GTČ. Džiazo epocha
Už lie­tu­viš­kos džia­zo mo­kyk­los su­kū­ri­mą ir gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus 2016 me­tų Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja pa­gerb­ti jau le­gen­do­mis ta­pę džia­zo mu­zi­kan­tai – Via­čes­la­vas Ga­ne­li­nas, Vla­di­mi­ras Ta­ra­so­vas ir Vla­di­mi­ras Če­ka­si­nas. Trum­piau – GTČ. Šie me­tai kū­rė­jams at­ne­šė ir šūs­nį ju­bi­lie­jų.

Kaip tik šiuo me­tu su­kan­ka 45-eri, kai su­si­bū­rė trio GTČ, ir 30 me­tų nuo jų veik­los nu­trau­ki­mo. Pa­sku­ti­nį kar­tą kar­tu sce­no­je mu­zi­kan­tai gro­jo prieš pen­kio­li­ka me­tų Frank­fur­to kny­gų mu­gė­je, o va­kar, va­sa­rio 17-ąją, po pen­kio­li­kos me­tų per­trau­kos jų džia­zo im­pro­vi­za­ci­jos skam­bė­jo Val­do­vų rū­mų me­nė­se Vil­niu­je. V. Ta­ra­so­vui ir V. Če­ka­si­nui šie me­tai dar ir as­me­ni­nių ju­bi­lie­jų me­tai: va­sa­rio 24 die­ną V. Če­ka­si­nui su­kan­ka sep­ty­nias­de­šimt, jo bend­ra­var­dis Ta­ra­so­vas sep­ty­nių de­šim­čių ju­bi­lie­jų mi­nės bir­že­lio 29 die­ną. Vy­riau­sias GTČ na­rys V. Ga­ne­li­nas sep­ty­nias­de­šimt­me­tį at­šven­tė prieš po­rą me­tų.

Čiur­lio­nis ir džiazas

Va­sa­rio 16-osios iš­va­ka­rė­se pre­zi­den­tū­ros sa­lė­je per Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos tei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją pa­svei­kin­ti sa­vo mo­ky­to­jų ir bend­ra­žy­gių bu­vo su­si­rin­kę ne­ma­žai džia­zo mu­zi­kos mė­gė­jų ir puo­se­lė­to­jų – Liu­das Moc­kū­nas, An­ta­nas Gus­tys, Ju­di­ta Bar­to­še­vi­čie­nė, jau­nie­ji džia­zo mu­zi­kan­tai, at­li­kę pub­li­kai sa­vo im­pro­vi­za­ci­jas, ku­rios pri­ver­tė iš vie­tos pa­šok­ti V. Ta­ra­so­vą ir spon­ta­niš­kai pri­si­dė­ti prie džiazuojančio jau­ni­mo iš­si­trau­kus iš švar­ko ki­še­nės per­ku­si­ją.

Ma­ža­kal­bis le­gen­di­nio trio na­rys V. Če­ka­si­nas, ku­riam ran­kos pa­spaus­ti at­ėjo po­li­ti­kas ir mu­zi­ko­lo­gas Vy­tau­tas Lands­ber­gis, ta pro­ga at­sklei­dė ne­ti­kė­tą fak­tą – su pro­fe­so­riu­mi juos sie­ja bend­ra mu­zi­ki­nė pa­tir­tis. „Bu­vau pa­kvies­tas kar­tu su V. Lands­ber­giu pa­gro­ti džia­zo im­pro­vi­za­ci­jų Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio kū­ri­nių te­ma, tai­gi mes lyg ir ko­le­gos“, – san­tū­riai šyp­so­jo­si Lie­tu­vos džia­zo mu­zi­kan­tų mo­ky­to­ju pa­krikš­ty­tas V. Če­ka­si­nas.

