In memoriam. Andriui Dručkui atminti
Šių me­tų rugp­jū­čio 28 d. ne­te­ko­me lais­vės ko­vų is­to­ri­jos mu­zie­jaus Obe­liuo­se (Ro­kiš­kio r.) įkū­rė­jo, bu­vu­sio par­ti­za­nų ry­ši­nin­ko, par­ti­za­nų ar­chy­vų sau­go­to­jo And­riaus Druč­kaus. Par­ti­za­no prie­sai­ką jis da­vė bū­da­mas sep­ty­nio­lik­me­tis ir ne­tru­kus ga­vo spe­cia­lią už­duo­tį – bū­ti lais­vės ko­vų me­traš­ti­nin­ku. Ją są­ži­nin­gai ir nuo­sek­liai vyk­dė vi­są gy­ve­ni­mą. 

Andrius Dručkus gimė 1928 m. balandžio 9 d. šiaurės rytų Lietuvoje tarp Dusetų ir Obelių įsikūrusiame Vaičėnų kaime neturtingų mažažemių Konstancijos ir Juozo šeimoje. Darbštūs tėvai, prasimanydami iš nedidelio žemės sklypo, augino šešis vaikus, šiems, taip pat ir Andriui, teko sunkiai dirbti, piemenauti. Savo darbštumu, atkaklumu šeima kūrė savo gerovę, todėl vaikai ne tik dirbo, bet ir sėkmingai mokėsi.

Dručkų šeima buvo patriotiška, tokia dvasia ugdė ir vaikus, todėl nenuostabu, kad prasidėjus antrajai sovietų okupacijai A. Dručkaus vyresnysis brolis Balys įstojo į partizanų gretas, o šeima tapo laisvės kovotojų rėmėja. Tokių Vaičėnų kaime buvo dauguma. Deja, Andriaus brolis Balys žuvo labai anksti – 1945 m. gegužės 2 dieną. Brolio mirtis neišgąsdino Andriaus, bet tik sustiprino ryžtą kovoti. Po brolio žūties jis, tuomet septyniolikmetis, įsitraukė į aktyvų partizaninį pasipriešinimą sovietų okupantams – davė partizano priesaiką, pasirinko slapyvardį Kerštas ir pasitraukė į mišką; kiek vėliau tapo vieno iš partizaninio pasipriešinimo organizatorių šiaurės rytų Lietuvoje, labai išsilavinusio ir išmintingo žmogaus Balio Vaičėno-Lordo patikėtiniu.

Andrius Dručkus (dešinėje) su tuometiniu Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties būrio vadu Baliu Vaičėnu-Lordu. Fotografuota partizano Vytauto Dručkaus-Šerno 1946 metais.

Viename iš pasakojimų A. Dručkus atviravo: „Po brolio žūties apsisprendžiau, jog turiu tapti tikru partizanu. Brolis man buvo didžiulis autoritetas ir degiau noru atkeršyti už jį. Balys Vaičėnas matė, kad esu linkęs rizikuoti, kupinas jaunatviško užsidegimo, tad pasikvietė mane rimtam pokalbiui. Jis man davė užduotį – grįžti iš miško namo, nes ten galiu atlikti ne mažiau svarbią misiją. Ginčijausi, jog noriu keršyti už brolį. Jis man atsakė, kad partizano kova yra garbingas Tėvynės vadavimas, ir nevalia to paversti vien tik kerštu. B. Vaičėnas matė, jog nenoriu palikti miško, tačiau laikėsi tvirtai ir pabrėžė, kad svarbiau paaukoti už tiesą ir laisvę ne gyvybę, bet visą gyvenimą. Jis man paaiškino, jog turiu rinkti medžiagą apie laisvės kovas, kad kitoms kartoms liktų tiesa apie partizanus, apie tai, už ką jie kovojo, nes sovietai būtinai bandys suklastoti istoriją, vaizduoti juos kaip banditus. Nenoriai, bet paklusau. Tai buvo 1946-ieji, partizanų judėjimas dar buvo intensyvus, tačiau supratau, kad vado žodžiuose yra daug tiesos. Beje, jau po metų, 1947-aisiais, kai partizanų gretos sparčiai retėjo ir buvo metamos vis didesnės pajėgos prieš juos, B. Vaičėnas išleido oficialų įsakymą partizanams kaupti prisiminimus, medžiagą ateinančioms kartoms. Partizanai buvo tvirtai įsitikinę, jog kada nors Lietuva vėl bus laisva, tačiau vis mažiau turėjo vilties, jog patys sulauks to laiko.“

