Istorija nėra tik juoda ir balta
JAV gi­mu­sio re­ži­sie­riaus Ma­riaus Mar­ke­vi­čiaus fil­mas pa­gal Rū­tos Še­pe­tys ro­ma­ną „Tarp pil­kų de­be­sų“ su­lauks ne­vie­na­reikš­mių ver­ti­ni­mų. Bus sa­ko­ma: dek­la­ra­ty­vu, pa­vir­šu­ti­niš­ka, tai – tik įvy­kių se­ka... Ta­čiau prie to­kios es­te­ti­kos pa­sta­ruo­ju me­tu pra­ti­na­miems jau­no­sios kar­tos ir vy­res­nio am­žiaus žiū­ro­vams fil­mas ti­krai pa­tiks.

Vis dėlto svarbiausia filmo auditorija – tarptautinė. Todėl vertėtų pasidžiaugti dar vienu mėginimu priminti pasauliui apie Stalino represijas, tuo pačiu parodant ir dabartinės Rusijos prigimtį.

Savo dokumentiniame filme „Kita svajonių komanda“ (2012) režisierius padarė gana platų ekskursą į Lietuvos ir viso regiono istoriją. Naująjį filmą „Tarp pilkų debesų“ tam tikru požiūriu galima laikyti M. Markevičiaus istorinio diptiko antra dalimi.

Tam tikrų paralelių tikrai yra, tik šįkart mėginama susitelkti į konkretų istorijos tarpsnį – Baltijos šalių okupaciją ir masinę gyventojų deportaciją.

Užvakar filmas pirmiausia buvo rodomas buvusiems tremtiniams, sovietų represijas išgyvenusiems žmonėms. Taip pat negrįžusiųjų atminimą gaivinantiems „Misija Sibiras“ dalyviams. Vakar vakare žiūrovai rinkosi į „raudonojo kilimo“ premjerą, o šalies ekranuose jis bus rodomas nuo spalio 12 dienos.

Kai priims lietuviai

„Tarp pilkų debesų“ pasakoja jaunos merginos Linos Vilkaitės istoriją. 1941-ųjų birželio 14 dienos rytą į duris pasibeldus sovietų kariškiams, Lina kartu su mama ir broliu sugrūdami į gyvulinius vagonus ir ištremiami į Sibirą. Tokio pat žiauraus likimo sulaukė šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų.

Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo R. Šepetys romaną. Jis tapo „The New York Times“ bestseleriu, išleistas jau 53 šalyse. Romano herojės Linos istorija daugiausia paremta buvusios tremtinės Irenos Saulutės Špakauskienės prisiminimais.

Išeivių šeimoje gimęs M. Markevičius teigė, esą jam svarbu, kaip filmą priims lietuviai. Tačiau ne mažiau svarbus ir užsieniečių dėmesys. Todėl siekta kurti tarptautinį filmą su daugiataute komanda.

„Gimiau ir augau Los Andžele, mačiau, kad mano bendraamžiai ir apskritai amerikiečiai Stalino represijų istorijos visai nežino. Tačiau norėjosi ir meilės istorijos su būsimo gyvenimo viltimi. Ir meno – kaip būdo išgyventi. Manau, Linos personažas yra Lietuvos istorijos ir tos vilties simbolis“, – pristatydamas filmą, kalbėjo M. Markevičius.

Anot jo, filmo pagrindinės veikėjos Linos akys pasako kur kas daugiau nei žodžiai. Ji – tremties baisumų stebėtoja, todėl jai nereikėjo ir daug dialogų.

Liną vaidina kylanti britų žvaigždutė Bel Powley, pirmiausia išgarsėjusi Sandanso kino festivalyje po filmo „Paauglės dienoraštis“. Vienas naujesnių jos filmų „White Boy Rick“ su „Oskaro“ laureatu Matthew McConaughey buvo pristatytas tarptautiniame Toronto kino festivalyje.

Geriau už knygą

Romano autorė R. Šepetys iškart sudėjo ginklus – filmas, jos įsitikinimu, kur kas geresnis už knygą. „Režisieriaus ir aktorių pastangomis sugebėta perteikti gerokai platesnį žvilgsnį į istorinius įvykius“, – tvirtino rašytoja.

