Gediminas Šeduikis: „Prūsus įsimylėjau iš pirmo paklausymo“
„O­pe­ra bus ne apie prū­sus. Prū­sų vie­to­je ga­li bū­ti len­kai, žy­dai, mu­sul­mo­nai, krikš­čio­nys, ere­ti­kai... Tai is­to­ri­ja apie skir­tin­gų kul­tū­rų, pa­sau­lė­žiū­rų, tau­tų, po­žiū­rių, fi­lo­so­fi­jos su­si­dū­ri­mą“, – sa­vi­tą po­žiū­rį į chres­to­ma­ti­nę Her­kaus Man­to dra­mą at­sklei­džia re­ži­sie­rius Ge­di­mi­nas Še­dui­kis, šiuo me­tu Klai­pė­dos vals­ty­bi­nia­me mu­zi­ki­nia­me tea­tre re­ži­suo­jan­tis Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus ope­rą „Prū­sai“.

– Dirbote Vilniaus, Kauno, įvairiuose užsienio teatruose. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate trečią sykį. Kaip jaučiatės jame?

Klaipėdoje yra tikrai nuostabių vietų pavalgyti ir dar labai geras arba geras aptarnavimas Klaipėdoje. Ko nepasakyčiau apie Vilnių.

– Jaučiuosi lyg sugrįžęs namo. Sakau nuoširdžiai. Po Dalios Ibelhauptaitės operų „Bohema“, „Pajacai“, kuriose buvau režisierės padėjėjas, kūrybinio proceso jaučiuosi Klaipėdos muzikiniame teatre priimtas kaip savas. Tad visada čia važiuoju su dideliu noru ir užsidegimu ir kiekvieną kartą čia ko nors išmokstu.

Mokytis gali visur. Nebūtina važiuoti į „La Scalą“ Kovengardeną ar Metropoliteną. Galimybes tobulėti gali atrasti bet kur. Klaipėda man yra ta vieta, kurioje aš tobulėju kaip režisierius ir kūrėjas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man – tarsi studija. Nesvarbu, ar joje kuriu savo darbus, ar kitų režisierių perstatymus – esu labai dėkingas už galimybę studijuoti. Manau, kad režisierius visada yra mokinys. Tai yra nuolatinio ėjimo, ieškojimų kelias.

– Kokie jūsų atradimai Klaipėdoje? Kas jums patinka ar nepatinka?

– Man labai patinka Klaipėdos restoranai. Mėgstu skanų maistą, o Klaipėdoje yra tikrai nuostabių vietų pavalgyti ir dar labai geras arba geras aptarnavimas Klaipėdoje. Ko nepasakyčiau apie Vilnių. Klaipėdoje, apskritai, labai šilti žmonės. Šį skirtumą ypač stipriai jaučiu. Gal aš tik su tokiais žmonėmis susidūriau, gal yra visokių...

– Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje jau skambėjo prieš dvidešimtmetį. Sukurti dar vieną šio kūrinio interpretaciją dabar buvo jūsų ar teatro idėja?

– Teatro. Man pasiūlė šią idėją įgyvendinti.

– O koks kūrinys – jūsų svajonė?

– Turiu seną svajonę pastatyti Bendžamino Briteno kūrinį „Lukrecijos išniekinimas“. Tai labai įdomus veikalas, skirtas nedideliam 12–15 žmonių ansambliui su fortepijonu, pučiamaisiais, styginiais. Jau svajonės matau, kaip atrodys scenografija, apšvietimas, kostiumai. Taigi, turiu paruoštuką.

– Kaip gimsta spektaklis jūsų vaizduotėje? Kokie pirmieji kūrybinio proceso impulsai?

Pirmiausia yra muzika. Turiu paklausyti kūrinį. Muzika diktuoja spektaklio architektūrą.

– Pirmiausia yra muzika. Turiu paklausyti kūrinį. Muzika diktuoja spektaklio architektūrą. Žinoma, mano, kaip režisieriaus, darbas sudėlioti personažų psichologiją, tačiau aš to negaliu daryti tuščioje erdvėje – juodame kambaryje. Mąstau vizualiai – matau spektaklį lyg filmą. Personažus turiu kur nors apgyvendinti, tad pirmiausia pamatau erdvę. Muzika taip pat yra erdvė. Jeigu ją jautriai išgirsti, įsimyli – ji padiktuoja, kur veiksmas vyksta. Kartais tai labai kinematografiška erdvė, tarsi butas su konkrečiomis detalėmis, o kartais erdvė – sunkiai nusakoma. Tokia yra „Prūsų“ muzika.

