Inžinierė pasinėrė į spalvingą skiautinių pasaulį
Vil­nie­tės Bi­ru­tės Jad­vy­gos Mic­ke­vi­čie­nės kur­ti skiau­ti­niai pri­ver­čia aik­te­lė­ti: su­ma­ni tau­to­dai­li­nin­kė iš me­džia­gos at­rai­žų ku­ria aus­trų dai­li­nin­ko sim­bo­lis­to Gus­ta­vo Klim­to pa­veiks­lų rep­ro­duk­ci­jas, se­no­sios ja­po­nų ta­py­bos įkvėp­tus kū­ri­nius. Įdo­mu tai, kad skiau­ti­niai į Bi­ru­tės gy­ve­ni­mą at­ėjo tik jai bai­gus in­ži­nie­rės kons­truk­to­rės kar­je­rą ir iš­ėjus į pen­si­ją.

„Dėl visko kaltas mano anūkas, – juokėsi jau šešiolika metų skiautinius, paveikslus ant šilko, lėles, sages, tautinių kostiumų detales ir dar begalę kitų rankdarbių kurianti Birutė. – Jis buvo labai aktyvus vaikas, drauge visur eidavome, lankėme parodas. Kartą jis pamatė parodoje iš kaklaraiščių ir medžiagos atraižų padarytą skiautinį ir pareiškė, kad irgi tokio norėtų. Moteris, kuri tada ten buvo, paaiškino, jog galima užsirašyti į skiautinių siuvimo kursus, tad anūkas mane ir užrašė.“

Šis siuvinėtas takelis skirtas anksti mirusiam Birutės tėčiui atminti. / Alinos Ožič nuotrauka

Dėkinga tėvams

Rodydama savo darbus Birutė pasakojo, kad jai brangiausi tie, kuriuos sukūrė iš dėkingumo savo mamai ir tėčiui. Anksti tėvo netekusi moteris jo atminimą įamžino savo darbuose, o skiautinių technika pagamintus dekoratyvinius takelius dovanojo vienai bažnyčiai. Auksarankė buvo ir Birutės mama, kuri liko našle laukdamasi trečiojo vaiko, jaunesnės Birutės sesers. Motinos atminimui tautodailininkė yra sukūrusi irgi ne vieną darbą.

„Kai kuri ką nors neįprasto, apima azartas, įkvėpimas, gali sėdėti prie darbo kiaurą naktį, kol pabaigsi ir pamatysi galutinį rezultatą.“

„Esu baigusi inžinieriaus konstruktoriaus mokslus ir visą gyvenimą dirbau statybų inžiniere. Matyt, mano profesijos pasirinkimą lėmė ir tai, kad tėvelis buvo kelių inžinierius, tačiau visada jutau ir mamos įduotą kūrybos geną, potraukį į rankdarbius. Ji viena mus tris augindama sunkiai vargo, bet būdama puiki siuvėja iš to prisidurdavo siūdama, net vakarines sukneles garbioms ponioms siuvo“, – prisiminė pašnekovė.

Viena iš Birutės kurtų lėlių. / Alinos Ožič nuotrauka

Pradėjusi lankyti skiautinių siuvimo pamokas Birutė greitai išmoko jų gamybos technikos ir pradėjo dalyvauti skiautinių parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Per vieną kelionę su bičiulėmis užbėgusi į knygyną pasidairyti naujų knygų ir ten pamačiusi ją sužavėjusį atviruką su kažkokio paveikslo reprodukcija. Kol draugės apžiūrinėjo naujas knygas, Birutė grožėjosi ją pakerėjusiu paveikslu ir svarstė, kaip galėtų padaryti tokį skiautinį. Tai buvo G. Klimto paveikslas „Bučinys“.

G. Klimto įkvėpta

Pirmasis Birutės skiautinys G. Klimto tema ir tapo paveikslas „Bučinys“. Jį sukurti buvo nemenkas iššūkis, teko kaip reikiant paieškoti tinkamų medžiagų, o ten, kur jų nerado, ėmė pati siuvinėti reikalingą piešinį. Vėliau buvo paveikslas „Judita“, „Adelė“ ir kiti darbai. „Aš negaliu paaiškinti, kodėl šis menininkas mane taip užbūrė, tiesiog jaučiu, kad tai be galo artima man kūryba“, – prisipažino tautodailininkė.

Kai Birutė įsismagina kurti sages, į realybę ją dažnai sugrąžina racionalus dukros požiūris, kad jau gana. / Alinos Ožič nuotrauka

Tačiau tradicinių skiautinių kūrėjams B. Mickevičienės aistra austrų dailininko simbolisto darbams didelio entuziazmo nekėlė. Pašnekovė prisipažino ne kartą girdėjusi, esą nusižengia skiautinių tradicijai kurdama ne įprastas geometrinio rašto lovatieses, o neįprastų paveikslų reprodukcijas. „Padariau ne vieną tikrą klasikinę skiautinių lovatiesę, tad įrodžiau, kad galiu daryti ir tokius darbus. Tiesiog man nuobodu kaskart tą patį per tą patį daryti. Kai kuri ką nors neįprasta, apima azartas, įkvėpimas, gali sėdėti prie darbo kiaurą naktį, kol pabaigsi ir pamatysi galutinį rezultatą. Tai daug įdomiau nei kopijuoti iš knygelės tradicinius pasikartojančius geometrinius raštus, kurie tiesiog nusibosta“, – prisipažino Birutė, jau ne vienus metus „erzinanti“ klasikinių skiautinių kūrėjų bendruomenę savo netradiciniais darbais. Dar vienas jos mestas iššūkis – serija senosios japonų tapybos tema sukurtų skiautinių, kuriuos gerai įvertino ir Lietuvoje viešėję svečiai iš Tekančios Saulės šalies.

