Gydytojas rašo knygas vaikams
Vil­nie­čio Ma­riaus Mar­cin­ke­vi­čiaus pa­grin­di­nis už­siė­mi­mas – gy­dy­ti žmo­nes, jis pra­kti­kuo­ja ki­nų me­di­ci­nos me­to­dą – aku­punk­tū­rą, tu­ri sa­vo kli­ni­ką. O lais­va­lai­kiu ra­šo kny­gas vai­kams. Už nau­jau­sią jų – „Drau­gys­tė ant straub­lio ga­lo“ – drau­ge su dai­li­nin­ke Auš­ra Kiu­du­lai­te pel­nė šių­me­tę Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo kny­gos aso­cia­ci­jos (IB­BY) pre­mi­ją.

O prancūzų leidykla „Rue du Monde“, leidžianti pasaulyje įvertintas bei apdovanotas knygas, tarp jų ir seriją pačių gražiausių pasaulio knygų vaikams – „Draugystę ant straublio galo“ (leidykla „Tikra knyga“) išleido prancūzų kalba.

„Paprasti rimai gal ir atrodo banalūs, tačiau jei vaikas atspėja eilėraščio žodį eilutėje, pajunti jo džiaugsmą: „Aš irgi gudrus – galiu rimuoti posmus, juos įsimenu.“

Paklaustas, koks jausmas sulaukus pripažinimo, gydytojas, vaikų rašytojas M. Marcinkevičius, be kita ko, sakė: „Smagu, kai įvertina. Šitaip gali pasitikrinti, ar esi įdomus. Gal kiti žino, kad yra genijai, bet aš – ne. Tiesiog užrašau mintis.“

Rašyti Marius pradėjo seniai, dar mokykloje. „Visai neblogai sekėsi. Buvau parašęs rašinėlį apie savo šunelį – išspausdino, ant sienos pakabino... Bet kadangi ta sovietinė mokymo sistema nepuoselėjo talentų, viskas tuo ir baigėsi. Kai grįžau iš kariuomenės, eilėraščius rašiau, bet jie tokie lietuviški – kryžkelės, kapai ir bitės geluonis. Liūdnoka“, – atsiduso M. Marcinkevičius.

Vėliau, kai jau atsirado vaikai, tekdavo skaityti jiems pasakas. „Paklausdavau abiejų – sūnaus ir dukros, kokios jie norėtų pasakos, tuomet tuos du norus sujungdavau į vieną, išeidavo kažkokia istorija“, – pernelyg neteikė reikšmės savo gebėjimui rašytojas.

Dabar atžalos jau paaugusios: dukrai – trylika, sūnui – šešiolika, jiems pasakos nebe taip labai ir rūpi. Tačiau, pasak autoriaus, jis užsikabino – rašo toliau. Atrodo, sekasi neblogai, tuo labiau kad jį labai palaiko žmona Larisa, prisiimdama didžiausią dalį buitinės naštos.

Kai dukrelė buvo dar visai maža, Marius pradėjo rimuoti pirmuosius savo eilėraštukus vaikams. Prisiminė savo šviesaus atminimo mamos pamokymus, kad eilėraščio rimas negali strigti, kad pats žodis turi traukti kitą žodį, paisė jų. „Jei pradėdavau abejoti dėl kirčiavimo, tiesiog keisdavau žodžius, kad jie lietųsi laisvai. Paprasti rimai gal ir atrodo banalūs, tačiau jei vaikas atspėja eilėraščio žodį eilutėje, pajunti jo džiaugsmą: „Aš irgi gudrus – galiu rimuoti posmus, juos įsimenu.“

Turi būti geresnis

Svarbiausia, anot M. Marcinkevičiaus, kad vaikai norėtų skaityti. Tad nesistengia rašyti sunkių, sudėtingų eilių, pilnų nežinomų žodžių, juk jei nusivils – numes skaitymą.

„Vaikams rašyti sunku, ypač dabartiniams. Begalė medijų – kuo esi geresnis už „YouTube“ kanalą? Ten nuolat kas nors vyksta, o jei per minutę nieko neatsitinka – visiems tuoj tampa nebeįdomu, nežiūrima. Turi būti geresnis“, – šypsodamasis kalbėjo jis. Garsiai pasvarstė: kodėl vaikas turėtų sėdėti pusę valandos ir klausyti kažkokios nuobodybės?

Rašytojas neneigė – technologijos sunkina literato darbą. Istorija turi įtraukti, būti įdomi. Dėl pasakų šiek tiek paprasčiau, jas mažiesiems skaito tėvai, vyksta bendravimas, mezgasi ryšys.

Šiųmetė Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos asociacijos premija įteikta Mariui Marcinkevičiui ir iliustruotojai Aušrai Kiudulaitei už geriausią knygą mažiausiems skaitytojams „Draugystė ant straublio galo“. Asmeninio archyvo nuotrauka

M. Marcinkevičius knygas vaikams rašo laisvalaikiu. Žinomiausios jų – „Tolimoji karalystė“, „Voro koja“, „Draugystė ant straublio galo“. Gydytojo parašytos knygelės mažuosius skaitytojus patraukia eiliuotais tekstais, kuriuos dėl skambesio ir ritmikos lengva įsiminti, norisi kartoti.

Tačiau knygos vaikams nėra vienintelė gydytojo ambicija. Šiandien jis beveik baigė suaugusiesiems skirtą kūrinį apie tarpukario Vilnių. Autorius jau dairosi leidyklos.

Ši tema visada kirbėjusi Mariaus galvoje. Sostinėje gimęs ir augęs – visos gatvelės, kiemai išlandžioti, čia eita gaudynių, slėpynių.

Iš vaikystės išliko prisiminimas, kaip kartu su močiute nešini lauknešėliu eidavo pas trejais metais vyresnį brolį į Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. „Brolis pirmą klasę pradėjo lankyti apie 1970-uosius. Mūsų geroji senelė kepdavo blynus, ir mes juos per didžiąją pertrauką jam nešdavome“, – pasakojo Marius. Atmintyje – išgriauta Vokiečių gatvė, Šv. Kotrynos bažnyčia, dominikonų vienuolynas... Pereinami komunaliniai butai, juose gyvendavo po 20–30 žmonių. „Galėjai eiti kiaurai per kiemus: įlįsti prie Salomėjos Neries mokyklos, o išlįsti – prie Aušros vartų“, – leidosi į prisiminimus pašnekovas ir pridūrė, kad to nebėra – kiemai tapo uždari.

Vilniaus istorija labai įdomi, ypač papasakota artimųjų lūpomis. Mariaus tėvai matė pokario Vilnių, o senelė – prieškario. „Istorinis laikotarpis, kurį atsimena mano tėvai, seneliai – kaip ir dingęs. Tarpukaris buvo nelengvas laikas – gangsteriai, kontrabanda, lenkų valdžia, karai... Vilnius ėjo iš rankų į rankas“, – vardijo negandas M. Marcinkevičius, rengiantis spaudai romaną su detektyvine potekste, jame bus nemažai istorijos ir mistikos.

Aukso karštligė pastūmėjo į daktarus

Marius prisipažino mokęsis net septyniose skirtingose mokyklose – nebuvo iš paklusniųjų, kaip ir visa jo „šaika“. „Už antisovietines išdaigas, – trumpai paaiškino jis. – Būdavo, ateina saugumiečiai – tikrindavo mokyklinius portfelius. Rasdavo smetoninių laikraščių ir... Nieko rimto, bet užtekdavo, kad iškraustytų į kitą mokyklą.“

Rezistencija to nepavadinsi, bet įstoti į aukštąją po vidurinės mokyklos pavyko ne iškart. Yra tekę dirbti kroviku, o grįžus iš kariuomenės – ir psichiatrijos ligoninės sanitaru. „Naujojoje Vilnioje. Toks didžiulis, ilgas koridorius – ten būdavo apie 70 pacientų, dvi palatos už grotų – neramiems. Pasistatai taburetę, atsisėdi koridoriaus viduryje (seselės užsirakina – vyrų skyrius, nesaugu) ir mokaisi fiziką stojamiesiems. Žvalgaisi į kairę, į dešinę, į vadovėlį“, – juokėsi M. Marcinkevičius.

Knyga „Draugystė ant straublio galo“ Prancūziją pasiekė šiek tiek pakeitusi viršeliį.

