Generolas Pranas Tamašauskas – imbariškis, stovėjęs prie Nepriklausomybės lopšio
Sa­lan­tų par­api­jos ka­pi­nė­se, ša­lia me­di­nės var­pi­nės, su­sto­ja­me prie ka­dai­se ar­chi­tek­tū­ra iš ki­tų iš­sis­ky­ru­sio pa­mink­lo. Il­gą lai­ką ap­leis­to ka­po pa­mink­lą puo­šė ant jo sto­vė­ju­si me­ta­li­nė mels­tis su­klu­pu­sio an­ge­lo skulp­tū­ra. De­ja, šio an­ge­lo šian­dien ne­bė­ra. Jį prieš ke­le­tą me­tų nu­plė­šė me­ta­lų rin­kė­jai. Iki šiol vi­suo­me­nei ne­bu­vo ži­no­ma, kad čia am­ži­no poil­sio at­gu­lė aukš­čiau­sią­jį Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko – di­vi­zi­jos ge­ne­ro­lo – laips­nį pel­niu­sio Pra­no Ta­ma­šaus­ko pa­tys ar­ti­miau­si šei­mos na­riai.

Pra­nas Ta­ma­šaus­kas – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jas sa­va­no­ris, ka­ri­nin­kas, pul­ki­nin­kas, ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas, di­vi­zi­jos ge­ne­ro­las.

P. Ta­ma­šaus­kas gi­mė Sa­lan­tų par­api­jos Im­ba­rės kai­me, pa­si­tu­rin­čių ūki­nin­kų šei­mo­je. Kar­tais au­to­riai, ra­šę apie P. Ta­ma­šaus­ką, mi­ni skir­tin­gas jo gi­mi­mo da­tas. Tar­pu­ka­rio spau­do­je bu­vo nu­ro­do­ma, kad P. Ta­ma­šaus­kas gi­mė 1888 m. Da­bar­ti­nė­je li­te­ra­tū­ro­je nu­ro­do­mos 1878 m. ir 1880 m. da­tos. De­ja, šios gi­mi­mo da­tos klai­din­gos, bet apie tai – šiek tiek vė­liau.

Apie bū­si­mo­jo ge­ne­ro­lo vai­kys­tę ži­nių ne­iš­li­ko. Ži­no­ma, kad P. Ta­ma­šaus­kas lie­tu­viš­kai skai­ty­ti ir ra­šy­ti iš­mo­ko na­mie iš sa­vo tė­vų, o vo­kiš­kai – Skaist­kal­nės (anks­čiau va­di­no­si Šen­ber­gas – aut. past.) vo­kie­čių pri­va­čio­je pro­gim­na­zi­jo­je. Dėl ne­aiš­kių prie­žas­čių, bai­gęs pro­gim­na­zi­ją tu­rė­jo nu­trauk­ti moks­lą ir grįž­ti na­mo. Pra­nas pa­si­lik­ti na­mie ir ūki­nin­kau­ti ne­no­rė­jo, to­dėl pra­dė­jo pri­va­čiai ruo­štis gim­na­zi­jos sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams.

1897 m. P. Ta­ma­šaus­kas iš­vy­ko į Sankt Pe­ter­bur­gą ir ten sėk­min­gai iš­lai­kęs eg­za­mi­nus įsto­jo į IX gim­na­zi­jos 6 kla­sę. Tar­pu­ka­rio spau­do­je bu­vo ra­šy­ta, kad stu­den­to An­ta­no Sme­to­nos su­teik­tos pa­gal­bos dė­ka, P. Ta­ma­šaus­kas bu­vo pri­im­tas į gim­na­zi­ją.

Generolo P. Tamašausko žmona Aleksandra, 1935 m.

Įdo­mu tai, kad Sankt Pe­ter­bur­ge ku­rį lai­ką P. Ta­ma­šaus­kas gy­ve­no vie­na­me kam­ba­ry­je su bū­si­muo­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tu A. Sme­to­na (1874–1944) ir bū­si­muo­ju gy­dy­to­ju, Šven­čio­nių gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi Alek­sand­ru Ry­mu (1876–1945).

Bai­gęs gim­na­zi­ją, P. Ta­ma­šaus­kas 1899 m. įsto­jo į Vil­niaus pės­ti­nin­kų jun­ke­rių mo­kyk­lą. Ją bai­gęs ga­vo pa­sky­ri­mą į 115-ąjį pės­ti­nin­kų Viaz­mos pul­ką Ry­go­je. Pir­mą­jį – pod­po­ru­či­ko – laips­nį ga­vo 1903 m. va­sa­rio 20 d., o iki 1909 m. jam bu­vo su­teik­tas po­ru­či­ko laips­nis.

