Gidė Lina Dusevičienė metė Vilniaus burtą
Sve­tin­giau­sia 2018-ųjų sos­ti­nės gi­de iš­rink­ta Li­na Du­se­vi­čie­nė me­tė Vil­niaus bur­tą. „Ne­rei­kia vyk­ti to­li, kad nu­steb­tum, – kal­bė­jo ji, tu­rė­da­ma min­ty­je at­vi­ru­kų ver­tas mies­to vie­tas. – Čia ši­tiek ga­li­my­bių pa­sig­ro­žė­ti – tai iš­skir­ti­nis Vil­niaus bruo­žas.“ Vis dėl­to spon­ta­niš­kai iš­si­dės­čiu­sios se­na­mies­čio gat­ve­lės, pa­sta­tai, ne­ti­kė­tai iš­ky­lan­tys bokš­tai, baž­ny­čios, var­pi­nės, švie­sos ir še­šė­liai, anot gi­dės, at­gy­ja tik žmo­nių dė­ka.

„Visų vietovių leitmotyvas – žmonės. Ne veltui sakoma, kad atvykęs pamatyti miesto susipažįsti su juo per architektūrą, o išvažiuoji įkvėptas sutiktų žmonių“, – įsitikinusi L. Dusevičienė.

Pirmos kartos vilnietė pasidalijo savo tėvų istorija: jos mama į Lietuvą atvyko studijuoti iš Kazachstano, mat yra kilusi iš tremtinių šeimos. Noras grįžti buvo didžiulis, tačiau sovietų valdžia neleido to padaryti, tad pirmi namo parvažiavo tremtinių vaikai. Linos mama čia sutiko ir būsimą sutuoktinį. „Tapo sovietine jaunų vilniečių šeima, gavo bendrabutį“, – šypsodamasi pasakojo duktė.

L. Dusevičienė 1989-aisiais baigė dar sovietinę vidurinę, o įstojo jau į nepriklausomos Lietuvos universitetą. Vilniaus universitete studijavo anglų filologiją. „Į anglų kalbos studijas tėtis vedė už rankos, nes mano mintys klaidžiojo kitur (norėjo būti pedagoge – aut.). Jis numatė, kad ši specialybė man garantuos saugų ir įdomų gyvenimą. Tuomet reagavau vienaip, bet dabar suprantu, jog tai buvo teisingas sprendimas“, – pripažino Lina.

„Gidas yra ne vien kalbėtojas, bet didžiąja dalimi – ir klausytojas.“

Anglų kalbos studijos leido L. Dusevičienei anksti pradėti dirbti – nuo pat pirmo kurso. Iškart, kai buvo atkurta nepriklausomybė, tarptautinės organizacijos ėmė steigti pačias įvairiausias pagalbos iniciatyvas. „Mus, jaunus žmones, mokančius anglų kalbą, tiesiog graibstė. Nuo pat pradžių teko patirti daug įdomių dalykų, dalyvauti pirmosiose įvairių krypčių konferencijose ir t. t. Nuo tada įsisuko aktyvus gyvenimas. Posovietinėje Lietuvoje užsieniečiams mūsų pagalba buvo itin vertinga“, – prisiminė karjeros pradžią pašnekovė.

Dauguma bendrakursių įsidarbino pagalbą teikiančiose amerikiečių organizacijose, o Lina įsiliejo į „The Baltic American Enterprise Fund“ (BalAEF) korporacijos veiklą. Ten išdirbo beveik penkiolika metų. „Tas fondas buvo ryšys su Amerika, tikslingas įrankis verstis iš planinės, sovietinės ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką“, – pabrėžė ji.

Gido profesija – kaip pomėgis

Dabartinę savo veiklą tarptautiniame profesionalų tinkle „Global Lithuanian Leaders“ L. Dusevičienė vadina dėsningu perėjimu. Moteris dirba su užsienio lietuviais, kuruoja daugybę programų, kurios yra skirtos būtent tam, kad jie galėtų pagal savo profesines išgales įsitraukti į Lietuvos gyvenimą. „Svetur išvykusiems lietuviams įdomu palaikyti tautos tradicijas, papročius, švęsti šventes, ragauti tradicinių valgių. Jie taip pat noriai dalijasi sukauptomis žiniomis. Verslininkai pataria verslui, akademikai stiprina tarptautiškumą, prisideda prie jo plėtros ir pan. Tai pamatę nuolat ieškome būdų, kaip galėtume juos įtraukti“, – aiškino „Global Lithuanian Leaders“ projektų vadovė.