Vėliau sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą – baigė gydomosios medicinos specialybę. Giminėje medikų nebuvo, tačiau Marius svarstė, kad polinkį į mediciną pajuto tarnaudamas kariuomenėje Vokietijoje. „Jau pirmąjį mėnesį mus taip nustekeno, kad numečiau 18 kilogramų. Maistas prastas, dideli fiziniai krūviai, nemiga. Jei kas įsipjaudavo, įsibrėždavo ar iškildavo paprasčiausias spuogas – negijo jokios žaizdos, pūliuodavo. Pusė mūsų, tų jaunų kareivių, tapome tokia klipatų komanda. Perkarę, vilkintys per dideles uniformas“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.

Tada ir pradėjęs save ir kitus gydyti visokiais metodais. Mėgo skaityti – prisiminė Jacko Londono istorijas apie aukso karštligę. Herojai nuo skorbuto gydėsi valgydami pušų ūglius ir meškinius česnakus. „Kaip tik buvo pavasaris, – reikšmingai patylėjo Marius. – Geras efektas, draugai įsitikino – vienas paprašė, kitas, ateidavo gydytis. Po truputį susirinkau visą vaistinėlę, tad gydytojo praktiką pradėjau jau kariuomenėje. Patiko santykis su žmogumi, su pacientu, kad galiu padėti.“

Džiaugtis tuo, ką turi

Deja, Lietuvoje nei rašytojo, nei gydytojo profesijos nėra pačios pelningiausios, iš jų sunku išgyventi. Tačiau M. Marcinkevičius nelinkęs dejuoti, po kelionės į Indiją bando vadovautis tenykšte filosofija – reikia džiaugtis tuo, ką turi dabar. O turi visko tiek, kiek tau šiuo momentu reikia. „Patiko indų požiūris, kad reikia būti „čia ir dabar“. Vakar jau praėjo, buvo. O kas bus rytoj – neaišku. Kita diena, kita situacija“, – trumpai apibendrino nusiteikimą rašytojas.

Mums, pasak pašnekovo, tai nėra įprasta, esame linkę susiplanuoti gyvenimą: čia mokysimės, čia dirbsime, namus statysime, vaikus auginsime. O indų kaime viskas priešingai – karvių mėšlą renka, plytas gamina, lopo savo namą, kuriame telpa lova ir pora šventųjų paveikslų. „Su kokiu pasididžiavimu sako – čia mano namai, čia gyvenu. Laimingi, tiesiog švyti – džiaugiasi tuo, ką turi. O mūsų bėda, – palyginti turime daug, bet nemokame tuo džiaugtis“, – darė išvadą knygas rašantis medikas. Jis įsitikinęs: jei visus bambančius, kad gyvena neoriai, nuvežtum pusmečiui į Indiją, jų požiūris į gyvenimą pasikeistų. Pamatytų, kas iš tikrųjų yra skurdas.

Rašytojams būdinga semtis išminties svečiose šalyse. Ir idėjų. Kaip sakė M. Marcinkevičius, idėjos plaukioja visur aplink. Svečiuojantis Indijos mieste Varanasyje, vyrui įkando šuo. Pyktis paakino sukurti eilėraštį apie žmogėdras. „Pamatai, išgirsti ir papasakoji savaip interpretuotą istoriją“, – kūrybos procesą apibūdino autorius. Tačiau, kaip prisipažino, idėjas ilgai brandinantis galvoje – paskui belieka atsisėsti ir jas užrašyti.

Marius Marcinkevičius: „Svarbiausia, kad vaikai norėtų skaityti. Tad nesistengiu rašyti sunkių, sudėtingų eilių, juk jei nusivils – numes skaitymą.“

Literatūros pomėgį Mariui įžiebė tėtis – inžinierius ir vertėjas. Jo asmeninėje bibliotekoje gausu lietuvių rašytojų knygų, mėgsta Paulių Širvį, Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį... Eina aštuoniasdešimtus metus, tačiau turi puikią atmintį, deklamuoja eilėraščius atmintinai. Kiekvienai gyvenimo situacijai po eilėraščio eilutę. Kad ir šluodamas grindis tuoj pritaiko Just. Marcinkevičiaus „Vaikišką baladę“: Per dienelę prisilakstę / šluojam aslą, šluojam / Vandeniu gerai pašlakstę / šluojam ir dainuojam / Ei, tai didelė asla / vidury aslos bala... / Ne bala, ne bala / vandenynas su sala.

„Tai užkrečia“, – linksmai pridūrė medikas literatas.