Jaunoji režisierė pasakoja tikras pasakas
Tea­tras ir do­ku­men­ti­ka, at­ro­dy­tų, su­nkiai su­de­ri­na­mi da­ly­kai, bet jau­no­sios re­ži­sie­rės Ži­vi­lės Mi­čiu­ly­tės tei­gi­mu, to­kį su­si­jun­gi­mą įgy­ven­din­ti vi­siš­kai įma­no­ma. Kaip to įro­dy­mą ji su­kū­rė rea­liais pa­sa­ko­ji­mais par­em­tą spek­tak­lį vai­kams „Ti­kros pa­sa­kos“, ku­rį sos­ti­nės Me­nų spaus­tu­vė­je ro­dys gruo­džio 9 die­ną.

Režisierė Ž. Mičiulytė kartu su dramaturge Marija Judzentavičiūte į teatro sceną perkėlė visame pasaulyje populiarios Elenos Favilli ir Francescos Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ pasakojimus. Scenoje atgyjančios istorijos yra tikros – spektaklis vaikams „Tikros pasakos“ (Menų spaustuvės jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ dalis) pastatytas remiantis meniniu negrožinės literatūros kūriniu, kurį sudaro herojiškų moterų gyvenimo ir nuotykių istorijos.

Režisierė šiuo darbu siekė pakalbėti su vaikais apie universalius dalykus – visų pirma, apie tai, kaip svarbu išlikti savimi, būti ištikimiems savo tikslams ir idealams, o renkantis profesiją – nepaisyti stereotipų.

Paklausta, kas jai pačiai padėjo tvirčiau žengti gyvenimo keliu, Ž. Mičiulytė svarstė, jog tikriausiai tai buvo aukštesnėse klasėse atrasta teatro studija „Elementorius“ – išmokė tapti drąsesnę, laisvesnę. Iki tol bandė visokius būrelius, tačiau niekas nelipo. „Iš tikrųjų „Elementoriui“ esu dėkinga už surastą gyvenimo kryptį. Kai atėjau, vyresniųjų grupei dėstė aktoriai Gediminas Storpirštis ir Vytautas Rašimas. Atėjau ir pasijutau savo vietoje – buvo smagu, kad nėra taisyklių, galima klysti. Susirinko bendraminčių grupė – sėdėdavome iki išnaktų“, – prisiminė pašnekovė.

Teatras ar kinas

Kai Ž. Mičiulytė stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), tais metais nerinko teatro režisierių kurso. Tad ji pasirinko televizijos ir kino režisūrą, – neapsiriko: dėstė tos pačios asmenybės, garsūs Lietuvos teatro ir kino aktoriai, režisieriai. Tarp jų – Valentinas Masalskis, Audrius Stonys, Janina Lapinskaitė, kurso vadovas buvo Algimantas Puipa.

„Man pasisekė, profesijos paieška nebuvo sudėtinga, – įstojau iškart. Nors kiną atradau vėliau, jau įstojusi studijuoti, tačiau dabar abu – ir kinas, ir teatras – vienodai svarbūs“, – prisipažino režisierė.

Ž. Mičiulytė toliau studijuoja teatro ir kino krypties meno doktorantūroje. Meninio tyrimo tema (pavadinimas dar darbinės stadijos) „Post-tiesos fenomeno raiška teatre ir kine“ režisierė tarsi sujungė ir teatrą, ir kiną, kaip ji pati sakė, abidvi savo meiles.

„Šokinėju tarp teatro ir kino. Dabar susitelkiau į teatro kūrybą, bet ir kino planuoju neapleisti.“

Živilė pasidžiaugė, kad jos profesinis apsisprendimas nesukėlė priešiškos tėvų reakcijos, atvirkščiai – ji sulaukė visokeriopo palaikymo. „Ne paslaptis, kad tėvai dažnai nelinki savo vaikams menininko kelio“, – svarstė Živilė. Ir prisipažino, kad jei abu tėvai nebūtų žurnalistai, gal būtų stojusi į žurnalistiką.

„Turėjau svarią priežastį šią specialybę išbraukti, – šelmiškai šypsojosi Ž. Mičiulytė, nepanorusi sekti tėvų pėdomis. – Tačiau žurnalistika su dokumentika artimos sritys. Vis daugėja dokumentinių filmų, panašių į žurnalistinius tyrimus.“

Taigi nebuvo ilgų ieškojimų, bet įvairiausių dvejonių atsirado vėliau, jau studijų metais. „Mesti-nemesti, noriu-nenoriu, galiu-negaliu... Visa tai tebėra gyva“, – atvirai kalbėjo Živilė.