1946 m. A. Dručkus pradėjo fotografuoti partizanus. Prieš tai turėjo pasižadėti, kad laisvės kovotojų nuotraukos nepateks į trečiąsias rankas. Vėliau, kai jau buvo oficialiai išleistas įsakymas kaupti archyvus, fotografijų buvo padaroma vis daugiau. Andrius buvo savamokslis fotografas, pradžioje ne-turėjo net savo fotoaparato. Po truputį, padedamas Obelių fotografo Vlado Trojano, jis mokėsi: fotografijas pavykdavo padaryti vis kokybiškesnes. Džiugu, kad absoliuti dauguma jų išliko.

Išliko ir didžioji dalis A. Dručkaus kauptų, slėptų ir saugotų partizanų dokumentų: laikraštėlių, oficialiai paskelbtų įsakymų, laiškų. Andrius dažnai vykdavo į iš anksto sutartą vietą, kur susitikdavo su B. Vaičėnu ar kitais partizanais. Jie jam perduodavo, ką per laiką buvo sukaupę. B. Vaičėnas, kai partizaninis judėjimas silpo, buvo pakviestas persikelti į Vytauto apygardą, į šalia Ignalinos esančius miškus. Išeidamas ten, jis A. Dručkui paliko partizanų trispalvę ir daug archyvinės medžiagos.

Dar 1951 m. sausį buvo paruoštas perduoti siuntinys su dokumentais nuo B. Vaičėno. Pradžioje planuota, kad siuntinys bus perduotas per Andriaus seserį Emiliją, tačiau B. Vaičėnas nusprendė, jog geriau bus, kad jis po kurio laiko pats į Rokiškio miškus atkeliaus. Deja, šių planų jis neįgyvendino, nes 1951 m. balandį klasta buvo įviliotas į smogikų pasalą ir didvyriškai žuvo.

Andrius puikiai suprato visą tokios veiklos riziką. Pas kaimynus buvo atrastos kelios partizanų nuotraukos, dėl to sodybos šeimininkas sovietų buvo nuteistas 25 metams lagerių. Jei saugumiečiai būtų atradę šimtus nuotraukų ir dar visus partizanų dokumentus pas A. Dručkų, tai turbūt būtų nukankinę, bandydami išgauti visą turimą informaciją. Jis labai daug dėmesio turėjo skirti konspiracijai, apie tai, kad kaupia bei saugo laisvės kovų archyvą, žinojo tik jo sesuo Emilija.

Partizanų archyvą jis slėpė įvairiose vietose: dalis daiktų buvo sudėta į trilitrinius stiklainius ir užkasta į žemę, dalis slėpta molinio tvarto sienoje įrengtoje slėptuvėje, dalis – slėptuvėje spintoje su dvigubu dugnu – bandė derinti įvairius archyvo saugojimo būdus, visko nelaikyti vienoje vietoje. Aišku, tai vėlgi kėlė papildomų problemų. Ne viską, deja, pavyko išsaugoti. Prarasta dalis negatyvų, taip pat partizanų vado asmeninė padėka, kuri Andriui buvo ypač brangi, sąsiuvinis, kuriame buvo įrašyti per dvidešimt šios apygardos partizanų palinkėjimų Andriui.

Tačiau galima pasidžiaugti, jog svarbiausi archyvo dokumentai buvo išsaugoti. Jų pagrindu 2013 m. išleista knyga „Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“. Jau gerokai vėliau iš vieno stribo atviravimo A. Dručkus sužinojo, kad visą jo šeimą sovietai buvo nusprendę sunaikinti.

