Esu įsitikinęs savo kūrinių taisyklingumu
In­ter­viu su aus­trų kom­po­zi­to­riu­mi Tho­ma­su Wal­ly.

Vienoje gyvenantis ir kuriantis kompozitorius, smuikininkas bei pedagogas Thomasas Wally (g. 1981) nuo ankstyvos vaikystės savo gyvenimą paskyrė muzikai. Šiandien jis gali džiaugtis įvairialype bei sėkminga muziko karjera. Jo kūryba palankiai vertinama ir atliekama daugelyje pasaulio scenų. Kaip kviestinis smuikininkas T. Wally dirba Vienos filharmonijos ir Vienos operos orkestre, griežia „Lux“ styginių kvartete. Taip pat T. Wally dėsto Vienos muzikos ir scenos menų universitete. Daugelis apibūdina jį kaip virtuozinės ir techniškai sunkios muzikos kompozitorių. Savo kūryboje T. Wally dažnai siekia išlaikyti balansą tarp griežtai konstruojamos partitūros bei organiško, malonaus ausiai skambesio. T. Wally pavyko sutikti Vienoje ir pakalbinti apie muziką jo gyvenime, kūrėjo bei atlikėjo amplua.

– Kaip sukuriate kompozicijų eskizus, kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas?

– Nepasakyčiau, kad yra kažkoks pastovus procesas, kuris kartotųsi mano kūryboje. Mane dažnai nepaprastai domina galimybė muzika išreikšti matematines idėjas, tačiau lygiai taip pat aš rūpinuosi ir savo kūrinių skambesiu. Esu parašęs gana daug kaprisų. Kai komponuoju kaprisus, nenaudoju jokių eskizų ar išankstinio pasiruošimo. Noriu tiesiog atsisėsti ir rašyti, o tada stebėti kas gaunasi. Kurdamas noriu būti visiškai laisvas, kiek tik tai yra įmanoma. Tačiau taip komponuoju tik kaprisus. Kita mano kompozicinė technika pasireiškia skaitmeninėmis idėjomis bei jų konstravimu. Dažniausiai mane domina tam tikras harmonijos išdėstymas kūrinyje. Stengiuosi sukurti tokią kūrinio harmoniją, kurioje kompozicijos harmoniniai elementai kartotųsi skirtingomis variacijomis. Taigi vyktų kartojimasis be pasikartojimo. Kalbu visai ne apie serijinę dvylikos tonų muziką, kurioje iš tiesų vengiama harmoninių pasikartojimų. Noriu, kad tam tikri akordai ar tam tikros harmonijos mano kūriniuose kartotųsi, tačiau visada su variacijomis. Komponuodamas tokius kūrinius aš tiesiog privalau sukurti harmonijos eskizus. Be jų susipainiočiau ir neįžvelgčiau bendro visos idėjos vaizdo.

– Minėjote, kad mėgstate konstruoti muziką, tačiau rašydamas kaprisus siekiate visiškos kūrybinės laisvės. Tai atrodo kaip visiškai priešingos ir tarpusavyje sunkiai suderinami kompoziciniai principai?

