Išeivijos dailininkas Pranas Gailius – be liūdesio spalvų
Vie­nam žy­miau­sių pa­sau­ly­je lie­tu­vių iš­ei­vi­jos dai­li­nin­kų Pra­nui Gai­liui šie­met bū­tų su­ka­kę 91me­tai. Kau­ne, My­ko­lo Ži­lins­ko dai­lės ga­le­ri­jo­je, šiuo me­tu vei­kian­ti par­oda „Pra­nas Gai­lius. Gy­ve­ni­mo sce­nos“ at­ve­ria jo kū­ry­bos gel­mes – eks­po­nuo­ja­ma be­veik 300 dar­bų. Eks­po­zi­ci­ja bus ro­do­ma iki ko­vo 3 die­nos.

Tapytojas, grafikas P. Gailius (1928–2015) yra sakęs, kad kūryba – tai jo biografija. Meno kritikai pabrėžia, kad jo kūriniuose įkūnyta lietuviškos pasaulėjautos dvasia, kuriai menininkas suteikė modernistinę raiškos formą. Iš Mažeikų kilęs P. Gailius Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus, o Lietuva jam išliko tik vaikystės prisiminimuose.

Prano Gailiaus kūryboje menas gimsta iš džiaugsmo, o ne iš kančios.

Atradęs savo stilių

„Paryžiuje P. Gailius apsistojo pas tuo metu jau žinomą dailininką Vytautą Kasiulį, šis jam užleido kambarį ir savo tarnybą žaislų fabrike. Iš ryto Pranas išnešiodavo žaislus, o po pietų mokėsi Fernand'o Leger meno akademijoje. F. Leger nemokė kopijuoti, atvirkščiai – skatino ieškoti išskirtinio stiliaus. Erdvė ir spalvų kontrastai – tai, ko P. Gailius išmoko iš savo mokytojo. Vėliau dailininkas save laikė tikruoju F. Leger mokiniu, nes jautėsi atradęs savo stilių“, – pasakojo viena parodos kuratorių menotyrininkė Iveta Dabašinskienė.

Šlovės P. Gailius sulaukė gana anksti. Pirmą kartą parodoje dalyvavo 1957 metais, jau pasidavęs abstrakcijos bangai. Nuo tada jo darbus prancūzai pirko. „Kažin kaip labai žinomas jis nebuvo, bet savo pirkėjų, Gailiaus gerbėjų ratą turėjo visada“, – teigė menotyrininkė.

P. Gailiaus abstrakcijose netrūksta gamtos pojūčio. Kaip atkreipė dėmesį parodos kuratorė, net Provanse, kur jis nuomojosi dirbtuvę ir nuo pavasario dirbdavo, sukurta viena darbų serija vadinasi „Vienkiemiai“. „Iš tikrųjų Provanse vienkiemiais vadinamų sodybų nėra. Vienkiemiai menininkui siejosi su Lietuva. Apskritai Provanse gamta turėjo daug įtakos jo kūrybai. Ten tiesiog negali jos netapyti“, – sakė I. Dabašinskienė. Praėjusią vasarą ji su kolege Kristina Civinskiene viešėjo Provanse esančioje P. Gailiaus dirbtuvėje ir parodai atrinko 270 darbų. Paveikslus Lietuvai paskolino dailininko dukra Nathalie Gailius. Dar 29 darbus galerija pasiskolino iš meno rinkos agentūros „Vilniaus aukcionas“. Pasak pašnekovės, artumas gamtai, o gal ir lietuviškos sielos prasiskverbimas juntamas abstrakcijų cikluose „Saulėkaita“, „Žalias noras“, „Šešėlių aukštuma“ ir kituose.

Pasak Kristinos Civinskienės, koliažai - Prano Gailiaus aistra. Parodoje eksponuojamas dešimties darbų ciklas "91-oji Dovydo psalmė". / Ramūno Guigos nuotrauka

Kūryboje netrūksta džiugesio

Kaip pasakojo menotyrininkė, labai lietuviški dailininko darbai – „Sielų rankšluosčiai“, sukurti remiantis vaikystės prisiminimais. Lietuvą P. Gailius paliko penkiolikos metų. Net prisiminimuose tėvų beveik nemini, užsimena tik apie giminaičius, senelius, su kuriais prabėgo vaikystė. Motina jį paliko dvejų metukų. Tėvas anksti mirė, menininkas jo jau net neprisimena.

