Ilga kelionė ieškant senų kūrinių
Ka­na­die­čių at­li­kė­jas Brya­nas Adam­sas šią sa­vai­tę at­vyks­ta į Lie­tu­vą – ge­gu­žės 4 die­ną kon­cer­tuos Kau­ne, „Žal­gi­rio“ are­no­je ir pri­sta­tys ge­riau­sių sa­vo kū­ri­nių rink­ti­nę „Ul­ti­ma­te“. Jį iš­gar­si­nu­sį al­bu­mą „Reck­less“ iš­lei­do 1984 me­tais. Nuo ta­da B. Adam­sas iš­po­pu­lia­rė­jo gim­to­jo­je ša­ly­je, Eu­ro­po­je, In­di­jo­je ir To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se.

B. Adamsas gimė Kanadoje, 1959 metų lapkritį. Jo tėtis buvo diplomatas, todėl vaikystę dainininkas praleido keliaudamas: šeima kėlėsi į Didžiąją Britaniją, Izraelį, Portugaliją, Austriją, paskui grįžo į Vankuverį.

Paauglystėje Bryanas įsidarbino indų plovėju. Už pirmąjį atlyginimą nusipirko gitarą. Metė mokyklą ir nutarė visą savo laiką dedikuoti muzikai. Tada daugiausiai dėmesio jis skyrė skambinimui gitara ir tik vėliau stojo į avansceną.

Dar būdamas septyniolikos B. Adamsas sutiko būsimą kolegą – dainų autorių Jimą Vallance‘ą, su kuriuo sukūrė garsiuosius hitus: „Run to You“, „Summer of 69“, „Heaven“ ir „(Everything I Do) I Do It For You“.

Dainininkas, fotografas savo nuotraukas publikuoja žurnaluose „British GQ“ ir „Vanity Fair“, yra surengęs parodų „Saatchi“ galerijoje, Nacionalinėje portretų galerijoje Londone bei išleidęs knygą apie britų karo veteranus, „Wounded – The Legacy of War“.

Taip pat jis yra filantropas, gyvūnų ir aplinkosaugos aktyvistas. 1990 metais B. Adamsas prisijungė prie „Greenpeace“ judėjimo, skirto įkurti Pietų vandenyno banginių rezervatą. Per savo koncertus jis išdalijo dešimtis tūkstančių atvirukų prašydamas klausytojų išsiųsti juos į Japoniją ir Japoniją palaikančias šalis, kuriose buvo sunku priimti banginių medžioklę ribojančius įstatymus.

Artėjančio koncerto proga siūlome interviu su atlikėju.

Anuomet, kai nebuvo „Google“

– Po daugiau nei keturių dešimtmečių muzikos pasaulyje, kas vis dar jus įkvepia?

– Tie patys dalykai, kurie įkvėpė pradžioje – mėgstu kurti dainas ir dainuoti.

– Daug atlikėjų, karjerą pradėjusių praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, pasitraukė iš scenos. Kaip jums pavyko išlaikyti lojalius gerbėjus? Ar jie skiriasi, sakykime, JAV arba Kanadoje?

– Nesu tikras, bet greičiausiai jie liko dėl muzikos. Už JAV ribų mano klausytojai daug jaunesni. Dar nuo 2000-ųjų JAV negrojamos mano naujos dainos, ir tai negelbėjo.

– 2014-ųjų kolekcijoje „Tracks of My Years“ perkūrėte senas Bobo Dylano, „The Beatles“, Ray Charleso dainas. Kai kurie tų atlikėjų vis dar matomi. O jauni menininkai iš naujo atranda jų dainas, perdainuoja...

Skarboro festivalis, 2016 metai.„Kluens Photography“ nuotrauka

– Įrašinėjant tą albumą nutiko kai kas įdomaus. Pamenu, koncertavau Europoje ir po pasirodymo keli gerbėjai laukė mūsų prie durų. Pasikviečiau juos visus į vidų ir paleidau įrašų iš to „kompakto“. Kas keisčiausia, daugelio dainų jie nežinojo: „O, „Sunny“, argi tai – ne „Boney M“ daina? „God Only Knows“ – regis, girdėjau filme“. Buvo įdomu sužinoti, ką jie žino apie originalus.

Rinkti gitarų kolekciją atlikėjas pradėjo dar paauglystėje.Richardo Belando nuotrauka

– Galbūt jūsų albumas paskatino pasidomėti jų istorija?

