Eimunto Nekrošiaus Šiluva
Šian­dien į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę, į jo gim­tą­ją Ši­lu­vą iš­ly­dė­tas tea­tro Maes­tro Ei­mun­tas Ne­kro­šius. Lie­pos mė­ne­sį Ši­lu­vo­je bu­vo ro­do­mas jo spek­tak­lis „In­fer­mo-Par­adi­so“. Ta pro­ga lai­kraš­čio „A­lio, Ra­sei­niai“ žur­na­lis­tė kal­bė­jo­si su re­ži­sie­riu­mi – apie gim­ti­nę, apie kul­tū­rą ir apie mus, lie­tu­vius. Pub­li­kuo­ja­me šį po­kal­bį su E. Ne­kro­šiu­mi.

Miestelyje nuo ryto pluša teatro „Meno fortas“ komanda. Ruošiamasi spektakliui, kuris prasidės neįprastai vėlyvu metu, beveik naktį. Dekoracijos, apšvietimas, garsas, trumpa repeticija... Režisierius šiuose rutininiuose pasiruošimuose nedalyvauja. Tik vakare, įsitaisęs pačiame aikštės pakraštyje, kur nepasiekia scenos prožektoriai, jis taps savojo spektaklio žiūrovu. O kol kas, dangui dar nesutemus, šnekučiuojamės apie Šiluvą, praeitį ir dabartį, apie tai, kas kinta ir kas per amžius lieka taip pat.

Apie Vilnių sakau, kad tai ne mano miestas. Nei aš ten gimiau, nei aš jį stačiau ar kūriau, aš jame laikinai. Šiluva kas kita, ji yra mano.

Trumpam sustojame miestelio centre. Jis kitoks, nei buvo prieš pusšimtį metų. Tarp dviejų šventovių – Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios, – dabartinės aikštės vietoje, stovėjo septyni gyvenamieji namai. Buvo trys internatai, kuriuose apsigyvendavo iš tolimesnių kaimų kilę moksleiviai. Net trys! Taip, nes ir pačių moksleivių buvo 450, dvigubai daugiau nei Šiluvos gimnazijoje mokosi šiandien.

Šaltomis, snieguotomis žiemomis E.Nekrošiui kartais irgi tekdavo nakvoti internate. Jo šeima tuo metu dar gyveno Pažobrio kaime.

– Kas atsitiko su Pažobriu? Jūsų laikais jame buvo priskaičiuojama pusė šimto gyventojų, šiandien belikęs vienas namas... Kodėl jūs turėjote palikti gimtąjį kaimą?

– Tėvas anksti mirė. Didžiuliame name likome su mama. Kaip tik prasidėjo melioracija, mes į ją papuolėme. Prasidėjo priverstiniai iškraustymai, kai niekas nieko neklausė. Mama nusipirko namą čia, Šiluvoje.

Pažobrį juosė daug senų medžių. Į vieną didžiulį beržą kažkas paėmė ir įkėlė mūką. Kaip nekeista, jis tebestovi. Ir mūka tebėra. Nežinau, kas ją įkėlė, ir jau niekada nesužinosiu. Man visą laiką tai buvo įdomu. Vis galvoju, kaip ten buvo, kad visi didžiuliai medžiai buvo išpjauti, suversti į griovius ir užkasti, o šitas beržas paliktas. Gal koks melioracijos viršininkas ar darbų vykdytojas liepė? Nuo to laiko kaimo nebeliko, stovi tik vienas namas, kuriame gimė mano tėvas, o dabar gyvena giminių giminės.

Žinau, kad yra ta praeitis, prisimenu. Bet man vis dar nesinori jos atsiversti. Dar ne laikas.

– O emociškai savo kilmę, šaknis siejate su Pažobriu ar su Šiluva?

– Vis dėlto su Šiluva. Tai ypatinga vieta. Asmeninį patyrimą vėliau įtvirtino knygos, ypač iš čia kilusio profesoriaus Alfonso Vaišvilos darbai.

Aišku, Šiluva dabar kitokia negu mano laikais. Vieni sako, gerai ta aikštė, kitiems gražiau buvo anuomet. Buvo šiferio prispausti nameliai, dabar atsirado mastelis, bažnyčios ir koplyčios ašis. Ši tema buvo keliama dar tarpukariu.

– Dabar ir pačioje Šiluvoje, ir aplink ją daug gražios ir tikriausiai brangiai kainuojančios religinės simbolikos, atsiranda vis daugiau patogumų, patarnavimų tikintiesiems. Ar keičiasi ir pats žmonių tikėjimas?