Džiazo meistrų Viačeslavo Ganelino (kairėje), Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo viso gyvenimo nuopelnai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija./Alinos Ožič nuotrauka

Pa­sta­rai­siais me­tais ne­daž­nas sve­čias Lie­tu­vo­je V. Ga­ne­li­nas ti­ki­no, kad nors jau tris de­šimt­me­čius gy­ve­na Iz­rae­ly­je, jo ry­šys su Lie­tu­va ne­nu­trū­kęs. „Ma­nau, kad tai yra li­ki­mas – daž­nai net ne­su­si­mąs­to­me, kaip mū­sų gy­ve­ni­mo vin­giuo­se su­si­jun­gia svar­biau­si mums da­ly­kai. Pa­vyz­džiui, anks­čiau ne­ži­no­jau, kad ma­no pa­var­dė – Ga­ne­li­nas – iv­ri­to kal­ba reiš­kia „die­viš­ka­sis so­das“. Tą so­dą at­ra­dau ta­da, kai li­ki­mas vai­kys­tė­je at­ve­dė ma­ne į Lie­tu­vą. Ma­ne mo­kė pa­gy­ve­nu­si mo­ky­to­ja, į ku­rios pir­mą­ją mu­zi­kos pa­mo­ką at­ėjęs pa­ma­čiau rai­te­lio ant žir­go skulp­tū­rą. Dar ne­ži­no­da­mas, kad tai yra Lie­tu­vos vals­ty­bės sim­bo­lis Vy­tis, jau­čiau emo­ci­nį ry­šį su šiuo rai­te­liu. Ši lie­tu­vė mo­te­ris mo­kė ma­ne lais­vės: lei­do gro­ti lais­vai, taip, kaip jau­čiu pats, nes net ir at­lik­da­mas Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no kū­ri­nius ne­su­si­lai­ky­da­vau ne­imp­ro­vi­za­vęs“, – pri­si­mi­nė V. Ga­ne­li­nas.

Vė­liau lais­vės jis mo­kė­si iš kom­po­zi­to­riaus ir mu­zi­kos pe­da­go­go An­ta­no Ra­čiū­no, ku­ris jau­nam mu­zi­kui lei­do eks­pe­ri­men­tuo­ti, kur­ti, įgy­ven­din­ti sa­vo mu­zi­ki­nes idė­jas. Net ir pa­li­kęs sėk­min­gai be­sik­los­tan­čią mu­zi­ki­nę kar­je­rą Lie­tu­vo­je ir iš­vy­kęs į Iz­rae­lį, V. Ga­ne­li­nas, jo tei­gi­mu, ir to­liau su­si­dur­da­vęs su pu­siau mis­ti­niais įvy­kiais, su­si­ju­siais su Lie­tu­va. Is­to­ri­nė­je tė­vy­nė­je dės­ty­to­jo dar­bą vie­no­je mu­zi­kos aka­de­mi­jų jam pa­dė­jo gau­ti iš Lie­tu­vos ki­lęs šios aukš­to­sios mo­kyk­los pro­rek­to­rius. „Šios be­ga­li­nės ir ne­si­bai­gian­čios są­sa­jos su Lie­tu­va ma­no gy­ve­ni­me yra vi­są lai­ką – esu kvie­čia­mas į čia vyks­tan­čius mu­zi­kos fes­ti­va­lius, maes­tro Do­na­tas Kat­kus yra už­sa­kęs su­kur­ti la­bai svar­bią man pje­sę. O kaip ne­pa­mi­nė­ti, kad GTČ trio su­si­kū­rė bū­tent Lie­tu­vo­je, nors dvie­jų na­rių – ma­no ko­le­gų – gim­ti­nės nu­to­lu­sios vie­na nuo ki­tos per tris tūks­tan­čius ki­lo­me­trų. Ta­čiau mes su­si­ti­ko­me čia, Lie­tu­vo­je, ir tas ry­šys mus sie­ja, sies ir nie­ka­da ne­nu­trūks“, – įsi­ti­ki­nęs Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas.

Po­kal­biai scenoje

Pres­ti­ži­nės pre­mi­jos tei­ki­mo iš­va­ka­rė­se Lie­tu­vos džia­zo mu­zi­kan­tas, būg­ni­nin­kas, per­ku­si­nin­kas, re­ži­sie­rius, ins­ta­lia­ci­jų au­to­rius, pa­sau­li­nio gar­so eks­pe­ri­men­tuo­to­jas V. Ta­ra­so­vas „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė, kad vi­są gy­ve­ni­mą gro­jo šir­džiai mie­lą mu­zi­ką ne­gal­vo­da­mas apie ga­li­mus įver­ti­ni­mus: „Mes, mu­zi­kan­tai, gro­jo­me ir gro­ja­me to­dėl, kad ta mu­zi­ka gy­ve­na­me, – tai mei­lė. Žvel­giant at­gal, nos­tal­gi­jos jaus­mas ky­la ne pa­čiam mū­sų trio, o mū­sų jau­nys­tei. Ki­ta ver­tus, kiek­vie­nas lai­kas tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų. Jau­nys­tės en­tu­ziaz­mas bė­gant me­tams vir­to pa­tir­ti­mi, ku­ria da­li­ja­mės su jau­nes­nią­ja džia­zo mu­zi­kų kar­ta.“

