Filme „Priimtinos nuodėmės“ – vaikystėje seksualinę prievartą patyrusių vyrų išpažintys
Spa­lio 4 d. Vil­niu­je pra­si­dė­sian­čio dvy­lik­to­jo žmo­gaus tei­sių do­ku­men­ti­nių fil­mų fes­ti­va­lio „Ne­pa­to­gus ki­nas“ prog­ra­mo­je bus par­ody­tas fil­mas „Priim­ti­nos nuo­de­mės“. Fil­mo pa­grin­di­nis per­so­na­žas Mei­le­chas – žy­das, ki­lęs iš ul­traor­to­dok­sų ha­si­dų at­ša­kos Iz­rae­ly­je. Bū­da­mas dvi­de­šimt vie­ne­rių me­tų iš sa­vo bend­ruo­me­nės jis bu­vo iš­vy­tas už tai, jog nu­spren­dė įduo­ti po­li­ci­jai il­gą lai­ką jį prie­var­ta­vu­sį pe­do­fi­lą.

Į gimtąsias gatves vyras grįžta po dešimties metų kartu su dokumentinio kino režisierėmis Anat Yuta Zuria ir Shira Clara Winther. Skaitydamas savo seno dienoraščio ištraukas ir kalbėdamasis su to paties likimo tėvynainiais Meilechas pamažu atkuria portretą jaunuolio, kuriam teko augti patiriant seksualinį išnaudojimą. Ši nepatogi asmeninė istorija iliustruoja plačiai paplitusį reiškinį, gerai pažįstamą ir kruopščiai slepiamą daugelio hasidų bendruomenės narių.

Moterys šioje bendruomenėje neturi teisių, jų pagrindinė pareiga – būti kuklioms. Moterims nedera be reikalo vaikštinėti gatvėmis ar sėdėti parke, todėl apsipirkusios parduotuvėje jos iškart skuba namo.

„Priimtinos nuodėmės“ pelnė geriausio dokumentinio filmo titulą 2017 metų Jeruzalės filmų festivalyje.

Pokalbis su viena iš filmo režisierių Shita Clara Winther.

– Pagrindinis filmo herojus Meilechas filme kalbėjo apie patirtą vienatvės jausmą vaikystėje: „Niekas man nėra sakęs „aš tave myliu“. Nežinojau, ką šis žodis reiškia.“ Jis augo radikalių pažiūrų žydų hasidų šeimoje, kurioje nebuvo įprasta kalbėti apie meilę ir jausmus. Papasakokit plačiau apie hasidų bendruomenės kultūrą.

– Hasidinis judaizmas yra viena iš žydų ultraortodoksų bendruomenės atšakų. Ji yra radikalesnė nei įprasti ultraortodoksai. Gyvenimas hasidams tai nuolatinė tarnystė Dievui – meldžiantis, studijuojant, laikantis Biblijos įsakymų. Individas ar asmeninis tobulėjimas šioje bendruomenėje nėra svarbus. Tokie išsireiškimai, kaip „aš tave myliu“, „tu man patinki“ nėra įprasti, nes meilė nėra vertybė – jos niekas neieško ir nesitiki rasti. Santuokų iš meilės nėra.

Nereikia mylėti ir savo tėvo, svarbu jį gerbti. Mylėti galima tik Dievą. Hasidų religinės grupės nariai laikosi daugybės griežtų taisyklių. Moterų ir vyrų pareigos aiškiai apibrėžtos. Moterys šioje bendruomenėje neturi teisių, jų pagrindinė pareiga – būti kuklioms.

Moterims nedera be reikalo vaikštinėti gatvėmis ar sėdėti parke, todėl apsipirkusios parduotuvėje jos iškart skuba namo. Kurdami filmą norėjome pabrėžti lyčių atskirtį. Filme gvildenama problema aktuali ne tik vyrų giminei, bet mes nusprendėme sukurti moters trūkumo visuomenėje įspūdį, todėl į kameros objektyvą moterys nepateko.

– Po visą paauglystę besitęsusio seksualinio išnaudojimo Meilechas apsisprendė jį skriaudusį vyrą įskųsti policijai. Tačiau jo aplinka tokio sprendimo anaiptol nepalaikė ir darė didelį psichologinį spaudimą bandydami įtikinti jį neduoti parodymų. Meilechas pasakojo: „Net rabinai neleido man kalbėti. Ir visi mane apkalbinėjo“. Kodėl hasidų bendruomenė taip stengiasi nutildyti aukas?

– Ultraortodoksų hasidų bendruomenė yra uždara. Tai piratinė visuomenė Izraelio viduje. Jie turi savus įstatymus ir didelę politinę įtaką. Mokyklose hasidai atsisako dėstyti tam tikras disciplinas, kurios pagal Izraelio įstatymus yra privalomos. Jie nebendradarbiauja su Izraelio institucijomis ir valdžia nepajėgi jų priversti.

