Ieva Adomavičiūtė: „Dievo duotą ūgį privalau išnaudoti geram tikslui“
Po­kal­bis su irk­luo­to­ja Ie­va Ado­ma­vi­čiū­te (23 m.) vyks­ta dar ne­nu­ri­mus džiaugs­mui ir eu­fo­ri­jai po to, kai rug­sė­jo vi­du­ry­je kar­tu su po­ri­nin­ke Mil­da Val­čiu­kai­te jos ta­po pa­sau­lio čem­pio­nė­mis. Tą­syk suo­šė vi­sa Lie­tu­va: ko­kia iš tie­sų yra ši aukš­taū­gė (1,95 m), jau­na mer­gi­na, me­da­lis – tai sėk­mės ar su­nkaus dar­bo vai­sius?

– Porinę dvivietę valtį irkluojate kartu su Milda Valčiukaite. Smalsu, kokie judviejų santykiai: draugiški ir ant vandens, ir ant žemės, o gal dalykiški – sieja tik bendri interesai?

– Kartu irkluojame nuo vasario, tad jau spėjome susidraugauti. Ir tarsi „sulipome“ – nebuvo daugiau nei dviejų dienų, kad nematytume viena kitos. Nors sutariame gerai, vis dėlto nesame tos amžinos draugės, kurios kiekvieną laisvą minutę leidžia kartu.

Kasdien irkluojame keletą valandų, tad būna, kad per treniruotę valtyje ir pajuokaujame (ypač kai pasiilgstame viena kitos), ir pasikalbame apie tai, kas rūpi. Savaitės pabaigoje, kai jaučiasi didžiausias nuovargis, stengiamės būti atsargios, neįžeisti viena kitos, nes tuo metu riba tarp nuovargio ir sakymo to, ko iš tiesų net negalvoji, yra labai plona.

– Smagu dalyvauti, o juo labiau – parsivežti medalį iš pasaulio čempionato. Tačiau retai kas susimąsto, kiek daug turite dirbti kiekvieną dieną. Pasidalinkite, kuo gyvenate kasdien?

– Tiesą sakant, „į medalį“ įdėta labai daug darbo. Netgi ir ašarų, ypač tomis dienomis, kai, rodos, nėra progreso, nesiseka. Laimei, visada šalia treneris, kuris mumis tiki ir palaiko sakydamas, kad mūsų duetas – puikus. Šis žmogus žino, kaip mudvi suvaldyti (šypsosi).

Abi su Milda esame maksimalistės – mums pasiektų rezultatų niekada negana, atrodo, kad galime dar geriau. Šios savybės turi ir pliusų, ir minusų.

– Kokios yra maloniausios ir, priešingai, nemaloniausios akimirkos sporte?

– Prieš varžybas, būna, panyru į tokią būseną, kai atrodo reikia dar, dar ir dar treniruotis. Tuo metu per savaitę turime tik du laisvus pusdienius, tad mūsų artimieji puikiai žino, kada netrukdyti susikaupimo. Pasitaiko akimirkų, kai imi gailėtis savęs, jaunystės, akimirkų, kurias galėtumei leisti su draugais. Bet kai esi įvertintas, laimi vieną ar kitą titulą, vėl grįžta tikėjimas, jog eini teisingu keliu.

Maloniausia tas jausmas, kai ištveri sunkią treniruotę, atlieki iki galo numatytas užduotis, ir pasijunti laimingas.

Maloniausia tas jausmas, kai ištveri sunkią treniruotę, atlieki iki galo numatytas užduotis, ir pasijunti laimingas. Jeigu prieš kokią nors užduotį pati sau ar kas nors kitas pasako, kad „tau tai nepavyks“, įsijungia dvigubas varikliukas, o nugalėjus ir įrodžius, jog gali, pasijunti nuostabiai. Ir, priešingai, nuolat kartojami žodžiai „tu laimėsi“ uždeda papildomą emocinę naštą, tai tarsi spaudimas, kad privalai.

– Kas tave labiausiai motyvuoja sportuoti, siekti aukštų rezultatų?

– Atsakymas į šį klausimą bus gana keistas, nes mane motyvuoja ne aukštų rezultatų siekimas, o žinojimas, kad Dievo duotas aukštas ūgis turi būti išnaudotas geram tikslui. Ne kartą teko išgirsti, kad tokio ūgio (1,95 m. – aut. past.) švaistyti veltui negalima. Jaučiuosi išskirtinė šiuo klausimu, tad mane motyvuoja sau atsakyti į klausimą: „O kiek aš galiu?“. Ir tai nebūtinai kalbant apie irklavimą. Puikiai jaučiuosi vis ką nors gerindama (šypsosi).

Labai sustiprina ir nepažįstamų, užsienyje gyvenančių žmonių žinutės, kuriose rašo, kad esu jiems pavyzdys, idealas, kad aš juos motyvuoju. Tai suteikia jėgų eiti pirmyn.

– Ar prisimeni, kada pajutai, jog nori rimtai sportuoti? Kokia tai buvo situacija, aplinka, galbūt – žmonės šalia?

Prieš pradėdama irkluoti labai norėjau lankyti tinklinį. Visą laiką turėjau problemų dėl svorio, tad maniau, kad sportas – galimybė jo numesti.

Man buvo dvylika metų, mokykloje apsilankė irklavimo treneris ir tiesiog pakvietė pabandyti irkluoti. Labiausiai pakerėjo komanda, draugiškumo jausmas, tarp jų jaučiausi kaip su šeima. Galvoju, kad ta pirmoji komanda, į kurią aš pakliuvau, iki šiol neturi analogų dėl ten patirtos vienybės, vienas kito palaikymo. Manau, iš pradžių man net nebuvo svarbu, ką sportuoti, nes svarbiausia buvo su svajonių komanda siekti bendro tikslo.

– Ar esate iš tų žmonių, kuriems daug davė genai, gamta, ar vis dėlto daug dėmesio turite skirti pati sau: mitybai, poilsio režimui, pokalbiams su psichologu prieš svarbias varžybas?

– Pati galvoju, kad išskirtinio talento neturiu, bet treneriai, sporto specialistai manyje kažką įžvelgia. Mano užsispyrimas, stiprus charakteris, savybė siekti užsibrėžtų tikslų yra tie lemtingiausi dalykai, skatinantys eiti pirmyn. Manau, kiekvienas žmogus turi didesnių ar mažesnių duotybių, tik jas reikia vertinti ir naudoti geriems tikslams.

Tik ūgis yra Dievo dovana, kurios stengiuosi nešvaistyti. Tiesa, dažnas klausia: „Kodėl ne krepšinis?“. Bet man niekas neatstos jausmo, kai irkluodama galiu kvėpuojant grynu oru...

Poilsio režimas ir miegas – labai svarbu. Treneris yra sakęs, kad miego valandos po dvidešimt antros valandos prilygsta dviems valandoms ryte, taigi jeigu nueini miegoti dvidešimt trečia dvidešimt ketvirtą valandą, ryte atitinkamai turi miegoti dviem keturiom valandom ilgiau nei įprastai atsigulęs dvidešimt antrą valandą. Tiesą sakant, šio patarimo stengiuosi laikytis.

O mityba man svarbi jau seniai, nes nuo mažens esu linkusi pilnėti – turiu gerai pagalvoti, ką dėti į burną. Svarbiausia, ką valgau prieš pat treniruotes, nes tai turi ir duoti energijos, ir neapsunkinti. Didelės paslapties čia nėra, bet prieš varžybas būtinai valgau avižinę košę.