Lauk­da­mas nau­jo su­si­ti­ki­mo su ko­le­go­mis sce­no­je pa­šne­ko­vas pri­si­mi­nė, kaip prieš pen­kio­li­ka me­tų ga­vo pa­siū­ly­mą par­eng­ti džia­zo prog­ra­mą Lie­tu­vos sten­dui Frank­fur­to kny­gų mu­gė­je, ir pa­ma­nė, kad tai pui­ki pro­ga tri­ju­lei vėl su­si­bėg­ti. Tuo me­tu GTČ pa­gro­jo ke­le­tą kon­cer­tų – Lon­do­no fes­ti­va­ly­je, Vil­niaus fil­har­mo­ni­jo­je, Ita­li­jo­je. „Leo Re­cords“ iš­lei­do kon­cer­to Frank­fur­te įra­šą „15 Years Reu­nion“. Pa­sak V. Ta­ra­so­vo, net ir ne­si­ma­čius il­gus me­tus, mu­zi­kan­tams prieš kon­cer­tą ne­rei­kia jo­kių re­pe­ti­ci­jų – jie tie­siog su­si­tin­ka sce­no­je, ir mu­zi­ka lie­ja­si tar­si sa­vai­me. „Džia­zas – im­pro­vi­za­ci­nė mu­zi­ka, čia vis­kas ki­taip nei kla­si­ki­nės mu­zi­kos or­kes­tre, kur kiek­vie­nas re­pe­tuo­ja kom­po­zi­to­riaus su­kur­tą par­ti­ją. Mes – pa­tys sau kom­po­zi­to­riai. Ka­dan­gi pui­kiai ži­no­me džia­zo abė­cė­lę, tad ga­li­me vie­nam pra­dė­jus fra­zę ją pa­baig­ti ir „kal­bė­tis“ to­liau. Mū­sų mu­zi­ka ir yra kaip po­kal­bis: yra bend­ra te­ma, o kiek­vie­nas mū­sų sa­ko tai, ką apie ją gal­vo­ja ir jau­čia. Mu­zi­kuo­ti sce­no­je su to­kiais meis­trais kaip V. Če­ka­si­nas ir V. Ga­ne­li­nas – gry­nas ma­lo­nu­mas, ne­kan­triai lau­kiu šios ga­li­my­bės. Juo­kau­ja­me tar­pu­sa­vy­je, kad mums tam­pa tra­di­ci­ja kon­cer­tuo­ti kar­tu kas pen­kio­li­ka me­tų“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Pri­si­mi­ni­mai – knygoje

Apie pen­kio­li­ka me­tų tru­ku­sią GTČ tri­ju­lės kū­ry­bi­nę ir kon­cer­ti­nę veik­lą V. Ta­ra­so­vas yra par­ašęs kny­gą „Trio“. Jo­je pri­si­pa­ži­no, kad sce­nos ko­le­gos nie­ka­da ne­bu­vo ar­ti­mi drau­gai, nuo­lat lei­džian­tys lai­ką kar­tu. „Bu­vo­me bi­čiu­liai, bet ne to­kie ar­ti­mi, kad daž­nai bend­rau­tu­me, vaikš­čio­tu­me vie­nas pas ki­tą į sve­čius ger­ti ar­ba­tos. Mū­sų drau­gų gru­pės taip pat ne­si­dub­lia­vo. Vi­sa ta in­for­ma­ci­ja, ku­rią kiek­vie­nas mū­sų pe­rim­da­vo­me iš sa­vo drau­gų ir „per­leis­da­vo­me“ per sa­ve, pra­si­ver­žu­si sce­no­je duo­da­vo nuo­sta­bių re­zul­ta­tų. Tai, ma­no su­pra­ti­mu, di­džiu­lis pri­va­lu­mas. Aš nuo­lat pri­si­me­nu to­kius ko­lek­ty­vus kaip „Art En­semb­le of Chi­ca­go“ ar „The Mo­dern Jazz Quar­tet“. Jų na­riai bend­rau­da­vo tik sce­no­je. Abu juos te­ko re­gė­ti gy­vai ir ga­liu pa­sa­ky­ti – įspū­dis tie­siog ne­pa­kar­to­ja­mas. Žmo­nės plau­kio­ja mu­zi­ko­je it žu­vis van­de­ny­je, gy­ve­na jo­je ir kiek­vie­nas į ją įde­da da­le­lę sa­vęs. Pa­sta­ruo­ju me­tu vi­są šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką va­di­nu go­be­le­nais. Kiek­vie­nas sa­vi­tas siū­le­lis, kiek­vie­nas sa­vi­tas or­na­men­tas su­si­pi­na į vi­su­mą nu­aus­da­mi gar­si­nį ki­li­mą“, – ti­ki­no V. Ta­ra­so­vas. Mu­zi­ko kny­ga „Trio“ prieš ke­lis mė­ne­sius iš­leis­ta ja­po­niš­kai. To­ki­ju­je taip pat gy­vuo­ja trio mu­zi­kos mė­gė­jų klu­bas.