Ji teigė dažnai tampanti liudininke, kaip daugelis žmonių, perskaitę šį romaną, ima kitaip vertinti Lietuvos siekius ir būgštavimus dėl saugumo, nepatikimo kaimyno, energetinės nepriklausomybės. „Vis labiau įsitikinu pasakojimo galia“, – pabrėžė R. Šepetys.

Istorija nėra tik juoda ir balta, ji visada turi daug atspalvių, atšešėlių. Tinkamas tokios nuostatos pavyzdys yra ukrainietis enkavedistas Kreckis (švedų aktorius Martinas Wallströmas) – ir gailintis, gelbstintis, ir nesugebantis atsispirti nuožmiai naikinimo sistemai.

Pernelyg drastiškas enkavedisto personažas sutrikdė knygos leidėją, todėl romane jis pranyko. Vis dėlto filmo scenarijaus autorius, Sandanso festivalio alumnas Benas Yorkas Jonesas jį vėl atgaivino. Savaime, be rašytojos žinios. Ir atvedė iki logiškos, tik kol kas nutylimos pabaigos...

Išeivių šeimoje gimusiam Mariui Markevičiui svarbu, kaip filmą priims lietuviai, tačiau ne mažiau svarbus ir užsieniečių dėmesys.

Moteriška istorija

Linos mamą Eleną Vilkienę įkūnijusi norvegė Lisa Loven Kongsli teigė metus gyvenusi su savo personažu ir iki šiol prisimenanti filmavimo laiką. Lietuvių trėmimų istorija jai neblogai žinoma, nes jos šeima Norvegijoje turi lietuvių draugų.

Aktorė yra nusifilmavusi fantastiniame veiksmo filme „Wonder Woman“, taip pat Lietuvoje daug liaupsių pelniusiame filme „Force majeure“. Šį filmą režisavo Rubenas Östlundas, kurio kita juosta „Kvadratas“ pelnė Kanų „Auksinę šakelę“.

Filmas „Tarp pilkų debesų“, kurio tarptautinis pavadinimas „Pelenai sniege“ (Ashes in the Snow), nuo sausio 11 dienos bus rodomas dešimtyje Šiaurės Amerikos miestų. Platinimo teises įsigijo kompanija „Vertical Entertainment“. Tai pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai lietuviškas filmas pristatomas tokiu mastu.

Lietuvoje bus rodoma lietuviškai dubliuota „Tarp pilkų debesų“ versija, nes siekiama, kad filmą pamatytų ir vyresni žmonės. Dainininkė ir dainų autorė GJan (Greta Jančytė) filmui perdarė legendinio JAV dainininko Bobo Dylano kūrinį „Ring Them Bells“.

„Man pavyko sukurti gana moterišką istoriją. Todėl pamaniau, kad filmo pabaigoje turėtų nuskambėti galinga lietuvių dainininkės versija“, – sakė M. Markevičius.

Rašytoja Rūta Šepetys iškart sudėjo ginklus: „Filmo režisieriaus ir aktorių pastangomis sugebėta perteikti gerokai platesnį žvilgsnį į istorinius įvykius.“

Didžiausias ir brangiausias

„Tarp pilkų debesų“ – kol kas didžiausias ir brangiausias filmas nepriklausomos Lietuvos kine. Jo kūrimas truko penkerius metus, masinėse scenose filmavosi apie 700 žmonių. Filmo biudžetas viršijo 4,5 mln. eurų. Pasinaudota privačiais rėmimo šaltiniais, lengvatomis ir valstybės skirta finansine parama.

Filmo operatorius – tarptautiniais apdovanojimais įvertintas Ramūnas Greičius. Filmo montažo režisierė – „Oskarui“ už darbą su režisiere Jane Campion nominuota australė Veronika Jenet. Filmo kompozitorius – „Oskaro“ nominaciją už filmą „Liūtas“ pelnęs Volkeris Bertelmann-Hauschka.