Gy­ven­da­mas Ry­go­je jis ak­ty­viai da­ly­va­vo čia gy­ve­nu­sių lie­tu­vių kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, bu­vo nuo­la­ti­nis Ry­gos lie­tu­vių švie­ti­mo drau­gi­jos „Žvaigž­dė“ ir mu­zi­kan­tų bei dai­ni­nin­kų „Kank­lės“ drau­gi­jos na­rys, ak­ty­vus vei­kė­jas.

Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, 1914 m. 115-asis pės­ti­nin­kų Viaz­mos pul­kas, ku­ria­me tar­na­vo P. Ta­ma­šaus­kas, bu­vo įtrauk­tas į ka­ri­nius veiks­mus Ry­tų Prū­si­jo­je. Tuo me­tu P. Ta­ma­šaus­kas jau tu­rė­jo štabs­ka­pi­to­no laips­nį ir va­do­va­vo pul­ko 6-ai kuo­pai. Jam te­ko kau­tis ne vie­na­me mū­šy­je. 1914 m. rugp­jū­čio 27 d. P. Ta­ma­šaus­kas kau­ty­nė­se bu­vo su­nkiai su­žeis­tas, bet pa­svei­kęs su­grį­žo į pul­ką ir to­liau ko­vo­jo.

Už ka­ri­nius nuo­pel­nus Ru­si­jos im­pe­ri­jos ka­riuo­me­nė­je lie­tu­vio krū­ti­nę pa­puo­šė Šv. Onos 3-ojo laips­nio su kar­dais ir kas­pi­nu or­di­nas (1914 m.). Gin­tau­tas Su­rgai­lis nu­ro­do, kad P. Ta­ma­šaus­kas bu­vo ap­do­va­no­tas Šv. Sta­nis­lo­vo 2-ojo laips­nio su kar­dais ir 3-io­jo laips­nio bei Šv. Vla­di­mi­ro 4-ojo laips­nio su kar­dais or­di­nais.

1915 m. va­sa­rio mė­ne­sį P. Ta­ma­šaus­kas pa­te­ko į vo­kie­čių ne­lais­vę, ku­rio­je pra­lei­do dau­giau ne­gu 3 me­tus ir į Lie­tu­vą grį­žo tik 1918 m. pa­bai­go­je.

Su­grį­žęs į Lie­tu­vą P. Ta­ma­šaus­kas 1918 m. gruo­džio 5 d. įsto­jo sa­va­no­riu į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Tar­ny­bą pra­dė­jo 1-ame pės­ti­nin­ku pul­ke, ku­rio va­das bu­vo Jo­nas Gal­vy­dis-Bi­kaus­kas (1864–1943). 1919 m. sau­sio 2 d. 1-ame pės­ti­nin­ku pul­ke bu­vo su­for­muo­tas 2-asis ba­ta­lio­nas, o jo va­du pa­skir­tas ka­ri­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas.

1919 m. sau­sio pra­džio­je 1-ame pės­ti­nin­ku pul­ke ki­lo vi­daus ne­su­ta­ri­mas tarp pul­ko va­do J. Gal­vy­džio-Bi­kaus­ko ir ka­ri­nin­kų. Kai ku­rie pul­ko ka­ri­nin­kai at­vi­rai pra­dė­jo reikš­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mą pul­ko va­du, prieš jį su­ki­lo. J. Gal­vy­dis-By­kaus­kas bu­vo nu­ša­lin­tas nuo pul­ko va­do par­ei­gų, o pul­kui sa­va­va­liš­kai va­do­vau­ti ėmė 1-ojo ba­ta­lio­no va­das ka­ri­nin­kas Ka­zi­mie­ras La­di­ga (1893–1941). Bu­vo su­šauk­tas ka­ri­nin­kų su­si­rin­ki­mas, ku­ris krei­pė­si į Ap­sau­gos šta­bą, kad bū­tų skir­tas nau­jas va­das. Ap­sau­gos šta­bas ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja su­ti­ko at­leis­ti J. Gal­vy­dį-By­kaus­ką dėl ne­reikš­min­gų jo dar­bo trū­ku­mų, o ka­ri­nin­kui K. La­di­gai ofi­cia­liai pa­ves­ta lai­ki­nai ei­ti pul­ko va­do par­ei­gas.