Jau 45-eri, kai susibūrė trio GTČ, ir 30 metų, kai nutrūko jų veikla./GTČ archyvo nuotrauka

Džia­zo mu­zi­kan­to tei­gi­mu, ir V. Ga­ne­li­nas, ir jis pats bei V. Če­ka­si­nas vi­sa­da tu­rė­jo pa­pil­do­mų kū­ry­bi­nių ni­šų, ten iš­reikš­da­vo sa­vą­sias idė­jas tiek prieš su­si­ku­riant trio, tiek jam eg­zis­tuo­jant. Kai dar ne­bu­vo iš­sis­kirs­tęs GTČ, mu­zi­kan­tas aky­lai ste­bė­jo, kas de­da­si pa­sau­li­nia­me im­pro­vi­za­ci­nės mu­zi­kos lau­ke. „Tu­rė­jau vi­sas Joh­no Col­tra­ne'o, Or­net­te'o Co­le­ma­no plokš­te­les. Jas bu­vau ga­vęs dar iš tų lai­kų, kai su Vla­di­mi­ru Re­zic­kiu gro­jau Ar­chan­gels­ke. Gau­da­vo­me jų iš jū­rei­vių, pra­ėjus vos sa­vai­tei nuo ofi­cia­laus iš­lei­di­mo! Vie­ni pir­ko džin­sus, o aš pir­kau plokš­te­les. Ki­ti mu­zi­kan­tai taip pat ži­no­jo, kas de­da­si ap­link. Mes kei­tė­mės įra­šais, vi­si tu­rė­jo gro­tu­vus, plokš­te­lių, žmo­nės ne­bu­vo ati­trū­kę nuo pa­sau­lio. Nuo­sta­bu, kad drau­ge bu­vo ir kla­si­ki­nė mu­zi­ka, jos iki šio­lei klau­sau su ma­lo­nu­mu“, – pri­si­mi­nė džia­zo mu­zi­kan­tas.

Im­pro­vi­za­ci­nio džia­zo mokykla

Anot V. Ta­ra­so­vo, lie­tu­viš­ka džia­zo tra­di­ci­ja stip­riai re­mia­si im­pro­vi­za­ci­ja. Bū­da­mi kar­tu sce­no­je ir vy­res­nės kar­tos, ir jau­nes­nie­ji džia­zo mu­zi­kan­tai tar­pu­sa­vy­je bend­rau­ja tar­si as­tra­li­niu lyg­me­niu, ne iš na­tų. Net su­si­bū­rę sce­no­je prieš kon­cer­tą pa­si­ti­krin­ti gar­so ko­ky­bės ir ins­tru­men­tų der­mės mu­zi­kan­tai daž­niau­siai taip įsi­jau­čia, kad va­lan­dą ar dau­giau gro­ja tie­siog sau, mė­gau­ja­si čia pat gims­tan­čia mu­zi­ka. Lie­tu­viš­ko džia­zo gran­das džiau­gė­si, kad šią tra­di­ci­ją pui­kiai tę­sia jau­nes­ni jo ko­le­gos – L. Moc­kū­nas, Ja­nas Mak­si­mo­vi­čius, Vy­tau­tas La­bu­tis ir ki­ti.