Hasidų sąmonėje smurtas yra nusikaltimas, tačiau jie nenori, kad vidaus problemos išeitų už bendruomenės ribų, todėl pagalbos į policiją nesikreipia. Daugumoje visuomenių seksualinis priekabiavimas prie vaikų yra baisus nusikaltimas, tačiau hasidų požiūriu, kalta yra pati auka. Tradiciškai šioje religinėje grupėje trylikos metų berniukas inicijuojamas į vyrus. Nuo to momento jis prisiima pilną atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, jei jį suvilioja, sumuša ar išprievartauja, tai yra jo paties atsakomybė ir kaltė. Nereikėjo būti šalia pavojingo žmogaus, nereikėjo leisti jam savęs skriausti.

– O kas nutiko Meilecho įduotam nusikaltėliui, ar jis galiausiai buvo nubaustas?

Filmo „Priimtinos nuodemės” kadras.

– Meilechą nuskriaudęs pedofilas buvo plačiai žinomas. Nuo jo nukentėjo daugiau nei šimtas vaikų, tačiau nei vienas iš jų nesikreipė į policiją. Tai buvo gudrus nusikaltėlis per labdaros organizaciją vogęs pinigus. Kartą apvogtas rabinas įsiuto ir nusprendė apskųsti jį policijai. Nusikaltėlis buvo sulaikytas, bet nepakako turimų įkalčių, kad jį pasodintų į kalėjimą. Tuomet tyrėjai ir prisiminė, kad be kitų nusikalstamų veiklų, šis žmogus dar ir pedofilas. Policija ėmėsi ieškoti nukentėjusių berniukų, kurie sutiktų prieš jį liudyti. Iš šimto aukų, liudyti sutiko keturiolika. Prievartautojas buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Dabar atlikęs bausmę jis gyvena, kaip ir anksčiau.

Meilechą nuskriaudęs pedofilas buvo plačiai žinomas. Nuo jo nukentėjo daugiau nei šimtas vaikų, tačiau nei vienas iš jų nesikreipė į policiją.

– Filme minimas faktas, kad pedofilai fotografuoja berniukus ir po to pasinaudodami turimomis nuotraukomis juos šantažuoja. Tačiau tai įprastos laisvalaikio fotografijos, jose nėra nieko kompromituojančio. Kyla klausimas, kas tuomet yra pagrindas šantažui?

– Judėjai hasidai nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis: kompiuteriu, telefonu, televizija. Jie atsisako fotografuotis, nes tai reikštų, kad patys tampa technologijos dalimi. Kai filmavome gatves, vaikai pamatę kamerą susigėsdavo: nusisukdavo arba užsidengdavo veidą rankomis. Turėti savo nuotraukų tradiciškai yra nepadoru. Tai tarsi savo paties grožio garbinimas. Taip pat, jei vaikas nesimoko ir nedirba, vadinasi, jis elgiasi netinkamai. Jeigu išnaudotojas nufotografuoja berniuką, nerūpestingai leidžiantį laiką, nederamą elgseną įrodo nuotraukos. Tai gali sugriauti vaiko reputaciją, o bloga reputacija lemtų prastą santuoką. Žmogaus atvaizdą draudžiančių taisyklių yra ir daugiau. Hasidų namuose negalima žaisti su lėlėmis. Judaizmo tradicijoje Dievas įsakė jo nevaizduoti. Kadangi lėlė yra žmogaus atvaizdas, o žmogus – Dievo, tai lėlės yra uždraustos.

– Hasidų bendruomenėje seksualinį priekabiavimą patiria daug jaunuolių. Kodėl šis reiškinys taip plačiai paplitęs?

– Dar vienas iš Dievo įsakymų – turėti daug vaikų. Meilechas augo kartu su aštuoniolika brolių ir seserų. Kai šeimoje toks pulkas, tėvai neišgali visiems skirti reikiamo dėmesio. Ultraortodoksų vaikai auginami kitaip nei mums įprasta. Jie yra savarankiški, laisvi ir daro, ką nori. Gali matyti vaikus vaikštinėjančius gatvėmis pirmą ar trečią valandą nakties. Griežta lyčių segregacija taip pat turi labai didelę įtaką didesniam vaikų pažeidžiamumui. Berniukai dažnai lieka vieni suaugusių vyrų apsuptyje. Šalia nebūna mamos ar vyresnės sesers, todėl piktavaliams lengva pasinaudoti tokia situacija. Pedofilui Rusijoje pirmiausia reikėtų pasistengti susirasti vaiką. Bet žydų hasidų bendruomenėje tereikia nueiti į ritualines vonias. Jose privalu lankytis dėl religinių tradicijų ir, deja, daug vaikų priekabiavimą patiria būtent ten. Savo filmu norėjome parodyti, kad problema kyla iš pačios visuomenės struktūros.

Judėjai hasidai nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis: kompiuteriu, telefonu, televizija. Jie atsisako fotografuotis, nes tai reikštų, kad patys tampa technologijos dalimi.

– Su seksualiniu priekabiavimu susidūrusius nepilnamečius ištinka sąstingis ir paralyžius. Jie nesipriešina nei fiziškai, nei žodžiu. Kokia yra tokio pasyvumo priežastis?

– Žmogaus seksualumas ultraortodoksų visuomenėje yra visiškas tabu. Šia tema nėra jokios edukacijos, o su ja susijusios mintys ir jausmai – uždrausti ir atmetami. Tai kuria aplinką, kurioje labai sunku suprasti, kad esi išnaudojamas ir žalojamas. Jei mažas būdamas susiduri su priekabiavimu, negali tos patirties tinkamai suvokti. Daugybė vaikų iš pradžių galvoja, kad tai jie padarė kažką bloga ir jaučia kaltę.

Pedofilai veikia pagal gerai apgalvotą strategiją. Jie pasirenka berniukus, kurie aplinkinių laikomi maištininkais – prastai mokosi, yra smalsūs, nepaklusnūs. Vaikas, būdamas silpnojo pozicijoje, bijo pasisakyti, kas nutiko, todėl užgniaužia viską savyje. Hasidų bendruomenėje nėra institucijų ar psichologų, galinčių aukoms suteikti profesionalią pagalbą. Kai Meilechas davė parodymus policijai, dėl nepaklusnumo bendrai tvarkai jis buvo nubaustas – atskirtas nuo bendruomenės. Artimieji jam parinko prastą sutuoktinę, nutraukė finansinę paramą, žmonės gatvėje su juo nebesikalbėjo, netgi neparduodavo prekių. Bijodamos pasekmių aukos nesiskundžia.

Jie pasirenka berniukus, kurie aplinkinių laikomi maištininkais – prastai mokosi, yra smalsūs, nepaklusnūs.

– Ir vis dėlto, radote tokių, kurie išdrįso prabilti apie savo patirtis prieš jūsų kamerą, nepaisydami didelės tikimybės sulaukti artimųjų pasmerkimo.

– Taip, pasirodyti mūsų filme buvo rizikinga. Labai sunku buvo rasti vaikinų, kurie sutiktų filmuotis. Mes nežinojome, kas gali nutikti, baiminomės, kad dėl viešos išpažinties, bendruomenė ekskomunikuos jų šeimas. Tačiau likome maloniai nustebinti, nes mūsų darbą žmonės įvertino labai palankiai. Gvildenama problema žiūrovų buvo pripažinta kaip pažįstama ir aktuali. Kurdami filmą siekėme istorijas perteikti intelektualiai ir jautriai. Dėl to, herojai nepatyrė priešiškumo iš aplinkos. Ultraortodoksų bendruomenės atstovai netgi sakė, jog filmas per švelnus ir neatskleidžia visos realybės. Meilechas manė, kad po filmo premjeros šeima niekada su juo nebesikalbės. Bet rezultatas buvo netikėtas – filmas šeimą suartino. išgirdę Meilecho istoriją, daug žmonių joje atpažino save ir išreiškė jam solidarumą. Meilechas pirmą kartą gavo pripažinimą iš bendruomenės, kuri prieš tai jį nutildė du kartus: po patirtos prievartos ir po kreipimosi į policiją. Dar daugiau, šeimai išsikalbėjus, paaiškėjo, kad ir daugiau jo brolių patyrė tą patį.

– Jūs, dvi moterys, sukūrėte filmą apie intymų ir slaptą vyrų pasaulį. Turint omenyje hasidų kultūrai įprastą lyčių atskirtį, ar nebuvo vyrams nejauku jums atsiverti?

– Dauguma ultraortodoksų vyrų dėl lyčių segregacijos, turi stiprų poreikį bendrauti su moterimis, ypač už savo bendruomenės ribų. Savo herojams buvome itin supratingos ir švelnios. Mes ieškojome metodų, kurie padėtų saugiai jaustis, ir priėmėme vieną kūrybinį sprendimą, kuris pasirodė besąs labai naudingas. Ultraortodoksų hasidų gimtoji kalba yra jidiš. Dauguma Izraelio gyventojų šneka valstybine hebrajų kalba ir jidiš nesupranta. Norėdama pati susikalbėti su savo herojais, ėmiausi jidiš studijuoti universitete. Įdomu tai, kad filmavimo metu dėl kalbos barjero komanda nesuprasdavo, kas vyksta ir apie ką mes kalbame. Tačiau herojams tai buvo puikus skydas, leidęs pasijusti saugiai ir mums atsiverti.

Festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 4–14 d., o dar vienuolikoje Lietuvos miestų festivalio dokumentiką žiūrovai galės pamatyti iki spalio 28 d. Bilietai renginio vietoje į visus festivalio seansus – nuo 1 cento, išankstinius bilietus galima įsigyti internetu. Daugiau informacijos.

manoteises.lt