Irena Milkevičiūtė: po laiminga žvaigžde
Jau nu­griau­dė­jo ju­bi­lie­ji­nių kon­cer­tų Kau­ne ir Vil­niu­je ova­ci­jos. Ba­lan­džio 14-ąją ope­ros sce­nos pri­ma­do­na, sop­ra­nas Ire­na Mil­ke­vi­čiū­tė pa­mi­nė­jo gra­žią gy­ve­ni­mo su­kak­tį. Vie­nos ryš­kiau­sių Lie­tu­vos mu­zi­kos as­me­ny­bių vaid­me­nų są­ra­še – Vio­le­tos, Nor­mos, Čio-Čio san, Tos­kos, Ai­dos ir ki­tos įsi­min­ti­nos ope­ri­nės par­ti­jos.

Kai su­si­ti­ko­me, mu­zi­kės dar tik lau­kė ju­bi­lie­ji­niai kon­cer­tai. Vir­pu­lį kė­lė di­de­lė at­sa­ko­my­bė – ne­nu­vil­ti žiū­ro­vų, sa­vęs. „Pa­ro­dy­ti tą šuo­lį, ku­ris bu­vo jau­nys­tė­je, so­lis­tui gal net su­nkiau nei spor­ti­nin­kui. Kad pa­tei­sin­čiau lū­kes­čius rei­kia skir­ti dau­giau dė­me­sio kas­die­niam tre­na­žui, – pri­si­pa­ži­no I. Mil­ke­vi­čiū­tė. – Pa­si­rin­kau to­kį re­per­tua­rą, ku­ris skam­ba ge­riau­siai. Tu­rė­čiau bū­ti ra­mi, bet ką ga­li ži­no­ti...“

Pri­ma­do­na ne­slė­pė būgš­ta­vi­mų, dė­lio­jo ga­li­mus ne­sėk­mės sce­na­ri­jus. Di­džiau­si tur­tai, anot jos, sly­pi so­lis­to vi­du­je, tad vi­si iš­ori­niai veiks­niai tu­ri ne­ma­žai įta­kos pa­si­ro­dy­mams. „Sten­giuo­si iš­si­mie­go­ti, bet pa­bu­di­na ne­ra­mūs sap­nai, – bu­vo at­vi­ra. – Na, ti­kiuo­si vis­kas bus ge­rai. Rei­kia įveik­ti jau­du­lį, pa­sik­liau­ti jė­go­mis iš aukš­čiau. Be jų glo­bos ne­bū­čiau pa­sie­ku­si to, ką tu­riu.“

Pel­nė pri­pa­ži­ni­mą

Pa­siek­ta iš­ties daug. Pa­sau­li­nį pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­si dai­ni­nin­kė sce­no­je jau apie ke­tu­rias de­šim­tis me­tų. 1976-ai­siais Lie­tu­vos mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je (prof. Ze­no­no Pa­ulaus­ko kla­sė) bai­gė dai­na­vi­mo stu­di­jas. Tais pa­čiais me­tais bu­vo pa­kvies­ta į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį ope­ros ir ba­le­to tea­trą, ja­me, nors da­bar čia ne­be­dir­ba, dai­nuo­ja vi­sas pa­grin­di­nes ly­ri­nio ir dra­ma­ti­nio sop­ra­no par­ti­jas. 1978–1979 me­tais so­lis­tė stu­di­jas tę­sė gar­sio­jo­je Mi­la­no „La Sca­los“ ope­ro­je, ten par­en­gė Ma­dam Ba­terf­lai, Mi­mi, Vio­le­tos bei sop­ra­no Giu­sep­pe's Ver­di „Re­quiem“ par­ti­jas, dai­na­vo tea­tro ren­gia­muo­se kon­cer­tuo­se „Pic­co­la Sca­los“ sce­no­je, Ro­mo­je, Par­mo­je, Bu­se­te, Fi­den­co­je.