– Operą „Prūsai“ kompozitorius Giedrius Kuprevičius parašė įkvėptas Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ bei jos ekranizacijos kine. Kuo jums imponuoja Juozo Grušo drama ir Giedriaus Kuprevičiaus opera?

– Devintoje klasėje per lietuvių literatūros egzaminą rašiau J. Grušo dramos „Herkus Mantas“ interpretaciją ir gavau aštuonis. Manau, kad tai buvo ženklas. (juokiasi. – Aut. past.) Beje, po to mokytoja pasakė, kad buvo labai gera interpretacija, tik su gramatinėm klaidom.

Kiekvieną kūrinį menininkas „perleidžia per save“. Turi įsimylėti, prisijaukinti, kitaip negali. Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsus“ įsimylėjau iš pirmo paklausymo. Nesu G. Kuprevičiaus kūrybos žinovas – neperklausiau visų jo kūrinių ir nemačiau visų jo kūrybos pastatymų, bet esu jo gerbėjas.

Svarbu pasakyti, jog J. Grušo drama ir G. Kuprevičiaus opera yra du skirtingi dalykai. Aš spektaklį režisuoju pagal G. Kuprevičiaus kūrinį. Operoje kiek kitur akcentai sudėti nei dramoje, kitokios – spalvos, net pavadinimas – kitoks. Ne veltui opera pavadinta „Prūsai“, o ne „Herkus Mantas“.

Turi įsimylėti, prisijaukinti, kitaip negali. Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsus“ įsimylėjau iš pirmo paklausymo.

Tiesą sakant, nežinau, kodėl, tačiau manau, kad kompozitorius norėjo praplėsti regos lauką. Parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet jo mylimosios Kristinos, prūsų tautos, net vokiečiai nukentėjo. Klausydamas jos nejaučiu, kada ji buvo sukurta, ji yra belaikė pačia geriausia prasme ir tai nėra eksperimentinė muzika. Manau, kad šis kūrinys užima labai aukštą poziciją tarp lietuvių autorių, kurių, beje, nėra labai daug. Nežinau, kodėl tik „Prūsai“ taip retai atliekama opera. Tikiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, sugrąžinęs į sceną šį veikalą, įkvėps jam naują gyvenimą.

G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“ pasižymi nuostabia muzikine forma. Sakyčiau, jog ji sukurta pagal itališkus kanonus. Man joje viskas labai aišku, puikiai jaučiu dramaturginę ritmiką, nors istorija – gana komplikuota. Šiame kūrinyje – labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo to dar pridėti. Mano tikslas – papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Surišti visu siužeto siūlus – tai yra iššūkis. O aš iššūkius mėgstu.

– Apie ką bus jūsų interpretacija?

– Opera bus ne apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą.

Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą.

Scenoje nebus istorinės ekranizacijos ir batalinių scenų, nes aš nesu istorikas, nesu religijotyrininkas, neišmanau baltų religijos, nei ankstyvosios krikščionybės, nei karų. Bandau išsivalyti, išsigryninti nuo istorinio konteksto, nuo gotikos, nuo ženklų, kurie nukelia į ekranizaciją. Noriu apnuoginti dramą. Man svarbi žmogiška drama, psichologija, santykiai.

– Kartu su jumis kūrybinėje operos „Prūsai“ komandoje dirba dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė bei kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. Kokius vizualinius sprendimus jos pasiūlė?

– Pagaliau pirmą kartą dirbu komandoje su Sigita Šimkūnaite. Labai seniai to norėjau, bet vis mūsų keliai nesusitikdavo. Mudu pažįstami daugiau kaip dešimt metų, esame valandų valandas aptarinėję spektaklius, muziką. Tai yra žmogus, kuris yra beveik viską matęs ir žino, kas vyksta Vilniaus teatro, operos ir klasikinės muzikos gyvenime. Be to, ji yra baigusi architektūros studijas. Man labai pasisekė, kad Sigita dirba kartu prie „Prūsų“ pastatymo. Jis pasiūlė minimalistinį ir švarų scenovaizdį. Jame nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik keletą pamatinių medžiagų: metalą, medį, ugnį (galbūt), nes G. Kuprevičiaus muzikai nereikalingi jokie pagražinimai.

Kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė pasiūlė minimalistinį viduramžių silueto, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Jam pasiūti naudoja šiuolaikines medžiagas. Sandra moka sukurti klasikinį siluetą su netikėtais teatriniais sprendimais.

– Jūs ir norėjote minimalistinio vaizdo. O jeigu scenografas, dailininkas pasiūlytų visiškai priešingą vaizdą nei matėte savo vaizduotėje?