„Motiną dailininkas pirmą kartą sutiko tik 1963 metais nuvykęs į savo grafikos darbų parodą Čikagoje. Jis norėjo su ja atkurti ryšį, tačiau motina, sukūrusi kitą šeimą, susilaukusi kito vaiko, su Pranu bendrauti nenorėjo. Ta tema jį labai skaudino, tačiau kaip pats yra sakęs viename interviu, nors gyvenime buvo šimtai priežasčių „depresuoti“, jis mokėjo džiaugtis gyvenimu. Džiugesio netrūksta ir dailininko kūryboje“, – teigė I. Dabašinskienė.

Net ir Provanse tapytuose Prano Gailiaus paveiksluose netrūksta lietuviškų spalvų. / Ramūno Guigos nuotrauka

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus įsigijo parodoje eksponuojamą dešimties koliažų ciklą „91-oji Dovydo psalmė“. Kaip pasakojo menotyrininkė, dailininkas buvo gavęs užsakymą sukurti šiai psalmei grafikos darbų, tačiau užsakovas netesėjo žodžio, darbų nepirko, tad jie buvo perkurti. „Taip 1991 metais atsirado koliažai – jo didžioji aistra, – sakė I. Dabašinskienė. – Ši psalmė yra džiugiausia, tad ir jai skirti kūriniai pilni ryškių spalvų. Reikia pridurti, kad dailininko santykis su religija yra glaudus. Šioje tematikoje jis buvo vertinamas – 2000 metais, minint krikščionybės jubiliejų, gavęs kardinolo užsakymą, Paryžiuje P. Gailius didžiuliais plakatais buvo dekoravęs kelias bažnyčias.“

Apskritai, kaip pažymėjo parodos kuratorė, P. Gailiaus kūryboje menas gimsta iš džiaugsmo. „Tai dažnai būna nesuprantama lietuvių žiūrovui, kuriam įprasta mene regėti kančią. Būtent dėl to džiugesio jis Lietuvoje kai kam nelabai imponuoja“, – stebėjosi I. Dabašinskienė.

Šlovės Pranas Gailius sulaukė gana anksti: pirmą kartą parodoje dalyvavo 1957 metais, jau pasidavęs abstrakcijos bangai.

Knygos dėžutėse

Parodos kuratorės džiaugėsi, kad joms pavyko rasti ir ankstyvuosius menininko darbus, tapytus 1951–1952 metais. Jų nėra daug, darbuose ryškus eksperimentavimas, Paulio Cezanne'o, Pablo Picasso įtaka. Vėlesnio laikotarpio kūriniai – jau tik savito P. Gailiaus stiliaus.

Menotyrininkės teigimu, ypač vertinama P. Gailiaus grafika. Jis yra pirmasis lietuvių grafikas, kurio darbų yra įsigijusi Prancūzijos nacionalinė biblioteka. Parodoje Kaune eksponuojami P. Gailiaus grafikos darbai – autorinės knygos dėžutėse, kurtos pagal lietuvių liaudies dainas, Kazio Bradūno eiles bei Oskaro Milašiaus eilėraštį „Jūra“, kuriam turėjo įtakos ir japonų grafika. Eksponuojama ir įspūdinga spalvotos grafikos knyga „Gražieji Rytai“, kurią P. Gailius sukūrė pagal senovės persų poeto Omaro Chajamo eiles. „Ši knyga atsirado po žmonos mirties. Tai yra tarsi odė grožiui, moteriai“, – teigė I. Dabašinskienė.

"Skulptūra niekada nebuvo menininko stiprioji pusė, tačiau prieš mirtį jis buvo išreiškęs pageidavimą, kad vis dėlto darbai būtų išlieti iš bronzos", - pasakojo Iveta Dabašinskienė. / Ramūno Guigos nuotrauka

Amžinybė nerūpėjo

Parodoje eksponuojama ir keletas P. Gailiaus skulptūrų. „Kaip skulptorius jis niekada negarsėjo. Bendraudamas su Paryžiuje gyvenančiu Antanu Mončiu, jo įkvėptas, yra keletą darbų sukūręs, bet tai buvo savotiški pažaidimai, – pasakojo menotyrininkė. – Prieš mirtį jis yra išreiškęs prašymą vis dėlto tuos darbus išlieti iš bronzos. Tad specialiai šiai parodai ir buvo išlieti.“

Beveik visi P. Gailiaus darbai sukurti ne ant drobės, o ant popieriaus. „Ir tas popierius gana paprastas. Menininkas nesirūpino savo kūrybos palikimu. Viename interviu yra sakęs, kad jo kūryba, kaip ir jis pats, kada nors pranyks“, – sakė I. Dabašinskienė.