Jauna tapyba: pakalnutės, pareiškėjai ir vandalai
Vil­niaus vai­kų ir jau­ni­mo me­no ga­le­ri­jo­je vei­kia ta­py­to­jos Go­dos Lu­kai­tės dar­bų par­oda „Vis ki­tos vie­tos“. 2013 me­tais me­ni­nin­kė su­kū­rė fo­tog­ra­fi­jų ir švie­sos ins­ta­lia­ci­ją „Tai, ko ne­bė­ra“ ant ap­leis­to Užu­pio na­mo sie­nų. „Ta­da pra­dė­jau ste­bė­ti ir fo­tog­ra­fuo­ti ap­leis­tas erd­ves, kel­ti jas į ta­py­bą. Tai­gi kai ku­rios vie­tos – eg­zis­tuo­jan­čios, ki­tos – su­mai­šy­tos su fan­ta­zi­ja“, – pa­aiš­ki­no par­odos au­to­rė.

Po sostinę kursuoja ir G. Lukaitės tapybą rodantis troleibusas, kviečiantis į parodas bei meno mugę „ArtVilnius“.

Projektą „Tapybos maršrutizatoriai“ pernai sumanė režisierius Darius Jaruševičius – įvairūs menininkai savo darbų reprodukcijomis papuošė sostinės viešąjį transportą.

„Žalia pasaka“.

Pirmasis troleibusas važiuoja nuo Pasakų parko, per Žvėryną, pro Senamiestį į Geležinkelio stotį. „Pakalnučių pieva“ pasigroži ne tik keleiviai, bet ir pati autorė? „Praėjusias metais, kai pamačiau, kokie gražūs troleibusai važinėja gatvėmis, pamaniau, kad būtų mano svajonė dalyvauti šiame projekte. O šiemet tai ir įvyko, – prisiminė Goda. – Savo troleibusą mačiau tik kartą, kai vyko „Tapybos maršrutizatorių“ pristatymas. Vis bandau jį pagauti mieste, nufotografuoti, bet pravažiuojantis troleibusas atsisuka kita puse, kurioje yra Donatos Minderytės reprodukcija, ir pabėga.“

„ArtVilnius“ mugėje šį birželį G. Lukaitė bus ne vien lankytoja, o – pirmąkart – ir dalyvė. Jai atstovaus Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija.

Paklausta, kaip jautėsi pristatydama savo personalinę parodą, kūrėja svarstė: „Buvau labai laiminga. Vilniuje tai – antroji personalinė mano paroda. Atėjo draugai, draugų draugai, šeima ir giminės, dėstytojai. Man svarbi jų nuomonė. Manau, ir dalyvavimas mugėje bus naudingas. Tai didžiausias meno renginys Lietuvoje, sulaukiantis daug lankytojų. Jo metu susipažįstame su žiūrovais ir kolegomis. Jau ruošiu atvirukus, skrajutes ir vizitines korteles.“

Tapytojų pareiškimas

2017 metais G. Lukaitė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos tapybos sekcijos nare. Personalines parodas ji rengia jau keletą metų. Pernykštė „Mano vidinis miestas“ Pamėnkalnio galerijoje – dalis projekto „Rytojaus horizontai“, skirto jaunai profesionaliai kūrybai palaikyti. Taip ir ši Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje – trečioji parodų ciklo „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“ dalis.

Gali susidaryti įspūdis, kad jie, jaunieji, sulaukia didelio palaikymo. „Kol esi jaunas, gal ir lengviau. Jaunystė savaime turi žavesio. Tuomet arba susikrauname žinių bagažą, arba ne. Būna įdomus konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“, kuriame dalyvauja ir latviai bei estai. Reikia pradėti kažkur rodytis. Negi vienas sau tapysi studijoje?“ – klausė pašnekovė.

Praėjusį rudenį ji ir grupė jaunųjų tapytojų rengė parodą „Pareiškimas“. Ją kuravo Goda ir kolega Andrius Makarevičius. „Norėjome suburti jaunus, per dvejus metus į Dailininkų sąjungą įstojusius menininkus. Parašėme visiems, atsiliepė dešimt. Ieškojome bendrumo, norėjome parodyti: „Mes esame tokie.“ Išėjo graži, pavykusi paroda, o ją rengdami susipažinome, susidraugavome“, – pasakojo dalyvė.