„Ne­ži­nau, kiek čia mū­sų tri­ju­lės nuo­pel­nas, bet esa­me lai­min­gi, kad stip­rus lie­tu­viš­kos džia­zo mo­kyk­los pa­grin­das yra im­pro­vi­za­ci­nė mu­zi­ka. Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je mu­zi­kan­tai gro­ja la­biau tra­di­ci­nį džia­zą ar­ba fanko sti­liaus mu­zi­ką. Lie­tu­viai džia­zo muz­kan­tai gro­ja sa­vi­tai, jie ne­ko­pi­juo­ja ame­ri­kie­tiš­kų stan­dar­tų, ku­ria nau­jas mu­zi­kos for­mas, pa­tei­kia ją įdo­miai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, jei­gu mu­zi­kan­tas gro­ja ne sa­vo pa­ties ku­ria­mą mu­zi­ką, tai iš kar­to aki­vaiz­du. Ga­li gro­ti taip, kaip gro­ja­ma Tek­sa­se Ame­ri­ko­je, bet ko­pi­ja ir bus ko­pi­ja“, – įsi­ti­ki­nęs V. Ta­ra­so­vas.

Nors Lie­tu­vo­je vyks­ta ne­ma­žai džia­zo fes­ti­va­lių, mu­zi­kas sa­kė ap­gai­les­tau­jan­tis, kad erd­vės šiai mu­zi­kai mū­sų kraš­te la­bai ma­žai. Fes­ti­va­liai, anot jo, yra kar­tą per me­tus vyks­tan­tis mu­zi­kan­tų su­si­bū­ri­mas, to ne­už­ten­ka, kad džia­zas kles­tė­tų. Yra ke­le­tas klu­bų, ku­riuo­se kar­tais at­lie­ka­mas džia­zas, ta­čiau nei fil­har­mo­ni­jo­je, nei ki­to­se kon­cer­tų sa­lė­se ši mu­zi­ka ne­skam­ba. „Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je yra dvi­de­šimt pen­kios ko­mi­si­jos, bet jo­se nė­ra nė vie­no džia­zo at­sto­vo. Pi­ni­gų šiai mu­zi­kai skleis­ti taip pat ne­ski­ria­ma. Jei­gu ma­nęs pa­klaus­tų, ka­da pa­sta­rą­jį kar­tą fil­har­mo­ni­jo­je gro­jo džia­zo mu­zi­kan­tas, ga­liu at­sa­ky­ti – tai bu­vo prieš de­šimt me­tų, ir tai bu­vau aš“, – emo­cin­gai apie jau­čia­mą izo­lia­ci­ją kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Re­gi pamainą

Nors ir su­nkiai jo gar­bi­na­ma mu­zi­ka ski­na­si ke­lią į ofi­cia­lias kul­tū­ros erd­ves, V. Ta­ra­so­vas pra­si­ta­rė be­si­džiau­gian­tis au­gan­čia jau­ną­ja džia­zo mu­zi­kan­tų kar­ta. Vil­tį, kad lie­tu­viš­kas džia­zas to­liau gy­vuos ir to­bu­lės sa­vi­ta kryp­ti­mi jam tei­kia Vil­niaus Ba­lio Dva­rio­no de­šimt­me­tė­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je Vy­tau­to La­bu­čio su­bur­tas jau­ni­mo džia­zo an­samb­lis. Šio­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je V. Ta­ra­so­vas ir ki­ti GTČ na­riai bu­vo pir­mie­ji džia­zo mu­zi­kos pe­da­go­gai. „Per pa­sta­rą­jį „Ma­ma Jazz“ fes­ti­va­lį ma­čiau V. La­bu­čio su­bur­to ber­niu­kų kvin­te­to pa­si­ro­dy­mą – jie tie­siog pui­kūs. An­ta­nas Gus­tys per jo „Vil­nius Jazz“ fes­ti­va­lį or­ga­ni­zuo­ja jau­nų­jų džia­zo mu­zi­kan­tų kon­kur­są, ten taip pat yra pui­kaus jau­ni­mo, ku­ris fan­tas­tiš­kai im­pro­vi­zuo­ja. Tai iš tie­sų la­bai džiu­gi­na ir su­tei­kia vil­tį, kad Lie­tu­vos džia­zui vis­kas bus ge­rai“, – šyp­so­da­ma­sis ti­ki­no Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas V. Ta­ra­so­vas.