Generolo vienturčio sūnaus vestuvės (sėdi pirmas iš kairės): kun. Vilhelmas Balandis, generolas Pranas Tamašauskas, Valerija Rozmanienė, Birutė Rozmanaitė-Tamašauskienė, Algirdas Petras Tamašauskas, Vladas Rozmanas (sėdi pirmas iš dešinės), 1939 m.

Ne vi­si pul­ko ka­ri­nin­kai pri­ta­rė pul­ko va­do J. Gal­vy­džio-Bi­kaus­ko nu­ša­li­ni­mui. Va­dą ban­dė par­em­ti ir pa­lai­kė ka­ri­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas. Jis iš­vy­ko į Kau­ną ir ka­riuo­me­nės va­do­vy­bei pa­mė­gi­no api­bū­din­ti pul­ke su­si­da­riu­sią pa­dė­tį. De­ja, P. Ta­ma­šaus­kui ši iš­vy­ka bran­giai kai­na­vo. Už tai, kad sa­va­va­liš­kai iš­vy­ko į Kau­ną, P. Ta­ma­šaus­kas bu­vo pa­skelb­tas de­zer­ty­ru. Įsa­ky­me pul­kui ra­šo­ma: „Ka­ri­nin­ką Pra­ną Ta­ma­šaus­ką, sa­va­va­liai pa­me­tu­sį tar­ny­bą, lai­ky­ti pa­bė­gu­siu iš pul­ko tar­ny­bos nuo 11 sau­sio š. m., iš­brauk­ti iš pul­ko ka­ri­nin­kų są­ra­šų ir įtrauk­ti į są­ra­šą pa­bė­gu­sių.“ O su­grį­žu­siam į pul­ką bu­vo skir­tos trys par­os areš­to.

1919 m. ko­vo 15 d. P. Ta­ma­šaus­kas bu­vo pri­skir­tas prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos Šta­bo kaip mo­kan­tis už­sie­nio kal­bas, bu­vo pir­mo­sios JAV mi­si­jos, at­vy­ku­sios į Lie­tu­vą ver­tė­ju. Nuo lie­pos 1 d. iš­kel­tas iš 1-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko į Ge­ne­ra­li­nį šta­bą, o spa­lio 8 d. jam su­teik­tas pul­ki­nin­ko laips­nis.

Vals­ty­bi­niai nuo­pel­nai P. Ta­ma­šaus­kui lė­mė gar­bin­gą įver­ti­ni­mą prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je.

1920 m. ko­vo 1 d. P. Ta­ma­šaus­kas pa­skir­tas ar­mi­jos ins­pek­to­riaus pa­dė­jė­ju, nuo rugp­jū­čio 15 d. – ar­mi­jos ins­pek­to­riaus pa­dė­jė­ju ūkio sri­ty­je. 1920 m. spa­lio 15 d. P. Ta­ma­šaus­kas ski­ria­mas 2-os rū­šies ypa­tin­gų rei­ka­lų ka­ri­nin­ku prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tro ir nuo spa­lio 1 d. pri­ski­ria­mas prie ar­mi­jos ins­pek­to­riaus. 1921 m. rugp­jū­čio 1 d. pa­skir­tas 1-os rū­šies ypa­tin­gų rei­ka­lų ka­ri­nin­ku prie ka­riuo­me­nės va­do, o nuo rug­sė­jo 1 d. pul­ki­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas pa­skir­tas 4-ojo pės­ti­nin­kų Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go pul­ko va­du.

1923 m. pul­ki­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas ku­rį lai­ką (nuo bir­že­lio 10 d. iki spa­lio 24 d.) lai­ki­nai ėjo I ka­ro apy­gar­dos vir­ši­nin­ko par­ei­gas, kar­tu ei­da­mas ir pul­ko va­do par­ei­gas.

1926 m. ba­lan­džio-rug­sė­jo mėn. pul­ko va­das P. Ta­ma­šaus­kas daž­nai va­ži­nė­jo į Kau­ną, nes tuo me­tu ėjo pre­zi­den­to Alek­sand­ro Stul­gins­kio ad­ju­tan­to par­ei­gas.

Pa­juos­ty­je dis­lo­kuo­to Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go pul­ko va­do par­ei­gas P. Ta­ma­šaus­kas ėjo 5 me­tus ir 1926 m. spa­lio 2 d. pa­ties pra­šy­mu bu­vo iš­leis­tas į at­sar­gą. Spa­lio 17 d. 4-ame pės­ti­nin­kų Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go pul­ke bu­vo su­reng­tos P. Ta­ma­šaus­ko iš­leis­tu­vės.