Du kartus buvo bandoma tai padaryti, tačiau vis kokios nors aplinkybės sukliudydavo. Andriaus sesuo Antanina buvo partizanų ryšininkė, ji buvo suimta ir kankinama, jos mažametis vaikas buvo mušamas, bandant iš jo sužinoti ką nors apie partizanus. Vaikas nieko nepasakė, bet nuo sumušimų liko su negale visam gyvenimui. Andriaus tėtis taip pat buvo mušamas ir suluošintas. Tad A. Dručkui tarsi geriausiai pasisekė, nes jis pasitraukė į Radviliškį ir, padedamas draugų, įstojo į geležinkelio mokyklą, kuri rengė mašinistus.

Geležinkelis buvo sukarinta struktūra, turėjo savo valdžią, ir jis čia kurį laiką galėjo ramiau gyventi bei mokytis, niekas juo per daug nesidomėjo. Po kurio laiko jis suprato, kad tapti mašinistu neturi jokio noro, ir įsidarbino mechaninėse dirbtuvėse. Nors paprastai dirbantieji su geležinkeliu susijusius darbus išvengdavo tarnybos sovietinėje armijoje, tačiau A. Dručkus buvo pašauktas tarnauti. Veikiausiai taip norėta jį pamokyti mylėti sovietų santvarką, perauklėti. Armija buvo tikra katorga, Andrius nė karto nebuvo išleistas atostogų, jo laiškai buvo kontroliuojami. Į Lietuvą grįžo 1954 m., kai partizaninis judėjimas praktiškai buvo išsekęs.

Tiesa, tuo metu jo tėviškėje, netoli gimtosios sodybos, dar buvo partizanų bunkeris, kuriame slėpėsi Vladas Krasauskas-Kukutis ir Teklė Andriuškevičiūtė. 1954 m. vasarą Radviliškyje buvo suimtas A. Dručkus, jo tėvas Juozas ir sesuo Antanina. Keliasdešimt sovietų kareivių dvi dienas darė kratą, ieškojo bunkerio. Per tardymus nieko neišgavo, o per kratas ir paieškas nieko nesurado, nors bunkeris su partizanais buvo...

Andriaus Dručkaus fotografuotos ir išsaugotos Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų ir jų rėmėjų nuotraukos

◆ ◆ ◆

Grįžęs iš kariuomenės A. Dručkus įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Į paskaitas važinėdavo iš Radviliškio.

Institutą sėkmingai baigė. Tačiau po kiek laiko prie jo „prisikasė“ saugumiečiai. Jie dar nežinojo, kad Andrius buvo partizanas, bet išsiaiškino, iš kokios šeimos jis kilęs. A. Dručkus buvo priverstas išvykti gyventi kitur. Nusprendė keltis arčiau tėviškės, į Aleksandravėlę. Čia įsidarbino mokytoju, kartu su kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi įkūrė kraštotyros muziejų, nes suvokė, kad tai geriausias būdas netik saugoti laisvės kovų liudijimus, bet ir puoselėti Tėvynės meilę jaunimui. Kraštotyra – galimybė pasakoti apie mūsų šaknis, apie ryšį tarp kartų. O muziejus savo ruožtu yra puikiausia auklėjimo priemonė, nes čia galima ne tik papasakoti, bet ir parodyti, žodį iliustruoti vaizdu.

Deja, Aleksandravėlėje neilgai teko išbūti, pernelyg arti tėviškė, per daug žmonių, pažinojusių Dručkų šeimą. Tad netrukus buvo apkaltintas, kad ugdo vaikus nacionalistine dvasia, taigi, buvo iš čia išprašytas. Tada bandė įsikurti Prienų rajone, tačiau nesėkmingai. Galiausiai apsisprendė važiuoti į didesnį miestą – Kauną, kur lengviau į minią įsimaišyti.

