandienos epochai.

Festivalyje viešėjusi J. Lebedeva pamatė Monte Karlo artistų ir choreografo Jeano-Christophe'o Maillot baletą „Pelenė“, žiūrėjo šveicarų avangardinį „Spragtuką“, slovėnų siurrealistinį baletą „Hill Harper's Dream“. Kitas slovėnų choreografas Alexanderis Ekmanas panaudojo bėgimo takelius, tad žiūrovams darė įspūdį artistų fizinis pasirengimas.

Per festivalį daug dėmesio skirta olandų baleto meistrams. Šešias „Made in Amsterdam“ miniatiūras kūrė penki skirtingi choreografai. Vienas jų – Hansas van Manenas, rodęs du spektaklius, yra gyva baleto legenda. Įkvėptas jo kūrinio „Situation“ LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras kūrė „Moving Rooms“, jį festivalyje atliko Olandijos nacionalinio baleto trupės šokėjai.

Įkvepia unikaliems baleto pasirodymams

„Dance Open“ viešėjusi Jelena rado tai, ką galėtų pritaikyti ir Lietuvoje. „Pasaulis nestovi vietoje – atsiranda naujų, 3D, technologijų, kurias galime panaudoti mene, keičiasi šokio tendencijos. Dabar tai – jau sudėtinga judesio, muzikos, scenografijos ir šviesų sintezė, – kalbėjo balerina. – Esu dėkinga teatrui ir festivalio rengėjams, kad galiu kasmet jame stažuotis. Festivalį organizatoriai vadina ne tik vienu didžiausių meno renginių, bet ir draugų, profesionalų susibūrimu. Ne vien stebiu spektaklius, pasaulines tendencijas, bet ir prisidedu prie projektų koordinavimo, logistikos, sklaidos, komunikacijos.“ Panašų festivalį Jelena svajoja surengti ir Vilniuje.

Užsienyje pasisemta organizavimo, vadybos patirtis, matyti naujausi spektakliai įkvepia imtis unikalių projektų. Jelena buvo „Gulbių ežero“ ant Galvės ežero techninės dalies organizatorė. Tada trupei suręsta plūduriuojanti scena, žiūrovams – parteris pakrantėje.

„Man patinka ieškoti sudėtingų techninių sprendimų. Ant Galvės ežero buvo sukonstruota 500 kvadratinių metrų scena, į krantą nutiestas tiltas. Norėjome, kad scenos nedengtų stogas – vaizdas būtų panoraminis. Kai pirmąkart kreipiausi į architektus, jie sakė: „Tai neįmanoma“, – prisiminė Jelena, pati Klaipėdoje baigusi kraštovaizdžio architektūros magistrantūros studijas.

Puantus mirkė vandenyje

Kai scena „Gulbių ežerui“ buvo nutiesta, kilo kitų iššūkių. Grindis reikėjo aptraukti medžiaga, kad nuo ežero pakilusi kondensacija ar lietus netaptų slidžia ir pavojinga danga. „Projektas buvo sudėtingas dėl vietos oro sąlygų. Manęs klausė: „Kaip į sceną nuo kranto nukelti sunkiausią 500 kvadratinių metrų medžiagos gabalą? Kranu?“ – „Na, gal kaip nors“, – tada dar nežinojau. Tačiau medžiagą pasiuvome, atgabenome ir įtempėme – neliko jokių nelygumų“, – pasakojo J. Lebedeva.

Pirmosios šią sceną išbandė Jelena su kolege O. Konošenko. „Ir pasisukiojome, ir puantų galus pamirkėme vandenyje. Pasiekėme rezultatą – scena ant ežero prilygo scenai teatre. Stogą galima suręsti bet kada, o šis projektas – iki šiol vienas įspūdingiausių reginių“, – įsitikinusi organizatorė.

Atvykusi į Lietuvą ji įstojo studijuoti rekreacijos ir turizmo vadybos. Paskui susidomėjo scenovaizdžio, kostiumų dizainu. Kas ją išginė iš teatro scenos į užkulisius? „Dar šokdama B. Eifmano baleto teatre patyriau traumą. Iš viso šokau 20 metų, didelę dalį savo gyvenimo atidaviau baletui. Taip pat visada žinojau, kad noriu imtis ir ko nors kito, be šokio – galbūt pažvelgti į teatrą kitu kampu“, – sakė Jelena.