– Man asmeniškai labiausiai patinka kaprisai. Juos smagiausia klausyti, nes galima pajusti tikrą laisvės dvasią. Vis dėlto, norėdamas kurti kaprisus, aš kaip kompozitorius turiu būti tam visapusiškai pasirengęs. Turiu sugebėti sukoncentruoti savo dėmesį ir nesiblaškyti. Yra iš tiesų daug sunkiau komponuoti muziką be eskizų, kai turi čia ir dabar priiminėti visus kūrybinius sprendimus ir spręsti iškylančias problemas. Yra kelios priežastys, dėl ko aš pradėjau rašyti muziką laisvesne technika. Jaunystėje, kai buvau keturiolikos-šešiolikos metų, kūriau gana daug populiarios muzikos. Paprasčiausiai rašydavau tai, kas gražiai skambėjo. Taigi, rinkdamasis laisvą kompozicinę techniką ir komponuodamas kaprisus aš pradėjau vėl rašyti tais pačiais principais kaip ir rašydamas populiarią muziką jaunystėje. Tačiau yra dar ir kita priežastis. 2008 metais sukomponavau kūrinį, skirtą švedų rašytojui Augustinui Strindbergui. Pradėjau juo domėtis ir perskaičiau, kaip vienoje knygoje jis aprašo tai, kokiais principais laisvalaikiu tapo. Pirmiausia jis pasiima nedidelę drobę ir piešia tiek, kiek tęsiasi įkvėpimas – kokias dvi, tris valandas. O tuomet jis pasiima naują didesnę drobę jau turėdamas bendrą idėją. Taigi jis pradeda dirbti ir tuomet dažniausiai suvokia, jog jam nepavyks nupiešti to, ką jis prieš tai įsivaizdavo. Tad piešinys dažniausiai gaunasi iš esmės visiškai kitoks, negu jis tikėjosi. Man labai patiko toks kūrybinis procesas ir aš panorau jį išbandyti, taip susiedamas savo kūrinį su Strindbergu. Taip gimė pats pirmasis kaprisas, pavadinimu „Meer, teach, schwefelquelle“. Rašydamas jį kasdien po dvi-tris valandas komponuodavau trumpučius muzikinius motyvus, eskizuodavau įvairias kylančias idėjas. Pradėjau dirbti kaip Strindbergas ir tuomet suvokiau kartais norintis komponuoti muziką be išankstinių matematinių konstrukcijų ar griežtų harmoninių struktūrų. Kitose kompozicijose aš nepaprastai gilinuosi į detales ir jas analizuoju, o rašydamas kaprisus per daug negalvoju, tiesiog rašau tai, ką jaučiu.

Stengiuosi sukurti tokią kūrinio harmoniją, kurioje kompozicijos harmoniniai elementai kartotųsi skirtingomis variacijomis.

– Kas jaunystėje Jus labiausiai paskatino tapti kompozitoriumi ir savo muzikoje pradėti reikšti būtent matematines idėjas?

– Visuomet mėgau komponuoti. Kūriau muziką dar būdamas šešerių, nors tuomet mano kūriniai buvo barokinio ir klasikinio stilių. Kai buvau dvidešimties, jau studijavau smuiką, tačiau žinojau, kad tai nėra viskas, ką noriu gyvenime daryti, ir kad aš noriu kažko daugiau. Manau dar ir dėl to, jog mano brolis tuo metu jau studijavo kompoziciją, tad sumąsčiau padaryti tą patį. Tačiau tuo metu manęs visai nedomino šiuolaikinė muzika. Galvojau, kad tapsiu filmų muzikos kūrėju. Studijavau pas tikrai puikų dėstytoją, kuris mane paprasčiausiai paskatino išmėginti naujus kūrybinius kelius. Taip ir pradėjau kurti šiuolaikinę muziką. Vis dėlto negaliu pasakyti, kaip manyje gimsta visos šios matematinės idėjos. Ko gero, turiu sisteminį mąstymą ir mėgstu analizuoti dalykus. Vėliau mano prekompozicinės struktūros tapo vis labiau ir labiau detalesnės bei komplikuotesnės. Eskizus pradėjau naudoti tam, kad galėčiau matyti bendrą idėjos vaizdą ir būtų lengviau suvokti tolimesnį muzikos rašymo procesą.

Manau, yra labai gražu, jog kurdamas savo kompozicijų struktūras naudojate ir spalvų išraiškas. Atrodo, jog ir Jūsų kūryboje yra svarbus tiek loginis, tiek emocinis kūrinio pradas.

Taip, manau, jog iš dalies kuriu išankstines struktūras tam, kad pradėjus rašyti muziką man nebereikėtų galvoti apie tonus ir harmonijas, kurias reikia panaudoti. Tuomet jaučiu daugiau kūrybinės laisvės ir galiu skirti dėmesį kitiems muzikiniams parametrams bei mano kompozicijų skambesiui.

– Kaip Jums kyla pirminės matematinės idėjos, kurias vėliau siekiate išreikšti savo kūryboje? Kas jas įkvepia?