„Sta­žuo­tė Mi­la­ne – ga­li­my­bė lai­mė­ti lai­ko, kad užaug­tum ir su­bręs­tum kaip at­li­kė­jas. Grį­žus bu­vo daug leng­viau, jau­čiau­si sta­bi­liau.“

Pro­fe­so­rė I. Mil­ke­vi­čiū­tė dės­to Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jo­je (LMTA). Pa­klaus­ta, ar su­kau­pus to­kią iš­skir­ti­nę pro­fe­si­nę pa­tir­tį ne su­nku taiks­ty­tis su jau­ni­mo klai­do­mis, ji pri­si­pa­ži­no, kad į ieš­ko­ji­mus žvel­gia at­lai­džiai. „Toks mū­sų ke­lias, mo­ko­mės vi­są gy­ve­ni­mą. Pa­ta­riu jiems, ką rei­kė­tų da­ry­ti, ko veng­ti, ta­čiau daž­nai – ži­nau iš pa­tir­ties – ne­iš­mė­gi­nęs sa­vo kai­liu, ki­to žmo­gaus pa­ta­ri­mu ne­pa­ti­ki“, – sa­kė so­lis­tė.

Pa­si­džiau­gė stu­den­tais, jų tarp­tau­ti­ne kar­je­ra, sėk­me. Ati­džiai ste­bi sa­vo du­kros As­mik Gri­go­rian, taip pat ope­ros so­lis­tės, pro­fe­si­nį ke­lią. „As­tu­tė (As­mik) la­bai daug dai­nuo­ja. Nors tu­ri vos sep­ty­nių mė­ne­sių du­kry­tę, per šį lai­ko­tar­pį pa­dai­na­vo apie 30 ope­ros spek­tak­lių, – ste­bė­jo­si ma­ma ir lin­kė­jo du­krai svei­ka­tos bei iš­tver­mės. – Mel­džiuo­si kas ry­tą, kad vis­kas bū­tų ge­rai. Kad ma­no vai­kus ir vi­sus ap­lin­ki­nius ly­dė­tų ta ran­ka iš vir­šaus, ku­ri ir ma­ne ly­dė­jo.“

Nu­krei­pė mu­zi­kos keliu

I. Mil­ke­vi­čiū­tės pa­stan­gos ug­dy­ti sa­vo vai­kų mu­zi­ki­nį sko­nį, skie­py­ti mei­lę mu­zi­kai ne­li­ko be­vai­sės. Ta­čiau gar­sios ma­mos bal­se vis­gi bu­vo gir­dė­ti ap­gai­les­ta­vi­mo gai­de­lės, kad sū­nus, bai­gęs Na­cio­na­li­nę Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą, vė­liau LMTA (obo­jaus kla­sę), ne­tę­sė mu­zi­ko kar­je­ros, o pa­su­ko į vers­lą. „Tu­ri pen­kis vai­ke­lius, iš mu­zi­ko duo­nos bū­tų su­nku pra­si­mai­tin­ti“, – pri­pa­ži­no liūd­ną tie­są.

Nu­si­kė­lu­si į sa­vo at­ža­lų vai­kys­tės lai­kus, pa­šne­ko­vė pri­si­mi­nė, kad sū­nus Ir­vi­das už­mig­da­vęs skam­bant ope­rai „Bo­he­ma“, o du­kra mė­go „Tra­via­tą“. Ope­ros so­lis­tė pa­vel­di­mu­mo ry­šiu, įgim­tu mu­zi­ka­lu­mu ne­sis­te­bi, ta­čiau pa­brė­žė, kad nuo tė­vų ne­ma­žai pri­klau­so, kur­link jie nu­kreips sa­vo vai­kus.