Choreografų pavasaris

Vieną vakarą per metus LNOBT scenoje rodoma baleto artistų choreografinė kūryba. 2016-aisiais J. Lebedeva drauge su Olga Rudiakevič-Steponkiene statė choreografinę miniatiūrą „Pavasaris“. Ją įkvėpė Sandro Botticelli paveikslas „La primavera“. Jelena taip pat buvo scenografė ir kostiumų bendraautorė. Dar anksčiau, 2015 metais, rodyta šių choreografių miniatiūra „Geroji žinia“ pagal olandų tapytojo Jano van Eycko paveikslus.

Šiemet „Kūrybinis impulsas“ vyks birželio 16 dieną. Jelena kuria trečiąją triptiko dalį – alegoriją „Adomo sukūrimas“ pagal Michelangelo freską Siksto koplyčioje. Šįkart choreografiją stato Edita Stundytė, Jelena režisuoja, kuria scenografiją ir kostiumus.

„Mes, baleto artistai, esame jautrūs, emocingi, turtingą vidinį pasaulį turintys žmonės. Kita vertus, nuo vaikystės augome paisydami disciplinos. Ji išugdė stiprią valią, nuolatinį norą tobulėti ir daug reikalauti iš savęs. Atšokai spektaklį – euforija, įkvėpimas! Kitą dieną ateini į darbą ir vėl – repeticijos, nuovargis, traumos, – pasakojo Jelena. – „Kūrybiniame impulse“ turime galimybę atskleisti įvairius savo talentus, įgyvendinti artimas idėjas. Tada tu – laisvas, kuri – gyveni. Dievas kiekvienam davė po talentą.“

Lengvos kaip lapeliai

Baletu J. Lebedeva susižavėjo vaikystėje, pamačiusi biografinį filmą apie rusų primabaleriną Aną Pavlovą. Jos mokytojas pavasarį išsivedė baleto mokyklos auklėtines į kiemą. „Įsivaizduokite, kad esate medžio lapeliai – vėjas pučia, o jūs tokios lengvos...“ – mokė jis. „Filme tarsi parodyta, kad baletas – sunkus. Bet neperteikta, koks iš tiesų sunkus“, – dabar juokėsi Jelena.

Tremtinių iš Lietuvos šeimoje užaugusi balerina nuo mažens svajojo čia gyventi. O jos močiutė norėjo, kad vaikai sugrįžtų į Lietuvą. 2000-aisiais Jelenos tėvai taip ir padarė. Jos tėtis Sergejus įsidarbino Klaipėdos universitete, dabar yra Klaipėdos universiteto jūreivystės instituto direktorius. „O mama visada domėjosi daile – važiuodavo į Sankt Peterburgą, parveždavo gražių albumų, pasakodavo apie tapybą, mitologiją, skaitydavo man senovės Graikijos mitus, apie renesanso filosofiją. matyt, tai įsiminė dar vaikystėje. Prieš dešimt metų pradėjau mąstyti, kaip renesansą pavaizduoti balete“, – pasakojo Jelena.

Tolimoji tėvynė Lietuva

Paskui tėvus pagal tremtinių grįžimo programą į Lietuvą atsikėlė ir J. Lebedeva. Iškart čia rado savo vietą ar reikėjo prisijaukinti tolimąją tėvynę? „Kartais emigrantai sako: „Nei čia savas, nei ten.“ Lietuvoje radau savo vietą. Mėgstu erdvę, tačiau man nepatinka užgrūsti betoniniai didmiesčiai. Čia graži gamta, po Vilnių vaikštau pėsčiomis, važinėju dviračiu, – vardijo Jelena. – Įsitraukiau į draugišką LNOBT kolektyvą. Tada visi – O. Konošenko, Igoris Zaripovas, Martynas Rimeikis, Eligijus Butkus – buvome jauni, pradedantys. Dabar išaugome ir renkamės savo kelią mene.“

Nuo mažens Jelena girdėjo lietuvių kalbą. „Močiutė gyveno su seserimi, taip pat tremtine. Mano tėtis gimė jau Rusijoje. Norėdami ką nors nuo manęs nuslėpti jie tarpusavyje kalbėdavo lietuviškai, bet aš greitai perpratau kalbą“, – juokėsi J. Lebedeva.

Prieš miegą močiutė skaitydavo lietuvių liaudies pasakas, kurias ji iki šiol prisimena. „Gal dėl to man Lietuva tokia artima. Atvykau į pažįstamą kraštą. Kitaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būčiau gimusi čia, gal būtų buvę lengviau? Bet toks buvo metas – daug laiko praėjo, kol išskirtos šeimos grįžo į namus“, – svarstė balerina.