„Žemaitiškas būdas, matyt, manyje labai stipriai įsišaknijęs, man didžiausią malonumą teikia būtent žemaičių tautinio kostiumo detalių kūryba.“

Angelo apsaugota nuo tragedijos

Tarp tautodailininkės kūrinių svarią vietą užima ant šilko tapytų angelų serija. Pasak Birutės, ji radosi iš gana seniai patirto nutikimo, kai kažkokia aukštesnė jėga apsaugojo ją nuo 1975 metais Vilniuje nutikusios tragedijos. Tų metų balandžio 13 dieną apie pusę vienuolikos vakaro, pasibaigus koncertui Sporto rūmuose, Birutė su vyru ketino grįžti į Antakalnį per pontoninį tiltą, kuris gerokai trumpino jiems kelią namo. „Tačiau kai atėjome prie to tilto, man kažkas nutiko – negalėjau ant jo žengti. Pamenu, vyras priekaištavo, kad nors jau nesu paauglė, elgiuosi kaip kaprizingas vaikas. O aš stovėjau ir kartojau: „Ne, ne, ne, eikime aplinkui.“

Gustavo Klimto "Judita" ir "Adelė" tautodailininkės Birutės skiautiniuose. / Alinos Ožič nuotrauka

Porai pradėjus eiti Žaliojo tilto link Birutė atsisuko pasižiūrėti į pontoninį tiltą ir siaubo apimta išvydo, kad jo nebėra, o vandenyje kepurnėjasi žmonės. Perėję Žaliąjį tiltą juodu su vyru pamatė į įvykio vietą skubančias greitosios medicinos pagalbos ir kitų tarnybų mašinas. „Mano vyras buvo automobilininkas, tad iš karto pradėjo reguliuoti automobilius ir kreipė juos važiuoti pasroviui. Aš jo klausiau, kodėl taip darai, juk čia žmonės vandenyje, reikia juos traukti, o jis atsakė: „Taip, dalis dar čia, bet kiti jau nuplaukė pasroviui, ir juos reikia gelbėti ten.“

Lietuvos šimtmečiui skirti žemaitiški delmonai - stilingas aksesuaras. / Alinos Ožič nuotrauka

Tik išėjusi į pensiją ir pradėjusi tautodailininkės kelią Birutė sakė pajutusi didelį norą sukurti trijų angelų skiautinių ciklą, vėliau ėmė juos piešti ant šilko. Jau 24 metus moteris lanko Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą. Ten šnekučiuodamasi su dvasinio tobulėjimo kursą dėsčiusia dėstytoja ji papasakojo jaunystėje išgyventą nutikimą. Anot pašnekovės, dėstytoja ją patikinusi, kad tuomet nuo tragedijos tikrai apsaugojo moters Angelas Sargas.

Su mezginiu kelionėse

Mamos atminimas taip pat įamžintas skiautinio takelyje. / Alinos Ožič nuotrauka

Pastaraisiais metais tautodailininkė visa galva pasinėrusi į kūrybą. Tačiau prisipažino, kad ir dirbdama inžiniere konstruktore rasdavusi laiko megzti sau ir šeimai. „Tiesą sakant, kai baigiau mokyklą, pati svarsčiau, ir artimieji patarė rinktis kokią nors kūrybinę profesiją. Tačiau gyvenome sunkiai, tad pasirinkau mokytis ten, kur galėjau gauti stipendiją ir palengvinti mamos naštą. Nė kiek nesigailiu, kad tapau inžiniere, darbas man patiko ir buvo įdomus. Tekdavo vežti derinti projektus į Maskvą, tose komandiruotėse megzdavau nedidelius spalvotus kvadratėlius, o paskui iš jų pasidarydavau sau ir dukrai įdomiai atrodančius megztinius“, – prisiminė Birutė.

Gustavo Klimto "Bučinys", "Judita" ir "Adelė" tapo tautodailininkės Birutės Mickevičienės kurtais skiautiniais. / Alinos Ožič nuotrauka

Dukra pasirinko architektės karjerą ir, pašnekovės teigimu, yra pirmoji jos tautodailės darbų kritikė. Juokėsi, jog kai apima manija daryti, tarkime, sages, dukra „įjungia proto balsą“ ir sustabdo, kad neprikurtų jų šimtus. Labai daug savo darbų Birutė dovanoja draugėms, muziejams, kuria šalia skiautinių jos vizitine kortele tapusius delmonus ir tradicines žemaitiškas kepuraites.

„Mano arkliukas – delmonai – tradicinė žemaičių tautinio kostiumo dalis, toks kapšiukas, lyg išorinė siuvinėta kišenė, kabinama ant liemens, pririšama dirželiu. Ją galima nešioti ir atskirai kaip aksesuarą, nebūtinai tik prie tautinio kostiumo. Darau ir tradicines žemaitiškas kepuraites, kurias šiais laikais taip pat moterys dėvi kaip smagų aprangos akcentą, ne tik su tautiniu kostiumu. Gimiau Žemaitijoje, tačiau ten praleidome nedaug laiko, nes tėvelis buvo kelių inžinierius ir dirbti važiuodavo į įvairias Lietuvos vietas, tad nemažai keliavome. Bet tas žemaitiškas būdas, matyt, manyje labai stipriai įsišaknijęs, man didžiausią malonumą teikia būtent žemaičių tautinio kostiumo detalių kūryba“, – prisipažino B. Mickevičienė.