***

Viačeslavas Ganelinas./Asmeninio albumo nuotrauka

Via­čes­la­vas Ganelinas (g. 1944). Džia­zo mu­zi­kan­tas, pia­nis­tas vir­tuo­zas, pro­fe­so­rius, šiuo­lai­ki­nės ir aka­de­mi­nės mu­zi­kos kom­po­zi­to­rius, su­kū­ręs mu­zi­ką dau­giau nei 60 ki­no fil­mų, par­ašęs tris ope­ras (1977 me­tais Mask­vo­je pro­fe­so­rius Bo­ri­sas Po­krovs­kis pa­sta­tė „Ru­da me­la­gė ir ka­rei­vis“), ke­le­tą ba­le­tų, tarp jų – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre „Bal­ta­ra­gio ma­lū­nas“, še­šis miu­zik­lus, dau­gy­bės džia­zo ko­lek­ty­vų įkū­rė­jas ir ly­de­ris. 1961 me­tais pra­dė­jo gro­ti džia­zo mu­zi­ką, o bū­da­mas 19 me­tų, 1963 me­tais, su­bū­rė ne­stan­dar­ti­nį big­ben­dą.

1964 me­tais su­bū­rė trio su Alek­sand­ru Mel­ni­ku ir Gri­go­ri­jum Ta­lu, 1967 me­tais trio su G. Ta­lu ir V.Ta­ra­so­vu, o 1971 me­tais „Ga­ne­lin trio“ (V. Ga­ne­li­nas, V. Ta­ra­so­vas, V. Če­ka­si­nas ), su juo ap­va­žia­vo vi­są Eu­ro­pą, Ka­na­dą, Ku­bą, Pie­tų Ame­ri­ką, JAV.

Po fan­tas­tiš­ko pa­si­ro­dy­mo Ber­ly­no fes­ti­va­ly­je 1980 me­tais vo­kie­čių džia­zo kri­ti­kas Joa­chi­mas Be­rend­tas apie trio mu­zi­ka­vi­mą ra­šė: „Di­džiu­liu siurp­ri­zu ta­po „Ga­ne­li­no trio“ iš so­vie­ti­nės Lie­tu­vos. Trys mu­zi­kan­tai, su už­bu­ria­ma ener­gi­ja gro­da­mi maž­daug pen­kio­li­ka ins­tru­men­tų, su­ke­lia klau­sy­to­jams eu­fo­ri­ją. Jie pa­de­mons­tra­vo vi­siš­kai ne­var­žo­mą ir drau­ge or­ga­ni­zuo­čiau­sią, pa­tį pro­fe­sio­na­liau­sią lais­vą­jį džia­zą, ko­kį tik per dau­ge­lį me­tų yra te­kę gir­dė­ti.“

Vie­nas ži­no­miau­sių kū­ri­nių – ne­pa­kar­to­ja­mas, jau gy­va le­gen­da ta­pęs pir­mas lie­tu­viš­kas ir, ko ge­ro, ge­riau­sias bei po­pu­lia­riau­sias miu­zik­las „Vel­nio nuo­ta­ka“, ku­ris sta­to­mas ir iki šiol, nors su­kur­tas prieš 40 me­tų.

Vladimiras Čekasinas./Asmeninio albumo nuotrauka

Vla­di­mi­ras Čekasinas (g. 1947). Sak­so­fo­ni­nin­kas, klar­ne­ti­nin­kas, mul­tiins­tru­men­ti­nin­kas, kom­po­zi­to­rius, pe­da­go­gas, re­ži­sie­rius. Jis gi­mė Je­ka­te­rin­bur­ge (Ru­si­ja). Še­še­rių pra­dė­jo griež­ti smui­ku ir skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu, nuo de­šim­ties – pūs­ti klar­ne­tą, nuo pen­kio­li­kos – sak­so­fo­ną. 1965 me­tais bai­gė spe­cia­lią mu­zi­kos mo­kyk­lą, o 1970 me­tais – Sverd­lovs­ko kon­ser­va­to­ri­jos klar­ne­to kla­sę.