– Tai yra labai sunkus klausimas... Kaip visa tai ateina? Manau, kad turiu būtent tokį, tikslumą bei struktūras mėgstantį mąstymą. Kažkuria prasme visa mano kūryba iš tiesų turi tvirtą loginę prasmę. Žinau, tai gali nuskambėti kvailai, tiesiog turiu labai tvirtą vidinį įsitikinimą mano muzikos taisyklingumu. Ko gero, paprasčiausiai ieškau mano muzikoje slypinčių priežasčių, loginio pagrindo. Be abejo, kai tik pradėjau mokytis kompozicijos, žiūrėjau į kitus kompozitorius ir bandžiau semtis idėjų iš jų. Tačiau šios idėjos iš tiesų nebuvo niekieno įkvėptos. Niekas manęs nemokė tokių dalykų, niekas neparodė, jog muzika galima būtų išreikšti būtent tokias idėjas ar struktūras. Manau, jos kyla savaime. Aš taip pat dėstau atonalią muziką, senovines kompozicines metodikas, kontrapunktą ir panašiai. Rašydamas tokią atonalią muziką visuomet pradedi galvoti apie tai, kokią medžiagą naudoji. Visuomet komponuojant yra melodijos ir akordai, kuriuos naudoji dėl to, jog jie paprasčiausiai gražiai skamba. Tačiau čia pradedi mąstyti apie gilesnes kompozicines struktūras, kokiomis priemonėmis gali sukonstruoti šias melodijas ir akordus. Tarkime, gali savo kūryboje panaudoti simetrinius akordus ar akordus, kuriuos sudaro tam tikri intervalai. Manau, pradedant mąstyti apie tokius dalykus pamažėle ir susiformuoja matematinės idėjos, kurias bandau išreikšti savo kūryboje. Vienus metus jaunystėje studijavau Helsinkyje ir mano profesorius Paavo Heininenas buvo nepaprastai sistematiškas žmogus. Jis mane ir išmokė savo kūryboje iš tiesų sistemiškai mąstyti apie tai kaip konstruoju akordus ar melodijas. Prisimenu, kaip jis paprašė manęs parašyti vieną labai trumpą kompoziciją keturiems balsams, paremtą akordine faktūra. Šioje kompozicijoje naudojau tik tris intervalus – tritonį, kvartą bei kvintą. Ir tuomet suvokiau, kad akordų, kurie būtų sudaryti vien tik iš šių intervalų, nėra labai daug. Ta prasme, jog yra baigtinis jų skaičius ir aš turėjau galimybę įvertinti visas turimas galimybes komponuojant šiais akordais. Kai rašiau savo pirmąją kompoziciją orkestrui bei kameriniam orkestrui, aš naudojau akordus, kuriuos sudarė du intervalai. Norėjau sužinoti, kiek tokio tipo akordų apskritai egzistuoja ir, kadangi tai buvo baigtinis skaičius, aš galėjau pats apskaičiuoti tokius dalykus. Galiu išsiaiškinti visas savo galimybes – kaip tie akordai atrodo, koks jų skambesys bei kitus dalykus.

– Jūsų kompozicija „Postpostscriptum (2x11x12x4): Les îles des nombree“ buvo užsakyta pianistės Yumi Suehiro?

– Taip, ji paprašė manęs sukomponuoti šį kūrinį. Susitikome Niujorke 2017 metų birželį šiuolaikinės muzikos festivalyje. Tačiau iš tiesų ji kiek vėliau parašė man laišką ir paklausė, ar mane domintų toks pasiūlymas, ar norėčiau sukomponuoti jai kūrinį. Sutikau.

– Kiek komponuodamas šį kūrinį fortepijonui solo mąstėte apie instrumento galimybes bei konkrečios atlikėjos Yumi Suehiro techniką, grojimo manierą?

– Na, prieš komponuodamas kūrinį aš jau buvau parašęs ciklą fortepijonui solo, pavadinimu „25 easy pieces“, kurio trukmė yra 90 minučių. Kadangi jau esu daug komponavęs fortepijonui solo, šioje kompozicijoje man nebereikėjo daug galvoti apie pritaikymą instrumentui, daugmaž žinau ką įmanoma pagroti fortepijonu. Kai komponuoju, dažniausiai skambesio instrumentu netikrinu. Komponuoju kūrinį nebandydamas jo atlikti ir tik tuomet, kai jis būna visiškai užbaigtas, kartą pergroju. Aišku, ne kūrinio tempu, bet lėtai. Nors ir galvoju apie muzikanto galimybes ir techniką, tai dar nereiškia, kad mano kūrinius yra lengva atlikti. Iš tiesų turiu reputaciją kaip kompozitorius, rašantis labai techniškai sudėtingą muziką. Pianistė buvo patenkinta išvydusi rezultatą, ji sakė, jog smagiai praleido laiką mokydamasi šį mano kūrinį.