Kaune, padedamas gerų žmonių, įsidarbino darbų mokytoju ir šias pareigas ėjo ketverius metus. Vėliau atsirado galimybė pereiti dirbti į anuomet prestižinę Jono Jablonskio mokyklą. Čia vėl pradėjo kurti kraštotyros muziejų, taip pat pradėjo aktyviai rūpintis 1933 m. tragiškai žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo įamžinimu. Kadangi anksčiau šioje mokykloje buvo dirbusi S. Dariaus žmona, pavyko pasiekti, kad mokykloje atsirastų, kaip tai dviprasmiškai beskambėtų, S. Dariaus ir S. Girėno pionierių būrys. Tada tai buvo unikalu, nes pionierių būriams paprastai buvo suteikiami tik komunistinių veikėjų vardai. Paveikė argumentai, jog į mūsų lakūnus galima žvelgti kaip į pirmąsias hitlerinės Vokietijos aukas. Vaikams buvo pasakojama apie S. Darių ir S. Girėną. Beje, mokiniai, priklausę šiam būriui, labai vertino šiuos tautos didvyrius ir stengėsi pasitempti visose srityse.

Su kraštotyros būrelio nariais A. Dručkus savaitgaliais rengdavo pažintinius žygius, tvarkė istorinius paminklus ir jų aplinką. Buvo paruošęs paskaitų, iliustruodavo jas skaidrėmis – ne vieną tūkstantį jų buvo padaręs. Pranešimus paprastai užbaigdavo specialiu montažu „Lietuva, brangi“. Iš pradžių mokyklos vadovybė į visa tai žiūrėjo kreivai, bet paskui priprato ir nebekibo.

◆ ◆ ◆

Andrius nuo vaikystės labai domėjosi „Lituanicos“ skrydžiu, lakūnai jam buvo didžiausi Lietuvos didvyriai. Dirbdamas Jono Jablonskio mokykloje susipažino su S. Dariaus žmona ir dukra. Po kiek laiko A. Dručkui teko dalyvauti sudėtingoje žuvusių lakūnų karstų išsaugojimo operacijoje. Šios istorijos esmė ta, kad S. Dariaus ir S. Girėno kūnai iš Vokietijos buvo atvežti mediniuose karstuose, Kaune balzamuoti ir perkelti į varinius karstus. Prasidėjus karui, reikėjo skubiai ieškoti sprendimo, kaip juos išsaugoti. Karstai su palaikais buvo paslėpti Medicinos institute, kriptoje, ir tie, kurie slėpė, pažadėjo niekam apie tai nepasakoti, kol Lietuva neatgaus Nepriklausomybės. Tačiau metai bėgo, okupacijai nesimatė pabaigos, o tų, kurie žinojo minėtą paslaptį, gretos vis mažėjo. Nuogąstaudamas, kad paslaptis nenukeliautų į kapus, vienas iš slėpusių tuos palaikus, ją atskleidė. Tai iš karto tapo žinoma miesto Komunistų partijos komitetui ir saugumui. Saugumiečiai įsakė nieko apie radinį neviešinti, bet tyliai jį likviduoti, tarsi niekada nebūtų buvęs.

Tačiau viskas susiklostė kitaip. Dar prieš saugumo instrukciją vienas Medicinos instituto profesorių paskambino į Maskvą savo bičiuliui aviacijos maršalui, kuris labai domėjosi aviacijos istorija, ypač bandymais perskristi Atlantą. Tas maršalas labai apsidžiaugė radiniu ir netrukus paskambino Kauno komunistų partijos vadovams, klausdamas, ką jie ketina daryti su lakūnų palaikais. Pastarieji suprato, kad žinia apie palaikus pernelyg išplito, tyliai čia nieko nebepadarysi, ir maršalui pažadėjo pagarbiai juos palaidoti. Pradžioje lakūnai buvo paprasčiausiai palaidoti kapinėse, sudėjus į paprastus karstus, tačiau Amerikos lietuviai pakėlė didelį triukšmą, ir buvo padarytas specialus rūsys, kuriame S. Darius ir S. Girėnas pagarbiai perlaidoti.

A. Dručkus sužinojo, kad tuos varinius karstus, kuriuose ilgą laiką buvo saugomi lakūnų kūnai, paprasčiausiai norima išmesti. Kad istorinė relikvija neprapultų, ėmėsi žygių. Jam pasisekė, kad vienos jo mokinės ir būrelio dalyvės tėvas vadovavo teisminei ekspertizei. Jam tarpininkaujant ir padedant kitų mokinių tėvams, tuos karstus parsigabeno į mokyklą. Be to, ieškodamas bronzinės lentos, kurią prieš išskrendant lakūnams į Tėvynę jiems dovanojo Amerikos lietuviai, palėpėje atrado ir medinius karstus, kuriuose lakūnai buvo pargabenti į Kauną, sužinojo, kad jie veikiausiai taip pat bus išmesti. Ne-menkomis pastangomis pavyko išgelbėti ir juos. Mediniai karstai buvo parvežti į mokyklos kraštotyros muziejų, o variniai paslėpti mokyklos pusrūsyje.

