Iš laukų ir pakelių išnykę kryžiai
Liau­dies me­no še­dev­rai – kry­žiai, kop­ly­tė­lės, sto­gas­tul­piai, kop­lyt­sul­piai, dar tar­pu­ka­riu gau­siai sta­ty­ti Lie­tu­vos pa­ke­lė­se, lau­kuo­se, so­dy­bo­se, sa­vo au­ten­tiš­ko­se vie­to­se bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­ti kraš­to­ty­ri­nin­kų en­tu­zias­tų. Tos se­no­sios nuo­trau­kos da­bar eks­po­nuo­ja­mos par­odo­je „Kryž­dir­bys­tės pa­vel­do iko­nog­ra­fi­ja Na­cio­na­li­nė­je bib­lio­te­ko­je“.

Kaip pasakojo parodos rengėja Jurgita Kristina Pačkauskienė, iki lapkričio 29 dienos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyksianti paroda supažindina su svarbiu mūsų liaudies kultūros reiškiniu – kryždirbyste ir kryžių simbolika, 2001 metais UNESCO pripažintu žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru. „Be to, prieš dešimt metų Lietuvos kryždirbystė įtraukta dar ir į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, – sakė J. K. Pačkauskienė. – Šia paroda atveriame daugeliui dar nepažintus mūsų bibliotekoje saugomus turtus – eksponuojame kryžių nuotraukas ir piešinius, kuriuos mums paliko kraštotyrininkai, šios liaudies meno šakos tyrinėtojai.“

Kraštotyrininkų išsaugoti šedevrai

Medinius kryžius, koplytėles, stogastulpius, skulptūrėles naikino ne tik laikas. Pasikeitus santvarkai jiems taip pat kilo pavojus išnykti, tad juos pradėjo rinkti kolekcininkai, kraštotyrininkai. „Tai buvo, galima sakyti, bene vienintelis būdas juos išsaugoti“, – teigė parodos kuratorė.

Šis neilgaamžis menas mums dabar pažįstamas iš keleto entuziastų kraštotyrininkų, dailininkų padarytų nuotraukų, surinktų kryžių detalių, išsaugotų skulptūrėlių. „Prisidengiant terminu „liaudies menas“ sovietmečiu ir oficialiai buvo išsaugota daugelis sakralinių meno kūrinių“, – pabrėžė J. K. Pačkauskienė.

Jos teigimu, kryžiai, jų simbolika mūsų kultūroje – tai ne tik krikščioniško turinio liaudies menas, bet ir pasipriešinimo, kovos už lietuvybę, už tautą simbolis. „Tai akivaizdu nuo XIX amžiaus. Pavyzdžiui, ant 1944 metais statyto kryžiaus išraižyti Maironio žodžiai: „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis.“

Daugumą parodos eksponatų sudaro Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus dokumentai: kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Petrulio bei jo kolegų nuotraukos ir jo sudarytas albumas „Gimtasai kraštas“ (1964), kolekcininko Aleksandro Račkaus fonde esantis tarpukariu darytų nuotraukų albumas, kraštotyrininko Stepono Šulsko nuotraukos ir piešiniai, ilgamečio Kretingos muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus bei istoriko, mokslinės archeologijos Lietuvoje pradininko Jono Puzino nuotraukos.

Kaip pasakojo J. K. Pačkauskienė, J. Puzino vardas ilgai buvo nutylimas, nes jis emigravo į Vakarus. Parodoje galima išvysti kelias įdomias jo nuotraukas. „Fotografuodamas archeologijos paminklus, jis yra užfiksavęs ir unikalų reiškinį: moteris su vaikais klūpo ir meldžiasi prie dubenėto akmens, o už jų – medinis kryžius ir dėžutė aukoms, – kalbėjo parodos kuratorė. – Tai unikali nuotrauka, bylojanti apie pereinamąjį laikotarpį, sukrikščionintą pagonybės reliktą.“

Mediniai kryžiai šalies kultūroje – tai ne tik krikščioniško turinio liaudies menas, bet ir pasipriešinimo, kovos už lietuvybę simbolis.