– Jūs esate ir atlikėjas, ir kompozitorius, taip pat nemažai rašote smuikui – savo pagrindiniam instrumentui. Kaip pasikeičia darbo procesas atliekant savo paties muziką?

– Manau nėra didelio skirtumo, ar mokausi atlikti savo, ar kito žmogaus sukomponuotą kūrinį, kadangi praktikuodamasis griežti smuiku aš kone visada dirbu ties techniniais sunkumais ir bandau juos įveikti. Tačiau kai atlieku savo kūrybą savo styginių kvartete „Lux“, dažniausiai vadovauju repeticijoms aš ir priimu daugumą meninių ar interpretacinių sprendimų. Tai nereiškia, kad ir kiti ansamblio nariai negali išsakyti savo nuomonių ir idėjų, juk tai yra komandinis darbas. Man kaip kompozitoriui labai „apsimoka“ būti dar ir koncertuojančiu smuikininku vien dėl to, jog susitinku daugybę kitų atlikėjų ir turiu daugiau kontaktų nei kiti kompozitoriaiTaip pat paprasčiausiai žinau, ką komponuodamas smuikui, galiu naudoti, o ko ne. Tai palengvina visą procesą. Žinau, kad vien tik iš mano kūrybos galima pasakyti, jog esu atlikėjas. Tai gana įdomus dalykas, kažkada dalyvavau konkurse ir atlikau savo kūrybą. Komisijos narė sakė, kad pamačiusi mano muziką ji iškart žinojo, jog pats esu atlikėjas. Tikiu, kad ir kitiems muzikantams tai kelia galbūt šokią tokią pagarbą mano kūrybai. Kita vertus, visa tai gali būti ir problema, kadangi komponuodamas kartais per daug dėmesio skiriu tam tikroms atlikimo technikoms ar keliu didelius techninius uždavinius atlikėjui. Galima būtų sakyti, kad kuriu daugiau virtuozinę muziką, nors virtuozas gal čia nebūtų tinkamas išsireiškimas. Ko gero iš mano kompozicijų paprasčiausiai galima pasakyti, jog jas sukūrė žmogus, kuris pats mėgsta groti patrakėlišką ir techniškai nesveikai sudėtingą muziką.

– Kaip atrodo Jūsų kompozicinė rutina?

– Norėčiau turėti galimybę komponuoti kasdien, tačiau gyvenime turiu kitokių prievolių ir apribojimų. Dėstau universitete, taip pat daug koncertuoju, darau muzikos įrašus. Tačiau savo dienotvarkėje paprastai labai aiškiai žinau ir susiplanuoju, kada skirsiu laiko muzikos komponavimui. Stengiuosi komponuoti rytais ir tam skirti tris ar keturias valandas. Pradedu tuomet, kai atsikeliu. Stengiuosi nepradėti per vėlai. Pavyzdžiui, laikas nuo devynių iki pirmos valandos yra pats tinkamiausias. Kai komponuoju išjungiu mobilųjį telefoną ir stengiuosi nedaryti nieko kito, tiesiog kurti. Be abejo, kas valandą atsitraukiu nuo darbo, pasidarau kavos pertraukėlę ar pažaidžiu kažką telefone. Kai rašau vieną kūrinį, mintyse dažniausiai jau turiu kitų kelių kūrinių, kuriuos planuoju komponuoti ateityje, idėjas. Aš su jomis nedirbu, tačiau jos tarsi pačios virškinasi mano mintyse, iš anksto žinau kokia kryptimi pradėsiu kurti kitas kompozicijas. Tuomet, kai ateina laikas pradėti komponuoti naują kūrinį, aš paprasčiausiai atsisėdu ir sistemiškai susirašau tuos dalykus, kuriuos jau žinau. Pavyzdžiui: „2017 metai, liepos 31 diena. Naujas kūrinys fortepijonui solo. Trukmė maždaug penkios minutės. Premjera įvyks balandžio 17 dieną, Niujorke. Kūrinys dedikuojamas Yumi Suehiro. Pagrindinė idėja – pažaisti su intervalais, kaip ir kūrinyje „Postscriptum“. Pavadinimas – „Postpostscriptum“ 2x11x12x?“. Taip parašiau dėl to, jog norėjau pakartoti intervalų idėją, skambančią kompozicijoje „Postscriptum“, kurią sudaro vienuolika intervalų, dukart skambančių nuo kiekvieno iš dvylikos chromatinių garsų. Tačiau šįkart žinojau, kad noriu praplėsti šią idėją ir sukurti ilgesnį kūrinį, todė dar prirašiau „x?“. Taigi, taip viskas ir prasidėjo. Man kilo daugybė minčių, kurios nepasiteisino ir man nepavyko jų įgyvendinti, nes buvo pernelyg sudėtingos. Taip pamažėlę išgryninu ir pagrindinę kompozicijos idėją, kuri man tinka. Pagal ją nusibraižau eskizus ir taip susidarau bendrą sistemos vaizdą. O tuomet belieka parašyti muziką. Rašydamas tokią sistematinę ar konstruktyvią muziką iš tiesų neturiu būti toks kūrybingas, kaip, pavyzdžiui, komponuodamas kaprisus. Aš tiesiog pritaikau vienokias ar kitokias kombinacijas.

