Ir priešistorė, ir virtualūs mylimieji
Tarp­tau­ti­nis Vil­niaus do­ku­men­ti­nių fil­mų fes­ti­va­lis (VDFF) pra­si­dės rug­sė­jo 20 die­ną ir Vil­niaus ki­no tea­truo­se „Skal­vi­ja“ bei „Pa­sa­ka“ truks iki 30 die­nos. Spa­lio pra­džio­je VDFF vyks Kau­ne ir Uk­mer­gė­je. Jau pen­kio­lik­tas fes­ti­va­lis iš­lai­kys tą pa­čią struk­tū­rą, kaip vi­sa­da bus gau­sy­bė sve­čių, ta­čiau fra­zė „po dan­gum – nie­ko nau­jo“ ne­tin­ka­ma.

„Į festivalio pagrindinę programą atrinkti devyni filmai, kiekviename jų svarbus laikas, skirtingos jo dimensijos. Mąstydamos apie festivalį vienijančią temą, sudėliojome savotišką mantrą – „išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“, – sako viena organizatorių Sonata Žalneravičiūtė. – Tai ir amžinosios vertybės, kurias mėgina išsaugoti nauji šeimos modeliai, tai kūrybinė raiška, moksliniai siekiai, skirti ne tik dabarčiai, tai ir tradicijos, kurias perima ir savaip transformuoja naujosios kartos.“

Mąstydamos apie festivalį vienijančią temą, organizatorės sudėliojo savitą mantrą – „išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“.

Užauginti šių laikų mamutą

Pagrindinės programos filmo „Pradžia 2.0“ („Genesis 2.0“) autoriai Christianas Frei ir Maksimas Arbugajevas sujungia priešistorinius laikus su tolyn žengiančiais mokslo užmojais. Sibire, amžino įšalo žemėje, ieškant mamutų ilčių, aptinkama ir jų kraujo. Imama svarstyti apie klonavimo galimybę bei mėginimą užauginti šių laikų mamutą. Mokslo pasaulyje, drauge ir filme, iškyla etikos klausimai, tačiau lygia greta paliečiamos ir socialinės žmogaus išgyvenimo temos. Visuomenės ateitį bei pakitusius socialinius santykius iliustruoja filmas „Pasaulis priklauso man“ („The World is Mine“), kuriame režisierė iš Izraelio Ann Oren, norėdama geriau suvokti Japonijoje ypač paplitusį popkultūros judėjimą Cosplay, pati mėgina įsikūnyti į animacinį personažą – žydraplaukę mokyklinukę Hatsune Miku. Jai tenka ne tik pakeisti išvaizdą, bet patirti meilės ryšį su vienu Hatsune gerbėjų. Vieni pagrindinių filmo klausimų – kodėl žmonėms nebepakanka vieniems kitų draugijos, kodėl kuriami virtualūs mylimieji, puoselėjami iliuziniai santykiai.

Ir žaidžia, ir groja

Tūkstantmečius sujungia kiti pagrindinės programos filmai – „Vyrų žaidimai“ („Playing Men“) ir „Žiurkės“ („Rat Film“). Ironiškas ir saviironiškas antropologinis slovėnų režisieriaus Matjažo Ivanišino žvilgsnis į vyrų pasaulį. Kaip (pa)kito vyro siekiai nuo instinktyvaus medžiotojo, karžygio laikų ir kaip lyderystė pasireiškia tradiciniuose ir dabarties žaidimuose. Net ir režisieriaus Theo Anthony filme „Žiurkės“, be pagrindinės – amžinųjų žmonių gyvenimo dalyvių – žiurkių temos, netiesiogiai galime pamatyti vyrų žaidimo motyvą, kai du vyrukai kasnakt leidžiasi į žiurkių medžioklę.

Ir žaidžia, ir groja vienu metu – taip būtų galima apibūdinti filmo „Užsičiaupk ir grok pianinu“ („Shut Up and Play the Piano“, rež. Phillipas Jedicke) herojaus – pianisto Chilly Gonzaleso gyvenimą. Kanadietis – Guinnesso rekordininkas, jo koncertas trunka 27 valandas. Ir tai tik vienas pavyzdys, ne tik apie ištvermę, bet ir nesenkančią, kitus įkvepiančią žmogaus kūrybinę energiją.

Laiko reliatyvumas ir žmogaus siekiai pranokti save svarbūs ir serbų dokumentininkui Mladenui Kovačevičiui. Atradęs senas vaizdajuostes, kuriose užfiksuota pirmojo serbo, kopiančio į Everestą, kelionė, režisierius sudėliojo filmą dienoraštį „4 metai per 10 minučių“ („4 Years in 10 Minutes“).