L. Dusevičienė turi misiją: išlaikyti ryšį su išvažiavusiais lietuviais per jų profesinę patirtį. Kaip šalia viso to atsirado noras tapti gide? „Kaip pomėgis, tiesiog nuėjau į gidų kursus. Buvo įdomu. Beje, dar sovietmečiu mano mama dirbo gide „Inturiste“. Gal genai lėmė tą aktyvumą, norą bendrauti?“ – svarstė ji.

Lina, prisiklausiusi įdomių dalykų, pradėjo domėtis Lietuvos, Vilniaus miesto istorija. Tuo metu gidų kursus organizavo Vilniaus turizmo informacijos centras. Ten moteris įgavo tikėjimo, kad gido profesija suteikia galimybę atstovauti Lietuvai, būti jos veidu, pasinaudoti visais įmanomais burtais atskleidžiant krašto išskirtinumą.

Ruošdamasis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Turizmo departamentas parengė šiai progai skirtą maršrutą po šimtą objektų, pasakojančių Lietuvos valstybingumo ir jos kūrėjų istorijas. Interaktyvaus žemėlapio programėlę kartu su L. Dusevičiene kūrė istorikai Luka Lesauskaitė ir Simonas Teškevičius.

Pašnekovės manymu, galbūt dėl šio projekto ji ir buvo įvertinta kaip svetingiausia Vilniaus gidė. „Šimtmetis nesibaigia sulig šiais metais – kuo daugiau žinosi apie savo kraštą, jo istoriją, tuo geriau. Lietuvą dalijome į regionus, kad su istorinėmis asmenybėmis susijusių vietų ir objektų būtų pabarstyta visur po lygiai. Pernai sukurtas įrankis gyvas iki šiol“, – pasidžiaugė projekto rengėja.

Visa šeima išsiruošia pasivaikščioti gana retai - galėtų dažniau.

Sėkmės debesis

Be abejo, neliko nepastebėtas ir L. Dusevičienės susitikimas su amerikiečių leidinio „Forbes“ žurnalistu Jimu Dobsonu. „Kartu su J. Dobsonu vaikščiojome po miestą, tačiau sunkiai sekėsi jį kuo nors nustebinti, – daug keliavęs, daug matęs, o gal tiesiog nebuvo linkęs nustebti“, – prisiminė Lina.

Laukiamas lūžis įvyko, kai jie, priėję Stiklių gatvę, išvydo būrelį susirinkusių žmonių. Kaip tik į Lietuvą (jau trečią kartą) buvo atvykęs Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. „Sėkmės debesis! Sužinojęs, kodėl būriuojamasi, žurnalistas nustebęs sušuko: „Tikrai šis Dalai Lama?!“ Ir tada J. Dobsonas suprato – Vilnius yra centras, kuriame renkasi nepaprastos asmenybės, o tu tiesiog gali prie jų prieiti ir paspausti dešinę. Tai mažos šalies, šiuo atveju ir Lietuvos, pranašumas“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovė.

Ji pridūrė, kad mūsų valstybėje įgyvendinama įvairių projektų, apie kuriuos, deja, kartais tiesiog nežinoma. Pasak L. Dusevičienės, atsirado poreikis pristatyti Lietuvą ir kaip filmavimo aikštelę. Pagrindinės BBC serialo „Karas ir taika“ scenos sukurtos Lietuvoje, tad nenuostabu, kodėl padidėjo susidomėjimas mūsų šalimi. Gidė šias vietas įtraukė į ekskursijų maršrutą.

L. Dusevičienė neslėpė, kad iš visų jos projektų patys svarbiausi – vaikai. Turi tris atžalas – dvi dukteris (vienai 22-eji, kitai – 20) ir sūnų, kuriam netrukus bus šešiolika. Mama truputį apgailestaudama prisipažino, jog visa šeima gana retai išsiruošia pasivaikščioti – galėtų dažniau.