Nesu iš tų režisierių, kurie tranko stalą kumščiu, siekdami įrodyti savo. Kartais būna, kad sukuriu savo išbaigtą viziją ir tereikia, kad kas nors tai nupieštų ir paskaičiuotų ir padarytų.

– Nesu iš tų režisierių, kurie tranko stalą kumščiu, siekdami įrodyti savo. Kartais būna, kad sukuriu savo išbaigtą viziją ir tereikia, kad kas nors tai nupieštų ir paskaičiuotų ir padarytų.

Kartais vizija – labai abstrakti. Pasakau ją scenografui – jis išklauso ir po dviejų savaičių ateina su visiškai kita mintimi. Bet tai, ką jis pasiūlo, yra šimtą kartų geriau nei tu sugalvojai. Būtų kvaila jo siūlymo nepriimti.

Dar vienas variantas, kuris man labiausiai patinka, – bendra kūryba. Teatras yra komandinis darbas ir man smagu dirbti su komanda. Bet kuriuo atveju į komandą kvieti tuos menininkus, kurie tau artimi savo įsitikinimais, skoniu, meile muzikai. Šįsyk dirbti kuriant „Prūsus“ labai malonu, nes vyksta bendra kūryba.

– Kodėl „Prūsų“ kūrybinėje komandoje nėra kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus?

– Kai yra gyvas kompozitorius ir kuri pastatymą pagal jo veikalą visada kyla klausimas, ar jis turi sėdėti repeticijose? Aš G. Kuprevičiaus specialiai nekviečiau. Manau, kad gal geriau išlaikyti sveiką distanciją. Kompozitoriaus darbas padarytas – opera parašyta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš rodau iš savo pozicijos ir jis gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija.

– Jaučiate baimę?

– Ne, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai. Asmeniškai niekada nebuvome susitikę su G. Kuprevičiumi, tik susirašinėjome laiškais. Jis man atsiuntė libretą, klavyrą, įrašus ir davė užuominą, kad nebijočiau. Be to, su mumis dirba pirmojo „Prūsų“ pastatymo vadovas maestro Stasys Domarkas. Jis yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir kompozitoriaus ir dar nepasakė, kad į pievas pjaunu.

Todėl užsiiminėju visokiais keistais, ekstremaliais dalykais: scuba nardymu, važinėju motociklu, lipu į kalnus. Tik taip aš galiu pailsėti.

– Kolektyvas jus apibūdina, kaip itin puikiai su visais sutariantį režisierių. Kokios dar asmeninės savybės svarbios režisieriui?

– Aš myliu žmones. Man patinka dirbti produktyvioje aplinkoje ir labai sunku dirbti įtampoje. Todėl stengiuosi nei sau, nei kitiems nesudaryti įtampos. Repeticijose nemarinuoju laiko. Sau ir kitiems neleidžiu kaboti ir nieko neveikti. Jeigu padarau tai, ką buvau suplanavęs ir dar lieka pusė valandos, – tai neprašau dar kartoti, tempti laiką. Manau, kad visų mūsų laikas yra brangus. Žinoma, tas tempas išvargina fiziškai, tačiau dirbdamas su žmonėmis ne tik pats daug atiduodi, bet ir daug gauni atgal. Tai jau dvasinė įkrova.

– Kaip save įsivaizduojate po penkerių metų?

– Labiau patyrusį.

– „Facebooko“ profilyje mačiau jūsų nuotrauką, kurioje esate su naro kostiumu. Nardymas – jūsų hobis?

– Vienas iš mano hobių. Kadangi įtampa yra neatsiejama mūsų darbo dalis, tenka su ja kažkaip susigyventi. Todėl užsiiminėju visokiais keistais, ekstremaliais dalykais: scuba nardymu, važinėju motociklu, lipu į kalnus. Tik taip aš galiu pailsėti. Patirdamas tą ekstremalų stresą, pavojų – esu čia ir dabar. Tik tokiose situacijose negaliu galvoti apie nieką kitą ir išleidžiu tą susikaupusį garą, pailsiu.

– Pagalvojau, kad po buvimo muzikoje ilgitės tylos, kuri yra po vandeniu.

– Mėgstu pakraščius: arba skęstu muzikoje arba esu vakuume be jokio garso. Nekenčiu foninės muzikos, namuose niekada neklausau muzikos, mašinoje magnetofono man gali nebūti, nes klausau kitų garsų: kelio, variklio garso. Jeigu groja muzika – aš privalau jos klausyti. O jeigu skamba muzika, kuri neverta klausymo – tai kam tada jos klausyti. Man sunku būti toje aplinkoje, kurioje nekreipiamas dėmesys į muziką.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuota premjera į įvyks vasario 17 d. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmai.