Gina Viliūnė niekada nemanė, kad bus rašytoja
Ne­se­niai kny­gy­nus pa­sie­kė ra­šy­to­jos Gi­nos Vi­liū­nės nau­jas ro­ma­nas „A­nos lo­bis“ – „Ka­rū­nos be ka­ra­liaus“ ir „Vil­niaus Ma­do­nos“ tę­si­nys. Ti­krais is­to­ri­niais fak­tais grįs­ta­me ro­ma­ne – se­na­sis ir šiuo­lai­ki­nis Vil­nius.

Gretinamas laikotarpis apima 1625–2014 metus, praeitį ir dabartį sieja senovėje užkoduotos paslaptys, knygos herojai narplioja istoriją, tyrinėja legendinius pasakojimus.

„Esu sumaniusi tris skirtingo istorinio laikotarpio knygas, nežinau, kurios imtis pirmiausia.“

Dviejų laikų modelis, anot G. Viliūnės, panaudotas dėl to, kad skaitytojai lengviau atpažintų knygoje paminėtas istorines vietoves, vertybes.

XVII amžiaus ir mūsų dienų Vilnius. Dauguma tos epochos architektūros objektų neišlikę arba neatpažįstamai pasikeitę... „Jei nesunykę – žvilgsnis, deja, pro juos tiesiog prasprūsta. Norėjosi, kad knygoje aprašyti šių dienų herojai, bandydami įminti senovėje užmintas mįsles, padėtų kiekvienam skaitytojui dabartiniame Vilniuje atpažinti anų laikų miestą“, – sakė rašytoja ir pridūrė, kad „Anos lobis“, matyt, bus paskutinė tokio pobūdžio knyga. Autorė svarstė, kad noras papasakoti, kaip buvę seniau, parodyti, kaip yra dabar, tikriausiai atėjęs iš gidės patirties.

Lenkija, Brodnica. Gina prie paminklo Anai Vazai / Asmeninio albumo nuotrauka

Patinka miestai

Vilnius – gimtasis G. Viliūnės miestas. Pašnekovė prisipažino esanti visiška miestietė. Net ir keliaujant ją labiau domina miestai, o ne gamta. „Mano vaikystė prabėgo senajame Žvėryne, Moniuškos gatvėje. Ten buvo daugiabutis – su draugiškais gyventojais, dideliu, saugiu kiemu“, – prisiminė Gina.

Lankė 23-iąją vidurinę mokyklą, Ginos žodžiais tariant, visai netoli namų – vos už tilto (dabar – Simono Daukanto gimnazija). Įdomiausia, kad į savo mokyklą rašytoja grįžta gan dažnai. Viskas apsisuko ratu – šiandien čia mokosi jos jaunesnioji dukra Vėja, jau abiturientė. Visai neseniai tuos pačius slenksčius mynė ir vyresnėlė Girstautė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė. „Smagu užeiti į savo mokyklą. Nors dabar gimnazija, bet patalpos tos pačios, ta pati laisvės dvasia“, – sakė rašytoja.

Baigusi mokyklą G. Viliūnė toli nuo Žvėryno nenuklydo – pasirinko studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Čia įgijo etikos ir psichologijos specialybę. „Nuo pat vaikystės svajojau studijuoti psichologiją, tačiau filosofiniai dalykai irgi traukė. Pasirinkta specialybė eksperimentinė, dviguba, tarsi abi mano aistros kaip viena. Mokydamasi supratau, kad filosofija arčiau širdies, psichologija ėmė nebe taip patikti“, – prisipažino ji. Bet mokytis buvo įdomu.

Praėjusį pavasarį Gina Viliūnė (kairėje) su drauge rašytoja Jolita Herlyn Graikijoje pristatinėjo knygas ir pramogavo / Asmeninio albumo nuotrauka

Svarstė rinktis istorijos studijas, tačiau nusprendė, kad į istoriją gali gilintis savarankiškai. Liko istorijos savamokslė. Kai surinko daugiau žinių apie istorinį Vilnių – kilo mintis, kad būtų smagu kur nors jas panaudoti. „Kaupi, kaupi, atrandi įdomių dalykų. Nuėjau į gidų kursus – juk žiniomis reikia pasidalyti, – juokėsi Gina – Padirbėjusi gide, supratau, kad šiame darbe man labiausiai patinka rinkti medžiagą. Įdomiausia ta pradinė dalis.“

Dirbdama gide iš leidyklos „Alma littera“ gavo pasiūlymą parašyti apie Vilnių. „Aišku, ėmiausi entuziastingai. Knygą „Vilniaus šventovės“ su bendraautoriumi, fotografu Raimondu Urbakavičiumi kūrėme ilgai. Idėja aprašyti visas Vilniaus šventoves, ne tik bažnyčias, bet ir kitų tikėjimų maldos namus, pateisino lūkesčius. Rašydama įsitikinau, kad tokie svarbūs pastatai, kaip bažnyčios ar cerkvės, turi savo gyvenimą, o jame vyksta lemtingi posūkiai – vieni sugriauti, kitų keičiama paskirtis. Skirtingi likimai, kaip žmonių“, – palygino autorė.

Gyvenimas iš pažiūros – nesibaigianti pasirinkimo sprendimų virtinė, betgi viskas tarsi nulemta iš anksto, vienas iš kito išsirutulioja. „Niekada nemaniau, kad būsiu rašytoja. Rašinėt rašinėjau, kaip ir daugelis mūsų būdami moksleiviais“, – stebėjosi G. Viliūnė.