Vienas įsimintiniausių pasivaikščiojimų – literatūrinis. Dukrai skaitant Jurgio Kunčino knygą „Tūla“ Lina įkalbėjo ją eiti drauge į Užupį (ne kartą buvo lydėjusi savo atžalų klases, bet šį kartą į žygį norėjo leistis tik su dukra). „Nuo to laiko „Tūla“ jai – pati stebuklingiausia knyga, palikusi stiprų įspūdį. Galėjo vizualizuoti tai, kas perskaityta, – gidės pranašumas“, – šypsodamasi patikino pašnekovė.

Moteris vylėsi, kad kuri nors iš dukterų taip pat imsis tokios veiklos kaip ji. Tačiau bent šiandien matyti visai kitokios perspektyvos. Abi dukros linksta į mokslo sritį. Adelė studijuoja Škotijoje – psichologiją ir neurologiją. Kita duktė kibo į politikos mokslus. „Norėtųsi, kad vaikai pratęstų gidų profesijos liniją, bet kol kas jokių kalbų negirdėti. Kita vertus, ir aš vėlai pradėjau. Gal sulaukus keturiasdešimtmečio kam nors ateis noras būti gidu?“ – svarstė L. Dusevičienė. Lina pridūrė, kad jos mama iki šiol dirba gide, yra MO muziejaus meno ekskursijų savanorė, taip pat savanoriauja projekte „Niekieno vaikai“.

Lina Dusevičienė turi tris atžalas – dvi dukteris (vienai 22-eji, kitai – 20) ir sūnų, kuriam netrukus bus šešiolika.Asmeninio archyvo nuotrauka

Geros pradžios vieta

Paklausta, ką pavyko nauja per šiuos metus atrasti, L. Dusevičienė patikino suvokusi, jog gidas yra ne vien kalbėtojas, bet didžiąja dalimi – ir klausytojas. „Turi išgirsti, kas žmonėms įdomu, o tai ne vien formalus programos išdėstymas, reikia kreipti vaikščiojimą ten, kur jauti, kad sudominsi. Kitaip tariant, tenka „užlaužti“ pamilti, – vaizdžių palyginimų negailėjo svetingiausia sostinės gidė. – Kad Vilniaus žemėlapis virstų tokia dėlione, kurios detalės sudarytų bendrą gražią visumą.“

Vaikštinėdama su turistais po miestą L. Dusevičienė būtinai aplanko Vilniaus katedrą. „Be jos – niekaip, kur buvęs, kur nebuvęs čia ateisi, nes tai – geros pradžios vieta. Kas Katedros aikštėje prasideda, viskas kuo puikiausiai toliau plėtojasi, rutuliojasi ir pildosi“, – tvirtino gidė.

Gitenio Umbraso „Stebuklo“ plytelė įtaisyta Katedros aikštėje, pagoniškos Perkūno šventyklos vietoje. Ji, kaip manoma, gyvavo iki pat 1387-ųjų. „Ten labiausiai koncentruota energija, ten degė Amžinoji ugnis, šioje vietoje susibūrę gyveno vilniečiai. Gera pradžia pakėlė Vilnių iki tokio, koks jis dabar yra“, – senaisiais mitais rėmėsi Lina.

Visai netoliese, minint Talino, Rygos ir Vilniaus bendradarbiavimo 20-metį, Katedros aikštėje šių miestų merai įmontavo menininko G. Umbraso sukurtą atminimo plytelę su simbolinio Baltijos kelio dalyvio pėdsakais. „Nuo ko prasidėjo auganti Lietuva? Baltijos kelias – tai pradžia, kai patikėjome laisve. Dar viena gera pradžia, augimo kodas, – kalbėjo L. Dusevičienė, siekianti pristatyti suasmenintą požiūrį į Vilnių. – Kuo įvairesnės patirties žmonės įgis šiame mieste, tuo prisiminimas apie jį bus ryškesnis.“

Jos manymu, ne mažiau svarbi yra kulinarinė patirtis. Gidė prisipažino leidžianti Vilniaus ir paragauti, tada jis tampantis jaukus, jaukus...

.