Be nuotaikos ir be lango

Vykusi buvo ir G. Lukaitės paroda „Mano vidinis miestas“. Tiesa, jai veikiant naktį vandalas išdaužė Pamėnkalnio galerijos langą. Ryte autorei paskambino galerijos vadovė. „Na, čia įvyko...“ – užsiminė. „Kas? Paveikslas suplyšo?“ – sujudo tapytoja, vadovei pasiūlius uždaryti parodą. „Man ji atrodė pankiškai. O žmogus, išdaužęs langą, vėliau sakė, kad metė plytą, nes buvo be nuotaikos“, – juokėsi Goda.

Dailininkės tapyboje dažnas traukinio, bėgių motyvas, tai jai asocijuojasi su toliu ir kelionėmis.

Toks tas Vilniaus miestas, kuriame tapytoja gimė, užaugo ir mokėsi. Baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą įstojo studijuoti scenografiją. „Buvo įdomūs metai, išraiškingi dėstytojai, – toliau kalbėjo G. Lukaitė. – Visgi scenografijai reikia turėti tam tikrą charakterį. Prisimenu, močiutė padėjo pasiūti didelę rokoko stiliaus suknelę. Pajutau, kad galbūt šis darbas – ne visai man. Susibendravau su tapybos dėstytoju Gintaru Palemonu Janoniu, jis nukreipė freskos ir mozaikos studijų link. Ten mūsų neribojo, neapkarpė sparnų.“

Perėjusi į monumentaliosios tapybos programą Goda ją įtvirtino magistro laipsniu. Nuo tada sukūrė performansų, jų dokumentacijų, instaliacijų. „Ir šioje parodoje yra instaliacija su gyvomis augančiomis pakalnutėmis. Girdėti miško ir miesto garsų įrašai. Tai pabrėžia mintį, padeda įsijausti į idėją. Galbūt tokia forma atraktyvesnė ir žiūrovams?“ – mąstė ji.

Dailininkės Godos Lukaitės darbų paroda „Vis kitos vietos“ veiks iki gegužės 31 dienos.

Šokoladas ir kokakola

Kurdama aną fotografijų ir šviesos instaliaciją G. Lukaitė trumpam tarsi apgyvendino apleistą Užupio namą. Be to, ji mėgsta, lanko ir kitas keistas, apleistas vietas – buvusį „Vilijos“ fabriką, Druskininkų „Nemuno“ sanatorijoje rado tapybiškų samanomis apaugusių kambarių. „Pasiimu fotoaparatą, nuvažiuoju arba nueinu, ieškau motyvų, gaudau įkvėpimą. Kur Užupyje stovėjo „Vilijos“ gamykla, iškilo gyvenamieji namai. Vis dar apleistas „Tauro ragas“ ar Lentvario dvaras. Jo pačiame centre stovi graži rotonda“, – vardijo parodos autorė.

Kiti Godos įkvėpimo šaltiniai – muzika ir šokoladas. Arba kokakola. „Tiksliau, tai – energijos šaltinis tapant. Kartais jos prireikia. Taip pat – fotografija, kinas. Manau, ši paroda – kinematografiška, tarsi sudaryta iš kadrų. Mano pasirinkti motyvai artimi fotografijai, mane įkvepia fotomenininkų Remigijaus Treigio, Algimanto Maldučio kūryba“, – sakė menininkė.

Jos kūryboje dažnas traukinio, bėgių motyvas, nes tai asocijuojasi su toliu ir kelionėmis. Vasarį tapytoja lankėsi Louisianos modernaus meno muziejuje Danijoje. „Buvo smagu kelionėje. Teko ilgai važiuoti traukiniu, susipynė vaizdai, fotografavau, kaupiau archyvą. Vėliau pritaikau matytus vaizdus“, – pridūrė dailininkė, nuo mažens lankiusi ir muzikos mokyklą.

Muzikos mene liko jos sesuo, sopranas Austėja Lukaitė. „Ji tapo aktore ir dainininke. Man galbūt sekėsi ne taip gerai, bet mėgau piešti. Dar būdama maža turėjau garbės pasimokyti pas dailininką Algį Skačkauską, – prisiminė G. Lukaitė. – Mūsų ryšys – seseriškas, viena kitą paremiame ir palaikome. Ji dovanoja muziką, aš – tapybą.“

Ar pati Goda dar dainuoja? „Retai. Kai būna nuotaikos“, – sakė.

Druskininkų „Nemuno“ sanatorijoje tapytoja rado samanomis apaugusių kambarių.