Filharmonijoje skambės Iškilmingos mišios
Du mo­nu­men­ta­lūs kū­ri­niai tar­si api­bend­ri­na Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no kū­ry­bos ke­lią – „Mis­sa so­lem­nis“ („Iš­kil­min­gos mi­šios“) ir „De­vin­to­ji sim­fo­ni­ja“. Jais kom­po­zi­to­rius iš­ky­la vi­sa sa­vo di­dy­be ne tik kaip ge­nia­lus me­ni­nin­kas, bet ir kaip mąs­ty­to­jas, su­si­rū­pi­nęs dėl žmo­ni­jos at­ei­ties, iš­reiš­kian­tis sa­vo po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą, skel­biąs tai­kos ir bro­ly­bės idea­lus. Šis di­din­gas kū­ri­nys va­sa­rio 10-ąją nu­skam­bės Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je.

„Missa solemnis“ atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas). Diriguos maestro Juozas Domarkas.

Iškilmingas mišias sudaro penkios tradicinės dalys – Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei, nepakeistas ir tradicinis lotyniškas tekstas. Tačiau perkeliant tekstą į muzikos kūrinį, lemiamą vaidmenį įgauna muzikinis tematizmas, vienų ar kitų žodžių akcentavimas. Jau pirmoji pažintis su mišiomis rodo, kad šis kūrinys visiškai pranoksta Bažnyčios apeigų rėmus ir, panašiai kaip Johanno Sebastiano Bacho „Mišios“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Johanneso Brahmso „Vokiškasis requiem“ ar Benjamino Britteno „Karo requiem“ kelia bendras visai žmonijai problemas, išreiškia filosofinį požiūrį į gyvenimą, nors pasirinktas žanras riboja. Pats kūrėjas teigė – „svarbiausias mano tikslas buvo pažadinti religinius jausmus ne tik kūrinio atlikėjų, bet ir visų klausytojų širdyse“.

Priežastis, paskatinusi L. van Beethoveną kurti mišias, buvo paprasta: jo globėjas, mecenatas ir mokinys erchercogas Rudolfas turėjo būti įšventintas Olomouco arkivyskupu (1820), šioms iškilmėms ir reikėjo specialaus kūrinio. Tačiau terminui atėjus, buvo sukurtos tik dvi mišių dalys – sumanymas išsiplėtė, pareikalavo daug įtempto darbo. L. van Beethoveno partitūra buvo baigta tik 1822-aisiais, bet ir vėliau kompozitorius ją koregavo, taisė, pildė. Pirmą kartą ši muzika suskambėjo 1824 metų kovo 26 dieną Sankt Peterburge. Maždaug po mėnesio premjera įvyko ir Vienoje, nors tada buvo atliktos tik trys mišių dalys. Pirmą kartą mišios išspausdintos L. van Beethoveno mirties metais (1827) Maince.

„Svarbiausias mano tikslas buvo pažadinti religinius jausmus ne tik kūrinio atlikėjų, bet ir visų klausytojų širdyse“.

Mišių muzikinė kalba būdinga vėlyvajam L. van Beethoveno kūrybos tarpsniui. Sąsajos su „Devintąja simfonija“, paskutinėmis sonatomis ir kvartetais iškyla ne kartą. Sudėtingos ir sunkios partijos kelia didelius reikalavimus chorui ir solistams, ką jau kalbėti apie orkestrą, kuris savarankiškai plėtodamas muzikinius vaizdus, atlieka kone simfoniją.

„Iš širdies – į širdį“, – parašė L. van Beethovenas partitūros pradžioje, o „Dona nobis pacem“ epizodą lydi frazė „Išorinės ir vidinės taikos meldimas“; šiuos žodžius galima suvokti kaip viso kūrinio moto, o prašviesėjimą mišių pabaigoje – kaip džiaugsmo ir ramybės viltį.

Koncertas „Missa solemnis“ vyks vasario 10 dieną, šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.