„Mū­sų na­muo­se nuo­lat ai­dė­jo mu­zi­ka. Tu­rė­jo­me kla­vi­ši­nį ins­tru­men­tą... Ma­no pa­čios ke­lias kiek ki­toks. Pa­ti sie­kiau. Nors, tie­sa, tė­vu­kas bu­vo at­ve­žęs į M. K. Čiur­lio­nio mo­kyk­lą, ke­ti­no leis­ti mo­ky­tis ba­le­to. Bu­vau la­bai plo­ny­tė, mė­gau šok­ti“, – pri­si­mi­nė ji.

Irena Milkevičiūtė pirmoji Lietuvoje atliko Normos vaidmenį (kompozitorius Vincenzo Bellini)./Michailo Raškovskio nuotrauka

Abu ope­ros so­lis­tės se­ne­liai – mu­zi­kan­tai. Vie­nas gro­jo ves­tu­vė­se akor­deo­nu, ki­tas – tu­rė­jo smui­ką. Mo­čiu­tės Do­mi­ce­lės Mil­ke­vi­čie­nės liau­dies dai­nų įra­šai sau­go­mi ar­chy­ve. „Mu­zi­ka­lūs žmo­nės bu­vo, ge­rą klau­są tu­rė­jo, nors ne pro­fe­sio­na­lai, – kal­bė­jo Ire­na ir pri­dū­rė, kad abie­jų jos jau­nes­nių­jų bro­lių min­tys taip pat su­ko­si apie mu­zi­ką. Ta­čiau vie­nam jų mu­zi­kos moks­lus krims­ti su­truk­dė bė­dos dėl svei­ka­tos, o ki­to pla­nus su­grio­vė lė­šų sty­gius.

Bū­da­ma vos ke­tu­rio­li­kos I. Mil­ke­vi­čiū­tė pa­li­ko gim­tuo­sius na­mus Dzū­ki­jo­je ir iš­vy­ko mo­ky­tis į sos­ti­nę. Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos mu­zi­kos tech­ni­ku­me (da­bar Vil­niaus J. Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ja) pa­si­rin­ko kank­lių spe­cia­ly­bę. „Bu­vau gy­vas, jud­rus vai­kas, ta­čiau at­vy­ku­si mo­ky­tis ta­pau už­si­da­riu­sia ty­le­ne – vi­siš­kai pa­si­kei­čiau. Su­nkūs moks­lo, pra­gy­ve­ni­mo ir bend­ra­vi­mo me­tai. Mies­tas, sve­ti­mi žmo­nės – vis­kas ki­taip“, – pa­sa­ko­jo ji.

Vis dėl­to ko­dėl kank­lės? Pa­si­ro­do, bū­si­ma ope­ros so­lis­tė nuo ma­žu­mės ne­bu­vo mo­ko­ma gro­ti jo­kiu ins­tru­men­tu. Tad te­ko rink­tis tai, kas siū­lo­ma. „Bu­vau mu­zi­ka­li pa­ti iš sa­vęs. Na­muo­se pa­im­da­vau į ran­kas akor­deo­ną, dvy­li­kas­ty­gę man­do­li­ną, vo­kiš­ko ti­po... Ne­įsi­vaiz­da­vau, kas tos kank­lės, bet ži­no­jau vie­na – gro­siu ir dai­nuo­siu, – šyp­so­jo­si Ire­na. – Mu­zi­kos tech­ni­ku­me iš­mo­kau skam­bin­ti ir for­te­pi­jo­nu.“

No­rė­jo dainuoti

Vis rez­gė min­tį pe­rei­ti į dai­na­vi­mo spe­cia­ly­bę. Ta­čiau ap­lin­ky­bės su­sik­los­tė ki­taip. Ire­na anks­ti iš­te­kė­jo, gi­mė sū­nus. Te­ko su­val­dy­ti vis di­dė­jan­tį gy­ve­ni­mo tem­pą. „Neišt­vė­ru­si pa­sa­kiau sa­vo di­ri­ga­vi­mo pe­da­go­gui Jo­nui Šve­dui, kad me­tu stu­di­jas, nes no­riu bū­ti ge­ra ma­ma. Ta­čiau jis įkal­bė­jo ma­ne iš­ei­ti aka­de­mi­nių at­os­to­gų. Už tai esu jam la­bai dė­kin­ga, – šyp­so­jo­si so­lis­tė. – Iš­siil­gu­si mu­zi­ki­nės veik­los vėl ki­bau į moks­lus.“