– Anksčiau tikėjimas buvo didesnis. Nenoriu kalbėti banaliai, bet žmonės į jį veržėsi. Kas tikėjo, tas tikėjo giliai. Šiandien tikima paviršutiniškai, gal vos vos, gal dėl minios. Anuomet ėjimas į bažnyčią, lankymasis atlaiduose reiškė, kad žmogus yra pasirinkęs ryžtingą poziciją.

– Bet į Šilines plūsta tūkstančiai. Tikriausiai jie kažko tikisi?

– Koplyčioje yra parašyta: sveikata ligonių, melskis už mus. Turbūt dauguma čia atsiduria bėdos prispausti, prašyti pagalbos sau, savo artimiesiems. Dažnas turi konkretų tikslą. Ir mano giminės čia atvažiuoja iš toli, aš žinau, kodėl jiems to reikia. Ne šventė jiems rūpi, o malda už tą ar kitą žmogų, malonės prašymas.

– Rajono valdžia kuria grandiozinius planus paversti Šiluvą pasauliniu piligrimystės centru su milijonais kasmet apsilankančių maldininkų. Tikite, kad tai gali būti įgyvendinta?

– Valdžia planuoja, bet kas iš to išeis? Bus taip, kaip likimo nulemta, kaip Dievo duota. Visko gali būti, kad taip ir atsitiks. Juk tie piligrimystės centrai, į kuriuos visi plūsta dabar, jau nuvaikščioti, Šiluva galėtų būti nauja traukos vieta. Aišku, pasikeistų labai daug kas. Ne tik Šiluvos, bet ir viso Raseinių rajono gyvenime.

– Šįmet Šiluva – Mažoji kultūros sostinė. Miestelio seniūnas guodėsi, kad vyksta daug renginių, bet žmonėms tarsi neįdomu, dauguma lieka abejingi. Jums tai nekelia nerimo?

– Tai kad visur tas pats. Jūs manote, kad Prancūzijoje ar Italijoje kitaip? Žmonės gyvena savomis problemomis, gilinasi kiekvienas į savo sritį, savo specialybę. Kultūra lieka kaip laisvalaikio forma. Tarybiniais laikais buvo šūkis: neškim kultūros šviesą į kaimus, į bibliotekas ir taip toliau. Kažkokia nesąmonė! Turi būti vidinis poreikis kultūrai.

Vargu ar jis dažnai kyla žmogui, kuris dirba nuo ryto iki vakaro. Mes tai veltėdžiai esam – pusiau dirbam, pusiau ne, algą gaunam nežinia už ką. O yra kategorija žmonių, kurie iš tikrųjų dirba. Kur jiems galvoti, kad dar reikia lavintis, šviestis? Nėra tam jėgų. Negalima žmogaus kaltinti, smerkti, kad jis nesidomi.

Visais laikais buvo labai mažas procentas tų, kuriems įdomu. Taip, mes esame labai siauram žmonių ratui. Tenka tai pripažinti. Bet ir nereikia, kad būtų kitaip. Geriau keli geri žiūrovai negu šimtas vidutiniškų. Juk gera knyga nebūtinai gaudoma ir ryjama. Dažnai palaikoma rankose ir padedama su visa pagarba pripažinus, kad yra per sunki, per sudėtinga.

– „Inferno – Paradiso“ pagal Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“ – antras jūsų spektaklis čia, pernai buvote atvežęs „Jobo knygą“. Bet pastebėjau, kad vietos žmonėms pirmiausia esate vienas iš jų, kraštietis. Kaip pavyko išsaugoti tą natūralų santykį su tėviške?

– Grįžti visada traukia. Nesvarbu, kad kartais neatvykstu ilgesnį laiką, bet ryšys lieka stiprus. Apie Vilnių sakau, kad tai ne mano miestas. Nei aš ten gimiau, nei aš jį stačiau ar kūriau, aš jame laikinai. Šiluva kas kita, ji yra mano. Čia yra likusios mano senelių žemės. Na tai kas, kad apleistos, neprižiūrėtos, bet neišparduotos. Kas paprašo iš vietinių, tas gano ar šienauja, mes patys nė piršto nejudinam. Seneliai labai sunkiai tas žemes rinko, klijavo, lipdė. O dabar kažkoks anūkas ima ir paleidžia vėjais. Negražu taip. Nusprendžiau, tegul būna. Žinojau, kad aš nieko nedarysiu, bet gal vaikai, gal anūkai, gal kažkam jų tikrai reikės.

Išsaugojome tą namą, kurį mano mama pirko persikėlusi į Šiluvą. Jis labai senas, gal jau šimto metų. Mano mamai dabar 95 metai, Palangoje ją prižiūri mano sesuo. O aš, kai tik turiu laiko, vasarą būnu čia.

– Tebesakote, kad važiuojate namo?