At­sar­go­je P. Ta­ma­šaus­kas iš­bu­vo ne­il­gai, nes pri­si­dė­jo prie 1926 m. gruo­džio per­vers­mo Lie­tu­vo­je ir grį­žo tar­nau­ti. 1926 m. gruo­džio 24 d. at­sar­gos pul­ki­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas, jam pa­čiam pra­šant, pri­im­tas į ka­riuo­me­nę ir pa­skir­tas I ka­ro apy­gar­dos vir­ši­nin­ku (nuo 1931 m. I ka­ro apy­gar­da reor­ga­ni­zuo­ta į I pės­ti­nin­kų di­vi­zi­ją).

1928 m. va­sa­rio 16 d. pre­zi­den­tas A. Sme­to­na I ka­ro apy­gar­dos vir­ši­nin­kui pul­ki­nin­kui A. Ta­mo­šaus­kui su­tei­kė ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to laips­nį. Tais pa­čiais me­tais ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas iš­rink­tas Lie­tu­vos ka­ri­nin­kų ra­mo­vės se­niū­nų ta­ry­bos na­riu.

Nuo 1930 m. ge­gu­žės 15 d. iki bir­že­lio 20 d. ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas P. Ta­ma­šaus­kas da­ly­va­vo Aukš­tes­nių­jų ka­riuo­me­nės vir­ši­nin­kų kur­suo­se. 1935 m. rugp­jū­čio 29 d. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas P. Ta­ma­šaus­kui su­tei­kė aukš­čiau­sią­jį Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko – di­vi­zi­jos ge­ne­ro­lo – laips­nį ir jam pra­šant iš­lei­do į at­sar­gą. Kaip Vy­čio Kry­žiaus or­di­no ka­va­lie­riui jam bu­vo su­teik­ta tei­sė dė­vė­ti ka­riš­ką uni­for­mą bū­nant at­sar­go­je.

Vals­ty­bi­niai nuo­pel­nai P. Ta­ma­šaus­kui lė­mė gar­bin­gą įver­ti­ni­mą prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je. Jis bu­vo ap­do­va­no­tas an­tros rū­šies Vy­čio Kry­žiaus 1-ojo laips­nio (1926 m.), Di­džio­jo Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 2-ojo laips­nio or­di­nu (1928 m.), Vy­tau­to Di­džio­jo 2-ojo laips­nio or­di­nu (1930 m.), Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių (1928 m.) ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­liais. Taip pat ug­nia­ge­sių „Ar­ti­mui pa­gal­bon“ 1-ojo laips­nio kry­žiu­mi, Šau­lių Žvaigž­dės, Skau­tų svas­ti­kos or­di­nais. Ge­ne­ro­las bu­vo ap­do­va­no­tas Če­kos­lo­va­ki­jos Bal­to­jo Liū­to Kry­žiaus 3-ojo laips­nio or­di­nu su kar­dais (1928 m.) bei Lat­vi­jos iš­si­va­da­vi­mo ka­ro 10-me­čio me­da­liu.

Iš­ėjęs į at­sar­gą, P. Ta­ma­šaus­kas grį­žo į sa­vo ūkį Pa­juos­tė­je. Bu­vo ga­vęs že­mės kaip ka­rys sa­va­no­ris. Čia par­ašė at­si­mi­ni­mus „Ma­no tar­ny­ba 1 pės­ti­nin­kų pul­ke“, bend­ra­dar­bia­vo lai­kraš­ty­je „Lie­tu­vos ai­das“.

1940 m. So­vie­tų Są­jun­gai oku­pa­vus Lie­tu­vos vals­ty­bę, pra­si­dė­jo rep­re­si­jos, trė­mi­mai. Tra­giš­kas li­ki­mas iš­ti­ko dau­ge­lį prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos ka­ri­nin­kų šei­mų. Ge­ne­ro­las, su­pras­da­mas, kas jo lau­kia, jei pa­si­liks Lie­tu­vo­je, 1944 me­tų va­sa­rą pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Ap­si­gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je, čia dir­bo pas ūki­nin­ką. Vė­liau iš­va­žia­vo gy­ven­ti pas sa­vo se­sers sū­nų į Ka­na­dą, o 1949 m. per­si­kė­lė į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas.

Se­nat­vė­je ge­ne­ro­lą glo­bo­jo Los An­dže­lo Šv. Ka­zi­mie­ro par­api­jos kle­bo­nas Jo­nas Ku­čins­kas (1908–2009), ku­ris tar­pu­ka­ry­je bu­vo 6-ojo pės­ti­nin­kų Pi­lė­nų Ku­ni­gaikš­čio Mar­gio pul­ko 2-ojo ba­ta­lio­no ka­pe­lio­nas. Mi­rė P. Ta­ma­šaus­kas 1951 m. lap­kri­čio 27 d. Los An­dže­le, bu­vo pa­lai­do­tas lie­tu­vių Kal­va­ri­jų ka­pi­nė­se.

Melstis suklupusio angelo skulptūra stovėjusi ant generolo tėvų paminklo. Nuotrauka Iš P. Vaniuchino archyvo.

1999 m. kun. J. Ku­čins­ko ini­cia­ty­va bu­vo iš­kas­ti ge­ne­ro­lo pa­lai­kai, o ur­ną su pa­lai­kais į Lie­tu­vą ge­gu­žės 21 d. at­ve­žė ge­ne­ro­lo Jo­no Čer­niaus (1898–1977) sū­nus Vy­tau­tas. 1999 m. ge­gu­žės 28 d. ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko pa­lai­kai bu­vo per­lai­do­ti Pe­tra­šiū­nų ka­pi­ni­nė­se.

Tiems, ku­rie su­si­pa­ži­nę su ša­lies tar­pu­ka­rio is­to­ri­ja, ži­no­ma Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ge­ne­ro­lo Pra­no Ta­ma­šaus­ko pa­var­dė. Ta­čiau be­veik nie­ko ne­bu­vo ži­no­ma apie ge­ne­ro­lo šei­mą: tė­vus, bro­lį ir se­se­ris bei jo žmo­ną, sū­nų. Bu­vo ži­no­ma tik tiek, kad ge­ne­ro­lo žmo­na Alek­sand­ra Ta­ma­šaus­kie­nė 1926 m. bir­že­lio 12 d. įkū­rė Ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės Ka­ri­nin­kų Šei­mų Mo­te­rų Drau­gi­jos Pa­ne­vė­žio sky­rių, ku­riam il­gus me­tus va­do­va­vo. O ge­ne­ro­lo sū­nus Al­gir­das Pe­tras pa­se­kė tė­vo pė­do­mis ir ta­po Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­ku. Apie tai bu­vo skelb­ta tar­pu­ka­rio spau­do­je trum­po­se in­for­ma­ci­nio po­bū­džio ži­nu­tė­se.

Ta­čiau da­bar vėl su­sto­ja­me Sa­lan­tų par­api­jos ka­pi­nė­se prie pa­mink­lo, ku­rį ka­dai­se puo­šė ant pa­mink­lo sto­vė­ju­si me­ta­li­nė mels­tis su­klu­pu­sio an­ge­lo skulp­tū­ra.

Pa­mink­lo pa­grin­di­nia­me fa­sa­de iš­kal­tas įgi­lin­tu šrif­tu įra­šas: „Š. † a. / Ma­no my­li­miems tė­vams / Juo­za­pui † 1894 m. ir Onai † 1900 m. / To­ma­ševs­kiams / teip­gi / auk­lė­to­ja – se­nu­tei / Bar­bo­rai Dei­nor † 1885 m. / au­ko­ja dė­kin­gas sū­nus / ir ai­nys Ku­ni­gas Pe­tras.“ Pa­mink­las bu­vo pa­ga­min­tas Lat­vi­jo­je. Apie tai liu­di­ja dirb­tu­vių pa­ga­mi­nu­sių ant­ka­pi­nį pa­mink­lą įra­šas pa­mink­lo apa­ti­nė­je da­ly­je de­ši­nė­je pu­sė­je: „C. TEITZ RI­GA“.

Generolo tėvų ir žmonos kapas Salantų parapijos kapinėse. P. Vaniuchino nuotr., 2017.

Užk­liu­vo pa­var­dė To­ma­ševs­kiai. Gal čia pa­lai­do­ti ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko tė­vai? Į šį klau­si­mą pa­dė­jo at­sa­ky­ti XIX-XX a. Sa­lan­tų par­api­jos gi­mi­mo ir mir­ties me­tri­kų bei Sa­lan­tų par­api­jos gy­ven­to­jų są­ra­šų kny­gos, ku­rios sau­go­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos bei Sa­lan­tų baž­ny­čios ar­chy­vuo­se.