Rankraščiuose – ir apie kryždirbius

„Tarp ryškiausių mūsų etnografijos tyrinėtojų buvo J. Petrulis. Jis vienas pirmųjų surinko daug informacijos ir apie kryždirbius, dievdirbius. Ketino apie juos išleisti knygą, deja, nespėjo. Jo rankraščiai guli mūsų bibliotekoje“, – sakė J. K. Pačkauskienė.

Parodos kuratorė išskyrė buvusio partizano kraštotyrininko S. Šulsko darbus. „Grįžęs į gimtuosius kraštus (jo byla buvo nebaigta pritrūkus įrodymų), jis kasdien po darbo važiuodavo į savo gimtąjį Želtiškių kaimą Molėtų rajone, klausinėdamas žmonių yra nupiešęs visus buvusius kaimo pastatus, kryžius ir koplytėles, užrašęs apie juos padavimus ir legendas, žmonių atsiminimus, viską išfotografavęs ir padaręs savotiškus plakatus, – pasakojo J. K. Pačkauskienė. – Kartą jo žmona neapsikentė, kad vyras visą laisvą laiką skiria tokiems „niekams“, ir dalį jo surinktos medžiagos sudegino. Tačiau mūsų bibliotekoje yra išsaugota nemažai jo surinktos informacijos.“

Sirgęs kryžių liga

Kaip teigė pašnekovė, tarpukariu buvo madinga keliauti ir fotografuoti Lietuvos etnografinius vaizdus. Tai mėgo ir daugelis menininkų. Pavyzdžiui, dailininkas Adomas Varnas yra padaręs šimtus sakralinio lietuvių liaudies meno kūrinių fotografijų ir jas sudėjęs į dviejų dalių albumą „Lietuvos kryžiai“, jis buvo išleistas 1926 metais. Vienas eksponuojamas parodoje. „Be to, jį iš mūsų bibliotekos svetainės galima atsisiųsti internetu ir išsamiai pasižiūrėti, – sakė parodos kuratorė. – A. Varnas – žymiausias lietuviškos kryždirbystės tyrinėtojas, kaip apie jį buvo sakoma, visą gyvenimą sirgęs kryžių liga.“

A. Varno nuotraukose – ir žymiausiojo kryždirbio Vinco Svirskio kryžiai, stovėję savo autentiškose vietose, ten, kur jie buvo užsakyti – ūkininkų sodybose, laukuose. Dabar juos galima pamatyti tik muziejuose.

Bibliotekoje taip pat eksponuojamos mažai žinomos, niekur nepublikuotos dailininko Mstislavo Dobužinskio memorialinių paminklų nuotraukos ir jo piešti „Lietuviški ornamentai“ – taip jis įvardijęs kryžių, koplytėlių, koplytstulpių fragmentus. Juos dailininkas panaudojo savo vėlesnėje kūryboje. Parodoje galima apžiūrėti ir M. Dobužinskio eskizų bloknotėlį, kuriame jis pieštuku mėgdavo piešti pamatytus kryžius, koplytėles.

Šiandien, lapkričio 7 dieną, salėje, kur jau veikia paroda (Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje, V aukšte), bus pristatyta ir nauja Jolantos Zabulytės knyga „Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“. Ta proga vieną dieną šioje salėje bus eksponuojamos 24 unikalios medinės sakralinio liaudies meno skulptūrėlės.

„Šią kolekciją yra surinkęs bibliografas, tarpukario karininkas Vytautas Steponaitis. Po jo mirties žmona kolekciją padovanojo bibliotekai, – pasakojo J. K. Pačkauskienė. – Kai kurias šios kolekcijos skulptūrėles, atkeliavusias iš senųjų koplytėlių, mūsų skaitytojai yra matę anksčiau, prieš bibliotekos renovaciją stovėjusias skaityklose.“