– Ne, jau seniai nebe. Bet ir Vilniuje man ne namai. Na, kas aš ten? Gyvenu ant svetimos žemės. Prieš dvejus metus buvo atvažiavę lenkai, jau labai seni. Kažkada jie čia gyveno, pokarį buvo priversti repatrijuoti. Susirado savo buvusius namus, labai gražiai apžiūrėjo. Išaiškino, kad čia buvo taip ir taip – čia tvartas stovėjo, čia pagrindinis namas. Obelys – tos pačios... Visa tai jų, žmonių, kurie pasitraukė, išvažiavo. O paskui sluoksniais klojosi svetimų gyvenimai. Mes pirkom iš kažkokių kitų rankų. Daug lietuvių, tokių pat atvykėlių kaip aš, savinasi Vilnių. Taip neturi būti.

Tas prisirišimas prie savų kraštų, matyt, iš prigimties. Mūsų familija buvo sėsli, neišsiblaškiusi. Visi vieni prie kitų, niekas ypatingai nenutolo. Pažobrių kaime tiek daug buvo Nekrošių – ir čia Nekrošius, ir ten Nekrošius. Tikriausiai kažkas persiduoda, kad ir aš esu čia. Mano vaikai irgi liko sėslūs. Niekados nebuvo kalbos, kad gal reikia kur nors išvykti, ieškotis darbo Italijoje ar Anglijoje. Nė karto iš jų to negirdėjau.

Turėjau minčių, kad reikia tvarkytis namą, kažkada gal sugrįžti visam laikui. Bet pradėk dabar remontuotis, dar dveji metai praeis. Namas labai senas – pamatai žemi, grindys guli ant žemės. Rudenį dar nieko, bet žiemą labai šalta. Per šalta, kad išeitų išbūti.

– Šiluva keičiasi, o ar jaučiate, kad ir pats žmogus jau nebe tas? Šiandien bendruomenė – tai dainos ir šokiai, bendra maloni veikla, bet ne pagalba silpnesniajam. Vieniši seneliai žiemai vežami į miesto slaugos ligonines, kitaip sušaltų ar numirtų iš bado...

– Taip, žinau, kad Šiluvos seniūnas tokiu būdu net mano pažįstamus ištraukė iš mirties nagų. Abejingumo daug, bet, man rodos, jis buvo visada. Tai nieko naujo.

Mes vienas kitam esame bjaurūs. Yra tik keletas žmonių, kurie man geri. Aš ir pats bjaurus esu kitiems, mano pažįstami bjaurūs mano atžvilgiu. Kodėl taip? Kas čia yra? Gal esame labai egoistiškai susikoncentravę, gal tas mums padeda išgyventi? Gal pati gamta įvedė tą bruožą, kad išliktume? Nežinau kodėl, bet apie lietuvius sklandantys anekdotai iš dalies yra tiesa.

Tautos savivertė – be jokio išdidumo. Atsieit, paprastumas mums vertybė. Ai, sakome, jis paprastas. Bet tas paprastumas kartais nėra gerai. Išdidi laikysena priverčia ir galvą kitaip laikyti, būti pasitempusiam.

Pavyzdžiui, lenkai visai kitokie. Aišku, jie žymiai labiau išsilavinę, jų kultūra žymiai aukštesnė – net kasdienybės, buities, maisto kultūra. Galvoju, kad tarp „tu“ ir „pan“ (pone – lenkų kreipinys vienas į kitą, red. past.) yra didelis skirtumas. Tas mūsų – tu tu tu... Jeigu bendraudami kreiptumėmės „jūs“, jau būtų visai kitaip. Tas tujinimas, tas paprastumas, ta machorka buvo įnešta iš kitų žemių, iš pokarinės „kultūros“, socializmo. Kepurę ne pasikabinti, bet ant žemės numesti prie stalo sėdint – kam čia tuos du žingsnius žengti iki sienos.

Kažkas mus visus kamuoja ir kamuoja, nuo ryto iki vakaro. Tas charakteris – atšiaurumas, barbariškumas... Gal iš čia ir bėgimas nuo savęs pačių. Bijome atsigręžti į savo vaikystę, jaunystę. Gal ten nieko gero ir nebuvo, vien tik vargas?

Bet, aišku, mes neturime užsikompleksuoti. Taip, sunkus tas mūsų charakteris, bet nesame nevykėliai. Jokiu būdu! Kitų fone mes esame tiesiog puikūs. Ir savo darbais, ir savo pasiekimais, viskuo. Ir galų gale, kas mes tokie esame – tai tik mūsų pačių reikalas. Mes galime ir pasisvaidyti, ir parėkauti vienas ant kito, bet tai mūsų šeima.

„Alio, Raseiniai“