Gintaras Patackas poetę žmoną suviliojo žodžiais apie Šv. Mariją
Poe­tas Gin­ta­ras Pa­tac­kas jam skir­tą va­lan­dą Vil­niaus kny­gų mu­gė­je kal­bė­jo ma­žai. Ma­tyt, dau­ge­lį da­ly­kų jau­tė­si jau iš­sa­kęs. Už­tat į ran­kas pa­ėmė gi­ta­rą ir už­dai­na­vo, lyg bri­ga­di­nin­kas Ra­po­las pri­tar­da­mas sa­vos kū­ry­bos dai­nai.

Vertėja ir muzikantė, dainų autorė Ana Gerasmova (Umka) į mugę atvežė dvikalbį G. Patacko eilėraščių rinkinį „Ordinas be orderio. Орден без ордера“. Umkos nuopelnu jame Kauno Laisvės alėjos legenda prabyla rusų kalba.

Kaip sakė vertėja, „Ordinas be orderio“ yra jos vertimų trilogijos „Lietuva – poetų karalystė“ pabaiga. Be G. Patacko dar išverstas Henrikas Radauskas ir Tomas Venclova. Dar norėtų Antano A. Jonyno. Imtis.

Dvikalbė knyga, tad dvikalbis buvo ir renginys. Lietuviškai perskaityti G. Patacko eilėraščiai tuoj pat nuskambėdavo rusų kalba. Ir atvirkščiai.

Ana Gerasimova, Antanas Jonynas, Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Prie fortepijono

G. Patacko žmona, poetė ir vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė pakoketavo savo vyro iki šiol dorai nepažįstanti.

„Nors kartu gyvename jau 38 metus, jis yra neįžvelgiamas ir nuolat besikeičiantis – kaip Saturnas“, – masyvaus ir atokaus apibūdinimo ėmėsi žmona.

Susipažino juodu Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje. Visi jaunieji tada ėjo į „Tulpę“, buvusią Konrado kavinę, paskui pasuko į Menininkų namus. Ten stovėjęs fortepijonas.

„Gintaras sėdosi prie jo. Nemokėdamas skambinti, dainavo religinę dainą apie Švenčiausiąją Mariją. Išsityčiojo iš grojimo, bet žodžiais mane sužavėjo. Draugystė tęsiasi iki šiol“, – tikino T. Marcinkevičiūtė.

Daug sau leidžia

Knygos pasirodymas buvo tam tikras nuotykis. Ją išleido dvi leidyklos – „Probel“, esanti Maskvoje, ir žurnalas „Naujoji Romuva“. „Ordino be orderio“ prezentacija jau įvyko Maskvoje ir Minske, vasario 26 dieną jos sulauks vakaro Maironio lietuvių literatūros muziejuje publika.

Skliautų ir suokalbių, viršūnių ir nuokalnių bičiulis poetas A. A. Jonynas sakė, esą Gintaras yra kebli, kartais nepatogi figūra, o bendravimas su juo, trunkąs daugiau kaip 40 metų, buvo gana įvairus – pilnas nuotykių, susitikimų ir išsiskyrimų.

Į rinktinę „Ordinas be orderio“ žvelgiąs pavydžiai. „Tokios puikios knygos nėra net lietuvių kalba. Iš jos galima susidaryti kuo pilniausią vaizdą apie poetą“, – tvirtino A. A. Jonynas.

Paties vertimo vertinti nedrįstąs. „Gintarą Ana verčia adekvačiai, prisilaiko rusiškos mokyklos, sau leidžia daugiau laisvumo. Manau, tai atitinka G. Patacko dvasią“, – svarstė jis.

Anot A. A. Jonyno, G. Patackas dabar sau daug leidžia. Net vidinį ir estetinį becenzūriškumą. Umkos vertimuose visa tai neblogai subalansuota. Tačiau jam pačiam labiau patikusi XX amžiaus G. Patacko poezija.

Aukštyn kojom

Regis, panašiai galvoja ir poetas Benediktas Januševičius. 1986–1987 metais, būdamas trylikos keturiolikos, išgirdo grupę „Antis“. Pačios geriausios dainos buvo parašytos pagal G. Patacko žodžius.

„Suvokiau, kad poezija ne tik sentimentalūs eiliavimai – ji sugeba ir iš kojų išversti. Gintaro tekstai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Po trisdešimt metų klaidžiojimo poezijos pasaulyje manau, kad G. Patackas yra vienas geriausių visų laikų lietuvių poetų“, – teigė B. Januševičius. O vienas geriausių G. Patacko eilėraščių jam – „Lietaus melodija“.

Kviečiamas pasakyti baigiamąjį žodį G. Patackas sakė dar nesąs pasmerktas myriop, kad jį sakytų. Todėl skambėjo gitara, poeto balsas ir tara.