1971 me­tais tarp­tau­ti­nia­me jau­nų­jų mu­zi­kan­tų fes­ti­va­ly­je „Pra­ha 71“ ga­vo pir­mą­ją pre­mi­ją. Ten pat įra­šė pir­mą­jį dis­ką „Su­si­ti­ki­mas“. 1971–1987 me­tais V. Ga­ne­li­no trio, GTČ na­rys. Nuo 1971 me­tų ren­gia prog­ra­mas su įvai­riais tarp­tau­ti­niais ir lie­tu­vių an­samb­liais. Su V. Ga­ne­li­no trio, sa­vo kvar­te­tais ir Lie­tu­vos mu­zi­kos aka­de­mi­jos big­ben­du (Če­ka­si­no big­ben­das), ki­tais at­li­kė­jais įra­šė apie 60 džia­zo mu­zi­kos al­bu­mų, kon­cer­ta­vo Eu­ro­pos ša­ly­se, JAV, Ka­na­do­je, Ku­bo­je, Ja­po­ni­jo­je, In­di­jo­je. Ren­gia tea­tra­li­zuo­tas džia­zo prog­ra­mas, ku­rio­se daž­nai da­ly­vau­ja dra­mos ak­to­riai, šo­kė­jai, pa­nto­mi­mos ar­tis­tai. 1975–2002 me­tais dės­tė Lie­tu­vos mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je.

Lie­tu­vos džia­zo mo­kyk­los kū­rė­jas iš­ug­dė dau­ge­lį Lie­tu­vos džia­zo mu­zi­kų, su­kū­rė ori­gi­na­lią džia­zo dės­ty­mo me­to­di­ką. Ku­ria mu­zi­ką tea­trui ir ki­nui. Jo mo­ki­niai yra Pe­tras Vyš­niaus­kas, V. La­bu­tis, Ged­mi­nas Lau­ri­na­vi­čius, Leo­ni­das Šin­ka­ren­ka, Ne­da Ma­lū­na­vi­čiū­tė, L. Moc­kū­nas ir dau­ge­lis ki­tų džia­zo meis­trų.

Vladimiras Tarasovas/ Alinos Ožič nuotrauka

Vla­di­mi­ras Tarasovas (g. 1947). Pra­dė­jo gro­ti džia­zą nuo 14 me­tų Ar­chan­gels­ke, vie­tos jū­rei­vių klu­be. 1961–1966 me­tais mo­kė­si Ar­chan­gels­ko aukš­tes­nio­jo­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. 1966 me­tais pra­dė­jo stu­di­juo­ti Le­ning­ra­do kon­ser­va­to­ri­jo­je, ta­čiau dėl džia­zo pro­pa­ga­vi­mo tais pa­čiais me­tais bu­vo pa­ša­lin­tas iš jos. Bū­da­mas 20 me­tų 1967-ai­siais per­si­kė­lė į Vil­nių. Ėmė gro­ti džia­zą po­pu­lia­rio­je „Ne­rin­gos“ ka­vi­nė­je kar­tu su V. Ga­ne­li­nu ir kon­tra­bo­si­nin­ku Gri­go­ri­ju­mi Ta­lu. Dir­bo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos sim­fo­ni­nia­me or­kes­tre, vals­ty­bi­nia­me pu­čia­mų­jų or­kes­tre „Tri­mi­tas“.

Nuo 1970 me­tų drau­ge su V. Ga­ne­li­nu dir­bo Vil­niaus sta­ty­bi­nin­kų kul­tū­ros rū­muo­se, gro­jo due­tu „Gin­ta­ri­nės triū­bos“ fes­ti­va­ly­je Kau­ne, taip pat džia­zo fes­ti­va­liuo­se už­sie­ny­je. Sverd­lovs­ke su­si­pa­ži­no su sak­so­fo­ni­nin­ku V. Če­ka­si­nu. Kai šis 1971 me­tais per­si­kė­lė į Vil­nių, su­si­bū­rė žy­mu­sis GTČ. Apie šį ko­lek­ty­vą V. Ta­ra­so­vas par­ašė au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą „Trio“ („Bal­tos lan­kos“, 1998).

Kom­po­nuo­ja mu­zi­ką ki­no fil­mams, dra­mos spek­tak­liams, šo­kio pa­sta­ty­mams, taip pat ku­ria vi­zua­lų­jį me­ną, ren­gia per­so­na­li­nes bei gru­pi­nes par­odas kar­tu su ki­tais me­ni­nin­kais. Nuo 1999 iki 2003 me­tų bu­vo Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tro me­no va­do­vas.