Per­žiū­rė­jus Sa­lan­tų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios 1872–1880 m. krikš­to me­tri­kų kny­gas, vi­sų pir­miau­sia bu­vo su­ras­tas P. Ta­ma­šaus­ko gi­mi­mo įra­šas. 1877 m. ba­lan­džio 13 d. ei­lės Nr. 79 įra­šy­ta (įra­šas ru­sų kal­ba): „Tūks­tan­tis aš­tuo­ni šim­tai sep­ty­nias­de­šimt sep­tin­tais me­tais, ba­lan­džio try­lik­tą die­ną, Sa­lan­tų Ro­mos Ka­ta­li­kų par­api­nė­je baž­ny­čio­je, vie­ti­nis ku­ni­gas Sro­go pa­krikš­ti­jo kū­di­kį Pra­no var­du vi­so­mis sa­kra­men­to apei­go­mis. Gin­ta­liš­kės vals­čiaus vals­tie­čio Juo­za­po ir Onos, gi­mu­sios Ei­ni­ky­tės To­ma­ševs­kių, tei­sė­tų su­tuok­ti­nių, sū­nus gi­mė tų pa­čių me­tų, mė­ne­sį ir die­ną, Im­ba­rės kai­me, Sa­lan­tų par­api­jo­je. Krikš­ta­tė­viais bu­vo Teo­do­ras Drei­nius ir Ko­try­na, Jur­gio Sruo­gio žmo­na“.

Va­di­na­si, Pra­no Ta­ma­šaus­ko ti­kro­ji gi­mi­mo da­ta yra 1877 m. ba­lan­džio 13 d. pa­gal tuo­met Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ga­lio­ju­sį Ju­li­jaus ka­len­do­rių. Pers­kai­čia­vus į nau­ją­jį – Gri­ga­liaus ka­len­do­rių – bū­tų ba­lan­džio 26 d.

Sa­lan­tų krikš­to me­tri­kų įra­šuo­se mi­ni­mi dar sep­ty­ni Juo­za­po To­ma­ševs­kio ir Onos Ei­ni­ky­tės vai­kai: sū­nus Pe­tras Juo­za­pas (g. 1865 m.), duk­te­ry Ona (g. 1867 m.), Mag­da­le­na (g. 1868 m.), Bar­bo­ra (g. 1870 m.), Emi­li­ja (g. 1871 m.), Ag­nie­tė (g. 1873 m.) ir Ko­try­na (g. 1879 m.).

Su­ra­dus Juo­za­po (1831–1894) ir Onos (1845–1900) To­ma­ševs­kių mir­ties me­tri­kų įra­šus, spė­lio­ji­mai ir abe­jo­nės pa­sit­vir­ti­no. Ka­pe ti­krai pa­lai­do­ti ge­ne­ro­lo tė­vai.

1880 m., su­lau­ku­si 13 me­tų, mi­rė pir­mo­ji To­ma­ševs­kių duk­tė Ona. Sū­nus Pe­tras Juo­za­pas ta­po ku­ni­gu. Tre­čio­ji duk­tė Bar­bo­ra 1890 m. iš­te­kė­jo už Ka­zi­mie­ro Ei­die­jaus iš Šniukš­čių kai­mo, Mo­sė­džio par­api­jos, o ket­vir­to­ji duk­tė Emi­li­ja 1893 m. iš­te­kė­jo už An­ta­no Po­ciaus iš Im­ba­rės kai­mo, Sa­lan­tų par­api­jos. Apie To­ma­ševs­kių duk­te­rų – Mag­da­le­nos, Ag­nie­tės ir Ko­try­nos – li­ki­mą iki šiol ne­pa­vy­ko ap­tik­ti duo­me­nų.

Me­tri­kų kny­gų įra­šai liu­di­ja, kad šei­mos pa­var­dės for­ma bu­vo To­ma­ševs­kiai (tar­miš­kai – Ta­mo­šaus­kai). Ši pa­var­dės for­ma yra už­ra­šy­ta ir ge­ne­ro­lo tė­vų ant­ka­pi­nio pa­mink­lo įra­še. 1918 m. įsa­ky­me Ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai, ku­riuo Pra­nas bu­vo ski­ria­mas į lie­tu­vių pul­ką, jis va­di­na­mas To­ma­še­vi­čiu­mi. O jau 1919 m., kai jam bu­vo su­teik­tas pul­ki­nin­ko laips­nis, jis va­di­na­mas Ta­ma­šaus­ku.

