Gytis Norvilas: kad vieni kitų nesuėstume
Gy­čio Nor­vi­lo poe­zi­jos ir vi­zua­lios gra­fi­kos kny­ga „Grimz­di­mas“ yra tar­si tre­čio­ji tri­lo­gi­jos da­lis (ir ket­vir­to­ji šio au­to­riaus). Pir­mo­sios dvi – „Skė­rių pus­ry­čiai“ ir „Iš­ly­džių zo­nos“. Nau­jau­sio­je daug dė­me­sio ski­ria­ma au­to­riaus gra­fi­niams pie­ši­niams, pa­ties va­di­na­miems pa­išais.

G. Norvilo įsitikinimu, poezija turi erzinti, dirginti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui. Tai jis pakartojo ir šioje knygoje. „Durna nerami natūra. Man svetima eilėraštukų-hamburgerių mada. Ar poezija turi nuraminti, paguosti? Gali paglostyti galvą, jei kam to reikia. Nors mūsų laikai palyginti ramūs, visada yra prieš ką maištauti ir kelti bangas, kad neužmigtume“, – sakė poetas, vertėjas, eseistas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius.

„Būtina pažinti žvėrį, kad suprastum, kas yra žmogus. Tam poezija, kultūra ir reikalinga, – kad vieni kitų nesuėstume.“

Aukštai kilęs žemai krisi

Vizualios grafikos knygoje G. Norvilas vaizduoja nugrimzdusį pasaulį. Galima sakyti, tokia jo prigimtis – knistis gilyn, grimzti, kur nesiekia kasdienybės žvilgsnis. „Kaip sakoma, aukštai kilęs žemai krisi. Geriau to gėdingo nuopuolio nepatirti ir leistis žemyn, – juokavo poetas. – Grimzdimas yra ir atsitraukimas, vidinė emigracija į pasąmonės užkaborius, vaikystę, kur buvome saugiausi. Visada buvo įdomu, kiek manyje yra gyvuliško, gaivališko gamtos instinkto, per tai pažinti save. Būtina pažinti žvėrį, kad suprastum, kas yra žmogus. Tam poezija, kultūra ir reikalinga, – kad vieni kitų nesuėstume.“

Kiekvienas Gyčio eilėraštis turi sąsają su konkrečia vietove, kur autorius lankėsi, rašė. Galėtų nurodyti tikslias geografines koordinates. Kai eilėraštį skaito, galvoje šmėžuoja vietovės peizažas, detalės. Todėl knygą jis vadina kelio knyga.

„Sukurti išbaigtą knygą (ne chronologinį eilių rinkinį) – atskiras pasaulis. Gal be reikalo nenurodžiau kiekvieno eilėraščio GPS koordinačių? Kita vertus, be konteksto eilėraščiai perskaitomi kitaip. Tekstai gyvena savo gyvenimą ir pasiduoda visokioms interpretacijoms. Man tos vietovės, vaizdiniai svarbūs. Kaip ir vizualusis pradas, dailė – labiau netikėta nei literatūra“, – svarstė G. Norvilas.

Žmogeliukai didelėmis bambomis

Paišai – specifinis žanras, G. Norvilo piešiniai, lyg eskizai, iš kurių neišauga kito formato kūriniai. „Nesu dailininkas, tie trimečio piešiniai – primityvūs, instinktyvūs, be pretenzijų tapti paveikslais. Kita vertus, čia viskas labai rimta“, – tikino autorius.

Rašo, verčia, piešia. Visa tai neatsiejama. „Man visada patiko vadinamoji konkreti (vokiečių, austrų, brazilų) poezija, kur tekste susilydo grafika ir literatūra. Ir patiko vaikų piešiniai – atneša sūnus, dukra piešinį, žiūriu, ką jame rodo. Trimečiai pradeda piešti žmogeliukus didelėmis bambomis – aiškinasi savo egzistencinius klausimus“, – prisiminė Gytis.