2017-ųjų knygų mugėje / Asmeninio albumo nuotrauka

Įgijo pasitikėjimo

Laukdama, kol leidykla išleis „Vilniaus šventoves“, mat leidybos procesas truko ilgai, nes užklupo krizė, Gina nenuleido rankų. Radusi įdomių faktų nusprendė, kad jais pasiremiant išeitų neblogas romanas. Ėmėsi rašyti, būsimos knygos puslapiai gulė į stalčių.

Tačiau kartkartėmis juos iš stalčiaus ištraukdavo – iš naujo perrašydavo, vis ką nors pakeisdavo. Regis, stabdė lietuviškas kuklumas. Kol išgirdo padrąsinimą iš sutuoktinio. „Siųsk į leidyklą, – sakė Irmantas. – Nepriims – tai nepriims, ką čia prarasi.“ Tada apsisprendė, išsiuntė savo pirmąjį asmeninį rankraštį leidyklai „Tyto alba“. Taip dienos šviesą išvydo pirmasis G. Viliūnės romanas „Karūna be karaliaus“.

Nors pagal išsilavinimą nėra filologė, tačiau gebėjimas kurti, konstruoti tekstą, G. Viliūnės manymu, atėjo iš to, kad visada mėgo skaityti.

Kai išėjo pirmoji knygos, su antrąja viskas tapo daug lengviau – autorė įgavo pasitikėjimo. „Knygų rašymas – kaip narkotikai, esi „ant adatos“. Kai pradedi, vis norisi ką nors naujo parašyti, vis kitaip“, – tikino ji.

Tiesa, jaunai rašytojai teko patirti ir leidyklos spaudimą – vienas kūrinys turi vyti kitą, neva kitaip skaitytojai pamirš autorių. „Dar ir dar... Kol esi pradedantis rašytojas, klausai paliepimų, sakai: pasistengsiu, greitai parašysiu. Kiek vėliau pradedi galvoti, kad ne – geriau lėčiau, bet geriau“, – aiškino Gina ir juokdamasi pridūrė pasiekusi tokią ribą, kai gali pasakyti – prašau manęs neskubinti, gal nepamirš.

Pirmosios knygos išleistos vos ne pamečiui. Tačiau, pasak literatės, tai ne vien leidyklos raginimų pasekmė, bet ir iššūkio metimas sau: ar per tokį neilgą laiką gali parašyti istorinę knygą. Daugiausia laiko, anot jos, užima tikrinti faktus, rinkti medžiagą. „Negali sau leisti kvailų klaidų. Be to, tai ne vienintelė mano veikla, yra kitas darbas – straipsnių rašymas“, – atsiduso ji.

Brandina naujus sumanymus

Dabar G. Viliūnė gyvena poilsio režimu, knygos nerašo – galvoje brandina naujus istorinių vingių kupinus siužetus. „Esu sumaniusi tris skirtingo istorinio laikotarpio knygas, nežinau, kurios imtis pirmiausia“, – nuoširdžiai prisipažino prozininkė. Čia pat pridūrė, kad greičiausiai rašysianti visas tris.

Su siužetais, pasak pašnekovės, paprasčiau, čia remiesi istoriniais faktais, nelabai kur nuklysi. „Imi konkretų laikotarpį, įtrauki istorinius įvykius. Susikuri veikėjus, tokius, kokių gal nebuvo. Tam, kad galėtum varijuoti, kurti. Ieškai, kas tave paleistų nuo griežtos istorijos grandinės. Bet yra veikėjų, kurie iš tiesų egzistavo. Jų negali ignoruoti“, – apie kūrybos procesą kalbėjo rašytoja.

Paskutinę 2017 metų dieną Gruzijos kalnuose su vyru Irmantu ir dukra Vėja / Asmeninio albumo nuotrauka

Naujausioje knygoje „Anos lobis“ istorinė dalis pasakoja apie Zigmanto Vazos valdymo laikotarpį. Tačiau labiau susitelkiama į moterišką liniją – seserys, žmonos, mamos. Karališkosios giminės moterys.

Paties Z. Vazos valdymo laikas, pasak rašytojos, įdomus, tinkamas trileriui. „Ten pilna fantastiškiausių įvykių – apsimelavęs Dimitrijus, kelionė su juo į Maskvą, maištai prieš karalių, realūs įvykiai, iš kurių galima sudėlioti įdomų siužetą“, – intrigavo ji.

Visgi, G. Viliūnės teigimu, tikėti, kad istoriniame romane paminėti faktai yra šimtaprocentinė tiesa, būtų kiek naivoka. „Tai nebebūtų romanas, o vadovėlis. Kita vertus, ir vadovėlyje nerasi visiškos tiesos, istorija – slidus dalykas. Ne viskas yra dokumentuota, ne visa informacija teisinga. Reikia išmokti atskirti“, – aiškino ji.

Istoriniai romanai – menine išmone grindžiami kūriniai. Tačiau rašytoja tikino, kad aprašydama žinomus faktus ar įvykius niekada neleidžia sau jų iškraipyti. Jei nėra tiksliai žinoma arba yra keletas versijų, ji pasirenkanti labiau tinkamą siužetui tėkmę. „Kai nėra išlikę jokių duomenų – sukuriu. Žinoma, ne tuščioje vietoje, nagrinėju, kas vyko aplinkui, kokie santykiai, situacijos vyravo. Remdamasi kontekstu bandau užpildyti baltas dėmes. Nesakau, kad nuspėju, kaip buvo, nepretenduoju į tai, bet kuo senesnė istorija – tuo daugiau tenka sukurti“, – konstatavo ji.

Paklausta, kokiame amžiuje norėtų pabūti, autorė neslėpė – visuose. Ypač smalsu būtų pasidairyti XVI, vadinamajame auksiniame Vilniaus amžiuje, kai čia rezidavo valdovai, vyko puotos ir riterių turnyrai, miesto šventės, o amatininkai klestėjo.