Fes­ti­va­lis at­si­ra­do iš liūdesio

„Su GTČ mu­zi­kan­tais bend­rau­ja­me jau la­bai se­niai. Įsi­min­ti­niau­sias kon­cer­tas, kai juos vi­sus tris ma­čiau sce­no­je, bu­vo 1987 me­tais. Tai bu­vo at­sis­vei­ki­ni­mo kon­cer­tas Me­ni­nin­kų rū­muo­se, da­bar­ti­nė­je pre­zi­den­tū­ro­je. Prieš tai te­ko jų klau­sy­tis Bra­tis­la­vos džia­zo fes­ti­va­ly­je. Tai bu­vo la­bai įspū­din­gas kon­cer­tas. Tarp vi­so to žvaigž­dy­no, da­ly­va­vu­sio fes­ti­va­ly­je, trio iš Vil­niaus klau­siau­si ypač pa­ky­lė­tas. Ta­da po kon­cer­to kal­bė­jo­mės su V. Ta­ra­so­vu, šie pri­si­mi­ni­mai pa­li­ko stip­rų pėd­sa­ką. Da­bar jau ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad po pa­sku­ti­nio GTČ kon­cer­to 1987 me­tais ma­ne apė­mė di­de­lis liū­de­sys, pa­ma­niau sau: ne­jau­gi po šio kon­cer­to džia­zo Vil­niu­je ne­be­liks? Bu­vo ofi­cia­liai pa­skelb­ta, kad tai pa­sku­ti­nis trio kon­cer­tas, dau­giau jie drau­ge ne­be­mu­zi­kuos, – V. Ga­ne­li­nas iš­vyks­ta su šei­ma gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Tas emo­ci­nis su­krė­ti­mas ir pa­stū­mė­jo ma­ne reng­ti „Vi­nius Jazz“ fes­ti­va­lį. Tų pa­čių 1987 me­tų ru­de­nį įvy­ko pir­ma­sis „Vil­nius Jazz“.

"Vilnius Jazz" sumanytojas ir rengėjas Antanas Gustys./Alinos Ožič nuotrauka

Pa­me­nu, kad pa­grin­di­nis ži­nių apie GTČ veik­lą šal­ti­nis be­si­do­min­tiems džia­zu žmo­nėms bu­vo mu­zi­ko­lo­gas Liu­das Šal­te­nis, ku­ris tuo­met kul­tū­ri­nė­je spau­do­je daug ra­šė apie trio pa­sau­li­nius ir eu­ro­pi­nius tu­rus, itin sėk­min­gą jų pa­si­ro­dy­mą Var­šu­vos „Jazz Jam­bo­ree“ fes­ti­va­ly­je. Mes, džia­zo mė­gė­jai, bu­vo­me ge­rai in­for­muo­ti apie GTČ pa­sie­ki­mus.

Vi­si trys mu­zi­kan­tai ne kar­tą da­ly­va­vo „Vil­nius Jazz“ fes­ti­va­ly­je, tik jau at­ski­rai. Pir­ma­sis V. Ga­ne­li­no su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą taip pat bu­vo pa­si­ro­dy­mas mū­sų fes­ti­va­lio sce­no­je 1997 me­tais. Ta­da jis da­ly­va­vo su „Trio Al­jan­sas“ pro­jek­tu, kar­tu su Pe­tru Vyš­niaus­ku ir Ar­ka­di­ju­mi Go­tes­ma­nu. Tuo pat me­tu sce­no­je sa­vo pro­jek­tus pri­sta­tė ir V. Ta­ra­so­vas, ir V. Če­ka­si­nas. Tai­gi po de­šim­ties me­tų šie džia­zo gran­dai vėl bu­vo vie­no­je sce­no­je, tik pri­sta­tė kiek­vie­nas sa­vo pro­jek­tą. Mū­sų fes­ti­va­lis duo­klę jų nuo­pel­nams Lie­tu­vos džia­zo kul­tū­rai jau yra ati­da­vęs anks­čiau: 2012 me­tais pri­zą už nuo­pel­nus Lie­tu­vos džia­zui ga­vo V. Ta­ra­so­vas, 2013-ai­siais – V. Če­ka­si­nas, o 2014-ai­siais – V. Ga­ne­li­nas. Po pa­sku­ti­nio GTČ trio kon­cer­to Lie­tu­vo­je pra­ėjo tris­de­šimt me­tų, pa­ga­liau jie bu­vo įver­tin­ti ir Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. Ka­dan­gi tai yra įver­ti­ni­mas už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus, ačiū­die, šie la­biau­siai Lie­tu­vos džia­zui nu­si­pel­nę mu­zi­kan­tai su­lau­kė jo dar pil­ni kū­ry­bi­nių jė­gų ir svei­ka­tos.“