– Kaip galėtumėte pats apibūdinti savo kūrybą šiandieniniame kontekste?

– Yra tokia mintis, nežinau, kas tai pasakė, jog meno kūrinį sudaro idėja, atspindinti filosofinę šio reiškinio pusę, bei amatas, technikos įvaldymas, kas yra labiau siejama su jutimais bei jusliškumu. Jeigu kažkoks reiškinys yra tiesiog idėja, be jokio amato, tai iš esmės yra filosofija. Tačiau amatas be idėjos taip pat nėra menas, tai tėra paprasčiausia imitacija. Kalbant bendrai apie muzikos komponavimą, šiandieną ir mano muziką, būtų galima tegti, jog aš iš esmės kažko pasigendu šiuolaikinėje muzikoje. Turiu tokią nuojautą, jog šiuolaikiniai kompozitoriai siekia taip išryškinti filosofinį ar idėjinį savo kūrybos aspektą, jog nebekreipia dėmesio į komponavimą kaip amatą, jų kūriniai kartais atrodo netvarkingi ar net neprofesionalūs. Pastebėjau tokią tendenciją kai kurių nūdienos – net žymių ir sėkmingų – kompozitorių darbuose. Mano požiūriu, per didelė muzikos intelektualizacija man yra problema. Man muzika yra tiek idėja, tiek ir amatas, nei vieno iš šių aspektų negaliu iškelti aukščiau. Iš tiesų aš skiriu daug laiko tvarkydamas savo partitūras ir taisydamas kompozicines klaidas savo kūriniuose. Galbūt tai yra pedantiška, tačiau man tai svarbu. Manau, jog tokie paprasti dalykai mane pristato ir apibrėžia kaip kūrėją. Tikiu, jog muzikoje, be abejo, svarbu turėti idėją. Tačiau tai yra garsinė išraiška, ji veikia mus per klausą. O tai sužadina mūsų emocijas. Jeigu tu kaip kūrėjas nori pakeisti pasaulį pristatydamas filosofines ar intelektualias idėjas, tuomet neturėtum bandyti jų išreikšti garsais ar būti kompozitoriumi. Kadangi muzika tiesiogiai netransliuoja idėjų. Nemanau, kad muzika yra kalba. Aišku, panašumų yra, tačiau muzika ir kalba veikia visiškai skirtingais principais. Muzika taip pat giliai paveikia žmogaus psichiką kaip ir žodžiai, kalba ar filosofinės idėjos, ji veikia visai kitas smegenų vietas. Kiek žinau, rega yra gerokai labiau susijusi su intelektualiniais procesais, negu klausa. Taigi žmonės, pasiklausę muzikos, išeina su visai kitokio pobūdžio išgyvenimais, negu pamatę paveikslą ar prisiskaitę filosofinių knygų. Muzika veikia kitais principais. Kai žmonės ateina pasiklausyti mano muzikos, aš tai nepaprastai vertinu. Tai reiškia, jog šis žmogus dedikuoja 10–15 minučių savo gyvenimo dalykams, kuriuos sukūriau. Aš visuomet noriu, jog jie jaustųsi prasmingai ir gerai praleidę šį laiką. Tai ir apibūdina mane kaip kompozitorių.

– Ačiū už pokalbį!