Poeto paišas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jis verčia pasakas, avangardinę, senovės indėnų, majų, actekų poeziją. „Visi geriame iš tam tikro ežerėlio ir prisigeriame, – paklaustas apie tų kūrinių ir autorių įtaką sakė G. Norvilas. – Svarbus buvo Sigitas Geda, bendravimas su juo. Jis man padėjo išleisti pirmąją knygą, susišnekėdavome, nors kiti jo bijojo, – sakydavo, kad Sigitas mušasi. Vytautas Bložė, Algimantas Mackus. Net ir nežinai, kas tave veikia, pats gyvenimas – neišsemiama kasykla.“

Besilaukdamas eilėraščio

G. Norvilas dažniausiai rašo namie, daug kartų perrašo. Vieną eilėraštį netikėtai parašė Makedonijoje, viešbučio kambaryje. „Man patinka ta būsena – vaikštai lyg besilaukdamas, važiuoji troleibusu ir – o! – išsitrauki iš kuprinės bloknotą, kurį visada nešiojiesi, užsirašai. Bet reikia namų ir jų ramybės, kad ką nors parašyčiau“, – kalbėjo jis.

Kaip G. Norvilas sudarinėja knygą? Pasitiesia visus eilėraščius ant kilimo ir dėlioja. Rašydamas šią knygą bandė „užsiprogramuoti“, kokio teksto jam reikėtų. Nuolat apie tai galvodamas ir rašė.

Ar jo kūrybai būdingas autobiografiškumas? „Kad knyga autobiografinė, gali pasakyti apie kiekvieną knygą. Jei rašantis žino, apie ką rašo, tai jaučia skaitantis. Galima ir suvaidinti, bet nieko taip lengvai neapmulkinsi“, – įsitikinęs poetas.

Literatūrologė Virginija Cibarauskė kalbėdama apie „Grimzdimą“ prisiminė Vytauto Kubiliaus vadovėlį. Jame literatūros kritikas kiekvieną poetą aprašė: medžių ir gamtos, žemės ir akmenų dainius. „Būtų teisinga G. Norvilą pavadinti medžių, žemės ir požemių poetu. Bet jo poezija nėra tradicinė lyrika – ilgasis eilėraštis, eilėraščio proza“, – įvardijo V. Cibarauskė.

„Visada turėjau mintį rašyti galbūt romaną. Bet tam reikia turėti daug laisvo laiko. Visgi įdomiau tą romaną kaip spyruoklę suspausti į eilėraštį“, – pritarė Gytis. Ir juokaudamas pridūrė, kad parašyti 300 puslapių romaną būtų pelningiau ir protingiau.

Gytis Norvilas negalvoja apie kitą knygą, nes kiekvieną jų rašo ir leidžia tarsi paskutinę / Romo Jurgaičio nuotrauka

Geriau paglostymas nei lenta

Skaitydamas savo poeziją G. Norvilas pasakojo apie vietas, kuriose atsirado tie eilėraščiai. Su šeima važiavo prie jūros. Nuvažiuos ten – turės parašyti eilėraštį. Taip gimė „Grimzdimas 1“, „Grimzdimas 2“ ir „Grimzdimas 3“.

„Rudens manevrų“ pavadinimą pasiskolino iš austrų poetės Ingeborgos Bachmann eilėraščio. „7 m²“ – iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kur prieš porą metų „Poezijos pavasario“ dalyviai lankė nuteistuosius iki gyvos galvos. Jų kameros yra septynių kvadratinių metrų dydžio.

Eilėraštyje „Transformatorinė“ rašo: „Čiuožia vaikystė transformatorinės link.“ Ir paaiškino: „Ta skerdykla – transformatorinė – vaikystės išgyvenimas, virsmas. Žiemą kaime vežėme karves į skerdyklą. Degė buržuika, atėjo mėsinėtojas su prikapotų karvių kojų glėbiu, sumetė, kitas užpylė lajaus – geriau degs. Ir toliau nuėjo mėsinėti. Šis vaizdinys, armagedonas man įsiminė. Šios temos neišrašau jau keliuose eilėraščiuose.“

„Grimzdimas“ dalyvauja kasmetiniuose „Metų knygos“ rinkimuose. Laureatai tradiciškai apdovanojami per Vilniaus knygų mugę. G. Norvilas už šią knygą jau pelnė Jotvingių premiją. „Gali murkti nuo paglostymų ir garbės. Bet Kęstutis Šapoka yra rašęs: „Premijos mažina kritiškumo lygį“, – citavo G. Norvilas. „Neprisimenu, kada taip sakiau“, – paprieštaravo ten pat sėdintis K. Šapoka. O G. Norvilas apibendrino: „Geriau paglostymas nei lenta per šoną.“