„Sce­no­je pub­li­kai ati­duo­ta ener­gi­ja grįž­ta at­gal į ta­ve per žmo­nių pa­lai­ky­mą, ge­rus at­si­lie­pi­mus. Įgy­ji dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, net ir su­lau­kus ma­no am­žiaus...“

Su­nkiai ver­čian­tis ne­men­ka pa­spir­ti­mi ta­po gau­tas kank­li­nin­kės dar­bas. „Ži­no­jau, kad tu­riu už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui, ir tai ma­ne su­lai­kė nuo min­ties rink­tis vien dai­na­vi­mą“, – pa­sa­ko­jo mu­zi­kė.

Skir­tin­gai nei kar­je­ra, san­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas mo­te­riai ne­bu­vo toks sėk­min­gas. Nei pir­mos, nei an­tros san­tuo­kos iš­sau­go­ti ne­pa­vy­ko. „Vie­nai au­gin­ti du vai­kus – su­nku. Bet, kaip sa­ko­ma, ne­ži­nai žmo­gus sa­vo ga­li­my­bių“, – at­si­du­so Ire­na.

Il­gai­niui sva­jo­nė at­si­dė­ti vien dai­na­vi­mui ta­po rea­ly­be. „Ra­dęs sa­vo pa­šau­ki­mą ga­li daug duo­ti ki­tiems, taip pat ir sau. Jau­ti esąs sa­vo vė­žio­se“, – sa­kė pro­fe­so­rė.

Dar stu­di­juo­jant vie­nas po ki­to pa­si­py­lė lai­mė­ji­mai. 1976-ai­siais lau­rai Jau­nų­jų at­li­kė­jų kon­kur­se Ta­li­ne, po me­tų – pir­mo­ji vie­ta Mi­chai­lo Glin­kos kon­kur­se Taš­ken­te, po ki­tų – tarp­tau­ti­nio Pio­tro Čai­kovs­kio kon­kur­so Mask­vo­je dip­lo­mas ir kt., sta­žuo­tė gar­sia­ja­me Mi­la­no „La Sca­los“ tea­tre.

„Iš­kart po stu­di­jų – pa­grin­di­nės par­ti­jos. Trūks­tant pa­tir­ties, ga­li pra­ras­ti bal­są. Sta­žuo­tė Mi­la­ne – ga­li­my­bė lai­mė­ti lai­ko, kad užaug­tum ir su­bręs­tum kaip at­li­kė­jas. Grį­žus bu­vo daug leng­viau, jau­čiau­si sta­bi­liau“, – aiš­ki­no I. Mil­ke­vi­čiū­tė.

Su savo studentėmis./Asmeninio albumo nuotrauka

Ope­ros pri­ma­do­na yra kon­cer­ta­vu­si žy­miau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se. Yra su­ren­gu­si apie 1000 so­li­nių kon­cer­tų Lie­tu­vo­je ir sve­tur: Bal­ti­jos, Už­kau­ka­zės vals­ty­bė­se, Ru­si­jo­je (Mask­vos kon­ser­va­to­ri­jos, P. Čai­kovs­kio, Sankt Pe­ter­bur­go M. Glin­kos sa­lė­se), Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Veng­ri­jo­je, Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, Fi­li­pi­nuo­se, Pra­ncū­zi­jo­je, Aus­tri­jo­je. Su­ren­gė daug įsi­min­ti­nų pa­si­ro­dy­mų JAV (Niu­jor­ko „Car­ne­gie“ sa­lė­je, Bos­to­ne, Fi­la­del­fi­jo­je, Bal­ti­mo­rė­je, Los An­dže­le, Či­ka­go­je, De­troi­te, Kliv­lan­de), taip pat Pie­tų Ame­ri­ko­je (Rio de Ža­nei­re, San Pa­ule, Bue­nos Ai­rė­se, Mon­te­vi­dė­ju­je) ir kt.