Teatras ar kinas – štai kur klausimas. „Šokinėju tarp teatro ir kino. Dabar susitelkiau į teatro kūrybą, bet ir kino planuoju neapleisti“, – žadėjo jaunoji režisierė.

Pasak Ž. Mičiulytės, dar bakalauro darbo metu sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas „Maša“ buvęs pirmasis jos bandymas įgyvendinti skirtingų menų – teatro ir dokumentinio kino – sintezę. Tai filmas apie penkias skirtingų kartų aktores, kurios teatre vaidino tą patį personažą – Mašą iš Antono Čechovo „Žuvėdros“.

Kito jos kurto trumpametražio dokumentinio filmo „Žana“ siužetinė linija taip pat turi sąsajų su teatru. Filmo herojė Žana baigė aktorinio meistriškumo studijas LMTA, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ji nusprendė vykti į patį karo frontą.

Teatras Ž. Mičiulytei labai patiko nuo pat mažumės, čia dažnai lankydavosi su šeima. Iš vaikystės labiausiai įsiminė muzikinis Keistuolių teatro spektaklis vaikams „Geltonų plytų kelias“ Lymano Franko Baumo pasakos „Ozo šalies burtininkas“ motyvais. „Teikdama gėles aktorei Ilonai Balsytei pastebėjau, kad jos strazdanos nupieštos. Iki tol maniau, kad herojė yra tikra. O tądien supratau – teatras yra fikcija“, – prisiminusi juokėsi pašnekovė.

Vėliau, jau paauglystėje, Živilei stiprų įspūdį paliko Rimo Tumino režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“ pagal to paties pavadinimo A. Čechovo pjesę. „Tada ir sugalvojau, kad ir aš norėčiau pabandyti žengti į tą ypatingą erdvę – teatrą“, – sakė režisierė.

Žino, kaip svajoti

Dabar pati Ž. Mičiulytė savo spektakliuose bando kurti atmosferą, kurioje galima būtų drąsiai svajoti. Scenoje nori matyti paprastus ir drauge sudėtingus dalykus. „Tikros pasakos“ – antrasis režisierės teatrinis pastatymas (debiutas – prieš metus Klaipėdos jaunimo teatre rodytas spektaklis „Paskutinį kartą atnaujinta“).

„Tikros pasakos“ – interaktyvus, 5 – 10 metų vaikams skirtas spektaklis, bet dalyvauti kviečiami ir juos atlydėję suaugusieji. Taip skatinama tolesnė diskusija tarp tėvų ir vaikų. Mažiesiems žiūrovams istorijas pasakoja aktorės Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė. „Nėra tos vadinamosios ketvirtos sienos – aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais. Žavūs momentai – kai vaikai pradeda ištisais sakiniais dėlioti savo mintis. Jie žino net kaip svajoti, kad svajonės pildytųsi“, – šypsojosi kūrėja.

Pati Živilė vaikystėje labai daug skaitė, mat jos namuose visada buvę labai daug knygų. Tačiau labiausiai visas drauges nustebindavo jos kambaryje pūpsanti didžiulė geltona knygų spinta, pilna vaikiškų knygelių. Todėl nestebina, kad šis naujas režisierės spektaklis „Tikros pasakos“ siejasi su knygomis – jos naudojamos ir scenografijai.

Pastaruoju metu Ž. Mičiulytė vis dažniau susitinka su vaikais ir jaunimu, veda kino edukacijos užsiėmimus „Skalvijos“ kino akademijoje, „Meno Avilyje“, dėstytojauja Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Režisierė nuolat užsiėmusi, bet nesiskundžia, priešingai – pasidžiaugė, kad darbas tapo ir jos laisvalaikiu. Živilei patinka keliauti, nuvykusi į kitą šalį nieko nelaukdama aplanko vietinį teatrą, pasidomi teatrine kultūra. Veiklos viena su kita susijusios. „Nėra taip, kad svarstyčiau – dabar reikia dirbti, o po darbo darysiu ką noriu. Spektakliai, filmai... Neturiu kuo skųstis. Net profesinė literatūra man įdomi, nereikia prisiversti skaityti“, – tikino pašnekovė.