– Ir man priminė, kaip pats vaikystėje atradau šiuos dainininkus. Augdamas buvau didelis grupės „Humble Pie“ gerbėjas. Geriausias jų albumas buvo „Rockin‘ the Fillmore“. Jame buvo daina Hallelujah I Love Her So“, kurią parašė R. Charlesas. Žiūrėjau į jo pavardę ir mąsčiau: „Šioje grupėje nėra atlikėjo tokio vardu. Kas jis?“ Anuomet, kai nebuvo „Google“, pasidomėti reiškė nueiti į įrašų parduotuvę, peržiūrėti daugybę albumų. Taip atradau daug autorių.

Pridėjo ne vienerius metus

– Į savo koncertų grojaraštį įtraukiate dainų iš įvairių kūrybinių laikotarpių. Pristatydamas naujas dainas pasirausiate tarp senų įrašų. Kuo ilgiau grojate, tuo ilgesni jūsų koncertai. Ar tam reikia pastangų?

– O ar yra kitas kelias? Muzikantas turi nuolat ieškoti įkvėpimo, stovint vietoje nieko nenutinka. Turi judėti į priekį, kurti. Kaip jau ir minėjau, šiandien mane įkvepia tas pat, kas ir anksčiau – meilė muzikai ir dainavimui.

– Dabar jūsų balsas stipresnis, gilesnis ir įtaigesnis nei kada nors anksčiau.

– Ačiū. Laurus priskiriu rūpinimuisi sveikata. Manau, kad vienas protingiausių dalykų, kokį esu padaręs, yra tai, kad tapau veganu. Savo dietą pakeičiau 28-erių – gerokai anksčiau nei veganystė tapo madinga. Manau, sveika gyvensena man pridėjo ne vienerius metus.

– Kai stovite scenoje, atrodo, kad linksminatės kaip niekad gyvenime. Gitaristas Keithas Scottas, su kuriuo dirbate jau daugelį metų, taip pat visuomet gerai nusiteikęs. Kaip išlaikyti tokias linksmybes grojant vieną vakarą po kito?

Bruce‘as Springsteenas (kairėje) ir Bryanas Adamsas Toronte dainavo „Cuts Like a Knife“.Samiro Husseino nuotrauka

– Mums visada buvo labai linksma, bet vėlgi, mes nevažinėjame po turus kaip kitos grupės. Per mėnesį surengiame tik 10 pasirodymų, todėl visada nekantraujame grįžti į sceną. Taip pat – į namus. Po kurio laiko vienodi smėlio spalvos viešbučio kambariai sujaukia protą, todėl 10 dienų yra pakankama.

Vasara 1996-aisiais, kai atlikėjas koncertavo Londono „Wembley“ stadione, į kurį susirinko 70 tūkst. klausytojų.Andrew Catlino nuotrauka

– Ar yra šalis, kurioje negrojote, o norėtumėte?

– Žinoma! Spalį grojome Centrinėje Amerikoje, ten lankiausi pirmąkart.

Sudainuotų su Beyonce

– Įrašėte dainų su Tina Turner, Stingu, Bonnie Raitt, Sarah McLachlan, Rodu Stewartu... Apie kokį duetą dabar pasvajojate?

– Pradžiai – su Lady Gaga ir Beyonce.

– Kaip savais žodžiais apibūdintumėte šių metų gyvo garso koncertus?

– Tai – visos dainos, kurias žinote ir mėgstate. Jums patiks.

– Dažnas apibūdinimas, pasirodantis prie jūsų vardo, yra roko muzikos ikona. Ar ir pats apie save taip galvojate?

– Tikrai ne. Man atrodo, tinkamesnis apibūdinimas būtų „trolis“. Bet ačiū už gražius žodžius. Manau, jums patiks ir šis dainų rinkinys. Prie jo praleidau daug laiko.

Trumpai dar galiu papasakoti apie „Reckless“. Tuo metu buvau pasirašęs sutartį su kompanija „A&M Records“, kuri dabar priklauso bendrovei „Universal Music Group“. Norėdamas sugrįžti prie albumo, gauti originalias garso juostas, sužinojau, jog viskas dingo. Kiekvienas įrašas, visos iki paskutinės nuotraukos. Paskui netyčia susipažinau su žmogumi, dirbusiu tuose archyvuose. Paklausiau, ar galiu atvykti į Kaliforniją. „Žinoma, bet iš „Reckless“ nieko neturime“, – įspėjo jis.

Nuvykau, visą popietę kapsčiausi po archyvą ir radau albumo viršelio negatyvą. Paskui įlindau į savo rūsį Vankuveryje, kur laikau viską, ką kada nors esu sukūręs. Pasikuičiau ir radau originalų, nesuvestą įrašą. Taip po fragmentą surinkau visą paveikslą. Ir, žinoma, radau dar nesuskaitmenintą dainą. Nuo 30 metų senumo juostelės, buvo matyti, byrėjo oksidas. Ją galėjome perklausyti vienintelį kartą ir tada ji suiro akyse.