Andriaus Dručkaus išsaugoto partizanų archyvo fragmentas.

A. Dručkaus vadovaujamas Jono Jablonskio mokyklos kraštotyros muziejus buvo vertinamas visame mieste, čia atveždavo ir svečių iš užsienio, tačiau paskui staiga viskas pasikeitė, ir A. Dručkui buvo pareikšta, kad jis kursto nacionalizmą. 1974 m. mokyklos direktorius A. Dručkų išsikvietė rimtam pokalbiui ir liepė padėti muziejaus raktus ant stalo. Tapo aišku, kad nutarta viską sunaikinti. Kilo didelis galvosūkis, ką daryti su karstais, kurie tikrai būtų prapuolę. Variniai kuriam laikui buvo paslėpti elektros skydinėje, o medinius priėmė Aviacijos muziejus, kur juos saugo iki šiol. Tada A. Dručkus kreipėsi į Istorijos muziejaus direktorių, klausdamas, gal pas juos rūsyje yra vietos svarbiai istorinei relikvijai. Pastarasis atsakė, jog vietos visiškai nėra. Tačiau Andrius nepasidavė – nuėjo, viską apžiūrėjo ir pamatė, kad vietos tikrai yra. Tada direktorius pyktelėjęs paaiškino, jog neketina rizikuoti. Gerai, kad A. Dručkaus pažįstamas pedagogas sutiko varinius karstus priglausti Jaunųjų technikų stotyje. Tačiau iškilo kita problema: kaip juos nugabenti? Andriaus draugas atvažiavo su pikapu. Bičiuliai, rizikuodami gyvybe, varinius karstus ištraukė iš elektros skydinės ir vos ne vos nunešė iki mašinos. Tačiau ji buvo nedidukė, ir teko vežti tik po vieną karstą. Maža to, įdėjus karstą į automobilį, antram keleiviui neliko vietos, tai Andriui teko važiuoti atsigulus karste... Kaip vėliau pats pasakojo, tai jam atrodė puiki išeitis. Jaunųjų technikų stotyje ant karstų pridėjo parašiutų, ir, nors buvo įvairiausių revizijų, jie ten sėkmingai išbuvo – niekam neatėjo į galvą po parašiutais raustis.

Šiuo metu S. Dariaus ir S. Girėno variniai karstai eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir yra pristatomi kaip svarbi ekspozicijos dalis.

◆ ◆ ◆

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. gegužės įvykių sustiprėjo sovietų valdžios represijos. Prasidėjo represijos ir prieš kraštotyrininkus. 1974 m. mokyklos direktorius iškvietė A. Dručkų ir informavo, kad kraštotyros muziejus turi būti uždarytas. Pernelyg jis tapo populiarus ir patraukė valdžios dėmesį. Netrukus teko išgirsti ir konkrečių valdžios kaltinimų už esą antisovietinę veiklą. Pavyzdžiui, A. Dručkus buvo kaltinamas, kad saugo ir dalinasi Anatano Šapokos istorija, ketina kurti fondą Simo Kudirkos artimiesiems remti. A. Dručkus labai tvirtai laikėsi tardomas ir tardytojams nepavyko pateikti pakankamai įrodymų, jog jis užsiima antisovietine veikla. Tačiau su darbu mokykloje teko atsisveikinti.

Be nuolatinio darbo teko praleisti apie dešimt metų, tik trumpam pavykdavo kur nors įsidarbinti. Kuriam laikui pavyko įsidarbinti technikume. Direktorius džiaugėsi, kad atrado gerą darbuotoją, tačiau netrukus jam buvo aiškiai pasakyta, jog turės nemalonumų, jei A. Dručkaus neatleis. Buvo nepaprastai sunkus laikas, A. Dručkaus šeima augino keturis vaikus, santaupų neturėjo, tad vertėsi labai sunkiai.