Pa­gal 1919 m. lie­pos 1 d. pri­im­tus Pa­sų įsta­tus, kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis, su­lau­kęs 17 me­tų, pri­va­lė­jo tu­rė­ti pa­są. Pa­sų įsta­tuo­se bu­vo nu­sta­ty­ta, kad kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis tu­ri įsi­gy­ti pa­są iki 1922 m. ko­vo 31 d. Nuo tos die­nos vi­si ki­ti pa­sai ir as­mens liu­di­ji­mai nu­sto­jo ga­lio­ti. Tu­rint ome­ny­je iš­var­dy­tų tei­sės ak­tų pri­ėmi­mo tvar­ką, ti­kė­ti­na, kad P. Ta­ma­šaus­kas sa­vo pa­se jau no­rė­jo ma­ty­ti sa­vo „su­tau­tin­tą“ pa­var­dę. Re­gis, tai bu­vo žings­nis lie­tu­vių tau­ti­nės ta­pa­ty­bės stip­ri­ni­mo link.

Generolo P. Tamašausko gimtinės sodyba Imbarės kaime. P. Vaniuchino nuotr., 2017.

Ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko tė­vų ka­pa­vie­tę den­gia ak­mens plokš­tė, apau­gu­si sa­ma­no­mis ir ker­pė­mis, vie­to­mis už­neš­ta že­mės sluoks­niu. Jo­kio teks­to ne­ma­ty­ti. Tik ją nu­va­lius iš­ryš­kė­jo iš­kal­tas iš­ki­lus įra­šas: „A. † A. ALEK­SAND­RA / TA­MA­ŠAUS­KIE­NĖ M. 1952 / BA­LAN. MĖN. 12 DIEN. / IL­SĖ­KIS BRAN­GIO­JI / MA­MY­TĖ. RA­MY­BĖ­JE. / NU­LIŪ­DĘ TA­VIE­JI.“, po įra­šu iš­gra­vi­ruo­tos dvi su­kry­žiuo­tos ąžuo­lo ša­ke­lės.

Re­gis, kad Ta­ma­šaus­kų šei­mo­je bu­vo tik vie­nas žmo­gus, var­du Alek­sand­ra. Tai – ge­ne­ro­lo žmo­na. Bet ar ji 1944 m. kar­tu su vy­ru ne­pa­si­trau­kė į Va­ka­rus? Ar ji ga­lė­jo bū­ti Sa­lan­tuo­se pa­lai­do­ta, o gal­būt čia jos tik sim­bo­li­nis ant­ka­pi­nis pa­mink­las?

1999 m. vie­na­me in­ter­viu ge­ne­ro­lo sū­naus Al­gir­do žmo­na Bi­ru­tė Roz­ma­nai­tė-Ta­ma­šaus­kie­nė pa­mi­nė­jo, kad 1944 m., kai vo­kie­čiai trau­kė­si, jos vy­ras, su­nkios li­gos pa­kirs­tas, gu­lė­jo Kre­tin­gos li­go­ni­nė­je. Ir ji ten bu­vo, slau­gė jį. Ge­ne­ro­lo žmo­na tuo me­tu gy­ve­no Sa­lan­tuo­se ir ne­pa­no­ro su vy­ru trauk­tis į Va­ka­rus, ne­si­ry­žo pa­lik­ti ser­gan­čio sū­naus.

Fak­tas tas, kad A. Ta­ma­šaus­kie­nė ne­pa­si­trau­kė su vy­ru į už­sie­nį ir li­ko gy­ven­ti Sa­lan­tuo­se. Apie tai, kad ge­ne­ro­lo žmo­na gy­ve­no Sa­lan­tuo­se, nie­kam ne­bu­vo ži­no­ma, ar­ba apie tai ga­lė­jo ži­no­ti tik la­bai siau­ras žmo­nių ra­tas.

Per­žiū­rė­jus Sa­lan­tų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios 1948–1956 m. mir­ties me­tri­kų kny­gą, bu­vo su­ras­tas A. Ta­ma­šaus­kie­nės mir­ties įra­šas.