Trys pagrindinės programos filmai pasakoja apie šeimas, kuriose tenka išgyventi sunkiai pakeliamus dalykus, tačiau jie tampa įmanomi tik besąlygiškai mylint. Režisieriaus Jordano Schiele'o filmo „Šilkas ir ugnis“ („The Silk and the Flame“) herojus – vidutinio amžiaus kinas Yao, kuriam nuo paauglystės tenka rūpintis savo neįgaliais tėvais, broliais ir seserimis. Vadimo Ilkovo filmo „Tėtė – mamos brolis“ („My Father is my Mother‘s Brother“) herojui Tolikui tenka prisiimti penkiametės dukterėčios globą, kai jo sesuo suserga psichikos liga. Turėdama savo šešis vaikus, Alina Makarova – filmo „Baltoji mama“ („White Mama“, rež. Zosia Rodkevič ir Jevgenija Ostanina) herojė, nusprendžia, kad tarp jos mišraus gymio vaikų galėtų augti ir vienas baltaodis.

A. Arlauskas iš Bilbao

Savo filmų retrospektyvą pristatys režisierius ir aktorius Algis Arlauskas, kuris turi lietuviško kraujo, nors gimė ir augo Maskvoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijos mieste Bilbao. / lt.wikipedia.org nuotrauka

Savo filmų retrospektyvą pristatys režisierius ir aktorius Algis Arlauskas, kuris turi lietuviško kraujo, nors gimė ir augo Maskvoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Ispanijos mieste Bilbao, ten laikomas savu.

„Jis man tapo legenda dar prieš pamatant filmus. Lietuvoje apie A. Arlauską žinia pasirodė apie 1988-uosius. Esą neįtikimai talentingas jaunas kino režisierius lietuviška pavarde, studijuojantis Maskvoje ir sukūręs filmą, kuris lyg žaibas perskrodė Europos kino festivalinę erdvę. Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti susitikimo“, – pasakoja režisierius Audrius Stonys, kuris ir rekomendavo supažindinti Lietuvos dokumentikos mėgėjus su šiuo režisieriumi.

Algio Arlausko juosta „Bepročių sąmokslas“ pasakoja apie simpatišką keistuolį, Saragosos universiteto profesorių, šiuolaikinį Don Kichotą. / Kadras iš filmo

Pirmasis A. Arlausko dokumentinis filmas „Prisilietimas“ atsirado tada, kai jis susipažino su aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu Aleksandru Suvorovu. Kurdamas dokumentinį filmą, jis sako atiduodąs dalį savo gyvenimo, nes jam dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas.

I. Bergmano 100-mečiui

Nedaug kam žinoma ir šveicarų dokumentininko Peterio Liechti kūryba, tačiau vienas jo filmas jau buvo rodomas „Skalvijos“ kino centre. 2009 metais Europos kino akademijos „Dokumentinė konklava“ – geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimai – buvo surengti Vilniuje. Tuomet konkurse dalyvavo ir P. Liechti filmas „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („The Sound of Insects – Record of a Mummy“).

Pagrindinėje festivalio programoje bus rodomas režisieriaus Theo Anthony filmas „Žiurkės“. / Kadras iš filmo

„Šis eksperimentinės dokumentikos kūrėjo filmas meditacija gyvenimo ir mirties tema buvo išrinktas geriausiu, o mums paliko tokį ryškų įspūdį, kad po dešimtmečio nusprendėme VDFF žiūrovams pristatyti išsamią jo retrospektyvą. Deja, režisierius jau išėjo iš gyvenimo, bet jo filmus sutiko pristatyti jo kūrybos ir gyvenimo partnerė Jolanda Gsponer. Ji yra ir viena P. Liechti videoinstaliacijos „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechti‘s unfinished film“) autorių“, – sako Vilma Levickaitė, viena festivalio rengėjų. „Dedikacijos“, kaip ir P. Liechti filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signer’s Suitcase – On the Road with the Artist Roman Signer“), šiais metais atidarys festivalį.

Specialioji programa šiemet skiriama Igmarui Bergmanui, kurio 100 metų jubiliejų mini visas pasaulis. Bus parodyti trys paties švedų režisieriaus dokumentiniai filmai, kiti trys – jį pažinojusių režisierių – Marie Nyrerod ir Stigo Bjorkmano. Šis autorius, kuris yra išleidęs knygą „Pokalbiai su Bergmanu“, atvyks į Vilnių ir pristatys savo filmus bei pasidalys prisiminimais apie I. Bergmaną.

Kaip ir kasmet, nedidelė dokumentinių filmų programa skiriama ir vaikams. Laukia ir viena lietuviška premjera – tai režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Iš kur ta šviesa“ apie tapytoją Nomedą Saukienę.