Dar po kurio laiko per pažįstamus skulptorius pavyko gauti sudėtingą darbą – lieti skulptūroms metalo formas; taip pat jis dirbo įvairius pagalbinius darbus. Šitaip visai šeimai buvo galima šiaip taip išgyventi.

Netrukus prasidėjo Atgimimas, vėl atsivėrė Jono Jablonskio gimnazijos durys, A. Dručkus labai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo Kauno miesto tarybos nariu. Beje, buvo aktyviai kalbinamas kandidatuoti į Seimą, tačiau atsisakė, nes buvo įsitikinęs, kad jo kelias – ne politiko, bet metraštininko. Tiesa, vėliau dalindamasis prisiminimais mąstė, kad veikiausiai padarė klaidą, nes „idealistiškai nusiteikę žmonės kuklinosi, o į valdžią veržėsi tie, kurie toli gražu ne visada galvojo apie bendrą gėrį, apie Tėvynę“.

Obelių Laisvės kovų istorijos muziejus.

1998 m., kai buvo švenčiamas Nepriklausomybės deklaracijos jubiliejus, Rokiškio krašto muziejus A. Dručkų pakvietė organizuoti specialią parodą. Parodos laikui pasibaigus pradėjo siūlyti, kad eksponatų neišvežtų, o Obeliuose įkurtų muziejų, Rokiškio krašto muziejaus padalinį. Paskyrė pastatą, kuris prieškariu buvo Obelių valsčiaus administracija, o sovietmečiu čia viešpatavo KGB, todėl kieme būdavo sumetami partizanų kūnai... Taip atsirado Obelių muziejus, šiandien vadinamas Laisvės kovų istorijos muziejumi. A. Dručkaus tikslas buvo ne tik parodyti partizanų kovą, bet ir tai, už ką jie kovojo, siekė, kad muziejaus lankytojas geriau susipažintų su visa Lietuvos praeitimi, išvystų savo šaknis.

Prieš 17 metų A. Dručkaus įkurtame muziejuje sukaupta per 3 000 eksponatų, tarp jų – partizaninės kovos dokumentai, knygos ir katalogai apie rezistenciją, tarpukario ir atkurtos Lietuvos kariuomenę, numizmatika, Baltijos šalių valstybiniai apdovanojimai, tautodailė. Visą gyvenimą kauptą kolekciją 2000-aisiais jis padovanojo valstybei.

Vienas paskutinių A. Dručkaus darbų buvo 2017 m. rudenį muziejaus teritorijoje įrengtas edukacijai skirtas partizanų bunkeris. Šis bunkeris, pasak A. Dručkaus, atkurtas toks, kokį kitados Grubų miške buvo pasistačiusi Rokiškio krašto partizanų Streikų šeima. Pokariu bunkeryje yra slėpęsi keturi šios šeimos žmonės, t. y. tėvas, du jo sūnus ir jaunylė dukra.

„Tvirtai galiu pasakyti, kad partizanų kova nebuvo beprasmė. Ji parodė, jog mūsų tauta niekada nesitaikstė ir nesitaikstys su laisvės praradimu. Partizanų kovos bent dešimtmečiui sustabdė Lietuvos rusifikaciją ir okupantų skverbimąsi. Pažiūrėkime, kiek atėjūnų suvažiavo į tas sovietines respublikas, kur partizaninis judėjimas nebuvo toks galingas. Šiandien Latvija, Estija yra draskomos tautinių įtampų, kurių Lietuvoje nėra. Tikrai partizanų aukos turėjo prasmę. Jos priartino ir Kovo 11-ąją, ir iki šiol įkvepia mus“, – 2015 m. duodamas interviu sakė A. Dručkus.

Rokiškio krašto garbės pilietis A. Dručkus apdovanotas: Dariaus ir Girėno medaliu (1996 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2004 m.). 2004 m. A. Dručkui suteiktas teisinis kario savanorio statusas.

Srž. sp. Ievos Budzeikaitės ir Valiaus Kazlausko nuotr.