Sve­tur gy­ven­ti nenorėtų

„E­su gi­mu­si po lai­min­ga žvaigž­de. Anuo­met į už­sie­nį iš­vyk­ti ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Bet man pa­si­se­kė, te­ko dai­nuo­ti ir Niu­jor­ko Me­tro­po­li­te­no ope­ros rū­muo­se, ir Mi­la­no „La Sca­los“ sce­no­je, – kons­ta­ta­vo sop­ra­nas. – Kai esi kvie­čia­ma, įgau­ni dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo ir su­pra­ti­mo, kad pa­si­rink­da­ma ne­suk­ly­dai.“

Irena Milkevičiūtė ir Virgilijus Noreika. Ilgai gyvavo tradicija "Traviata" pasitikti Naujuosius metus.

Į klau­si­mą, ko­dėl ne­si­ry­žo pa­lik­ti Lie­tu­vos, ope­ros so­lis­tė tu­ri pa­pras­tą at­sa­ky­mą: „Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs gy­ve­nan­čios ki­tur. Tur­būt aps­kri­tai aš – kai­mo žmo­gus. Tai iš­li­kę iki šiol. Net gy­ve­na­mą­ją vie­to­vę pa­si­rin­kau kuo pa­na­šes­nę į kai­mą – per lan­gą ma­ty­ti gam­ta. Di­de­li mies­tai ma­ne vi­sa­dos trik­dė. Da­bar Lie­tu­va šiek tiek pa­si­kei­tė, dau­gė­ja žmo­nių, vis­kas mai­šo­si, kei­čia­si – o anks­čiau ne­bu­vo to sku­bė­ji­mo, tvy­ro­jo ra­my­bė.“

I. Mil­ke­vi­čiū­tė ro­dė nuo­trau­kas, ku­rio­se per sa­vo bu­to Žir­mū­nuo­se lan­gą pa­vy­ko už­fik­suo­ti ne­kas­die­niš­kus vaiz­dus. Jie at­sklei­džia me­tų kai­tą: vie­nur Ne­ries vin­gis pa­sken­dęs ūka­no­se, ki­tur su­kaus­ty­tas žie­mos stin­gu­lio. „U­pė vis ki­to­kia. Mėgs­tu gam­tą. Tai me­di­ta­ci­ja, poil­sis ir at­gai­va, su­tei­kian­ti daug fi­zi­nės bei dva­si­nės ener­gi­jos. Vai­kys­tė­je, bū­da­vo, at­si­gu­lu pie­vo­je – įsis­te­bei­li­ju į de­be­sis“, – pri­si­mi­nu­si sva­jin­gai iš­ta­rė.

Fi­zi­nė bei dva­si­nė stip­ry­bė, anot pa­šne­ko­vės, ypač svar­bi, nes per mu­zi­ką iš­reiš­kia­mos dva­si­nės ver­ty­bės. Svar­bu jas tin­ka­mai per­duo­ti, įteig­ti. Čia, be abe­jo­nės, svar­bus ir įkvė­pi­mas. „Vis ieš­kai, sten­gie­si su­ras­ti, – šyp­so­jo­si ji. – Sce­no­je pub­li­kai ati­duo­ta ener­gi­ja grįž­ta at­gal į ta­ve per žmo­nių pa­lai­ky­mą, ge­rus at­si­lie­pi­mus. Įgy­ji dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Net ir su­lau­kus ma­no am­žiaus...“