Alek­sand­ro Ja­su­čio ir Apo­lo­ni­jos Gal­ky­tės duk­tė Alek­sand­ra Ta­ma­šaus­kie­nė mi­rė nuo šir­dies li­gos 1952 m. ba­lan­džio 12 d. Sa­lan­tų mies­te. Ją pa­lai­do­jo ku­ni­gas Vil­hel­mas Ba­lan­dis ba­lan­džio 14 d. Sa­lan­tų par­api­jos (Gargž­de­lės k.) ka­pi­nė­se. Baž­ny­čios me­tri­kų kny­go­je įra­šy­ta, kad naš­lė mi­rė bū­da­ma 64 me­tų. Ži­nias apie A. Ta­ma­šaus­kie­nę pa­da­vė ku­ni­gas V. Ba­lan­dis. Gra­fa, ku­rio­je tu­rė­jo bū­ti įra­šy­ti duo­me­nys apie li­ku­sius šei­mos na­rius, pa­lik­ta tuš­čia. Ma­tyt tiks­lin­gai pre­la­tas An­ta­nas Si­mai­tis, ku­ris su­ra­šė ži­nias į me­tri­kų kny­gą, gra­fą pa­li­ko tuš­čią, kad ap­sau­go­tų vien­tur­tį ge­ne­ro­lo sū­nų ir jo šei­mą.

Su­ta­pi­mas ar ne, bet ku­ni­gas V. Ba­lan­dis, ku­ris pa­tei­kė ži­nias apie mi­ru­sią A. Ta­ma­šaus­kie­nę ir ku­rią pa­lai­do­jo, apie 1944 m. per­si­kė­lė į Tel­šių vys­ku­pi­ją ir at­vy­ko į Sa­lan­tus. Čia jis 1945–1953 m. bu­vo al­ta­ris­tu ir Kal­na­lio ad­mi­nis­tra­to­riu­mi.

Tar­pu­ka­ry­je kun. V. Ba­lan­dis bu­vo 4-ojo pės­ti­nin­kų Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go pul­ko ka­pe­lio­nas, ku­riam va­do­va­vo P. Ta­ma­šaus­kas. Ku­ni­gas 1928 m. va­sa­rio 20 d. Pa­ne­vė­žio įgu­los baž­ny­čio­je au­ko­jo Šv. Mi­šias, kai P. Ta­ma­šaus­kas šven­tė sa­vo ka­ri­nės tar­ny­bos 25-ių me­tų su­kak­tį, o 1939 m. bir­že­lio 24 d. da­ly­va­vo ge­ne­ro­lo sū­naus Al­gir­do Ta­ma­šaus­ko ves­tu­vė­se.

Ga­lu­ti­niam tiks­lui pa­siek­ti be­li­ko tik su­ras­ti ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko gim­ti­nės so­dy­bos vie­tą. Vyks­ta­me į Im­ba­rės kai­mą, ku­ria­me su­tin­ka­me vy­res­nės kar­tos im­ba­riš­kį Va­le­ri­jo­ną Jo­ku­baus­kį. Jis iš sa­vo mo­ti­nos pa­sa­ko­ji­mų bu­vo gir­dė­jęs, kad jo kai­my­nys­tė­je esan­ti so­dy­ba yra ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko gim­ti­nė. Gy­ve­na­mie­ji tro­be­siai, ku­riems dau­giau ne­gu šim­tas me­tų, iš­li­ko iki šių die­nų. Juos vė­liau įsi­gi­jo Juo­za­pas ir Sa­lo­mė­ja Rui­kiai. Šiuo me­tu ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko gim­ti­nės so­dy­bo­je gy­ve­na Ada ir Jur­gis Venc­kai.

Šiais me­tais pa­žy­mė­si­me 140-ąsias ge­ne­ro­lo Pra­no Ta­ma­šaus­ko gi­mi­mo bei jo žmo­nos Alek­sand­ros Ta­ma­šaus­kie­nės 65-ąsias mir­ties me­ti­nes. No­rė­tų­si, kad ta pro­ga bū­tų su­tvar­ky­tas ge­ne­ro­lo tė­vų bei jo žmo­nos ka­pas, jo ap­lin­ka. La­bai no­ri­si ti­kė­ti, kad ini­cia­ty­vą par­odys Im­ba­rės bei Sa­lan­tų mies­to se­niū­ni­jos.

2018-ie­ji pa­skelb­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio me­tais. De­ja, bet ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko at­mi­ni­mas Kre­tin­gos ra­jo­ne iki šiol nė­ra įam­žin­tas. Dėl to bū­ti­na įtrauk­ti ge­ne­ro­lo P. Ta­ma­šaus­ko var­dą į Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo Kre­tin­gos ra­jo­ne prog­ra­mą.

Iš Kre­tin­gos kraš­to ki­lo daug gar­sių as­me­ny­bių, bet Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ge­ne­ro­lai tik du – Vla­das Na­ge­vi­čius ir Pra­nas Ta­ma­šaus­kas.